|
|
PR'as....
Analizuojant rinkimų problemą, negalima nepaminėti tokio fenomeno kaip PR’as. Prancūzų revoliucijos laikais 1789-94 metais susiformavo ne demokratinės laisvės, bet pradėjo užgimti buržuaziniai žmonių valdymo mechanizmai. Svarbų vaidmenį valdant socialinius procesus vaidina viešieji ryšiai – PR’as. Šį terminą įvedė trečiasis JAV prezidentas Tomas Džefersonas, JAV Nepriklausomybės deklaracijos kūrėjas.
Rusijoje PR’as dažniausiai siejamas su politine veikla. Tai ne visai teisinga. Viešieji ryšiai labai tampriai susiję su reklama ir būna dviejų rūšių: ekonominiai ir politiniai. Toliau mes kalbėsime tik apie politinius viešuosius ryšius. Jeigu reikėtų išreikšti sąvoką „politinis PR’as" (toliau – PR’as) vienu žodžiu, tai būtų žodis „politmanipuliacija". Jeigu kapitalizmo esmę sudaro siekis maksimizuoti pelnus, tai PR’o esmė – siekis maksimizuoti reitingą.
Svarbiausias dalykas, į kurį orientuojasi politikas PR’o sąlygomis – reitingas. O kadangi egzistuoja daugybė būdų pakelti reitingą, niekaip nesusijusių su realiais politiko darbais, tai politikas turi kalbėti tai, kas patinka daugumai, o daryti tai, ko reikia jam pačiam ir tiems, kurie stovi jam už nugaros.
Amerikiečiai sako, kad jeigu įvykio neparodė CNN, tai jo ir nebuvo. Tai vienas iš svarbiausių PR’o dėsnių: nesvarbu, kas vyksta, svarbu – kaip tai nušviečia žiniasklaida. Jeigu miesto meras priėmė miesto apželdinimo programą, kurios metu buvo pasodinta 1000 medžių, bet to atitinkamu būdu nenušvietė spauda, tai jo reitingą ši iniciatyva paveiks žymiai menkiau negu tuo atveju, jeigu per vietinę televiziją parodys merą su šalmu ir kastuvu, sodinantį tris medžius. Todėl reikia sodinti ne tūkstančius medžių, o tris, tačiau priešais TV kameras, kurios parodys siužetą žiūrimiausiu laiku. Pageidautina, kad tame medžių sodinime dalyvautų žinomas aktorius, kuris paskui pasakys apie merą ką nors gero: kad jis geriausias apželdintojas, daug mąsto apie paprastus žmones ir panašiai.
PR’as gali pakelti politiko reitingą ir kurdamas įvykius, kurie apskritai neegzistuoja realybėje. PR’as kuria savo realybę, kuri elektoratui daro didesnę įtaką negu išties egzistuojanti realybė. Dėl to neretai realių darbų vietą užima realūs žodžiai. PR’inama tai, ko iš pat pradžių niekas nesiruošia įgyvendinti. Tai svarbiausias PR’o skirtumas, lyginant su paprastu politiko melavimu. Politikas gali suklysti, norėti padaryti kaip geriau, o gaunasi jam kaip visada, jis gali slėpti savo klaidas, sielotis dėl neišpildytų pažadų, siekti įgyvendinti tai, ko jam nesigavo, iš naujo. PR’as – iš principo kitas dalykas. Politikai iš pat pradžių žada tai, ko įgyvendinti nesiruošia, triukšmingus pažadus ir pareiškimus palydėdami gražiais lozungais. PR’as – tai visuomet sąmoninga apgaulė. Čia galima prisiminti Čerčilio žodžius: „Politikas turi turėti sugebėjimą išpranašauti tai, kas įvyks rytojaus dieną ir pakankamą protą, kad kitą dieną paaiškintu, kodėl to neįvyko".
Politikas gali ne tik nevykdyti pažadų, bet ir, būdamas principingu kažkokių dalykų priešininku, tuo pat metu aistringai remti svetimą jam poziciją. Veidmainiškumas turi būti tokio lygio, kad rinkėjas, net suprasdamas, jog jam meluojama, vis tiek pradeda tikėti politiku, juk žmogui sunku patikėti, kad įmanoma šitaip meluoti.
Jeigu politikui asmeniškame pokalbyje pasakysi, kad jis mausto rinkėjus, jis nusišypsos ir pasakys, kad „juk tai PR’as". Aplinkiniai irgi atlaidžiai nusišypsos iš jūsų naivumo. PR’as visada turi savyje elektorato apgaudinėjimo elementų.
Prisiminkime PR’o užgimimo laikmetį. „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje", priimtoje po Prancūzų revoliucijos, sakoma: „Žmonės gimsta ir lieka laisvi ir lygūs savo teisėmis", o paskui surenčiama tokia rinkiminė sistema, kuri naudinga tik konkrečiam visuomenės sluoksniui (8% gyventojų), o visi kiti lieka be teisių ir laisvių. Ten pat kalbama apie tai, kad visi piliečiai lygūs prieš įstatymus, ir dėl to „jiems atviras kelias į visus visuomeninius postus ir visas tarnybas bei pareigybes", o paskui įvedamas turto cenzas ir galimybę būti išrinktam gauna tik vienetai.
Taigi, politikas PR’o sąlygomis visada kalbės tai, kas patinka rinkėjams. Jeigu jis šito nedaro, vadinasi, pasamdė prastus PR’o specialistus, kurie nesugeba pakankamai tiksliai nustatyti rinkėjų nuotaikų.
Kitos svarbios PR’o savybės yra šios.
Finansavimas.
Triukšmingos politinės kampanijos vykdomos už pinigus. Daugeliui žmonių buvo netikėta suvokti, kad mitingus galima organizuoti už pinigus. Ukrainoje, Kirgizijoje, Gruzijoje mitinguojantiems mokėjo pinigus. Kai kurie itin aktyvūs „revoliucionieriai" Ukrainoje spėdavo netgi pasidarbuoti priešiškoje stovykloje. Ir nieko čia naujo. Niekam ne paslaptis, kas per Prancūzų revoliuciją vyko agentų verbavimas, šie turėjom aikštėse politiškai auklėti žmones ir patraukti juos revoliucijos pusėn. Agentai dažniausiai buvo verbuojami iš armijos dezertyrų, kurių minios suplūdo į Paryžių. Agentai gaudavo po 5 livrus į dieną, tačiau dėl didžiulio antplūdžio kaina nukrito iki 20 sū. Jeigu anksčiau revoliucijos rėmėsi daugiausiai entuziazmu, tai dabar „entuziazmas" įgavo pakankamai konkrečią kainą.
Apskritai projekto finansavimas – skiriamoji PR’o savybė. Apmokami mitingai, apmokami straipsniai, apmokamos TV laidos, apmokami TV laidų vedėjai… Esmė čionai ta, kad politiko aplinka (PR’ininkai, rinkiminio štabo nariai, agitatoriai) puikiai žino ko vertas politikas ir jo pasisakymai. Už dyką, iš entuziazmo, niekas tokiam žmogui nedirbs. Tenka mokėti. Atlyginimas – vienas svarbiausių rinkiminės kampanijos biudžeto punktų. 2007 metais pačios žemiausios kvalifikacijos PR specialisto atlyginimas siekė iki 100$ per dieną. Agitatorių atlyginimai smarkiai skyrėsi, priklausomai nuo regionų.
Juodasis PR’as
Melas apie konkurentus – privaloma PR dalis, ir tas melas neturi jokių ribų. Melagingi pasikėsinimai, meilužės, bendradarbių nuodėmės… Arsenalas milžiniškas netgi tokioje „pavyzdinėje" demokratinėje visuomenėje kaip JAV negatyvios politinės reklamos dalis siekia 70% nuo visos priešrinkiminės agitacijos apimties.
Neatskiriama juodųjų technologijų dalimi tampa kandidatai-antrininkai, kurių svarbiausias tikslas – atimti dalį balsų iš realaus konkurento. Primityvesniais atvejais tai būna kandidatas bendrapavardis, platesne prasme – kandidatas, dirbantis valdžiai ir išsakantis pažiūras, panašias į valdžios konkurento pažiūras. Čilėje Salvatoras Aljendė tris kartus negalėjo nugalėti rinkimuose (1952, 1958 ir 1964) nes kiekvieną kartą rinkimuose dalyvaudavo kandidatas, kuris neva irgi atstovavo kairiosioms pažiūroms. Ir būtent tasai kandidatas naudodavosi milžiniškais informaciniais resursais.
Falsifikacijos
Visi rinkimai falsifikuojami. Esama netgi falsifikacijų rodiklio – 5-10%. Bet kokioje solidžioje PR agentūroje esama žmonių, specialiai užsiimančių balsų falsifikavimu, metodų tai padaryti yra šimtai. Šita paslauga yra viena brangiausiai kainuojančių.
Rusijos komunistų lyderis Ziuganovas labai pasipiktino po 1996 metų rinkimų susiklosčiusia situacija: išvakarėse buvo paskelbta, kad Totorijoje laimėjo Ziuganovas, o paryčiais, kai situacija smarkiai paaštrėjo, paaiškėjo, kad nugalėjo Jelcinas. Ziuganovas iki šiol tamposi po teismus. Nieko nuostabaus. Amerikoje tas pats nutiko Floridoje per 2000 metų prezidento rinkimus. Vakare buvo paskelbta, kad rinkimus laimėjo A. Goras, o kai paaiškėjo, jog rezultatai šioje valstijoje gali tapti lemiamais, paskelbė, kad laimėjo Bušas. Verta priminti, kad šios valstijos gubernatoriumi tuo metu buvo Bušo brolis Džebas.
Rusijoje falsifikuoti rinkimus sudėtingiau negu kai kuriose Vakarų šalyse, kur prie balsų skaičiavimo neprileidžiami stebėtojai. Nemažai Vakarų ekspertų atvirai kalba apie rinkimų falsifikavimą savo šalyse, o teiginiai, kad Vakarų specialistai falsifikuoja rinkimus kitose šalyse apskritai nekelia abejonių. Vakarų publicistai Z. Sardaras ir M. V. Devisas knygoje „Kodėl nekenčia Amerikos?" pateikia sąrašą šalių, kuriose amerikiečiai iškraipė rinkimų rezultatus, kad pasiektų savo tikslus:
Italija – 1948-1970;
Libanas – 1950;
Indonezija – 1950;
Vietnamas – 1955;
Gviana – 1953-64;
Japonija – 1958-70;
Nepalas – 1959;
Laosas – 1960;
Brazilija – 1962;
Dominika – 1962;
Gvatemala – 1963;
Bolivija – 1966;
Čilė – 1964-70;
Portugalija – 1974-75;
Australija – 1974-75;
Jamaika – 1976;
Panama – 1984;
Nikaragva – 1984, 1990;
Haitis – 1987-88;
Bulgarija – 1991-92;
Rusija – 1996;
Mongolija – 1996;
Bosnija – 1998.
Aljendės pavyzdys rodo, kai jeigu visi metodai išsisėmė – nepadėjo nei juodasis PR’as, nei kandidatai antrininkai, nei falsifikacijos, nei apmokami mitingai, tai opozicijos lyderį gali paprasčiausiai sunaikinti. 1973 metais ilėje buvo įvykdytas karinis perversmas, parengtas amerikiečių. Į valdžią atėjo Pinočetas.
Visame kitkame PR’as yra tiesiog reklamos tęsinys su visais reikalingais atributais – įvairove, įkyrumu, pastovumu. Trumpiau tariant, per daug PR’o nebūna, būna tik daug prasto PR’o – toks yra viešųjų ryšių specialisto lozungas.
Tokiu būdu PR’as – tai politinių procesų valdymo priemonė, kurios pagrindą sudaro manipuliavimas visuomenės nuomone.
Politinio PR’o mechanizmas buvo detaliai sukurtas ir nušlifuotas per du šimtmečius, tai padarė ne vienas tūkstantis profesionalių psichologų, sociologų, istorikų, kultūrologų. Galiausiai viešieji ryšiai pavirto manipuliavimo protais ir psichologinio karo įrankiu.
Išeina, kad vykstant buržuazinėms revoliucijoms, kapitalistai pradžiugino paprastus žmones tuo, kad susigrobė sau teises ir laisves. Bėgant laikui, augant politinio PR’o galimybėms, buržuazija atleido valdžios vadžias, tačiau iki šiol tvirtai tebelaiko jas savo rankose.
|
Association „Global Gaze Network“
