2024 m. kovo 28 d.

 

Vidurio europiečio mintys po „Tūkstantmečio susitikimo“

22
Paskelbta: 2016-04-27 17:55 Autorius: Andrius Martinkus | kulturosbarai.lt

Milijonams krikščionių visame pasaulyje istorinis Romos popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos patriarcho Kirilo susitikimas tapo maloniu netikėtumu. Tačiau yra ir nemažai žmonių, kuriems šis susitikimas tapo nemaloniu netikėtumu. Šiame straipsnyje nekalbėsime apie tuos katalikus ir stačiatikius (pastarųjų, ko gero, daugiau), kurie skeptiškai žiūri į bet kokius kontaktus su „eretikais“. Nežiūrint to, jog buvo padaryta viskas tam, kad išvengti bet kokių įtarimų dėl ekumenizmo, tokie skeptikai tikriausiai egzistuos visada. Šie pasvarstymai yra apie kitokio pobūdžio skepticizmą. Vargu ar suklysime pasakę, kad ypatingai daug jo esama Vidurio ir Rytų Europos regione.

Popiežiaus ir patriarcho susitikimą mūsų šalyje sukritikavo jėgos, kurios dėl daugelio kitų klausimų – tiek politikos, tiek moralės sferose – paprastai ne tik nesutaria, bet yra atvirai viena kitai priešiškos. „Tautiniu žinių ir gyvenimo būdo portalu“ prisistatantis Alkas.lt šalia savo nuolatinių autorių kritiškų atsiliepimų apie dviejų bažnyčių vadovų susitikimą ir jų pasirašytą bendrą deklaraciją publikavo ir vieno pagrindinių neoliberalios Lietuvos valstybės politikos apžvalgininkų, daugybę kartų pašiepusio tuos pačius tautininkus dėl egzistenciškai jiems svarbių klausimų, tekstą, kurio žanrą be didelio perdėjimo būtų galima nusakyti kaip paskvilį. Nacionalizmo ir liberalizmo sąjunga prieš įtakingiausių Vakarų ir Rytų bažnyčių suartėjimą? Mes jau matėme šių daugeliu atžvilgių antagonistinių jėgų sąjungą, nukreiptą prieš bendrą priešą Ukrainoje. Esame liudininkais to, prie ko atvedė neoliberalaus pasaulio architektų bendradarbiavimas su neliberalių pažiūrų atstovais Artimuosiuose Rytuose. Prie krikščionių ir kitų religinių mažumų genocido. Beje, kaip tik šitas genocidas tapo pagrindine dingstimi dviejų krikščionių bažnyčių vadovų susitikimui, nepasitenkinimą kuriuo išsakė tokie ideologiškai priešingi Lietuvos komentatoriai ir apžvalgininkai. Liberalizmo ir nacionalizmo sąjungos istorinės šaknys daug gilesnės už dabartines politines aktualijas.

Kai popiežiaus ir patriarcho susitikimas vadinamas „tūkstantmečio susitikimu“, tai teisinga ta prasme, kad 2015 m. vasario 12 d. Havanoje pirmą kartą istorijoje susitiko Romos popiežius ir Maskvos patriarchas. Tačiau tai nebuvo apskritai pirmas „aukščiausio lygio“ kontaktas tarp katalikiškų Vakarų ir stačiatikiškos Rusijos, o bendra pasirašyta deklaracija nebuvo apskritai pirmas dokumentas, pasirašytas krikščioniškų Vakarų ir krikščioniškos Rusijos pirmųjų asmenų. (Turiu omenyje tokio pobūdžio kontaktus tarp Vakarų ir Rusijos, kurie buvo inspiruoti ne vien pasaulietinės politinės logikos, bet atsakomybės už krikščionybės likimą suvokimo.) Visi šie susitikimai vyko krikščionišką pasaulį ištikusių sukrėtimų fone.

Pirmas toks susitikimas įvyko 1439 m., kai Rusijos metropolitas (patriarchatas Rusijoje įsteigtas 1589 m.) Izidorius, kaip Bizantijos imperatoriaus ir Konstantinopolio patriarcho vadovaujamos stačiatikių delegacijos narys, pasirašė vadinamąją Florencijos bažnytinę uniją. (Ši unija tapo 1596 m. sudarytos Brastos bažnytinės unijos, davusios pradžią graikų apeigų katalikybei Lietuvoje ir Lenkijoje – vadinamiesiems unitams – ideologiniu pagrindu.) Pirmas susitikimas baigėsi visiška nesėkme – rusų visuomenė unijos nepriėmė, o žadėtos Vakarų karinės pagalbos nesulaukusi Bizantija 1453 m. baigė savo tūkstantmetį istorinį kelią. Su Antrosios Romos kritimu visi keturi Rytų krikščionybės centrai, keturios patriarchijų sostinės – Konstantinopolis, Aleksandrija, Antiochija ir Jeruzalė – atsidūrė politinėje musulmonų valdžioje. Kylo Trečioji Roma.

Tačiau iki dabartinio susitikimo buvo dar vienas „aukščiausio lygio“ stačiatikiškos Rusijos ir krikščioniškų (tuomet jau katalikiškų ir protestantiškų) Vakarų susitikimas, kuris šiandien retai prisimenamas, tačiau kuris yra labai svarbus, be viso kito dar ir tam, kad suprasti dvasines ištakas prieš „tūkstantmečio susitikimą“ nukreiptos liberalizmo ir nacionalizmo sąjungos, kurią stebime Vidurio ir Rytų Europoje. (Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių susitikimas įvyko ne Senajame, o Naujajame pasaulyje, buvo numanoma nervinga reakcija šiame regione.) Prieš du šimtus metų (1815 m.) stačiatikiška Rusija, katalikiška Austrija ir protestantiška Prūsija sudarė „Šventąją sąjungą“, kuriai paramą pareiškė ir eilė kitų Europos monarchijų. Įtakingiausiomis Europos jėgomis, neprisijungusiomis prie šios sąjungos, buvo musulmoniška Osmanų imperija, liberalizmo tėvynė Didžioji Britanija ir Šventasis Sostas – popiežiaus valstybė, kontroliavusi reikšmingas Vidurio Italijos sritis. Nors Šventasis Sostas formaliai neprisijungė prie sąjungos (iš trijų ją sudariusių imperijų tik Austrija buvo katalikiška), faktiškai popiežiai rėmė jos politiką, nukreiptą prieš revoliucinių apraiškų plitimą Europoje. Prie tokių apraiškų daugiatautės Europos monarchijos (pirmiausia Austrija, kiek mažesniu mastu – Rusija ir Prūsija) priskirdavo ir nacionalinius išsivadavimo judėjimus. Italų nacionalizme, kėlusiame pavojų popiežiaus valstybės egzistavimui, „revoliucijos“ grėsmę matė ir Šventasis Sostas.

Tragiškas Šventosios sąjungos neatitikimas „laiko dvasiai“ glūdėjo tame, kad visą Europą apėmusio pamišimo (Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir ją lydėjusių Napoleono karų pavidalu) pasikartojimui ji bandė priešintis, be viso kito, ir slopindama nacionalinius išsivadavimo judėjimus. Vengrijos sukilimo numalšinimas su rusų kariuomenės pagalba 1849 m. tapo, ko gero, tamsiausiu puslapiu Šventosios sąjungos istorijoje. Suprantama, kad lietuviams ir lenkams Šventosios sąjungos pavadinimas nesukelia itin pamaldžių asociacijų. Būtent Rusija, Prūsija ir Austrija 1795 m. baigė Lenkijos ir Lietuvos valstybės likvidavimą. Tą patį galima pasakyti ir apie graikų apeigų katalikus – Rusijai atitekusiose Abiejų Tautų Respublikos teritorijose Brastos unija buvo panaikinta (dažnai prievartos būdu, kuri, beje, buvo naudojama ir diegiant uniją). Tačiau šios visiškai suprantamos istorinės nuoskaudos ir neteisybės, žvelgiant (bent jau krikščioniškai sub specie aeternitatis) iš dviejų šimtų metų istorinės perspektyvos, neturėtų užgožti fakto, kad, nežiūrint visų jų trūkumų, Rusija, Prūsija ir Austrija savo valdinių atžvilgiu niekada nesigriebė tokio masto ir tokios nuožmios prievartos, kuriai ryžosi revoliucinė Prancūzijos valstybė. „Prancūzų genocidas“1 – tokiu „nepolitkorektišku“ terminu prancūzų istorikas Reynaldas Secheras pavadino Vandėjos sukilimo numalšinimą. Dabartinė ciniška ir tuo pačiu metu pasimetusi Prancūzija – „Charlie Hebdo“ ir islamistų terorizuojama Prancūzija – prasideda ne su Žana d’Ark, o Vandėjos laukuose, kur „laisvės, lygybės, brolybės“ vardan buvo žudoma tūkstantmetė krikščioniška Prancūzija. (Po to, kai 732 m. mūšyje prie Puatjė Karolis Martelis sustabdė musulmonų armijų veržimąsi į Europą, „religiniuose prietaruose“ skendėjusi Prancūzija gyvavo daugiau kaip tūkstantį metų, o Proto šviesos apšviesta „laisvės, lygybės, brolybės“ Prancūzija vargu ar sulauks savo trijų šimtų metų jubiliejaus. Dabartinė Prancūzija yra daugiau negu pamokantis pavyzdys, prie ko galų gale atveda nacionalizmas (t. y. tautos garbinimas) be krikščionybės, – nedera pamiršti, kad prancūzų revoliucionieriai vadino save „patriotais“. Prancūzijos istorinis likimas yra „filosofų“ suvedžiotos tautos, užsigeidusios būti „suverenu“ ir atmetusios dangiškąjį Karalių, likimas. Todėl situaciją, kai islamo ekstremistų užpulti prancūzai didžiuodamiesi gieda „Marselietę“ – dainą, simbolizuojančią katastrofiškų pokyčių Prancūzijoje ir visoje Europoje pradžią – tenka vertinti kaip tragikomišką.) Šventosios sąjungos idėja buvo užkirsti kelią proto vardu kalbančios beprotybės pasikartojimui. Bet tragiška epochos dialektika buvo ta, kad „laisvės, lygybės, brolybės“ magija suvienijo liberalizmą ir nacionalizmą jų kovoje prieš krikščioniškas imperijas. „Už mūsų ir jūsų laisvę“, – sakė rusų liberalas Aleksandras Gercenas ir lenkų nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyviai.

Antras krikščioniškos Rusijos ir krikščioniškų Vakarų susitikimas baigėsi visiška katastrofa. Praėjus šimtui metų po Šventosios sąjungos sudarymo, buvusios sąjungininkės kartu su kitomis krikščioniškosios europinės kultūros paveldėtojomis kariauja karą, daug nuožmesnį už Napoleono karus. Po to – dar baisesnis karas. Dar po to – Karibų krizė ir reali karo, galinčio sunaikinti visą žmoniją, grėsmė. Tuomet šito pavyko išvengti.

Dabar – trečias susitikimas. Tiems, kurie kandžiai pastebi, kad jis įvyko „komunistinėje“ Kuboje, dera atsakyti, kad jis įvyko taip pat ir visai šalia kitos revoliucinės valstybės, skirtingai nuo Kubos, vedamos mesijinės sąmonės – neoliberalios globalizacijos lokomotyvo JAV, kuri yra daugiau už bet kurią kitą šiandien egzistuojančią pasaulio valstybę atsakinga už tą apgailėtiną pasaulio būklę, tapusią dviejų bažnyčių vadovų susitikimo priežastimi. Ir reikalas čia ne tas, kad dabartinis JAV prezidentas yra „silpnas“, kad jis yra „socialistas“. Ar gali būti kas daugiau apgailėtino už tokį dvasinių liumpenų mąstymą?! Reikalas tas, kad ši valstybė, gimusi žmonijos revolicinės epochos aušroje – nuo Kristaus smarkiai atkrintančių Vakarų globalaus viešpatavimo epochos aušroje – laimėjo vadinamąjį Šaltąjį karą, kuris buvo dviejų konkuruojančių prieš Dievą sukilusių puikybės apimto žmogaus proto projektų (kalbant „politkorektiškai“, tai reikštų – „modernybės projektų“) karas. Būtent Kuboje ir Turkijoje buvo dislokuotos atitinkamai sovietų ir amerikiečių branduolinės raketos Karibų krizės metu. Net jei šių šalių pavadinimai dabartinių įvykių kontekste yra visiškai atsitiktinis sutapimas, šis faktas verčia labai rimtai susimąstyti apie to, kas vyksta, esmę. Po pergalės prieš komunizmą monopolizavę visą neigiamą Apšvietos energiją (tiesą pasakius – vėlgi kalbant „nepolitkorektiškai“ – Šaltasis karas buvo pilietinis Vakarų karas) Vakarai su JAV priešakyje neoliberalios revoliucijos eigoje atvedė pasaulį į kulminaciją tos epochos, kurios pradžioje jos revoliuciniam potencialui nesėkmingai bandė kelią pastoti Šventoji sąjunga. Ir tai, jog būtent dabar stačiatikiški Rytai ir katalikiški Vakarai (o gal tai, kas nuo jų – tiek Rytų, tiek Vakarų – liko?) vėl susitinka „aukščiausiu lygiu“, be abejo, nėra atsitiktinumas. Artimųjų Rytų krikščionių genocidas – eilinė (ir vargu ar paskutinė) grandis dvasinėje grandinėje, kurios pradžioje yra krikščionybės persekiojimas Prancūzijoje jos „didžiosios“ revoliucijos metu.

„Mes skatiname visus krikščionis ir visus tikinčiuosius Dievą karštai melsti Kūrėją saugoti savo kūriniją nuo sunaikinimo ir neleisti kilti naujam pasauliniam karui“, – sakoma bendroje popiežiaus ir patriarcho deklaracijoje. Reikia būti labai nejautriam epochos ritmams ir labai nemokėti skaityti „laiko ženklų“ (Mt 16, 3), kad šių žodžių akivaizdoje kelti deklaracijai „parapijos lygio“ pretenzijas, kaip tai kai kas daro mūsų regione. Taip daryti – reiškia gyventi iliuzijoje, jog šiandien XIX, o ne XXI amžius. Ne visos dvasinių jėgų sąjungos, kurios buvo „natūralios“ XIX a., yra tokios šiandien. Liberalizmo ir nacionalizmo kontekste tai reiškia, be viso kito, dar ir tai, kad pastarojo atstovai turėtų gerai pamąstyti, ar, tam tikrose situacijose deklaruodami savo meilę ir neapykantą (ir įgyvendindami jas konkrečiais darbais savo artimo atžvilgiu), jie atstovauja tikriesiems savo tautos interesams, ar yra viso labo buki įrankiai ciniškų globalios neoliberalios politinės dienotvarkės kūrėjų rankose. Deja, bet neoliberalizmo ir nacionalizmo sąjungoje pastarasis paprastai atlieka „naudingo idioto“ vaidmenį. Visiškai pritardamas tam, kad „patriotų premijos“ neturėtų gauti žmogus, vieną iš „moderniosios“ lietuvių tautos kūrėjų pavadinęs „psichiniu ligoniu“, šio teksto autorius skausmingai suvokia, kad pati modernioji lietuvių tauta yra bedieviškos Revoliucijos epochos, krikščioniškosios Europos kultūros merdėjimo epochos vaisius. Tais pačiais 1918 m., kai buvo paskelbta apie Lietuvos valstybės atkūrimą, Oswaldas Spengleris išleido savo – dabar jau akivaizdu, kad pranašišką – „Vakarų saulėlydį“. Tai visiškai nereiškia, kad moderniosios lietuvių tautos ir valstybės sukūrimas – o ją kūrė ne tik Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka, bet ir Motiejus Valančius, ir Maironis – buvo klaida. Tai tik reiškia, kad modernioji lietuvio tapatybė yra kryžius, kurio krikščioniui nevalia nusimesti. Tačiau tai, kas nebuvo klaida XIX a., gali būti klaida XXI a. Medituojantiems kažkokių „naujų tautų“ Europoje gimimą galima pasiūlyti išsitirti, ar jų sąmonės užkaboriuose nekunkuliuoja „Marselietės“ ir postmodernizmo kokteilis. Reanimuoti vieną iš modernizmo projektų postmoderno sąlygomis? Ar rezultatas nebus toks pat apgailėtinas, kaip pats postmodernizmas? Laimei, Vengrijos pavyzdys parodo, kad net šioje Europos dalyje įmanoma ne vienintelė neoliberalizmo ir nacionalizmo kombinacija.

Labai galimas daiktas, kad ir „tūkstantmečio susitikimas“ neatneš tų vaisių, kurių iš jo tikisi geros valios žmonės. Tačiau ši galimybė neatšaukia krikščioniškos pareigos tokią valią savyje ugdyti. Valią tų dešimties, dėl kurių Dievas Abraomui žadėjo nesunaikinti Sodomos (Pr 18, 32).

1Reynald Secher, A French Genocide: The Vendee, University of Notre Dame Press, 2003

Keli susiję:

Arkivyskupas G. Grušas, skirtingai negu R. Valatka, neišsakė kritikos popiežiui, perėmusiam Dimos Kiseliovo vaidmenį

Putino patriarcho ir popiežiaus Pranciškaus bendra deklaracija sulaukė griežtų vertinimų

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
22. NUJO
(2016-04-28 20:35:39)
(77.90.72.218) Parašė:

pagoniams ,net vidurius susuko sitas susitikimas.



21. skorpe :(
(2016-04-28 01:41:13)
(37.228.232.214) Parašė:

Кто управляет Ватиканом. Георгий Сидоров



20. skorpe
(2016-04-27 20:18:49)
(37.228.232.214) Parašė:

Сириус. Нашумевший фильм



19. skorpe :)
(2016-04-27 20:10:27)
(37.228.232.214) Parašė:

Фильм, расширяющий сознание



18. skorpe :(
(2016-04-27 20:06:52)
(37.228.232.214) Parašė:

Для чего в роддомах детям сворачивают голову. Сергей Данилов



17. skorpe :(
(2016-04-27 20:05:36)
(37.228.232.214) Parašė:

Атлант. Шейный позвонок. Травма детей в роддомах (отрывок)



16. skorpe :(
(2016-04-27 19:54:51)
(37.228.232.214) Parašė:

Почему стрелки на часах идут слева направо. Сергей Данилов



15. skorpe :(
(2016-04-27 19:53:11)
(37.228.232.214) Parašė:

Что церковь скрывает от людей. Сергей Данилов



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras