Vidurinė klasė nebeužpildo prarajos tarp skurstančiųjų ir turtingųjų

Panašu, kad vidurinei klasei priskirtini Lietuvos gyventojai migruoja dviem kryptimis: skurdo ribos link arba - iš Lietuvos. Vidurinė klasė, paprastai laikoma stabilios ir stiprios ekonomikos garantu, Lietuvoje nebeužpildo prarajos tarp skurstančiųjų ir turtingųjų, nes darosi tam tiesiog per menka.

Jeigu vidutinės gyventojų pajamos kiek ir paauga, tą padidėjimą „suvalgo" kylančios kainos. Per 2012 metus vidutinis bruto mėnesinis atlyginimas privačiame sektoriuje padidėjo 2,9 proc. Metinė infliacija 2012 metų sausį, palyginti su 2011 metų sausiu, - 3,2 proc.

Socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus" direktorius Vladas Gaidys nesutinka su teze, kad Lietuvoje vidurinės klasės nėra, bet pritaria, kad ji - labai skurdi.

„Mano požiūriu, vidurinė klasė - tai specialistai, kurie gyvena iš savo darbo, turi lėšų ne tik užmokėti už maistą, būstą, bet ir kultūros renginiams, atostogoms, vaikų išsilavinimui. Be to, tai ne tik ekonominė, bet ir psichologinė kategorija. Tai aktyvūs žmonės, kurie dalyvauja demokratijos procesuose, rinkimuose, daro įtaką. Jiems paprastai priskiriami mokytojai, gydytojai, valstybės tarnautojai, verslininkai, taip pat ir šeimos verslo atstovai. Taigi šios kategorijos žmonių - mokytojų, valstybės tarnautojų, gydytojų - Lietuvoje tikrai yra, tik jie skurdūs. Taip ir sakyčiau: turime vidurinę klasę, tik labai skurdžią", - LRT.lt teigė docentas V. Gaidys.

Sociologui pritaria ir Seimo narė, Darbo partijos atstovė Virginija Baltraitienė. „Lietuvoje yra šiokia tokia vidurinė klasė, bet labai silpna, ir labai sparčiai nykstanti. Vidurinė klasė - tai žmonės, kurie bent jau vidutinį darbo užmokestį gauna. Tačiau darbų mažėja, žmonės arba išvažiuoja į užsienį arba lieka bedarbiai, arba pereina į kitus, mažiau mokamus, darbus. Taip žmonės iš vidurinės klasės „nukrenta" į nepasiturinčiųjų. Didėja atskirtis tarp turtingųjų ir tų, kurie gauna labai mažas pajamas", - kalbėjo V. Baltraitienė.

Vienas gana efektyvių būdų kiek praplėsti vidurinę klasę, socialinių mokslų daktaro V. Gaidžio įsitikinimu, būtų šeimos verslo skatinimas.

„Lietuvoje, manau, turėtų būti mažiau reglamentavimo šioje srityje. Tik turtinga šalis gali turėti sudėtingą reglamentavimo sistemą. Tokių verslų išplėtimas galėtų padidinti vidurinį sluoksnį. Kitas dalykas, kad dėl tam tikrų aplinkybių Lietuvoje susiklostė situacija, kai labai gerbiamas stambusis verslas. Jis, žinoma efektyvesnis, negu smulkusis, juk bandelių kepyklėlė yra mažiau efektyvi nei bandelių fabrikas. Tačiau kai vienas pastatas - prekybos centras - atstoja kokį porą šimtų verslo savininkų, tos vidurinės klasės atstovai, užuot kepę savo bandeles, kažkam tarnauja arba išvažiuoja. Tai, kad smulkiųjų verslininkų būtų daugiau, priklauso nuo valstybės", - kalbėjo V. Gaidys.

V. Baltraitienės požiūriu, norint stiprinti vidurinę klasę, reikia, kad daugėtų įvairių sričių kvalifikuotų specialistų.

„Vidurinę klasę išgelbėti gali atlyginimų padidinimas, darbo vietų kvalifikuotai darbo jėgai kūrimas, kad ji neišvažiuotų į užsienį. Žinoma, vienareikšmiškai sakyti, kad padidinus atlyginimus iš karto atsirastų toji vidurinė klasė, negalima. Ta sistema buvo sužlugdyta per daug metų, ir per metus ar dvejus jos neatkursi", - mano Seimo narė.

Darbo partijos narė V. Baltraitienė kritikuoja ir neapgalvotus sprendimus padidinus minimalią mėnesinę algą (MMA). Jos teigimu, reikia rūpintis, kad algos didėtų kvalifikuotiems darbuotojams, o ne tik jokios kvalifikacijos neturintiesiems.

„Manau, kad turėtume grįžti prie normalaus darbo užmokesčio dirbantiems ir biudžetinėse įstaigose, nes dabar prie skurdo ribos palikome kultūros darbuotojus, bibliotekininkus, darželių auklėtojus. Padidinus MMA, būtina peržiūrėti biudžetą ir darbo mokos fondą savivaldybėms, padidinti atlyginimus tiems, kurie turi kvalifikaciją, o dabar gauna tik 50 litų daugiau nei minimali alga ar netgi tokią pačią. Padidinome atlyginimą visiškai nekvalifikuotai darbo jėgai, o tiems, kurie turi stažą, aukštuosius išsilavinimus, moka dirbti kompiuterinėmis programomis, atlyginimas nepadidėjo arba jie turi eiti nemokamų atostogų, kad įstaigai užtektų mokos fondo", - apie kitus geros iniciatyvos dalykus kalbėjo Darbo partijos narė.

Ir V. Gaidys, ir V. Baltraitienė netiki, kad progresiniai mokesčiai būtų panacėja mažinant socialinę atskirtį. „Žinoma, priklausytų, kokia būtų tų progresinių mokesčių formulė: vienomis aplinkybėmis tai pridarytų tik žalos, kitomis galbūt kažkiek ir naudos atneštų. Tačiau man atrodo, kad svarbiausias momentas yra solidarumo. Tai yra jeigu visuomenei sunku, tuomet ir Seimo nariai, prezidentai atsisako tam tikrų privilegijų. Tai neįkainojamas dalykas solidarumo prasme", - LRT.lt teigė docentas V. Gaidys.

Norint, kad mažėtų socialinė atskirtis, pensijos nebūtų patyčių verto dydžio, miesto gatvėse neliktų duobių ar imtų spręstis visos kitos buitinės bei ekonominės problemos, pirmiausia reikia padaryti tai:

• Nedelsiant išviešinti “kabinetinės” liustracijos duomenis, atimant galimybę jais šantažuoti. 
   
• Nedelsiant įsteigti Teisingumo kanclerio instituciją, kurios veiklos sritis apimtų ir ypatingojo prokuroro funkcijas, atimant galimybę teisėsaugai būti visiškai nebaudžiamai ir nekontroliuojamai, užkertant kelius korupciniams įstatymams ir nusikalstamiems Konstitucijos iškraipymams.

• ​Pakeisti Seimo rinkimų tvarką: jie turi vykti tik vienmandatėse apygardose.
   
• Nedelsiant pakeisti Savivaldybių rinkimų įstatyme numatytą tvarką, kuri dabar paneigia patį savivaldos principą.

• Nedelsiant išviešinti šalies biudžeto panaudojimą, kuris dabar yra iš esmės įslaptintas.
   
• Skubiai įtvirtinti nuostatą, kad valdžia negali atimti iš žmogaus jo prigimtinės, iš tėvų paveldėtos pilietybės. Ir Lietuvoje, ir užsienyje gyvenantys lietuviai – vienas tautos kūnas.
   
• Valdžios kontroliuojamas ir jos propagandiniams tikslams naudojamas valstybinis Lietuvos radijas ir televizija turi tapti visuomeniniu transliuotoju ir po ilgų metų pagaliau pradėti atlikti savo tikrąją misiją.
   
• …

Tai tik keletas neišvengiamų ir gyvybiškai būtinų žingsnių, jei norime, kad šita valstybė išliktų, o ne būtų jokios pagarbos nekelianti pilka Europos zona. Šių žingsnių per 23 atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus ne tik nebuvo žengta, bet valdžia visomis išgalėmis, labai atkakliai vengia apie tai net kalbėti.