Velykos ir mes

Pagal 2011 m. atlikto visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenis, didžioji dauguma Lietuvos gyventojų 77,3 proc. priskyrė save Romos katalikų bendruomenei, o nė vienai religinei bendruomenei savęs nepriskyrė tik 6,1 procento gyventojų. Gaunasi, kad net beveik 94 proc. Lietuvos gyventojų laiko save religingais ir priskiria save kokiai nors religinei grupei. Tad kyla klausimas, ar lietuviai yra itin religinga tauta?

Tačiau pagal sociologų tyrimus tik 8 – 10 proc. šalies gyventojų vaikšto į maldos namus dažniau nei kelis kartus per mėnesį, o 50 proc. į bažnyčią užsuka tik kartą per metus ir rečiau arba per didžiąsias šventes - Kalėdas ir Velykas.

Tad matome ryškų kontrastą tarp deklaruojamo ir praktikuojamo religingumo. Viena vertus, sakoma, kad tikima Dievą, kad religinės, krikščioniškos vertybės yra pamatinės, kita vertus, vengiama reguliariai lankyti religines apeigas, įsipareigoti bendruomenės gyvenimui, įsitraukti į labdaros, socialines iniciatyvas, kovoti už teisingumą – tai, kas yra tikro religingumo pamatas. Vis labiau įsigali nuomonė, kad religija turi būti „patogi“ - nepririšti prie kokios nors bendruomenės ir neužkrauti kokių nors įsipareigojimų.

Tokie lietuviško religingumo simptomai atskleidžia ne pačias gražiausias mūsų visuomenės, mūsų pačių savybes. Lietuvos visuomenėje esama gilaus skilimo tarp to, kas sakoma, ir to, kas daroma. Nesąmonės, kurios vyksta aukščiausiuose politikos, verslo ir teisėsaugos ešelonuose yra tik šio visuomeninio skilimo padarinys, nes mes taikstomės su blogiu.

Todėl neverta stebėtis, kad Seimo, Vyriausybės nariai prieš pradėdami eiti savo pareigas prisiekdami noriai į pagalbą kviečiasi Dievą (nors gali praleisti frazę „Tepadeda man Dievas“), o vėliau Dešimt Dievo įsakymų mikliai pakeičia savitais. „Niekada nepraleisk progos paimti kyšį ir taip garbinti tik Mamoną“, „Mylėk tik save patį“, „Karštai geisk Lietuvos žemės ir teritorijų“, „Meluodamas nemikčiok“, - šį politikų dekalogą galėtume sėkmingai tęsti. Tik nevertėtų dėl jo piktintis, - juk jie yra anų 90 su viršum procentų, kurie skelbiasi esą religingi, bet beveik nieko bendra su tikrąja religija neturi, atspindys.

Tad galėtume sakyti, kad Velykos, kai į bažnyčias suplūsta minios žmonių, kurie stumdosi prie šventinto vandens yra šio fasadinio religingumo demonstravimas. Ir vis dėlto, kad ir koks išoriškas jis būtų, lieka atviras klausimas: kas veja šiuolaikinį lietuvį ateiti uždegti žvakės prie Velyknakčio laužo ar Velykų rytą dalyvauti Prisikėlimo procesijoje? Juk, pavyzdžiui, paprastam čekui, estui ar prancūzui net į galvą nešautų tokia mintis, jis nesivargintų eiti į minias.

Nepaneigsi, kad egzistuoja tradicija taip elgtis, kad savo kužda neapibrėžiama pareiga ar nepažįstamos ateities baimė. Taip, nūdienos žmogus išgyvena nepasitikėjimą institucijomis, tarp kurių įsikomponuoja ir Bažnyčia, jis bijo dėl savęs, dirgliai reaguoja į viską, kas, atrodytų, kėsinasi į jo asmenį, tikėjimą supriešina su protu. Tačiau jis negali savyje uždusinti Slėpinio poreikio.

Jėzaus Nazariečio istorija su savo viltimi dvelkiančia ir slėpininga pabaiga provokuoja bent trumpam kilstelėti žvilgsnį į kitokius akiračius, kurie mūsų dabarčiai, kasdienybei, rutinai suteikia antgamtinių atspalvių.

Jau spėjęs sudrebinti savimi patenkintą, pseudokatalikišką sąmonę, popiežius Pranciškus, Didįjį penktadienį, sakė: „Jėzaus Kryžius yra žodis, kuriuo Dievas atsakė į blogį pasaulyje. Kartais mums atrodo, kad Dievas nereaguoja į blogį, išlieka tylus. Bet iš tiesų Dievas jau prabilo, jau atsakė ir jo atsakymas yra Kristaus Kryžius: tai žodis, kuris yra meilė, gailestingumas, atleidimas. Eikime laukdami prisikėlimo Jėzaus, kuris mus labai myli. Viskas yra meilė.“

Nesvarbu, kas būtume, ką darytume ir į kurią statistinę skiltį apklausose būtume įrašyti, šis Dievo atsakas mus lydi, net jei jo ir neįsisąmoniname ar juo abejojame.