Veidmainystei ir melui ribų nėra (II dalis)

Pažadėjau aptarti valdžios reakciją ryšium su vykdomu teismų korupcijos ikiteisminiu tyrimu, tačiau skubėti nenorėjau. Pirmieji atsiliepimai net ir į labai svarbius valstybės įvykius kartais nebūna tinkamai apgalvoti. Laukiau, kaip įvykiai vystysis toliau. Neseniai kandidatė tapti Lietuvos prezidente I.Šimonytė, o taip pat G.Nausėda, P.Auštrevičius, ir ypač A.Maldeikienė, kuri jau nenori tapti prezidente, bet sakė būsianti intelektualine tautos vadove, galima sakyti net pasipiktino Vytauto Didžiojo universiteto studento klausimu apie teismų korupciją ir pasitikėjimą teismais. Klausimas jiems pasirodė tarsi šventvagiškas: kaip galima suabejoti teisėjų vykdomu teisingumu! Juk mūsų teisėjai nepriklausomi! I.Šimonytė pareiškė, kad „Lietuvos teismų sistema per metus išnagrinėja šimtus tūkstančių bylų, tačiau Lietuvoje viešumoje yra reflektuojama tik labai maža dalis jų. Tačiau būtent ta maža dalis ir sudaro daugelio žmonių nuomonę apie teismus“.

Jeigu net ir mažos dalies bylų sprendimai sukelia žmonėms nepasitikėjimą teisėjais, tai jau yra labai blogas dalykas – didelė problema valstybėje. Būsimam valstybės vadovui, kuris skiria teisėjus ir tuo būdu atsakingas už jo paskirtų teisėjų darbą, yra būtina mąstyti apie šią problemą, ieškoti jos sprendimo būdų. Laukiau, ką šie veikėjai – I.Šimonytė, G.Nausėda, P.Auštrevičius pasakys dabar, kai teisėsauga pareiškė įtarimus kyšininkavimu net aštuoniems teisėjams, neskaitant teisėjų padėjėjų.

Nors nemažai teisėsaugos institucijų atstovų, politikų, apžvalgininkų išreiškė savo nuomonę dėl šio taip vadinamo „teismų korupcijos skandalo“, siekiantys užimti prezidento postą I.Šimonytė, G.Nausėda, P.Auštrevičius regis vis dar tyli. Gal jiems ši problema neatrodo svarbi – vis pabrėžiama, jog prezidento veiklos prioritetas yra užsienio politika, tarsi valstybės vadovui gali nerūpėti vidaus politikos klausimai.

Svarbiausia, žinoma, kaip reaguoja dabartinė valdžia – Prezidentė, Seimo pirmininkas, Ministras pirmininkas bei teisingumo ministras, aukščiausiųjų teisėsaugos institucijų vadovai – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Generalinis prokuroras ir kiti.

Prezidentė pranešė tautai, kad „Pasitikėjimas teisingumu priklauso nuo pasitikėjimo teismais. O pasitikėjimas teismais ir teisingumu yra būtinas pasitikėjimui valstybe“. Ką gi, teisingi žodžiai...

Dar Prezidentė pranešė, kad tai rimtas tyrimas, kuris yra labai didelis procesas, jis bus ilgas, pasipriešinimo bus daug, triukšmo taip pat. Bet dėl pasipriešinimo ir triukšmo Prezidentė susirūpinimo neišreiškė, priešingai, ji pasidžiaugė, kad „reformuotis sugebėję teismai ir visa teisinė sistema visgi sugeba valytis toliau“. Šių Prezidentės žodžių teisingumu yra pagrindo abejoti: ko vertas teismų sugebėjimas reformuotis, jeigu po reformos jiems reikia valytis iš naujo... Ir ar teismai patys savo iniciatyva valosi? Juk nuo kyšius imančių ir pardavinėjančių teisingumą teisėjų teismus pagaliau pradėjo valyti Specialiųjų tyrimų tarnyba ir prokuratūra. Juk vargu ar buvo tokių atvejų, kad teisminė valdžia savo iniciatyva pati kreiptųsi į prokuratūrą ir praneštų, kad vienas ar kitas teisėjas nagrinėdamas bylas piktnaudžiauja tarnybine padėtimi – tyčia priima neteisingus sprendimus.

Tiek ir tesugebėjo pasakyti už nuopelnus teismų sistemai apdovanota mūsų valstybės vadovė apie įklimpusius į korupcijos liūną teismus. Spauda taip ir paskelbė, kad „D.Grybauskaitė įvertino korupcijos skandalą teisėsaugos srityje: triukšmo bus daug“. Net neaišku kas ir dėl ko, Prezidentės nuomone, kels tą triukšmą ir kas priešinsis vykdomam korupcijos tyrimui. Nejaugi siekiantys apsivalyti teisėjai ir teismai priešinsis?

Neteko girdėti, kad Prezidentė būtų sukvietusi į specialų pasitarimą aukščiausiąją valstybės valdžią aptarti priežastis, kaip galėjo atsitikti, kad net pačių aukščiausių teisminių insitucijų - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų tarpe dirba kyšininkai? Gal D.Grybauskaitei atrodo, kad teisėjų kyšininkavimas jai „ne prie ko“, ji juk nesikiša į teismų darbą, - esu gavusi daugybę tokių atsakymų iš prezidentūros, kai skundžiausi Prezidentei dėl akivaizdžiai neteisėtų sprendimų mano bylose dėl tėvo žemės grąžinimo.

O kaip gi reaguoja kiti valstybės vadovai į tą faktą, kad teisėjams pareikšti įtarimai dėl kyšininkavimo? Sakyčiau, vieningai: jiems visiems svarbiausia įtikinti visuomenę, jog tik šitie aštuoni teisėjai yra „galimai“ susitepę, o visi kiti yra švarūs švarutėliai; vienas po kito valstybės valdžios aukščiausieji pareigūnai kartoja ir kartoja tą patį, kad teismuose dirba „daug teisėjų, sąžiningai ir garbingai atliekančių kasdienines pareigas“. Ar jie patys tuo tiki? Iš kur jie žino, kad daug? O gal nedaug? Teisingumo ministras E.Jankevičius pasakė kiek tiksliau, kad teismuose dirba ir sąžiningų žmonių. Į tai šmaikštūs komentatoriai replikavo, kad teismuose sąžiningai dirba valytojos.

Pateiksiu pavyzdį, kad žemės grąžinimo bylas nagrinėję VISI TEISĖJAI valstybės vardu įžūliai meluoja ir iškraipo tautos istoriją. Teisėjams negali būti nežinomas Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. aktas. Šio akto nuostatos pakartotos dabar galiojančio 1997 m. priimto „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ Preambulėje, jog atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, kuriais okupacinė valdžia iš Lietuvos Respublikos piliečių neteisėtai atėmė jų turėtą turtą; specialiai pabrėžta, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, todėl piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama.

Konstitucijos 109 straipsnis įpareigoja teisėjus nagrinėjant bylas klausyti tik įstatymo, todėl teisėjai taip ir privalo elgtis: kai iškyla ginčai tarp valdžios, tvarkančios žemės grąžinimo reikalus ir žemės savininko, teismas privalo grąžinti žemę arba priteisti už negrąžinamą žemę teisingą atlyginimą. Mano tėvo šalia Kauno esanti 15 ha žemė išlikusi neužstatyta, jokių kliūčių grąžinti žemę nėra, tačiau dėl jos grąžinimo mūsų šeima veltui bylinėjamės nuo 1991 m. Besibylinėjant mama ir brolis mirė, likau tik aš.

Ar aš viena šitiek metų veltui siekiu teisingumo įgyvendinimo? Tegu tie, kurie tvirtina, kad teisėjai sąžiningai ir garbingai nagrinėja bylas, paskaito tų bylų sprendimus.

Kai pareikalavau, kad žemė būtų grąžinta kaip nusikalstamu būdu užgrobtas turtas 1948 m. gegužės 22 d. tremiant mūsų šeimą į Sibirą, teisėjai ir šiuo pagrindu atsisakė prašymą tenkinti ir žemę grąžinti. Sprendime nurodė, kad tremiant į Sibirą mūsų šeima žemės neturėjo, nes tėvo žemė buvo nacionalizuota paskelbus 1940 m. liepos 22 d. deklaraciją. Teisėjams visai nesvarbu, kad Nepriklausomybės akte nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, jiems vistiek didžiausią galią turi okupacinės valdžios deklaracija, kuria jie remiasi. Teisėjai begėdiškai iškraipo mūsų tautos istoriją: jų tvirtinimu, 1948 m. iš ūkininkų žemė (o taip pat ir visas kitas turtas) tremiant į Sibirą nebuvo užgrobta, į Sibirą vežė bežemius...

Nebaudžiami meluoja ir Konstitucinio Teismo teisėjai: tik pažiūrėkime, ką jie tvirtina, pavyzdžiui, 2008 m. gegužės 20 d. nutarime; cituoju:

Taigi ginčijamas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d., 1999 m. gegužės 14 d. redakcijos) patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių sąrašas Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarime Nr. 1026 (2001 m. kovo 8 d. redakcija) buvo įvardytas kaip valstybės išperkamų objektų sąrašas, vadinasi, ir LVA priskirtai bei jos naudojamai žemei buvo tiesiogiai įtvirtintas valstybės išperkamos žemės statusas.

Konstitucinio teismo teisėjai tvirtina, kad Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių sąrašas, kuriame įrašyta ir Lietuvos veterinarijos akademija, buvo įvardytas kaip valstybės išperkamų objektų sąrašas, todėl veterinarijos akademijai priskirtai bei jos naudojamai žemei tiesiogiai įtvirtintas valstybės išperkamos žemės statusas, t.y. akademijai skiriama žemė neturi būti grąžinta savininkams.

Privalau tikėti, kad Konstitucinio Teismo teisėjai nemeluoja, kad Vyriausybė Lietuvos veterinarijos akademiją įvardijo kaip valstybės išperkamą objektą. Neturėdami kaip kitaip pateisinti žemės grobimo, Konstitucinio Teismo teisėjai pasirėmė melu. Iš ko ir kada valstybė išpirko Lietuvos veterinarijos akademiją? Ar veterinarijos akademija kada nors buvo privati?

Ne šio straipsnio tikslas pasakoti apie teisėjų surašytas nesąmones jų priimtuose sprendimuose. Aš tik tvirtinu, kad toli gražu ne tik aštuoni teisėjai Lietuvos teismuose yra korumpuoti ir nemanau, kad to nežino mūsų valstybės valdžia.

Kodėl taip įvyko, kad teisėjai valstybės vardu nebaudžiami meluoja, kokios to priežastys – apie tai dar viename straispnyje.

Susiję:

Veidmainystei ir melui ribų nėra (III dalis)   

Veidmainystei ir melui ribų nėra (I dalis)