Veidmainystei ir melui ribų nėra (I dalis)

Galime, suprantama, tik spėlioti apie tai, kokios priežastys lėmė, kad teisėsaugos institucijos pagaliau ėmėsi tirti korupciją teismuose. Prieš kelias dienas, vasario 20 d. spauda pranešė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą sulaikyti aštuoni teisėjai, penki advokatai, kiti asmenys, iš viso 28 žmonės. Sekančią dieną 18 iš jų teismas leido suimti – jų tarpe Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją Egidijų Laužiką, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus Viktorą Kažį, Konstantiną Guriną ir Valdimarą Bavėjaną, o taip pat ir kitų teismų teisėjus. Teisėjai įtariami ėmę kyšius, prekiavę poveikiu, piktnaudžiavę tarnybine padėtimi.

Nurodyta, kad tai daug metų „teisingumą“ vykdę teisėjai, turintys 24 – 37 metų teisėjo darbo patirtį. Tiesa, kitą dieną trys teisėjai ir vienas advokatas iš suėmimo jau buvo paleisti. Dabar pranešta, kad ir Aukščiausiojo Teismo teisėją E.Laužiką kolegos iš suėmimo paleido.

Šį faktą, kad teisėjai yra įtariami nusikaltimų padarymu, valdžią aptarnaujanti žiniasklaida pavadino „neregėtu korupcijos skandalu“, kuris trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus, tvirtino, kad skandalas supurtė visą Lietuvos visuomenę, sudavė smūgį žmonių pasitikėjimui teismais ir teisingumu, ir pan. Tai reikštų, kad Lietuvos visuomenė iki šiol šventai tikėjo teismų vykdomu teisingumu, o sužinojusi, kad aštuoni teisėjai „galimai“ ėmė net apie šimto tūkstančių eurų dydžio kyšius, apstulbo ir buvo begaliniai sukrėsta.

Ar iš tikrųjų yra taip? Žinia, kad sulaikyti už kyšių ėmimą teisėjai, apstulbino ir sukrėtė visų pirma tik pačius teisėjus, jiems tai buvo perkūnas iš giedro dangaus, nes taip buvo įtikėję savo nepriklausomumu, leidžiančiu jiems nebaudžiamai savivaliauti, kad STT ir prokurorų veiksmai sukėlė teisėjams sąmyšį ir baimę. O žmonės apsidžiaugė, kai kuriems net įsižiebė viltis, kad gal valdžia vieną kartą iš tikrųjų nusprendė kovoti su teismų korupcija.

Visuomenė ne akla – seniai buvo žinoma, kad ne aštuoni, o daug daugiau teisėjų Lietuvoje yra kyšininkai, tai įrodo jų priimti sprendimai. Vienas komentatorius net išreiškė nuomonę, kad galėjo būti nesuimti tik aštuoni teisėjai.

Nejaugi Lietuvos žmonės galėjo patikėti, kad, pavyzdžiui, Darbo partijos byloje V.Uspaskich ir jo bendrininkams priimtas nuosprendis yra teisingas, kad V.Uspaskich remiantis įstatymu ir teisėjų vidiniu įsitikinimu neįvykdė sukčiavimo, o tik apgaulingai tvarkė apskaitą, dėl to nubaustas bauda. Dabar jau ir teistumas V.Uspaskich panaikintas pirma laiko – nesuėjus įstatymu numatytam teistumo išnykimo terminui.

Teismas pripažino, kad apgaulingai tvarkant apskaitą valstybei nesumokėta apie 15 milijonų litų mokesčių, ir nors įstatymas sako, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės vertės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, teismas neįžvelgė priežastinio ryšio tarp apgaulės tvarkant buhalterinę apskaitą ir mokesčių nemokėjimo.

Teisėjų kolegijai pirmininkavusi Lietuvos apeliacinio teismo teisėja V.Ražinskaitė paaiškino, kad teisiamųjų veiksmuose teismas neįžiūrėjo nei tiesioginės tyčios sukčiauti, nei tikslo suklaidinti valstybę; nors V.Uspaskich ir „suprato savo pavojingą elgesį (to neginčysime), numatė, kad gali būti pasekmės (tai yra kad bus nesumokėti mokesčiai), tačiau jis neturėjo tikslo toms pasekmėms kilti, tai yra neturėjo tikslo nemokėti mokesčių. Jo tikslas buvo truputėlį kitas – nemokant mokesčių turėti pakankamai pajamų Darbo partijos reikmėms“, štai kaip pagrindė Lietuvos apeliacinio teismo teisėja V.Ražinskaitė priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

V.Ražinskaitė ir jos kolegos Albinas Bielskis ir Svajūnas Knizleris regis iki šiol sėkmingai tęsia tokio teisingumo vykdymą Lietuvos apeliaciniame teisme.

Sėkmingai toliau vykdo teisingumą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija, nagrinėjusi šią bylą kasacine tvarka. Teisėjai Armanas Abramavičius (buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas), Olegas Fedosiukas, Birutė Janavičiūtė, Sigita Rudėnaitė, Tomas Šeškauskas, Rima Ažubalytė ir bylos nagrinėjimui pirmininkavęs Viktoras Aidukas pripažino nuosprendį teisingu: jie taip pat įsitikinę, kad žinodamas, jog apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, t.y. klastojant dokumentus, V.Uspaskich ir kiti vistiek neturėjo tikslo išvengti mokesčių mokėjimo prievolės, o tik siekė nemokant mokesčių turėti pakankamai pajamų Darbo partijos reikmėms.

Padaryta išvada, kad žinodamas, jog klastoja apskaitą, kad nereiktų mokėti mokesčių, V.Uspaskich neturėjo tikslo nemokėti mokesčių!!! Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai patvirtino, kad kai žmogus turi tikslą nemokant mokesčių turėti pajamų, jis neturi tikslo nemokėti mokesčių ir suklaidinti valstybę, t.y. jis nesukčiauja.

Tokių absurdiškų teiginių prirašyta ne viename net didelį visuomenės susidomėjimą sukėlusių, taip vadinamų rezonansinių bylų sprendimuose, tad ką bekalbėti apie eilines bylas.

Vistik ryšium su Darbo partijos bylos nagrinėjimu teisėjas V.Aidukas buvo priverstas palikti Aukščiausiąjį Teismą. Kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje Vilniaus apygardos prokurorė Rita Aliukonienė apkaltinta prekyba poveikiu, jog kartu su savo kaimynu ir bičiuliu verslininku Arūnu Cicėnu siekė papirkti V.Aiduką, V.Aidukas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, tačiau prokurorai jo neapkaltino. Tada Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus labai dėkojo prokurorams, kad jie apgynė jo vadovaujamo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prestižą ir garbę.

Kas žino, gal vėliau ir šį kartą prokurorai imsis ginti įtariamų kyšininkavimu teisėjų prestižą ir garbę? Juk prokurorai regis neprotestavo, kad būtų iš suėmimo pirma laiko paleistas E.Laužikas, gal vėliau ir įtarimus jam panaikins… Tuo labiau, kad teisėsaugos pareigūnai skelbia, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje gali užtrukti ne vienerius metus.

Nors liudydamas R.Aliukonienės byloje V.Aidukas tvirtino, kad jis nagrinėjo Darbo partijos bylą net nesusipažinęs su bylos medžiaga, kad jis toje byloje „nieko nedarė, tik sėdėjo ir klausėsi“, nes turėjęs mažiau teisių sprendžiant bylą, negu sovietinių laikų restorano durininkas, tačiau Klaipėdos apygardos teismo teisėjai nesiaiškino, kodėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas turi mažiau teisių negu restorano durininkas (priminsiu, kad vadinamais sovietiniais laikais restoranų durininkai paprastai neįleisdavo lankytojų į restoraną, meluodami, kad nėra vietų; vietų „atsirasdavo“ tik tada, kai jiems į delną įsprausdavo rublių. Tais rubliais, be abejo, durininkai privalėjo dalintis su restorano vadovybe). Nors įstatymas ir įpareigoja, nepriėmė teismas ir atskirosios nutarties, kad prokurorai išsiaiškintų, ar nesusipažinęs su bylos medžiaga kasacine tvarka pirmininkaudamas bylos nagrinėjimui V.Aidukas nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei mažų mažiausiai aplaidžiai atliko savo pareigas. Juk pats V.Aidukas liudijo teismui, kad jis nieko nedarė, tik sėdėjo ir buvo nesusipažinęs su byla.

Todėl neteisinga teigti ir apsimetinėti, kad Lietuvos visuomenė, žinodama tokius faktus, buvo sukrėsta, išgirdusi netikėtą žinią apie “galimą” teisėjų kyšininkavimą.

(Kaip reaguoja į šiuos įvykius valdžia, aptarsiu kitame straipsnyje).

Susiję:

Veidmainystei ir melui ribų nėra (III dalis)

Veidmainystei ir melui ribų nėra (II dalis)