2024 m. kovo 29 d.

 

Valstybės moralinė krizė

25
Paskelbta: 2012-11-26 17:39 Autorius: Krescencijus Stoškus, Tiesos.lt
Nuotr. Tiesos.lt
Nuotr. Tiesos.lt

Šiemet kaip niekad daug, labai aistringai, o dažnai net ir agresyviai kalbama apie valdžią ir politiką. O tai iškalbingiausiai liudija žmonių nusivylimą valdžia ir bene patį didžiausią jos atitrūkimą nuo visuomenės per visus nepriklausomybės metus. Nusivylimas visada atsiranda iš nepatenkintų lūkesčių, o atitrūkimas reiškia, kad valdžia ima elgtis taip, tarytum ji būtų visiškai nepriklausoma nuo visuomenės valios ir dirbtų tik dėl savęs. Tie dalykai tarpusavyje susiję. Bet ne nusivylimas pagimdo valdžios atitrūkimą, o atitrūkimas – nusivylimą. O iš kur kyla tas jos atitrūkimas (teisingiau pasakius, atsiribojimas) bei jį liudijantys simptomai: pasipūtimas, žiūrėjimas iš aukšto, rinkiminių pažadų „užmiršimas“, žmonių niekinimas, jų nuomonės ignoravimas, abejingumas jų rūpesčiams, begėdiškas savo pranašumų demonstravimas, privilegijų plėtimas ir pan.? Savaime suprantama, iš tos realios padėties, kai valdžia savo galią gauna ne tiek iš visuomenės (suverenios Tautos), bet iš ją finansuojančių ir su ja neatskiriamai suaugusių klanų (t. y. verslo, o neretai ir nusikaltėlių grupių). Nuolatos mus glumina ir rėžia akis tas nuolatinis siaurų grupinių interesų skelbimas valstybės interesais. Kai publika tą mato, ji sako: „nesąmonė“, „absurdas“, čia ne valstybės interesai. Bet kadangi ne taip dažnai valdžios žmonės spindi išmintimi, neįmanoma suprasti, ar tai daroma iš kvailumo, ar iš savanaudiškumo. Kita vertus, tokioje situacijoje nemokšiškumas ir diletantizmas puikiausiai sutaria su valstybės turtą grobiančių žmonių klanu. Tas sutarimas prasidėjo nuo to momento, kai buvo suteikta teisė visokioms verslo grupėms „remti“ (tai yra papirkinėti) jiems labiausiai patinkančias partijas. Štai iš čia išaugo ir 20 metų klestėjo tas pagrindinis viešasis „valdžių teisingumas“, prieš kurį klaupiasi ir politikai, ir trys ketvirtadaliai respublikinės žiniasklaidos. Jis įtvirtino ne tik valdžios atitrūkimą nuo visuomenės, bet ir partinės ideologijos prioritetą prieš protą ir profesionalumą. Rinkimai vyksta tik kas ketveri metai, o savo klanams reikia atidirbinėti kasdien.

Politikai mėgsta sakyti: „Ko jūs norite iš valdžios, juk mes esame tos pačios Tautos dalis; kai Tauta pasikeis, pasikeis ir valdžia.“ Toks „aiškinimas“ ne tik tendencingas, bet ir nesąžiningas. Įdomu stebėti: kai valdymo aistros apimti asmenys veržiasi įvaldžią, jie visada skelbia savo pranašumus („žinojimą“, „gebėjimą“, „patyrimą“ ir t. t.), bet kai tik tenka atsakyti už valdymo padarinius, tada jie slepiasi minioje: atseit jie esą tokie pat, kaip ir visi. Iš tikrųjų valdžia ne tik valdo, bet ir savo elgesio viešumu teikia gyvenimo pavyzdžius bei savo sprendimais daro lemiančią įtaką žmonių tarpusavio santykiams.

Dviveidžiai politikai save laiko pragmatikais. Jiem nė į galvą neateina, kad tokiems pragmatikams neįmanoma priimti įstatymo, kuris įpareigotų publiką be veidmainiavimo jį „vykdyti“. Juokinga stebėti, kaip patys politikai, su pasimėgavimu naiviai kartodami iš intelektualų žargono pasiskolintą filosofo Witgensteino mintį apie kalbos žaidimo taisykles, patys nepastebėdami pasako visą tiesą apie savo pačių praktikuojamą įstatymų priėmimo būdą. Jie ne įveda, o tik žaidžia, imituoja teisingumą. O kas mėgina suabejoti tokiu „teisingumu“, apšaukiamas „idealistu“. Jau pačiu dviveidišku elgesiu pranešama: rimtai nežiūrėk į šias žaidimo taisykles; tik išmok jomis naudotis, kad susitvarkytum savo paties reikalus. Bet pasirinkus tokią gyvenimo taktiką, atsiranda dar ir kita galimybė: jeigu įstatymai yra tik žaidimo taisyklės, kodėl politikai negalėtų tyčia palikti juose spragų, kad to paties klano žmonės galėtų sukčiauti. O jeigu jiems patiems nepavyktų to padaryti, atsiranda advokatai, kuriems už tų spragų atskleidimą mokama po 2000 litų už dviejų valandų konsultacijas.

Apskritai valdžia, nedėdama pastangų suderinti (harmonizuoti, suminkštinti) žmonių ir atskirų jų grupių tarpusavio santykius, savo sprendimais tarnaudama tik atskiroms jų grupėms, supriešino juos tarpusavyje ir net sudarė tokias sąlygas, kad jie ėmė masiškai bėgti iš savo šalies lyg žiurkės iš degančio namo. Kaip vaikų bėgimas iš savo namų paprastai liudija nenusisekusią tėvų sąjungą, taip gyventojų bėgimas iš savo valstybės geriausiai signalizuoja apie valdžios susvetimėjimą ir jos antihumanišką politiką. Niekada istorijoje dar nėra taip buvę, kad mūsų šalis sumažėtų milijonu gyventojų. Kol bus tokia šalies gėrybes klanų labui susiurbianti valdžia ir didėjantis jos gyventojų susiskaldymas, tol vyks ir Tautos demoralizacija, pasireiškianti patyčiomis, didėjančiu nusikaltimų žiaurumu ir savinaika. Kaip kalakutas naginę, politikai yra įsikandę finansinės krizės sukeltą bedarbystę. Atseit ji privertusi žmones trauktis iš Lietuvos. Jiems patogu nutylėti, kad jau iki krizės Lietuva buvo tapusi pamote, ir jau du dešimtmečius lietuviai sparčiai spruko iš Lietuvos.

Čia aš neketinu sumažinti krizės reikšmės. Iš tikrųjų užklupusi krizė buvo „kalta“, kad valdžiai teko imtis, kaip įprasta sakyti, „nepopuliarių sprendimų“. Čia jai reikėjo veikti operatyviai, dažnai net savo rizika ir atsakomybe. Bet didžiausia jos bėda buvo ta, kad tokiomis sąlygomis ji nesugebėjo ir nenorėjo įvertinti sunkiausiai gyvenančių žmonių būklės ir visiems socialiniams sluoksniams teisingai subalansuoti užgrūvančių nuostolių ir praradimų. Net priešingai. Kartais atrodė, kad valdžios apskritai nėra: ji leido vieniems demonstruoti savo grobimo galią, plėsti privilegijas, kas vakarą fejerverkais skelbti savo triumfą, o kitiems veržtis diržus, ištverti infarktus arba emigruoti į Vakarus. Tai skatino ne tik žmonių nepasitikėjimą, bet ir neapykantą, grasinančią valstybės katastrofa. Marksistai tai būtų pavadinę revoliucine situacija. Bet jų Lietuvoje daug nebuvo. Nebuvo nė savo funkcijas pajėgiančių atlikti profsąjungų: viskas, ką jos pajėgė daryti, buvo tik koketavimas su valdžia trišalėje taryboje. Todėl žmonėms neliko nieko kito, kaip tik visą savo neapykantą valdžiai išlieti piktomis kalbomis ir jau viešai legalizuotais keiksmažodžiais. Tiesa, Lietuvos socialinę padėtį gana gerai analizavo du taikūs ir kantrūs profesoriai, verti savo titulo – Romas Lazutka ir Boguslavas Gruževskis. Pačiais kilniausiais motyvais be paliovos jie įtikinėjo, kokios nepataisomos skriaudos yra padaromos visai valstybei, kai valdžia savo sprendimais pavojingai žaidžia ištisų socialinių sluoksnių likimais. Bet jokia valdžios institucija neišgirdo jų balso. Buvo aišku, kad jos uoliai atidirbinėjo tiems, kuriems buvo įsiskolinusi.

Per 20 metų mes jau labai pavargome nuo tų pačių politikų ir bene penkių politinių komentatorių. Kažkoks amžinas sugrįžimas: tas pats ir tas pats. Ne tiek dėl to, kad jų veidai be paliovos visais šalies kanalais dauginami ir kartojamos tos pačios mintys, bet kad tie patys jų pažadai, tas pats abejingumas tautos ir valstybės likimui, tie patys gudravimai, pasiteisinimai ir išsisukinėjimai, tas pats gviežimasis privilegijų, ta pati politinė korupcija, tas pats nesugebėjimas paaiškinti priimamų sprendimų ir atsakyti už juos, tas pats lyderių vengimas atsistatydinti po pralaimėtų rinkimų, tas pats savų nusižengimų glaistymas, o oponentų juodinimas ir galų gale tas pats arogantiškas požiūris į rinkėjus. Glausčiau sakant, čia nepaliaujamai demonstruojamas vienas ir tas pats politikų neįgalumas ryžtis moralinėms permainoms, o visuomenės nepajėgumas pasipriešinti tam neįgalumui. Politikai nenori prarasti privilegijų ir bijo permainų, o visuomenė neturi vilties, kad priešintųsi. Nematyti ir trijų ketvirtadalių sąžiningos žiniasklaidos, kad žmonės sužinotų tikrąją padėtį, ir patikimų lyderių, kad mobilizuotų jų valią veikimui. Krizė ne krizė – politikai nė per pėdą nesitraukia atgal, bet stengiasi išsaugoti viską, ką yra nutvėrę jų pirmtakai, o visuomenė niršta ir pyksta keikdama visą pasaulį arba prašydama Dievo malonės. Bet permainų kol kas nežymios. Patys politikai tą kartojimąsi paprastai vadina lipimu ant to paties grėblio. Tik visai nepagrįstai: jeigu tai grėblys, kodėl jis niekam ir niekad netrenkia į kaktą? Vis išsisukama arba yra išsukama. Kodėl tokiais dinamiškais laikais Lietuvos politikoje toks vienodumas? Matyt, čia viską stabdo tas pats kolektyvinis bendradarbiavimas, kurį rusai vadino взаимная порука. Ar neteisus monsinjoras A. Svarinskas sakydamas, jog šitokią elgseną mes esame paveldėję iš sovietinių laikų?

Man atrodo, kad mes atėjome į nepriklausomybę visiškai nepasiruošę protingai ir atsakingai laisvei. Kaip nuo grandinės nutrūkę šuneliai, nuo vieno kraštutinumo aklai puolėme į kitą. O iš to išėjo savivalė, įtvirtinusi iš principo amoralią stipriojo „teisę“, kurioje lengvai sueina kraštutinumai – autoritarinė prievarta ir absoliuti laisvė. Ji leido persidažyti naujomis spalvomis ne tik sovietinei nomenklatūrai, bet ir kriminalinėms struktūroms. Ilgainiui tokiomis galimybėmis ėmė naudotis ir visi kiti į kokią nors bėdą patekę arba tiesiog silpnų moralinių įsitikinimų bei reliatyvistinės orientacijos žmonės. Visas šis frontas sutartinai ėmė kurti antihumaniškas, priešvalstybines gyvenimo formas. Jis diegė „skylėtus“ įstatymus, brangius advokatus, padedančius pro šias skyles išvesti kriminalines gaujas, be galo vilkinamas bylas, minkštus prezidentus, „teisėtas“ privilegijas, lyderius be stuburo, dviveidišką dorovę, politinę korupciją ir galų gale valdžios suaugimus su verslu bei nusikaltėlių grupuotėmis.

Kai susvetimėjusi valdžia užsidaro savo siaurų interesų rate, nelieka kito būdo jai atsverti, kaip solidarumu grindžiamas pilietinis pasipriešinimas. Bet iš seno prie susvetimėjusios valdžios pripratę žmonės yra stebėtinai kantrūs. Iki šiol jie dar nėra atgavę laisvų piliečių orumo ir nėra išmokę jo ginti, net solidarumo jiems nesiseka parodyti, kad pasipriešintų savivalei ir jos įteisinimui. O tokioje situacijojoje, kai išnyksta visuomenės kontrolė, morališkai silpni valdžios žmonės ima sparčiai degraduoti: prasideda ir visai atvira valdžios ir su ja susijusių sluoksnių demoralizacija. Kitaip sakant, vyksta tai, kas nusakoma seniai nuvalkiotu sakiniu: „Valdžia sugadina žmones“. Ne dabar tas procesas prasidėjo. Bet jį labiausiai išryškino Garliavos įvykiai ir Seimo rinkimų dviprasmybės, peraugusios į Seimo susikirtimus su prezidentūra.

Daug metų žiniasklaida skelbė informaciją, o visa Lietuva kalbėjo apie kai kurių valdžios vyrų ir su jais susijusio „elito“ pedofiliškus polinkius bei jų organizuotas išvykas į vaikų namus, o vėliau liudijimus apie mažametės Kedytės išnaudojimą ir dėl to įvykusią tragediją, kainavusią kelių žmonių gyvybes, bet pedofilijos byla nebuvo iškelta. Vėliau tų aukų skaičius dar padidėjo, bet jų užsakovai nebuvo išaiškinti, o pedofilijos bylos neatsirado. Dabar jau įvardyti aukščiausi policijos pareigūnai, sustabdę tos bylos iškėlimą. Žiniasklaida, matyt, neklydo. Matyt, neklydo ir psichologės, nustačiusios seksualinio išnaudojimo faktą. Tikriausiai neklydo ir pats D. Kedys. Bet iki šios dienos niekas tikrai nežino, ar Kedys buvo sąmoningas žudikas, ar tik auka, savo aktyvumu išprovokavusi organizuotą gangsterišką pedofilų atsaką.

Bet visiems padoriems žmonėms, su nerimu sekusiems šiuos įvykius, keturi dalykai parodė, kad valdžia viską daro, kad į tą klausimą kaip tik nebūtų atsakyta. Pirma, dėl to ilgai buvo stabdomas pats pedofilijos bylos svarstymas. Antra, prokuratūra, užuot iškėlusi pedofilijos bylą, kainavusią jau daug gyvybių, ėmė organizuoti atakas prieš Kedytės tetą N. Venckienę, kad atimtų iš jos ir senelių globojamą mergaitę. Kaip reikėjo žmonėms suprasti šitą vežimo pastatymą prieš arklį? Kai padariniai paverčiami svarbesniais už priežastis, susiduriame su tuo pačiu anksčiau minėtu absurdu. Negalėjo nekristi žmonėms į akis, kad taip nesėkmingai bandoma perkelti visuomenės dėmesį nuo žudynių problemos į periferinį dalyką – abejotinos reputacijos biologinės motinos teises. Žinoma, abu šie klausimai turėjo būti svarstomi, bet toks bylų sukeitimas nesuderinamas nei su sveiku protu, nei su padorumu. Užsiimdama tokiu pėdų mėtymu, šių procesų organizatoriai patys išsidavė. Normalūs žmonės, kurie nėra užmiršę, kas yra elementari logika ir vertybių hierarchija, negalėjo čia nematyti klaninio intereso, kurį galutinai patvirtino prievartinis pustrečio šimto policininkų įvykdytas mergaitės išnešimas iš senelių ir tetos namų. Tai trečia. Ir, ketvirta, visos Lietuvos akyse įvykdytas prievartos aktas, kurio vaizdą dar iki šiol galima pamatyti internete, visos valdžios ciniškai pripažino teisėtu. Net padorumu garsėjusi Seimo pirmininkė pasidavė. Susitaikė su prievarta net ir Prezidentė. Įdomu, kaip turėjo būti įvykdyta prievarta, kad ji būtų neteisėta?

Taigi valdžia, padedama trijų ketvirtadalių žiniasklaidos, atliko mažiausia keturis akivaizdžiai neteisėtus bei situacijai neadekvačius veiksmus: bylos sabotavimą, priežasčių pakeitimą padariniais, prievartinį mergaitės pagrobimą bei to pagrobimo įteisinimą ir pabaigoje – tiesiog juokingų kaltinimų ataką prieš buvusią teisėją N. Venckienę. Buvo įtikinamai parodyta, kad iki bylos iškėlimo reikėjo nušalinti paskutinę pedofilijos liudininkę, o paskui atsikeršyti buvusiai teisėjai. Ką žmonės turėjo galvoti apie tokią valdžią? Kad nėra valdžių pasiskirstymo ir kraštą valdo vienas ir tas pats demoralizuotas klanas. Žmonės visa tai matė ir, susitaikydami su tokia politika, patys darėsi nusikalstamų veiksmų sąjungininkais. Skaudu tai pripažinti, bet civilizuoto padorumo egzamino jie neišlaikė. Jiems tiesiog stigo moralinės jėgos, kad tokios machinacijos nedelsiant būtų sustabdytos.

Tačiau valdžios nusikaltimų atvirumas ir prastai maskuojamas akivaizdumas perpildė kantrybės taurę. Pribrendo neišvengiamybė iš naujo atstatyti ir pažymėti seniai ištrintą ribą tarp padorumo ir išdavystės. Išeidami į miestų aikštes, jautriausios sąžinės žmonės ėmė demonstruoti savo atsiribojimą nuo visą šalį apėmusių demoralizacijos procesų. Didžiausią padėką čia reikia pareikšti Dariui Kuoliui ir jo bendraminčiams. Labai kantriai ir atkakliai jie ėmė kelti gana santūrų tiesos reikalavimą. Ar ne simptomiška, kad iniciatorių tarpe visai taip pat, kaip ir sovietiniais laikais bei sąjūdžio pradžioje, vėl stovi patvariausi ir labiausiai išbandyti moralinio ir apskritai dvasinio patvarumo stulpai – Nijolė Sadūnaitė ir Alfonsas Svarinskas? Nesvarbu, kad trys ketvirtadaliai žiniasklaidos dabar jų buvimą nutyli, jų atkaklumas primena prancūzų rašytojo Emilio Zolia įsikišimą į Dreifuso bylą pačioje 19 a. pabaigoje. Kai kas čia primena jo viešą laišką prezidentui „Aš kaltinu“. Tik situacija čia gerokai dramatiškesnė, o kaltinimas santūresnis ir žiniasklaidos palaikymas kol kas menkesnis. Sunku pasakyti, kuo baigsis jų rengiamos akcijos, bet tautos moraliniam prisikėlimui tai turi neįkainojamos reikšmės. Jis daug svarbesnis už išėjimą iš ekonominės krizės. Ir nepalyginamai sunkesnis.

Iš snaudžiančios sąžinės būsenos Tautą, atrodo, padeda išvesti ir paskutinių rinkimų įvykiai. Dar prieš rinkimus Prezidentė apribojo verslo grupėms jų galimybes remti pasirinktas partijas. Po 20 metų savivalės tai buvo drąsus sprendimas. Tačiau reikia apgailestauti, kad perkeldama rinkimų išlaidų naštą ant visos šalies gyventojų pečių ir išsaugodama kelių Seimo partijų privilegijas, ji paliko nepažeistą šališko „teisingumo“ tradiciją, kurios neįmanoma suderinti ne tik su dorove, bet ir su Konstitucijos reikalavimais. Bet didžiausias paradoksas, kad biudžeto lėšos buvo skirtos partijoms, kurios įtemptos konkurencijos sąlygomis rinkimų metu labiausiai papirkinėjo savo rinkėjus.

Mes tikrai nežinome, ar tie papirkinėjimai taip smarkiai išaugo, ar jie tik išryškėjo dėl griežtesnės kontrolės, bet yra pagrindo manyti, kad mes pamatėme dar vieną politinės korupcijos aisbergo viršūnėlę, paaiškinančią to paties valdžios susvetimėjimo priežastis. Tas naujai apnuogintų priešrinkiminių ir rinkiminių politinės korupcijos faktų susipynimas su vilkinamomis bylomis ir kaltinamųjų atsidūrimu valdžios postuose taip vieningai buvo išviešintas konkuruojančių politikų ir žiniasklaidos, kad pati valdžia galų gale buvo priversta iškelti reikalavimą ne tik sugriežtinti rinkimų įstatymo normas, bet net ir iškelti partijų likvidavimo galimybę. O tai dar vienas žingsnelis, stiprinantis viltį, kad yra galimybė valstybei išeiti iš moralinės krizės.

Tiesos.lt

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
25. jonas
(2013-04-13 16:00:46)
(93.203.36.35) Parašė:

Straipsnis geras ir puiku, kad yra rašoma apie tai, bet reikia konkrečių veiksmų. Akivaizdu, kad valdžia yra susirgusi savo *galia*. Daugybė ten dirbančiųjų išnaudoja valstybines institucijas savo egoistinėms ydoms tenkinti. Reikia lyderio arba žmonių grupės, kuri pradėtų kovą dėl tautos išgyvenimo. Tai turėtų būti visuomenės branduolys, kuris parodytų iniciatyvą ir turėtų konkretų planą ir tikslus, kaip išvesti mūsų visuomenę iš šitos absurdiškos ir nei vienam Lietuvos piliečiui nenaudingos valdymo sistemos, kuri užsiima mūsų tautos ir valstybės naikinimu. Tai turėtų būti veiklių žmonių grupė, kuri nesiektų pulti į Seimą, o turėtų konkretų valstybės pertvarkymo planą. Šita grupė turėtų dirbti trim frontais: 1) Kurti pačią visuomenę ir turėtų aiškų tokios visuomenės vaizdą; 2) Organizuotų grupes, organizacijas, įmones, gyvenvietes ir pradėtų įgyvendinti mažose grupėse tokias visuomenes ir jų valdymo modelį; 3) įkurtu komisijas, kurios pradėtų tirti šitą parazitinį valstybės valdymo modelį. Pradėti tirti reikia nuo Finansų ministerijos. Štai yra surenkami mokesčių mokėtojų pinigai ir reikia žiūrėti, kur ir kaip jie nukeliauja. Šita komisija turi turėti aiškų vaizdą, kaip turi būti teisingai panaudojami pinigai, t.y. pažiūrėti į tai Ūkininko akimis: yra situacija, ten numatoma kažką padaryti, paskaičiuojama reikalinga suma ir kokia buvo gauta Reali Nauda, kuri turi viršyti įdėtą pinigų sumą. Taigi, reikėtų palyginti su tuo, kaip Turi Būti su tuo, Kaip Yra. Ir tokiu būdu galima būtų atsekti visas parazituojančias ant mokesčių mokėtojų pinigų grandines. Tokia grupė turi turėti savo laikraštį, televiziją ir kitus visuomenę informuojančius kanalus. Tokioje grupėje turi būti gerai išmanančių ekonomikos dėsnius specialistų, žinančių bankininkų rezgamas gudrybes, ir turėti savo finansavimo šaltinius iš konkrečiai atliekamo darbo. Tai turi būti etiški, ne tuščiagarbiai, ne tuščiakalbiai, bet garbingi žmonės, kurie ne tik kalba, bet ir daro konkrečius darbus. Visa šita iš parazitavimo elementų sukurta valdymo sistema pradės byrėti iš kart, kai tik šita komisija pradės tirti pinigų srautus. Nes pagrindinis parazito gyvenimo principas yra gyventi ne iš to, ką tu uždirbi, o gauti viską už veltui, pasinaudojant valstybinėmis institucijomis, kuriose nėra nei vieno suinteresuoto žmogaus, kuris pasakytų aiškiai, kad atlyginimas gali būti mokamas tik už realiai pagamintą produktą, ir nesvarbu, kur jis dirba - Švietimo ministerijoje ar Teisingumo ministerijoje. Bet svarbiausiai išnirtų į paviršių labai gudrios šitų žmonių sukurtos pinigų pasisavinimo schemos, kada mokama už darbo valandas, bet ne už atliktą konkretų darbą ir sukurtą kažkokį visuomenei ar kokia nors valstybinei institucijai vertingą produktą, kuris vėlgi, galutiniame rezultate turi būti naudingas visuomenei. Problema yra tame, kad parazitas negali sukurti jokio visuomenei vertingo produkto. Jis net elementariai nesugeba įvykdyti savo pareigų. Šita komisija jau galėtų užkirsti kelią parazituojantiems valstybinėse institucijose. Kodėl vyksta tokie dalykai mūsų valstybėje? Akivaizdu, kad tai ydinga VALDYMO SISTEMA, kuri ir *aprūpina* parazitus jiems reikiama energija, apiplėšiant mūsų visuomenę. Kartoju, problema yra Valdymo Sistemoje, kuri yra super palanki tam, kad galima būtų parazituoti mokesčių mokėtojų sąskaita. Šitoje Valdymo Sistemoje pilna reketo elementų. Bet netgi reketininkai imdami duoklę nuo prekybininkų garantuoja jiems saugumą, o mūsų valdžia ima pinigus, kaip reketininkai, tačiau jokio saugumo ir netgi galimybės apginti gyventojams savo teisėtus interesus, nesuteikia. Tai čia yra vėl gi ydinga Valdymo Sistema. Aš nemanau, kad valstybinėse institucijose dirba tik vieni parazitai. Ne, ten yra ir gabių, ir protingų, ir sąžiningų darbuotojų, tačiau jie yra ten niekas, nes parazitas įsitaiso ten daug geriau ir apsaugo savo, kaip parazito interesus, daug geriau. Šitoje Valdymo Sistemoje parazitas turi galią, o sąžiningas darbuotojas sėdi baimės būsenoje, nes bijo, kad parazitas jį neapkaltintų nebūtais dalykais, ir jis neprarastų darbo vietos. Reikia keletą rimtų lyderių, kurie būtų pajėgus ne tik kritikavimui, bet ir konkrečios mūsų visuomenės ateities sukūrimui. Tai įmanomas dalykas. O jeigu šita valdžia ignoruoja teisėtus visuomenės interesus, tai juos taip pat galima ignoruoti. Bet reikia nepamiršti, kad valstybinėse institucijose dirba taip pat geri ir dori žmonės, paprasčiausiai reikia jiems padėti išsilaisvinti nuo juos engiančių parazitų, nuo kurių jie patys kenčia, o tuo pačiu kenčia ir visa visuomenė. Vien pirštu badant į valdžią, čia nieko nepakeisi, nes galima badyti dar 20 metų ir nuo to bus tik blogiau. Atėjo laikas veikti ir keisti žingsnis po žingsnio visą šitą prieš Lietuvos visuomenę nukreiptą Valdymo Sistemą.



24. tauta
(2012-11-30 17:14:34)
(217.77.26.26) Parašė:

perskaičius straipsnį,ne tik gavau tyro oro gurkšnį,kaip viename ko-tare rašoma,bet ir dvasiškai atsigavau,aš manau,kad it tauta galima prikelti iš depresijos..... daugiau tokių straipsnių



23. juza
(2012-11-29 19:01:51)
(78.62.179.18) Parašė:

pikasui Kieno ministras buvo Palaitis?Ar ne Kubiliaus?Jeigu Palaitis spjauna į savo viršininko nuomonę,o Kubilius tai pakenčia,tai ar toks premjeras daug vertas?Ar daug jis pasiekė kovoje su korupcija?Kokia buvo jo pozicija pedofilijos bylos atveju?Įkišti galvą į smėlį-kaip strutis?Kaip jis vertinamas parodė rinkimai,kai tuo tarpu latvių premjeras išliko savo poste.Tai,kad esate įsimylėjęs konservatorius-akivaizdu.



22. Pikasas 21-am nr
(2012-11-29 13:58:35)
(78.62.86.131) Parašė:

Nesupratau, kodėl jūs savo nuomonę konkrečiai Pikasiukui skiriate? Kaltinate man skleisdamas absurdus. Perskaitykite archyvuose mano komentarus. Jūs tikrai nerasite, kad kada nors būčiau "purvais taškęsis". Visada bandau rasti kelią tiesos link. Tose paieškose niekada nepastebėjau, kad premjeras A.Kubilius nežinotų kaip surenkamos pajamos. Jokių tokių iniciatyvų Klonio gatvėje premjeras neorganizavo. Net ir Kėdainių teismas nesuteikė teisės smurtauti prieš mergaitę ir teisėją. Siūlau įvertinti ne tik kokios antstolės, bet ir VRM priklausančios policijos pastangas, kurias Klaipėdos prokuroras pripažino teisėtomis. Gal ir dėl to lep premjeras A.Kubilius kaltas? Argi nematėte, kaip sunkiai buvo išlaikyta trapi "Permainų koalicijos" persvara ir ką išdarinėjo toks "ne prie ko" R.Palaitis ir jo "politikos" perėmėjas Melianas? Jūsų politinės partinės sistemos vertinimas atrodo gan naiviai. Tai neokomunistų skleidžiamas blefas, kuriuo jie nori parodyti, kad visi tokie patys. Niekšeliai tada pasijaučia ramiau...



21. Pikasai,
(2012-11-28 10:58:12)
(80.239.242.143) Parašė:

kai buvusios vyriausybės vadovas žiūrėjo į mus, paprastus žmones, o matė tik biudžeto išlaidas (pamiršdamas, kad ir pajamas mes sunešame), kai nesiskaitė su kitų nuomone, nes "žmonės juos išrinko" ir jie geriau už visus žino ką ir kaip daryti (tai bent būtų paaiškinęs mums, nesuprantantiems, kodėl taip geriau), kai leido policijai su tiesos reikalaujančiais žmonėmis elgtis žiauriau nei Lukašenka, kai už paramą VAE įstatymui buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas taip dabar peikiamos partijos byloje, tu to nematei. Savo arogancija, nesiskaitymu su kitų nuomone, nesugebėjimu net vieno ministro atleisti, ši partija pati užsitarnavo tai, kad buvo nustumta į užribį. Būk santūresnis, nesitaškyk purvais, nes nė vieno švento šioje ašarų pakalnėje nėra. Tarybiniais laikais buvo toks posakis:"Aptverkit Kauną spygliuota tvora ir kiekvienas žinos už ką sėdi", tą patį galimja pasakyti apie partijas, nes jos skiriasi tik pavadinimais, o ideologija jų viena - PINIGAI. Tad gana pilti purvus ant vienų ir dėti nekaltumo aureolę kitiems.



20. Vakar per Lietuvos Ryto
(2012-11-28 10:50:58)
(81.7.96.104) Parašė:

televiziją parodytą filmą apie Leniną,buvo pasakyta,kad jis pradėjo nuo "moralės atsisakymo".Laikas šią padėtį taisyti,sąmoningai įvardinant ir pamažu į visas gyvenimo sritis grąžinant moralės sąvokas.Pirma reikia jas išaiškinti žmonėms plačioje diskusijoje.Įvedant ir paklydimo,atgailos,atleidimo,atsiprašymo sąvokas.Būtų gerai,kad to imtųsi pokalbių laidos.Apie tai nemažai rašė E.Marcinkeviūtė -Witting.



19. Jau ne kartą
(2012-11-28 09:33:45)
(78.63.22.245) Parašė:

rašiau (paskutinias mano žinutes ekspertai.eu naikina), kad moralės nuopolis ne vien šių laikų blogybė. Jei žydkrikščionybė leido sai inkviziciją, tai moralės nuopolis jau tada buvo įvykęs. Pasižiūrėkit per tikėjimo šventes klupančius bažnyčiose politikus. Išeitu, kad jie tikintys ir jiems privaomas dekalogas. O ar jie gyvenime tą dekalogą gerbia ir vykdo? Tad Senekos Jaunesniojo (o ir daugelio kitų panašių išsireiškimų) mintis: "Tamsuoliai (mulkiai) religiją laiko tiesa, išminčius - melu, o valdžia - naudingu išradimu", pasitvirtina 100%. Kol šita žydiškai veidmainiška religija drums žmonių protus, tol tokios niekšybės neišnyks. Labai gerbiu p. Stoškų, bet kad ir jis vežimą stato prieš arklį. Dėja.



18. juza
(2012-11-27 18:26:59)
(78.62.179.18) Parašė:

Autorius rašo:"Politikai mėgsta sakyti: „Ko jūs norite iš valdžios, juk mes esame tos pačios Tautos dalis; kai Tauta pasikeis, pasikeis ir valdžia.“Tenka pripažinti,kad politikai teisūs.Juk ne Putinas įbruko mums valdžią-ji išrinkta ,tautai pareiškus savo nuomonę.Jei merga apsigauna su ketvirtu vaiku,kas kaltas? Patys įleidžia lapę į vištidę,o paskui dejuoja.Bet ar lapė kalta,ar tie,kurie ją įleido vištidėn?Be abejo,labai smagu suversti kaltę kitiems(išrinktiems politikams),o patiems vaizduotis "ne prie ko".O gal aš neteisus?Gal nesam "veršių tauta?"



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras