Vienaip ar kitaip šiandieninis žmogus yra padarytas informacinio lauko įkaitu. Net jei vienišius, keistuolis nežiūri televizoriaus, neklauso radijo, neskaito laikraščių ir neneršia po internetinius portalus, jis vis viena viešumoje bendrauja su kitais, kurie yra veikiami to lauko. Mūsų amžiuje kažin ar įmanoma visiškai dingti, pasislėpti, izoliuotis nuo aplinkos ilgesniam laikui, užsidaryti celėje ar išeiti į dykumą, kad pasaulio šurmulys tavęs nepasiektų. Informacinis šurmulys ir triukšmas iškapstys tave iš slapčiausių slaptaviečių, užgrius, užslėgs po savo dangčiu, įbaudžiavins ir prisisegs už trumpos grandinės, nes tu jam esi reikalingas kaip vartotojas, pajamų ir pelno šaltinis ir kaip informacinių technologijų eksperimentinis triušis.
Kiekvienas esame mažumėlę grašių vertas ir tragikomiškame mūsų valstybės politiniame teatre, nes rinkimų dienai atėjus, mus trumpam prisimena, kad kiekvienas turime po balsą, po biuletenį, kuris rinkimų mugėje kotiruojamas iki 20 litų. Aritmetiškai skaičiuojant, norint nusipirkti sau Seimą pakaktų 20 milijonų litų. Suprantama, Lietuva dar nėra galutinai degradavusi, ir ne visi už pinigus parsiduoda. Kai kurie neparsiduoda net už didelius. Tam ir yra sugalvotos kitos technologijos, kad net už jokius pinigus nepaperkamų rinkėjų balsai būtų tik mizeriškas balastas šalia dideliausių biuletenių krūvų.
Štai stebėjome nevykusį vodevilį, kaip prieš kelias savaites Seimas panaikino Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) už Konstitucinio teismo nustatytus grubius pažeidimus, o jau šiandien tas pats Seimas pasidievagojo, kad pažeidimai nebuvę labai grubūs ir tie patys seimūnai reabilitavo VRK. Įdomiausia šiame nuobodžiame Seimo spektaklyje buvo tai, kad iš tikro jame nebuvo jokio konflikto ir jokios intrigos. Buvo gražbyliaujama prie Seimo mikrofonų ir kuriama regimybė, esą VRK dilema - gyvenimo ar mirties klausimas. Neįtikino. Partijoms, patekusioms į Seimą, nei šilta nei šalta, kas ten per kitus rinkimus skaičiuos balsus - Jonauskas, Petrauskas ar Vaigauskas, kokia bus bauda ir kiek metų kalėjimo gaus kaimo bobutė ar kalėjimo prižiūrėtojas už 20 nupirktų balsų. Esmės tai nekeičia, nes bus kaip buvę pagal seną formulę: „Balsavom už kitus, o Seime vėl tie patys“. Tas rinkimų sistemos blefas perpildė Rusijos rinkėjų kantrybės taurę ir ten prasidėjo labai įdomūs dalykai. Į gatves išėjo šimtatūkstantinės neapsikentusių rinkėjų minios, reikalaujančios teisingų rinkimų ir demokratinių permainų, nes suvokė, kad jų teisės ir laisvės yra uzurpuotos kelių galingų klanų, o valstybė ritasi į autokratinę pragarmę. V. Putinas braškančiu stuburu dar mėgina demonstruoti raumenis, bet vargu bau ar pavyks jėgos struktūroms įbauginti ir atgal į butelį suvaryti kartą ištrūkusį Džiną.
Naktimis prie ausies man visados dūzgia iš „Sony“ radijuko „Svoboda.ru“. Užsnūstu, nubundu, vėl užsnūstu. Keistas dalykas, toje prustiškoje pusiau miego būsenoje ima atrodyti, kad komentatorių kalbos ir tikrovės interpretacijos yra ne apie Rusiją, o apie mus. Tai, kas vyksta ten, unisonu kartojasi ir čia. Kitaminčių persekiojimai, šantažas, kratos, grasinimai, areštai, selektyvus teisingumas, siuvamos absurdiškos bylos, laisvo žodžio ir susirinkimų laisvių suvaržymai, cenzūra ir informacinio lauko užvaldymas – visko juk turime per akis. Tiesa, žingsniu kitu atsiliekame, neturime organizuotos pilietinės visuomenės, kuri imtų artikuliuotai veikti, kaip atskiras galios šaltinis, nepriklausomas nuo valdžių. Rusijoje po stichiškų mitingų Bolotnajos ir A.Sacharovo aikštėse, areštų ir nesistemininkų persekiojimų buvo suvokta būtinybė skirtingoms opozicinėms jėgoms laikinai atsisakyti ideologinių, pasaulėžiūrinių bei kitų ambicijų ir pasistengti verbalizuoti jas vienijantį bendriausią vardiklį. Jie išsirinko Rusijos opozicinių jėgų koordinacinę tarybą, kuri paskelbė kelis pačius bendriausius programinius siekius: „Rusija be Putino“, pakeisti rinkimų įstatymą, reikalavimas baigti opozicinių jėgų persekiojimą ir paleisti politinius kalinius. Greit pamatysime, ar ši platforma yra tvari artimiausiems politiniams tikslams pasiekti.
Kažkas panašaus turėtų rastis ir Lietuvoje, nes kito šanso galime ir nebeturėti. Jei Rusijoje prasidės kiek nors rimtesnės politinės grumtynės, tikėtina, kad jų jėgos struktūros ir žvalgybos užsiims reikalais savo ulyčiose, o mes, įkvėpę gaivesnio oro gurkšnį, gautume galimybę apsišlavinėti savame kieme.
Panašią progą jau kelis kartus išnaudojome: po 1917-ųjų revoliucijos, paskelbę Nepriklausomybę, ir antrąjį kartą, kai M. Gorbačiovui išsprūdo iš rankų vadžios ir prarastąją atkūrėme. Šansą išnaudojome, bet nelabai vykusiai, nes šiandien jau kirba negera mintis, ar nesam valstybės praradę. Jei mūsų merginą mūsų šalyje gali tardyti ir kankinti FSB karininkai, jei patys atiduodame į Baltarusijos diktatoriaus kalėjimą žmogaus teisių gynėją A. Beliackį, jei nuo mūsų „teisingumo“ demokratinės šalys ima šiurpti ir ginti Gatajevų šeimą, Šarūną Paberalių (o kiek panašių faktų nežinome), kyla klausimas, kas šią valstybę iš tikro valdo. Šia prasme rusams yra aiškiau nei mums. Blogio jėgos ten veikia atvirai nesislapstydamos, tad kur kas paprasčiau konsoliduoti pažangiąją visuomenę prieš matomą bendrą priešą ir valdžios „bezpriedielą“. O mes šiandien net nežinome, ar mūsų valdžia yra tikrai valdžia, o ne fasadinis muliažas. Galų gale jei tai valdžia, ar iš tikro ji mūsų, ir kas yra tas (tie) už ir virš jos, kurie mūsų tikrovę modeliuoja ir valdo.
Sąjūdis, jei pavyktų Lietuvai dar sykį susitelkti, turėtų būti nukreiptas ne prieš mums panosėj kaišiojamus raudonus skudurus, o prieš iš už kulisų veikiantį anoniminį, slapta ir tiksliai strategiškai veikiantį tinklą. Mūsų paradoksas ir tas, kad šlovingasis mūsų VSD niekaip nesugeba to tinklo susekti ir išardyti, nes kaip gi save ardysi?..
Tiesa, televizorius apie tai nerodo, nes Valstybės gynimo taryba to klausimo nesvarsto.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
