Ukraina, žirklėmis karpoma

Dar kažkada tai buvo tiesiog vienos šalies pavadinimas. Šalies, kurios žmonės valgo lašinius (ir skaldo apie tai anekdotus), kur pietuose auga abrikosai, didelės, gražios šalies, kuri 1919–1991 m. vadinosi Ukrainos tarybų socialistinė respublika (UTSR), o tapusi nepriklausoma ėmė patirti vis gilesnes žaizdas, kurios dabar kraujuoja: karas, korupcija, kaltieji (kaltų nėra).

Ukraina Lietuvos jautrius žmones supriešino. Tiksliau, tai padarė PSYOP specialistai (apie juos plačiau skaitykite praėjusioje mano nuomonėje). Taip draugiškai pravardžiuojami „chocholai“ buvo pradanginti iš kalbos, vietoje jų atsirado „banderovcai“, o rusai staigai tapo „vatnikais‘“ ir pan. Tai – akligatvis, tačiau žmonės iki šiol nesupranta, kad juos mulkina. Neįsitraukite į psichologinį karą, kai kam tai yra gerai apmokamas darbas.

Geriau pažvelkime į Ukrainą, kokia ji buvo ir pabandykime suprasti ne tiek, kas teisus, o kas ne, bet panagrinėti faktus, kurie galėtų mums padėti suvokti didžiulės šalies problemas.

Ukrainos sostinė 1919–1934 m. buvo Charkovas (jums leidus rašysiu, kaip rekomenduoja lietuvių kalbininkai ir vengsiu dirbtinės lietuvių kalbos „ukrainizacijos“, kai staiga visi ėmė rašyti „Kiivas“ vietoje „Kijevas“ ar „Charkivas, Lvivas“ vietoje „Charkovas, Lvovas“; taip, ukrainiečių kalba taip šie miestai ir vadinami, bet mes lietuviai ir turime savo kalbos nusistovėjusias normas), vėliau Kijevas. Slavų epas „Повѣсть времѧньныхъ лѣтъ“ („Pasakojimas apie praeitį“), parašytas 1113 m., kalbėjo apie šventą visiems slavams miestą, įkurtą legendinio Kijo – Kijevą. Tuomet kalbėta senąja slavų kalba, panašesne į bulgarų nei į ukrainiečių bei rusų ar baltarusių, tačiau metams bėgant atsirado minėtos tautos ir kalbos.

Ukraina, kaip matote, gerokai ilgiau buvo Tarybų Sąjungoje nei Lietuva, kuri tarpukariu gyveno išties puikiai. Daug visko nutiko per 72 tarybinius Ukrainos metus: 1939 m. Vakarų Ukrainą buvo okupavę lenkai, 1954 m. prie jos prijungtas Krymas. Buvo ir kitų teritorinių pokyčių: 1924 m. Taganrogo ir Šachtų miestai atiduoti Rusijai, 1940 m. Moldavijai atiduota kairioji Padniestrės dalis, 1940 m. Lekarovcės kaimo apylinkės atiteko Čekoslovakijai, 1951 m. Ustšikių miestas tapo Lenkijos dalimi. Tuo tarpu 1920 m. Luganskas atiduotas Ukrainai, 1926 m. tas pats padaryta su Donecku. Iš Rumunijos Ukrainai 1940 m. atiduota šiaurės Bukovina, Besarabijos šiaurėje esantis Budžakas, 1945 m. iš Čekijos – Užkarpatės Rusia, iš Slovakijos – Čopo miestas su 250 kv. km apylinkėmis.

Bene baisiausias įvykis XX a. Ukrainos istorijoje, žinoma, buvo 1932—1933 m. Holodomoras (masinis badas), dėl kurio mirė tarp 2,5 ir 7,5 mln. žmonių. 2006 m. Aukščiausioji Rada Holodomorą patvirtino ukrainiečių tautos genocidu. Tiesa, nereikėtų pamiršti, kad tuo pat metu arba kiek anksčiau badas siaubė visą porevoliucinę Tarybų Sąjungą: tarp 2 iki 8 mln. mirė Šiaurės Kazachstane, Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje, pietiniame Urale, Vakarų Sibire.

1991 m. referendume Ukrainos gyventojai, kurių tada buvo net 51,7 mln. (dabar tikslus šalies gyventojų skaičius nėra žinomas), apsisprendė gyventi nepriklausomai nuo byrančios Tarybų Sąjungos.

Vienas ginčytinų klausimų, dėl kurio nesutaria ukrainiečių ir rusų istorikai, yra Krymo atidavimas Ukrainai. Kodėl Nikita Chruščiovas tai padarė, galite pažiūrėti du skirtingus dokumentinius filmus. 1954 m. vasarį, kai Rusijos tarybų federacinė socialistinė respublika padovanojo Ukrainai Krymą, jame gyveno tik 22 proc. ukrainiečių. 1954-aisiais buvo švenčiamos 300 metų Perejaslavo sutarties, kuri suvienijo Ukrainą ir Rusiją, metinės. Atšilimas, ukrainizacija ir kiti smagūs dalykai šalyje vyko dešimt metų, kol 1964 m. N. Chruščiovas buvo priverstas pasitraukti, o jo vietą užėmė Ukrainoje gimęs Leonidas Brežnevas, pradėjęs rusifikaciją. N. Chruščiovo 1961 m. duoti pažadai sukurti komunizmą per 20 metų, iki 1980-ųjų, neišsipildė. Būtent L. Brežnevas 1971 m. pavasarį nukalė frazę „tarybinis žmogus“, o komunizmo statybas pakeitė socializmo vystymas.

Nepriklausomybės metai Ukrainoje pažymėti ne tik džiaugsmu, patiriamu atsivėrus Vakarams, pakeista vėliava, himnu ir kitais maloniais dalykais, bet ir korumpuotais prezidentais ir apskritai valdžia, šalies neapsisprendimu – kur eiti: į Vakarus, kaip to nori vakarinė Ukraina, ar į Rytus, kaip to nori rytinė Ukraina (dabar joje jau „nepriklausomos“ LNR ir DNR). Krymas referendumo būdu tapo nepriklausomas, kai po 2014 m. euromaidano Rusija aneksavo pusiasalį. Referendume beveik 97 proc. gyventojų balsavo „už“ Krymo prijungimą (grąžinimą) Rusijai.

Čia ir sustosiu. Dvi šalys kadaise šventė 300 metų vienybės pergalę, kurios proga 1954 m. Krymas atiteko Ukrainai, o po 60 metų – Rusijai. Kas geriau – turėti daugiau teritorijos ar vienybės? Kokią teisę Vakarai atvirai (iš pradžių kiek slapstydamiesi) turi siųsti į Ukrainą savo karius, samdinius, karinę pagalbą. Į šį nešvarų teisiniu požiūriu reikalą įsikišo ir Lietuvą. Lietuvai prieš tai kišosi ir į Gruzijos įvykius. Sutapimas: abiem atvejais viskas baigėsi liūdnai Gruzijai ir Ukrainai. Tikėsimės, kad Lietuvai NATO berniukų gausėjimas nesibaigs liūdnai, nes Rusija itin jautriai reaguoja į NATO visiškai minimalų priartėjimą prie jos sienų. Kita vertus, karas kainuoja brangiai, tad jam Rusija su NATO tikrai nesiryš. Tačiau nė neabejoju, kad Ukraina neteks dar daugiau žemių, nekalbant apie tas, kurių jau neteko, jei pasiduos Vakarų įtakai.

Pažvelkite į Šiaurės Afrikos žemėlapį. Šalių sienos (kaip) žirklėmis sukarpytos. Ar Ukrainai reikia kažko panašaus, kad už ją sienų klausimą nuspręstų Vakarų ir Rusijos atstovai? Juk pati Ukraina su korumpuota valdžia jau nieko nebesprendžia.

Tad vienintelis receptas: vienybė. Perejeslavo rada, įvykusi 1654 m. sausio 8 (18) d., žinoma, ne vienareikšmis istorinis įvykis, kurio pasekmė – 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės subyrėjimas. Istorija kartojasi, bet tik ukrainiečiai ir rusai be jokio NATO įsikišimo turi patys nuspręsti, kas bus toliau.