TS-LKD parėmė D. Grybauskaitės kandidatūrą, nes taip geriausia Lietuvai

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai apsisprendė Prezidento rinkimuose remti dabartinės valstybės vadovės kandidatūrą. Iškart po šio sprendimo pasigirdo įvairūs svarstymai, kodėl priimtas būtent toks sprendimas, – gal TS-LKD neturi geresnių kandidatų, verta paremti rinkimų favoritą, Dalia Grybauskaitė yra konservatorių atstovė ir pan. Tokie išvedžiojimai yra nerimti ir gali būti taikomi populistinėms partijoms, o TS-LKD pasirinkimas yra paprastas valstybinis sprendimas, nes dabartinės Prezidentės antroji kadencija būtų pats geriausias pasirinkimas mūsų šaliai.

TS-LKD ir D. Grybauskaitės strateginiai prioritetai sutampa

D. Grybauskaitė yra vienintelė politikė iš pretendentų į aukščiausią postą, turinti šalies vystymo viziją, kuri atitinka ir dešiniųjų siekius, – finansinė drausmė, energetinė nepriklausomybė ir integracija į Šiaurės Europą. Gal tokia vizija nėra priimtina visiems naujiems kandidatams, bet ar kas nors iš jų turi bent kokią kitokią? Galima būtų lyginti ir diskutuoti, jeigu būtų su kuo. Susidaro įspūdis, kad apsiskelbę kandidatai pasiruošę keletą metų pramiegoti, nes savo programos nepateikia. Kandidatai tiesiog nuobodūs.

Nė vienas kandidatas nepasako, kokiam bendram tikslui būtų telkiama Lietuva. Kandidatavimas vien kritikuojant esamą Prezidentę yra silpnųjų bruožas.

Kaip galėjome įsitikinti per pastaruosius 5 metus, Prezidentas gali daryti didelę įtaką tobulinant teisėsaugos valdymą, kreipiant vyriausybės darbą ir Seimo įstatymų leidybą. Svarbiausia Prezidento, kaip valstybės vadovo, misija yra turėti aiškią viziją ir sutelkti visų institucijų jėgas bendram tikslui. Būtent tai labai gerai sekėsi daryti D. Grybauskaitei.

Tik dėl tvirtos Prezidentės paramos energetinės nepriklausomybės projektams šiandien galime kalbėti apie suskystintų dujų terminalą ir energetines jungtis. Jeigu ne Prezidentės ryžtas, gausus politikų būrys iš dabartinės koalicijos buvo nusiteikę sugriauti viską, ką iki tol nuveikė Andriaus Kubiliaus vyriausybė. O ir 2012 m., kai nebebuvo likę parlamentinės daugumos, Prezidentės telkiantis poveikis energetikos srityje buvo svarbus ir juntamas.

Rinkimai nėra grožio konkursas

Partijos į Prezidento rinkimus žiūri kaip į galimybę pasigarsinti. Skaičiuojama, kad svarbu ne laimėti, bet mobilizuoti savo partiją ir rinkėjus. Nekelti savo kandidato – tai tarsi tolygu švaistyti savo elektoratą. Toks požiūris yra vienadienis ir nesolidus.

Tėvynės sąjunga skiriasi nuo kitų partijų, nes visada pirmiausia galvoja ne apie populiarumą, bet apie valstybę. Konservatorių ir D. Grybauskaitės įsivaizdavimas dėl prioritetų sutampa, taigi ar reikia kelti kandidatą vien dėl dalyvavimo? Todėl TS-LKD ir šį kartą neieško būdų, kaip pasinaudoti Prezidento rinkimais, kad papopuliarintų vieną ar kitą savo partijos lyderį, nesiekia pasinaudoti rinkimais reklamai, bet vertina, ką kiekvienas kandidatas gali duoti gero Lietuvai. Jeigu partija keltų savo kandidatą, tai jis turėtų siūlyti panašų įsivaizdavimą kaip dabartinė Prezidentė, taigi kam skaidyti jėgas tam pačiam tikslui siekti, jei galima jas telkti?

TS-LKD tikrai nevertina, kaip teigia kai kurie apžvalgininkai, kad D. Grybauskaitė yra konservatorių atstovė. D. Grybauskaitės pozicija dėl moterų teisių, santykių su JAV, teisėsaugos prioritetų ne visai atitinka TS-LKD požiūrį, be to, Prezidentė yra pasyvi kitais rūpimais klausimais – šeimos apsaugos, tautinių ir patriotinių vertybių, istorijos politikos. Tačiau dešinieji su šalies vadove puikiai sutaria strateginiais klausimais ekonomikos, energetikos, finansų, ūkio valdymo srityse. Pasiekę politinę nepriklausomybę, iki šiol esame priklausomi nuo Rusijos energetinių išteklių. Išsivadavimas iš tokios priklausomybės yra bendras Prezidentės ir TS-LKD siekis.

Politikai reikia aukštesnių reikalavimų

Ne mažiau svarbus yra panašus TS-LKD ir Prezidentės požiūris dėl aukštesnių reikalavimų kompetencijai, padorumui, etikai ir sąžiningumui. Praeitoje vyriausybėje net į menkiausias abejones buvo reaguojama griežtai, nors toks principingumas ne visada buvo palankiai sutinkamas partijoje. Kai kurie Prezidentės sprendimai dėl aukščiausiojo lygio vadovų gal ir buvo per daug smulkmeniški, bet iš esmės principingas požiūris į politinius ar teisėjų postus užimančius asmenis praeitoje kadencijoje vyravo. Tokio pat griežtumo ir reiklumo iš Prezidentės norėtųsi tikėtis ir ateityje.

Dalia Grybauskaitė šiuo metu yra bene vienintelis garantas, kad strateginiai projektai ir griežta fiskalinė politika bus tęsiami, net jei į valdžią prasibrauna populistai. TS-LKD mato, kad Prezidentė yra pajėgi reikalauti aukštesnių kompetencijų ir nenusirita iki Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės lygio, kuri, užuot buvusi vienijanti politikė ir atstovavusi visam parlamentui (kaip Irena Degutienė), atstovauja konkrečiai politinei jėgai ar net labiau vienam konkrečiam politikui. Remdami Prezidentę, TS-LKD telkia sąjungą prieš tuos, kurie, siekdami vienadienio politinio populiarumo, gali destabilizuoti viešuosius finansus ar net griauti svarbius ilgalaikius šalies siekius.

Visi kiti kandidatai atrodo per daug priklausomi nuo juos iškėlusių rėmėjų. Visa tai matydami, TS-LKD turėjo pasirinkti sprendimą, kuris šaliai laiduotų stabilumą ir tęstinumą, o kartu telktų plačiąją visuomenę ilgalaikiams tikslams siekti.