Tikrovė ir mitai

Įžanga

Šiame viešųjų ryšių dominavimo amžiuje sunku mitą atskirti nuo tikrovės. Priminsiu Gebelso propagandos principą: žmogui reikia 99 kartus įtikinamai pakartoti, kad jis yra paršas, tai sakant šimtąjį kartą žmogus sukriuksės.

Didžiųjų partijų perkama žiniasklaida dažniausiai tą ir daro „žaisdama į vienus vartus“. Mitai iš dalies, o kartais visiškai neatspindi tikrovės. Mitų kūrėjams tos tikrovės ir nereikia. Jiems reikia, kad žmonės nors trumpam patikėtų jų mitais ir išrinktų į Seimą spalvingai sukurtus mitų veikėjus – dažnai pilkas ar net tamsias asmenybes. Gaila, kad neturime profesionalių mitų griovėjų komandų kaip JAV, tad tenka tą daryti mėgėjui. Pabandysiu sugriauti keletą mitų, kuriuos kūrė ir kuria partinukai ir... Ir nuolat „ganosi“ Seime ir (arba) Europarlamente. O ten – tiesiog aukso kasyklos, kuriose, net piršto nepajudinus, vien liežuviu plaunamas auksas.

Bandymas sugriauti ar pajudinti bent 3 mitus

Vienas iš mitų yra teiginys, kad lietuviai sugriovė TSRS.

Antrasis mitas yra teiginys, kad V. Landsbergis sugriovė TSRS. Jo įkurtos partijos nariai ir gerbėjai guldo galvą už tai, kad jų patriarcho pastangomis žlugo TSRS ir iškovota Nepriklausomybė.

Trečiasis mitas, kad A. Brazauskas sugriovė TSRS. Jo partiečiai ir gerbėjai, tiesa, ne taip aršiai kaip V. Landsbergio, bet mąsto analogiškai.

Norint sugriauti šiuos mitus teks padaryti ekskursiją į istorijos lobyną ir daug ką prisiminti.

Prisimenu vieną epizodą. 1985 m. pavasarį dirbau skraidymo būrio vadu. Į kabinetą užėjo mano pavaduotojas Antanas. Jis jaudindamasis tarė: „žinai, vade, vienos galingos rytų karalystės valdovu tapo „Michailo mečennyi“. Jo atėjimas reiškia, kad ši imperija subyrės į daugelį karalysčių“. Paprašiau kalbėti aiškiau. Antanas padavė man knygutę su Sabijos karalienės Mikaldos pranašystėmis. Jis paaiškino, kad Michailas Gorbačiovas – TSRS vadovas – turi ant kaktos gimdymo žymę. Taigi, tikriausiai jis yra Mikaldos įvardintos karalystės valdovas. Perskaitęs tekstą ir aš susijaudinau, prisiminiau imperijų gyvavimo dėsnį. Pasakiau kolegai, kad jei Rusijos imperijos suklestėjimo pradžia laikytume 1703 m. įkurtą naująją sostinę Sankt Peterburgą, tai TSRS žlugs apie 2003 m. O pats susimąsčiau apie M. Gorbačiovo svaiginančią karjerą, ir ar tikrai jis bus paskutiniu TSRS vadovu.

Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas A. Sakalas ne kartą sakė, kad jeigu ne M. Gorbačiovo „perestroika“, mes nebūtume išsikovoję Nepriklausomybės. Ar jis teisus?

M. Gorbačiovas suprato, kad Šaltasis karas pralaimėtas, TSRS niekada nepavys JAV ir dialogas su ja būtinas. 1987 m. M. Gorbačiovas su R. Reiganu pasirašė ginklavimosi apribojimo sutartį, 1989 m. gruodį jis susitiko su G. Bušu. Kas gali paneigti, kad jie ten neaptarė naujo Europos perdalijimo scenarijaus ir nebandė jo įgyvendinti?

M. Gorbačiovas matė, kad Varšuvos sutarties karinis blokas ir TSRS atsidūrė ant bedugnės krašto. Jis inicijavo judėjimą „Dviženije za perestroiku“, tikėdamas, kad šis išgelbės „socialistinį lagerį“. Lietuviai šį pavadinimą išvertė kaip Persitvarkymo Sąjūdis.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga (LLL), vadovaujama A. Terlecko, Vilniuje, A. Mickevičiaus aikštėje organizavo mitingą. Jame kalbėję oratoriai pirmą kartą viešai pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus, kalbėjo apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir Laisvės siekius. LKP vadovai R. Songaila ir V. Mitkinas neišdrįso liesti mitingo dalyvių. Jie bijojo sukompromituoti M. Gorbačiovo „perestroiką“ ir gauti pylos. Mitingas sulaukė plataus atgarsio Lietuvoje ir užsienyje.

Trumpa 1988 m. istorijos apžvalga

Balandžio 13 d. estai įkūrė Estijos Liaudies frontą.

Gegužės 27 d. Estijos liaudies fronto atstovai atvyko į Vilnių ir pasiūlė pasekti jų pavyzdžiu.

Birželio 3d. buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Ją sutapatino su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu (LPS), kuris įsikūrė tik rudenį. Grupėje buvo 35 nariai, 17 iš jų – komunistai. LPS buvo M. Gorbačiovo projektas. Jo paskirtis buvo kovoti su biurokratija, jos neveiklumu bei siekti viešumo ir demokratijos.

Birželio 21 LPS organizavo pirmąjį 500 žmonių mitingą prie LTSR Aukščiausios Tarybos.

Birželio 24 d. LPS Katedros aikštėje organizavo didelį mitingą, skirtą LKP delegacijos, išvykstančios į Maskvoje vyksiančią TSKP konferenciją, palydoms. LKP vadovai R. Songaila ir N. Mitkinas (I ir II LKP CK sekretoriai) LPS nepripažino ir mitinge nedalyvavo. Atsakomybės naštą jie užkrovė LKP CK sekretoriui A. Brazauskui ir Vilniaus miesto partinės organizacijos vadovui K. Zaleckui.

Liepos 9 d. Vingio parke LPS organizavo 100 tūkstantinį mitingą, skirtą LKP delegacijos sutiktuvėms. Jame R. Ozolas pateikė LPS programos metmenis, V. Landsbergis pabrėžė Lietuvoje gyvenančių tautų pastangas gyventi taikiai, A. Brazauskas pažadėjo legalizuoti trispalvę. Estas M. Tarmakas pasveikino mus, pabrėžė lietuvių ir estų tautų solidarumą.

Liepos 13 d. LLL po 10 pogrindžio metų išėjo iš pogrindžio. Ji atvirai ir pasiaukojamai tęsė kovą su režimu, tad ją teisėtai galime vadinti Prezidento J. Žemaičio priesakų vykdytoja.

Rugpjūčio 11 – 12 d. TSKP CK sekretorius A. Jakovlevas – vienas iš pagrindinių „perestroikos“ architektų, tikras demokratas atvyko į Lietuvą. Jo atvykimo tikslas – sušvelninti priešpriešą tarp LKP vadovų ir LPS. Svečias pakritikavo LKP sakydamas: „nepasitikėjimas inteligentija, jos kaltumo prezumpcija – tai tas palikimas, kurio mes atsisakome. Inteligentija – liaudies savimonės reiškėja, šios savimonės architektė, nacijos skaistykla ir nacijos lūpos...“ Vėliau jo žodžius kaip skydą naudojo LPS atstovai, kai bendraudavo su LKP vadovais.

Rugsėjo 28 d. LLL organizavo mitingą, skirtą Molotovo-Ribentropo pakto slaptojo protokolo pasmerkimui. Milicija žiauriai išvaikė mitingo dalyvius. Tai buvo paskutinis prievartos aktas prieš demonstrantus. R. Songaila ir V. Mitkinas prarado savo postus.

Spalio 19 d. A. Brazauskas tapo LKP CK I sekretoriumi, o V. Beriozovas – antruoju. Tai įvyko su A. Jakovlevo ir M. Gorbačiovo „palaiminimu“.

Spalio 22- 23 d. įvyko steigiamasis LPS suvažiavimas. Jo metu buvo priimta LPS programa, kuri iš esmės tilpo „perestroikos“ rėmuose. V. Terleckas, Kauno sąjūdiečiai R. Paulauskas ir J. Oksas sveikinimo kalbose ragino Sąjūdžio programą koncentruoti į politikos sritį ir aptarti suvereniteto atkūrimo klausimus. Delegatai tas kalbas sutiko atsargiai. Jie nenorėjo komplikuoti santykių su nauja LKP vadovybe.

Lapkričio 8 d. Rygoje susitiko Estijos, Latvijos liaudies frontų ir LPS atstovai. Estai informavo, kad Estijos AT artimiausiu metu paskelbs Estijos suverenumo deklaraciją ir pasiūlė tą padaryti lietuviams ir latviams. Kolegos pažadėjo palaikyti estus.

Lapkričio 11 d. Estijos AT paskelbė Suverenumo deklaraciją, priėmė Estijos įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus.

Lapkričio 17-18 d. LTSR AT lietuvių kalbai suteikė valstybinės kalbos statusą, Konstitucijoje padarė pataisas dėl himno ir vėliavos. Tačiau suverenumo deklaracijos ir Lietuvos įstatymų viršenybės prieš TSRS įstatymus priėmimą atidėjo. Tokį sprendimą lėmė M. Brazausko išsakyta nuomonė. Tą Lietuvos AT padarė pusmečiu vėliau. Estijai teko vienai kovoti su Maskva. Maskva Lietuvą rodė estams kaip teigiamą pavyzdį.

Lapkričio 25 d. Sąjūdžio seimo taryba Sąjūdžio pirmininku išrinko V. Landsbergį.

Lapkričio mėnesį milijonų žmonių mitingai ir demonstracijos privertė atsistatydinti Čekoslovakijos komunistinę vadovybę. Prezidentu tapo buvęs kalinys V. Havelas.

Pagrindiniai 1989 m. įvykiai

Balandžio mėn. 4 d. Tbilisyje kariuomenė žiauriai numalšino nepriklausomybės reikalavusį mitingą. Desantininkai kastuvėliais kapojo civilių galvas. Žuvo 16 žmonių, šimtai sužeisti.

Kovo pabaigoje įvyko rinkimai į TSRS liaudies deputatus, kuriuos įtikinamai laimėjo LPS. Prieš A. Brazauską ir V. Beriozovą LPS atsiėmė savo kandidatus.

Gegužės 25 d. įvyko TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Mūsų atstovai jame laikėsi didvyriškai. Jų, latvių ir estų pastangomis buvo sudaryta komisija, „dėl TSRS – Vokietijos nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ (vadovas A. Jakovlevas).

Liepos 12d. Piarnu mieste Baltijos Taryba nutarė organizuoti Baltijos kelio akciją.

Rugsėjo 21 d. įvyko Lietuvos politinių partijų ir organizacijų konsultacinio susirinkimo posėdis, kuriame nuspręsta panaikinti LKP vienvaldystę ir siūlyti LTSR AT įregistruoti visas partijas ir judėjimus.

Lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena.

Lapkričio mėn. Bulgarijos komunistai nušalino savo vadovą ir patys ėmėsi reformų.

Gruodžio 1d. įvyko LKP CK plenumas. Jame A. Brazauskas paaiškino: „Mūsų tikslas šiame etape, įvertinant ekonomines ir politines sąlygas – suvereni Lietuvos valstybė naujojoje valstybių Sąjungoje.

Gruodžio 19 d. LKP atsiskyrė nuo TSKP.

Gruodžio 21 d. Rumunijoje prasidėjo masinės protesto demonstracijos. Kariuomenė perėjo į demonstrantų pusę. Rumunijos vadovas N. Čiaušesku ir jo žmona buvo sušaudyti.

Gruodžio 24 d. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, remdamasis A. Jakovlevo komisijos išvadomis, pripažino Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus “teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos“.

Iki 1989 m. pabaigos daugumoje Lietuvos miestų ir įmonių buvo įkurtos LPS grupės.

1990 m. pagrindiniai įvykiai

Sausio 11-13 d. įvyko M. Gorbačiovo vizitas į Lietuvą. Vizito išvakarėse laikraštis „Respublika“ išspausdino V. Landsbergio kvietimą surengti mitingą svečio sutikimui. Jame išsakyti reikalavimus: „Pasmerkti 1940 m. birželio 15 d. įvykius, Lietuvos aneksiją ir V. Lenino pavyzdžiu atsisakyti TSRS pretenzijų į Lietuvos suverenitetą visiems laikams.“

M. Gorbačiovas nesusitiko nei su LPS lyderiais, nei atėjo į mitingą surengtą jo sutikimo garbei. Jis turėjo savo planą: susitiko su darbininkais Vilniaus kuro aparatūros gamykloje, aplankė didžiąsias Šiaulių miesto gamyklas, Spaudos rūmuose susitiko su inteligentija.

Sausio 15 d. A. Brazauskas tapo LTSR AT prezidiumo pirmininku.

Vasario 24 – kovo 10 d. įvyko rinkimai į LTSR AT. Nugalėjo LPS (102 deputatai iš 124).

Kovo 11 d. LTSR AT paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvą. V. Landsbergis tapo AT pirmininku. Filosofas LPS iniciatyvinės grupės narys A. Juozaitis savo straipsnyje tai pavadino istorine klaida. Jis turėjo galvoje tai, kad ne A. Brazauskas tapo AT vadovu.

Kovo 11 d. K. Prunskienė paskirta premjere, M. Brazauskas ir R. Ozolas vicepremjerais.

Kovo mėn. Vengrijos prezidentu išrinktas 1956 metų sukilimo dalyvis A. Gencas.

Balandžio 13 d. M. Gorbačiovas ir premjeras N. Ryžkovas, grasindami ekonomine blokada, paskelbė ultimatumą Lietuvai, kuriuo reikalavo atšaukti priimtus įstatymus ir atstatyti kovo 10 padėtį.

Balandžio 20 d. prasidėjo blokada. Vokietijos kancleris H. Kolis ir Prancūzijos prezidentas F. Miteranas pasiūlė sustabdyti LR AT kovo 11 d. priimtus nutarimus.

Gegužės pradžioje K. Prunskienė Vašingtone susitiko su G. Bušu, vėliau su Kanados vadovais, po to su F. Miteranu, H. Koliu, D. Britanijos premjere M. Tečer ir t.t. Taip ji tapo „gintarine ledi“.

Gegužės 4 d. Latvijos AT paskelbė Latvijos nepriklausomybę de jure ir perėjimo laikotarpį į visišką nepriklausomybę.

Gegužės 17 d. K. Prunskienė Maskvoje susitiko su M. Gorbačiovu ir premjeru N. Ryžkovu, kurie be jokių išlygų reikalavo vykdyti ultimatumą.

Gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (LR AT), siekdama derybomis su TSRS išspręsti klausimus, susijusius su nepriklausomybės įtvirtinimu, pristabdė tuos iš kovo 11 d akto kylančius sprendimus, kuriuos abi pusės apibrėžtų kaip derybų objektą.

Birželio 29 d. LR AT paskelbė kovo 11 d. akto moratoriumą 100-ui dienų.

Liepos 2 d. ekonominė blokada baigėsi.

Rugsėjo 12 d. Maskvoje TSRS, JAV, D. Britanija, Prancūzija, Vokietijos Demokratinė ir Vokietijos Federacinė Respublika pasirašė suvienytos Vokietijos suvereniteto pripažinimo susitarimą. TSRS kariuomenė turėjo būti išvesta iki 2014 m.

Spalio 3 d. Vokietijos Demokratinė ir Vokietijos Federacinė respublikos susijungė.

Pagrindiniai 1991 įvykiai

Sausio 7 d. mažmeninės maisto produktų kainos pakilo 3,2 karto. Vieni šaltiniai teigia, kad Vyriausybė pakėlė kainas, vykdydama LR AT nutarimą, kiti – kad tai Vyriausybės savarankiškas sprendimas. Kaip ten bebūtų, bet tai buvo pretekstas „edinstvenikų“ riaušėms prie Parlamento kilti.

Sausio 7 d. M. Burokevičius savo laiške M. Gorbačiovui pareikalavo įvesti prezidentinį valdymą ir atkurti tarybų valdžią Lietuvoje. Kai kurie istorijos šaltiniai teigia, kad jis tą dieną užmezgė ryšius tiesiogiai su TSRS KGB ir Gynybos ministerija. Bet toks teigimas neatitinka tikrovės. Tokie ryšiai buvo užmegzti nuo pat Burokevičiaus Lietuvos komunistų partijos CK ant „bolševikų platformos“ įkūrimo. Tie ryšiai artėjant dienai X intensyvėjo. Kai buvo nuspręsta, kad diena X bus sausio 13, tai ryšiai buvo palaikomi su aukščiausiais minėtų TSRS jėgos struktūrų vadais.

Sausio 10 d. M. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą nedelsiant atkurti TSRS ir LTSR konstitucijų galiojimą Lietuvoje.

Sausio 10 d. LR AT patenkino K. Prunskienės prašymą atsistatydinti. Savo atsistatydinimą premjerė paaiškino tuo, kad „ginčai su V. Landsbergio remiamais politikais peržengė ribas“. A. Šimėnas paskirtas ministru pirmininku.

Sausio 12 d. Estija ir Rusija pasirašė sutartį, kurioje pripažino viena kitos suverenumą.

Sausio 13 d. TSRS kariuomenės pajėgos šturmu užėmė LRT, Televizijos bokštą ir eilę kitų strateginių objektų. Žuvo 14, sužeista ir suluošinta daugiau kaip 700 laisvės gynėjų.

Sausio 13 d. LR AT atleido A. Šimėną iš pareigų, ministru pirmininku paskyrė G. Vagnorių. Į Vilnių atvyko TSRS Tautybių tarybos delegacija.

Sausio 20 d. Maskvoje įvyko 100-tūkstantinis mitingas Lietuvai paremti. Tą pačią dieną Rusijos AT pirmininkas B. Jelcinas per spaudos konferenciją perskaitė Baltijos šalių ir Rusijos pareiškimą, kuriame jos skelbė, kad pripažįsta vienos kitų suverenitetą.

Vasario 9 d. įvykusiame plebiscite 75 proc. Lietuvos Respublikos piliečių pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę.

Balandžio 12 d. Rusijos Federacijos AT paskelbė nepriklausomybę.

Rugpjūčio 19-21 d. Rusijoje įvyko antivalstybinis pučas. Kai kas galvoja, kad tai buvo M. Gorbačiovo „apgaulingas judesys“. Nieko panašaus, nes keli pučo vadovai nusižudė, kiti buvo nuteisti kalėti.

Rugpjūčio 20 d. Estijos AT paskelbė Estijos nepriklausomybę.

Rugpjūčio 21 d., būtent pučo žlugimo dieną, lietuvių tauta faktiškai tapo savo šalies šeimininke, o Lietuvos Respublika tapo nepriklausoma valstybe.

Po pučo pralaimėjimo dauguma valstybių pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Išvados

1. TSRS griūčiai per paskutinius 3 jos gyvavimo dešimtmečius didžiausią įtaką darė Varšuvos karinio bloko valstybės:

- Vengrija: 1956 m. sukilimas ir žiaurus jo numalšinimas, bei A. Genco ir jį rėmusių demokratinių jėgų pergalė 1989 m.

- Čekoslovakija: 1968 m. Prahos pavasaris ir žiaurus jo numalšinimas. 1989 m. Aksominė revoliucija, pasibaigusi V. Havelo ir jį rėmusių demokratinių jėgų pergale.

- Lenkija: L. Valensos įkurtas profsąjungų susivienijimas „Solidarumas“, K. Voitylos išrinkimas popiežiumi Jonu Pauliumi II ir L. Valensos bei jį rėmusių demokratinių jėgų pergalė Lenkijos prezidento rikimuose.

- Vokietijos Demokratinė Respublika: Berlyno sienos griūtis ir Vokietijos suvienijimas.

- Rumunija: 1989 m. įvykiai Rumunijoje, pasibaigę N. Čaušesku ir jo žmonos sušaudymu bei demokratinių jėgų pergale.

- Bulgarija: 1989 m. lapkričio mėn. taiki demokratinių jėgų pergalė prieš komunistus.

2. TSRS viduje labiausiai komunistinį režimą sukrėtė 1989 m. įvykiai Tbilisyje ir Estijos AT paskelbta Estijos suverenumo deklaracija. 1989 m. gruodžio 24 d. TSRS liaudies deputatų suvažiavimo metu buvo rodomas dokumentinis filmas apie Tbilisio įvykius ir tai lėmė atitinkamas A. Jakovlevo vadovaujamos komisijos išvadas. O jos tokios: „Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius dokumentus pripažinti teisiškai nepagrįstus ir negaliojančius.“ Tai jau buvo pergalės pradžia, reikėjo tik mokėti išmintingai jos sulaukti, ką padarė latviai ir estai, nors jų situacija dėl piliečių tautinės sudėties buvo daug sudėtingesnė.

3. Tikrai ne lietuviai sugriovė TSRS. Bet liūdėti nėra ko. Mūsų rezistencinė kova pokario metais, referendumas ir pergalė prieš ginkluotą priešą 1991 m. sausio 13 d. mums leidžia didžiuotis savo tauta, kuri išsikovojo Nepriklausomybę. Gal ši išvada padės mums atgauti šaltą protą ir išmintį, kurių mums kartais labai trūksta. Juk kova už tautos ir valstybės išsaugojimą vyksta ir šiandien, vyks ir rytoj.

4. Ne A. Brazauskas sugriovė TSRS ir atkūrė Nepriklausomybę. Įvertinus tai, kad jis labai anksti pasirinko partokrato kelią ir sparčiai kilo karjero laiptais, jo veikla atkuriant Nepriklausomybę, tikrai verta pagarbos. Ypač jo apsisprendimas atsiskirti nuo TSKP, tuo nutraukiant ryšius su jį į partines aukštumas iškėlusiu M. Gorbačiovu. Ne mažiau svarbus, nors ir pavėluotas, bet dar laiku priimtas LR AT sprendimas dėl Lietuvos suverenumo paskelbimo. Taip, jis padarė keletą didelių klaidų, bet jas bent pripažino. Praktiškai jis ir LTSR AT sukūrė palankią situaciją Nepriklausomybei paskelbti. Be LLL ir LPS spaudimo jis to nebūtų daręs...? Be to A. Brazauskas sugebėjo gražiai ir laiku nulipti nuo politinės scenos.

4. V. Landsbergis yra puikus oratorius. Jis labai daug nuveikė Nepriklausomybės labui tol, kol netapo pirmuoju asmeniu tiek Sąjūdyje, tiek valstybėje. Priariu A. Juozaičio nuomonei tik su pataisa, kad istorinė klaida buvo padaryta išrenkant V. Landsbergį Sąjūdžio pirmininku. Kodėl ne A. Sakalą, 1949-1954 m. kalintą už antisovietinę veiklą, habilituotą daktarą, profesorių, LPS Vilniaus m. Tarybos narį? Kodėl ne K. Antanavičių – tremtinio sūnų, LPS iniciatyvinės grupės narį, 1952-1954 m. suimtą ir tardytą, pašalintą iš instituto ir komjaunimo, sugebėjusį vėliau tapti habilituoti ekonomikos mokslų daktaru? Pagaliau, kodėl ne R. Ozolą? Gal visi galvojo, kad V. Lansbergis sugebės labiau „paspausti“ A. Brazauską? Bet juk buvo A. Terleckas ir kiti disidentai, kurie turėjo daug didesnę moralinę teisę „spausti“ ir LKP ir LPS neryžtinguosius negu V. Landsbergis, ką jie sėkmingai ir darė. Juk LLL organizuotas ir žiauriai numalšintas mitingas nuvertė R. Songailą ir N. Mitkiną iš postų, atvedė A. Brazauską ir V. Beriozovą į LKP valdžios viršūnę. Kodėl A. Terleckas ir panašūs į jį tikri kovotojai buvo išstumti į užribį?

Kodėl K. Prunskienė buvo apkaltinta bendradarbiavimu su KGB ir pataikavimu Maskvai bei ir priversta atsistatydinti? Kas jau kas tik ne V. Landsbergis galėjo ją kaltinti. Palyginkime jų biografijas. K. Prunskienės tėvą už dalyvavimą 1941 m. sukilime 1944 m. sušaudė NKVD. V. Landsbergio tėvui – 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministrui, 1944 m. emigravusiam į Vokietiją vėliau į Australiją sovietai ne tik 1959 m. leido grįžti į Lietuvą, bet ir paskyrė Miestų projektavimo instituto vyr. architektu. Kam ir kodėl, artėjant dienai X prireikė aiškintis dėl premjerės bendradarbiavimo su KGB?

Kodėl V. Landsbergis, būdamas Valstybės vadovu ir džentelmenu, neapsaugojo gintarinės ledi nuo pataikavimo Maskvai? Kodėl jis kartu su premjere neišvyko į Maskvą? Kodėl derėtis su TSRS prezidentu ir premjeru turėjo viena K. Prunskienė? Vykti kartu būtų buvę ir išmintinga ir garbinga. Tuomet gal ir priekaištų premjerei nebūtų buvę.

V. Landsbergis nepasitikėjo A. Brazausku, todėl sausio 10 d. jo nepaskyrė premjeru. Tai suprantama. O kodėl sausio 10 d. premjeru tapo A. Šimėnas, o ne vicepremjeras R. Ozolas, ar LR AT Ekonomikos komiteto pirmininkas K. Antanavičius. Kodėl sausio 13 d. premjeru paskirtas G. Vagnorius, o ne minėti patyrę AT nariai? Kas kaltas dėl tokių sprendimų? Tie sprendimai visai nesuprantami. Tikriausiai V. Landsbergis norėjo atkurti smetoninę autoritarinę kapitalistinę Lietuvą, ir rinkosi tam pritariančius savus žmones, pagal principą: kad ir nekompetentingas, bet tik savas. Šią nuomonę patvirtina LR AT vasario mėn. priimtas pirminės privatizacijos įstatymas ir vėlesnė skubota, neparuošta privatizacija virtusi „prichvatizacija“. Tikriausia bijojo, kad socialdemokratų pirmininkas K. Antanavičius ir jo šalininkai nepradėtų kurti skandinaviško socializmo. O kuo šis blogesnis už laukinį kapitalizmą, sukurtą Lietuvoje „prichvatizacijos“ pagalba? Juk labai daug lietuvių emigravo į Skandinavijos šalis iš lietuviško „kapitalizmo rojaus“.

Galėtume užduoti dešimtis panašių klausimų. Bet kas į juos atsakys? Nebent A. Terleckas, R. Paulauskas, ar kitas signataras. O gal jie jau atsakė, tik aš negirdėjau. Telieka pačiam atsakyti į tuos kodėl. Nežinau kas kaltas, bet V. Landsbergis tikrai nekaltas. Kalti tie, kas jį rinkosi vadu. Ne juodukas kaltas, kad jis ne baltas. Juk šis garsus ir Lietuvai nusipelnęs žmogus yra tiksli karaliaus Mindaugo kopija: protingas, gudrus, girdintis tik save, labai karingas ir trokštantis valdžios. Tik epocha kita. Lietuva jau seniai suvienyta. Ją visą sunku paimti savo valdžion. Tad reikia ją suskaldyti ir dalimis paimti. O kaip tą padaryti? Tik kuriant vidaus ir išorės priešus, ir šaukiant, kad tėvynė pavojuje. Tuomet galima kviesti burtis po savo vėliava ir kovoti, kovoti, kovoti. A. Brazauskas mokėjo nulipti nuo scenos, o V. Landsbergis, deja, ne. Kai tik užsėdo ant arklio, paėmė į rankas kalaviją tai ir kapoja rusus, anglus, kurie sukūrė Brexitą, amerikiečius, kurie nori rinkti Trumpą ir visus kitus, kas nepritaria karžygiui. Ši strategija jam duoda teigiamus rezultatus. Jau turime paveldimus euro parlamentaro ir partijos pirmininko „sostus“. Koks skirtumas, kad ne sūnui, o anūkui, kuris, lydimas nuolankių senelio ginklanešių, ves Lietuvą į tiesą ir šviesą.

Todėl teigimas, kad V. Landsbergis sugriovė TSRS ir atkūrė Nepriklausomybę yra dar didesnis mitas negu du pirmieji.

Aš apie tuos mitus išsakiau savo nuomonę. Žinoma, kad galutinai nuspręsite jūs, kurie perskaitysite šį straipsnį iki galo. Su tais, kuriems užteks kantrybės, galėsime padiskutuoti apie Brexit, juolab kad jo pagrindinis architektas Borisas Džonsonas ruošiasi atvykti į Lietuvą.