Tik nereikia mūsų gąsdinti: dar kartą apie danų kiaules

Vos tik Lietuvos gyventojai pasipriešino danų kiaulininkų užmačioms paversti Lietuvą viena didele kiaulide, šie tuoj pat pagrasino savo investicijas perkelti į Rusiją. Bet tie, kuriems vertybės nereiškia vien ekonominių rodiklių, dar neturėtų džiaugtis atsikratę vienos taršiausių ir vietinių gyventojų poreikius įžūliausiai ignoruojančių užsienio kapitalo įmonių. Tai ne pirmas pramoniniu būdu kiaules auginančios danų bendrovės „Saerimner“ grasinimas apleisti vargšus lietuvius. Tikriausiai ir ne paskutinis.

Grasina „pabėgti“ į Rusiją

Kai birželio pradžioje Vilniuje vykusio Europos kiaulių augintojų kongreso dalyviai nuvažiavo į Pakruojo rajoną aplankyti vieno stambiausių Lietuvoje kiaulių komplekso, gyventojai juos pasitiko protestais, neleido autobusui išvažiuoti. Kiaulių auginimo pramonininkams jie leido suprasti: kad ir kokias plėtros galimybes pastarieji čia įžvelgtų, jų laukia nemenkas iššūkis įveikti savo kraštui neabejingų žmonių pasipriešinimą. Ir štai po kelių dienų „Saerimner“ paskelbė stabdanti savo investicijas Lietuvoje. O tos investicijos – 7,5 milijonų litų per metus! Tai bent grasinimas – jie turbūt dar negirdėjo, kad laikinajam „Snoro“ banko administratoriui tiek pinigų mes sumokėjome vos už 3 darbo dienas...

Bet žiniasklaidoje netruko pasirodyti tendencingi pranešimai, kad danų įmonė numato investicijas nukreipti į kaimyninę Rusiją, ir esą taip apsisprendė dėl biurokratinių kliūčių kiaulininkystės ūkių plėtrai. Jos vadovas piktinosi, kad negauna leidimų naujų kompleksų statyboms, o plėsti veiklą bendrovė gali tik rekonstruodama tarybiniais laikais statytus pastatus.

Tačiau peržvelgę kelerių metų „Saerimner“ veiklos istoriją pamatytume, kad ši danų kapitalo kompanija jau ne pirmą kartą žada „stabdyti“, „nebeinvestuoti“, „persikelti į Rusiją“ ir kitaip „nuskriausti“ Lietuvą, tarsi danų kiaulidžių iškeldinimas lietuviams būtų milžiniškas praradimas. Šie pareiškimai, turėję nuskambėti kaip ultimatumas, reikalaujant suteikti palankesnes sąlygas kompleksų plėtrai Lietuvoje, taip ir liko tik tušti žodžiai. O gaila, nes stambios pramoninės gyvulininkystės žalą gamtai, krašto žemės ūkiui ir žmonių sveikatai suvokiantys Lietuvos gyventojai, mokslininkai, ūkininkai bei visuomenininkai „Saerimner“ plėtros sustabdymą įvertintų vienareikšmiškai teigiamai.

Purvini darbeliai nelieka nepastebėti

Pastaruoju metu įmonei prastokai sekasi Kalvarijos savivaldybėje, kur teismas nori uždaryti patį didžiausią „Saerimner“ kiaulių kompleksą dėl nelegalaus jo išplėtimo beveik iki 100 tūkstančių per metus užauginamų kiaulių. 2011-ųjų pabaigoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo uždraudė kompanijai pradėti naujų kompleksų statybas Pakruojo rajone.

Šis sprendimas užbaigė net šešerius metus trukusį teismų maratoną, per kurį žalieji ir pakruojiečiai siekė sustabdyti nevaldomą daniškų kiaulių invaziją į šį rajoną, o taip pat ir į visą Lietuvą. Prieš mėnesį įmonės veikla domėjosi net pačių danų televizija, kurianti laidą apie „Saerimner“ vykdomą aplinkos teršimą Lietuvoje. Šiemet užfiksuota jau dvidešimta srutų išsiliejimo į aplinką avarija, už kurią atsakinga ši įmonė.

Tad pagrįstai kyla klausimas, kodėl turėtume išsigąsti, kad „Saerimner“ savo investicijas nukreips į Rusiją? Be to, nežinia, ar Rusija tikrai išskėstomis rankomis laukia tų kiaulių kompleksų su jų srutomis, kai kiaules jiems atveža iš Lietuvos jau užaugintas?

Kur veda Pasaulio banko investicijos?

1999-iais įsikūrusi UAB „Saerimner“ per kelerius metus tapo didžiausia kiaulių augintoja Baltijos šalyse. 2011 metais Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija įsigijo 20 proc. šią įmonę valdančio Danijos holdingo „Idavang A/S“ akcijų. Viešojoje erdvėje „Saerimner“ didžiuojasi šiuo akcininku ir skelbia, esą Pasaulio bankas investuoja tik į verslus, kurie atitinka griežtus aplinkosauginius, socialinės atsakomybės, gyvūnų gerovės ir finansinio stabilumo reikalavimus.

Bet nekalbama apie tai, kad tokios organizacijos kaip Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir Tarptautinė finansų korporacija yra įkurtos verslo pagrindu, siekiant finansinės naudos. Joms nereikalingos nei stiprios ir savarankiškos valstybės, nei vietos ūkininkai, nei aktyvios bendruomenės, nei gyvybinga gamtos ekosistema Lietuvoje - joms reikalinga kuo pigesnė darbo jėga, gamtiniai ištekliai bei teritorija, kurioje būtų galima, pavyzdžiui, išpilti kiaulių srutas. To ir siekiama, padedant mūsų nesąžiningiems valdininkams ir tylint pasyviajai visuomenės daliai.

Verta prisiminti, kad per pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje iš esmės buvo vykdoma tendencinga ekonominė politika – kuo greičiau privatizuoti kuo daugiau visuomeninio turto objektų. Kaip tik tokią strategiją ir diktavo tokios galingos ir įtakingos tarptautinės finansinės organizacijos kaip Pasaulio bankas bei Tarptautinis valiutos fondas, siekusios, kad kuo daugiau valstybinių sektorių atsidurtų privačiose rankose. Prof. Almantas Samalavičius teigia, kad tokia Lietuvos ekonominė politika sutapo su jų kryptingai vykdyta pasaulio rinkų ,,liberalizavimo” programa bei didžiųjų pasaulio valstybių siekiu kuo greičiau rytinę Europos dalį paversti periferine Vakarų pasaulio zona.

Viską parduoti!

Anot A.Samalavičiaus, Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas patarimus žarstė dosniai, puoselėtas troškimas, kad Vidurio ir Rytų Europa kuo greičiau sukurtų rinkos ekonomikos mechanizmus. Beje, šių tarptautinių finansinių organizacijų rekomendacijos didžiąja dalimi ir nulėmė pastarosios pasaulio ekonomikos krizės mastą. Šiandien jau visas pasaulis kalba, kad tiek privatizacija, tiek rinkos ekonomikos kūrimas buvo susiję su pakankamai reikšmingais nuostoliais. Lietuvoje per du pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius išparduota ir privatizuota beveik viskas, ką tik buvo įmanoma perleisti privačiai nuosavybei. Kaip pastebi profesorius - visai nesibaiminant įtūžusių, nuskurdintų gyventojų reakcijos, masinių streikų, kolektyvinio smurto proveržių ar pilietinio nepaklusnumo akcijų. Laikantis rekomendacijų, kurias dalijo autoritetingos tarptautinės finansinės organizacijos, beveik visi valstybės turto rezerve buvę objektai atsidūrė privačiose ne tik Lietuvos, bet ir užsienio „investuotojų“ rankose.

Tad Pasaulio banko investicija į „Saerimner“ tik dar kartą patvirtina šios organizacijos veiklos tendencijas, kai kryptingai siekiama pajungti rytinę Europos dalį, nepaisant vietinių gyventojų pasipriešinimo, protestų ir kitokių bandymų apginti savo teisę į sveiką gamtinę bei socialinę aplinką, savarankiškumą ir žemę. Paradoksalu, bet ką tik Meksikoje įvykusiame pasaulio lyderių susitikime buvo aptarta, kaip ateityje dar stiprinti Tarptautinio valiutų fondo vaidmenį dinamiškai besivystančiose ekonomikose, o Pasaulio bankas, kuris ateinantiems metams prognozuoja žymiai lėtesnį ekonomikos augimą, vėl imasi finansiškai silpniausių valstybių konsultavimo ekonomikos klausimais. „Viską parduoti!“.

Šalin aplinkosaugą!

Galima pastebėti, kad aplinkosaugos reikalavimai dažniausiai kliūva ne ūkininkams, o žemės ūkio pramonininkams, nes taršos kontroliavimas, atliekų utilizavimas ir pan. jiems reiškia papildomas išlaidas. Norėdama išvengti šių reikalavimų, „Saerimner“ jau ne pirmą kartą bando lietuvius įbauginti planais investuoti įmonės pelną, Tarptautinės finansų korporacijos ir Pasaulio banko lėšas į Rusiją. Deklaracijos, kurias viešai skelbia vienuolika kiaulininkystės kompleksų mūsų šalyje valdanti bendrovė, atrodo gražiai - esą ji vadovaujasi tokiomis vertybėmis kaip „aplinkosauga, pagarba aplinkinėms bendruomenėms bei įmonės darbuotojams, aukšta auginamos produkcijos kokybė, skaidrumu ir pasitikėjimu grindžiami santykiai“. Ir vykdydama tokią „švarutėlę“ veiklą, ši įmonė nemato reikalo laikytis kažkokių „nepagrįstų“ aplinkosaugos reikalavimų.

Bet kaip čia nutiko, kad pramoniniai kiaulių auginimo kompleksai, priklausantys tokią įspūdingą vertybinę orientaciją deklaruojančiai įmonei, ne tik daro didžiulę žalą mūsų šalies aplinkai ir žmonių sveikatai, bet ir kelia socialines problemas, kenkia žemės ūkio bei regionų ekonominiam vystymuisi? Smarvė ir tarša, kurią skleidžia kiaulių kompleksai ir aplinkiniuose laukuose išlaistomas skystas mėšlas, verčia vietinius gyventojus palikti gimtąsias vietas ir ieškoti palankesnių gyvenimo sąlygų, nuvertėja ir jų nekilnojamasis turtas. Dėl užteršto oro žmonės skundžiasi sveikatos sutrikimais, o dideliais kiekiais laistomos srutos užteršia upes bei kitus vandens telkinius, kuriuose dvesia žuvys ir kiti vandens gyvūnai.

Gyvename prie labiausiai užterštos jūros pasaulyje

Pramoninė gyvulininkystė labai prisideda prie Baltijos jūros taršos, nes į laukus be gailesčio pilamos srutos su lietaus vandeniu arba per drenažo sistemą patenka į melioracinius kanalus ir upes, o iš ten plūsta į jūrą. Ši problema dar grėsmingesnė todėl, kad kiaulių pašarams naudojamos genetiškai modifikuotos sojos - apie tai „Žaliojoje Lietuvoje“ skelbtuose strapsniuose jau perspėjo gamtosaugininkas Andrejus Gaidamavičius bei prof. Antanas Svirskis.

Gal tikėdamasi sugraudinti Lietuvos ūkininkus, „Saerimner“ tarsi labdaringą veiklą pateikia tai, kad per metus kiaulėms šerti superka apie 130 tūkstančių tonų grūdų. Bet nutylima, kad ne mažiau kaip 30 proc. visų vartojamų pašarų sudaro genetiškai modifikuotų sojų rupiniai. Tai nepaprastai baltymingas pašaras, leidžiantis užauginti kiaules per žymiai trumpesnį laiką. O kuo daugiau pašaruose baltymų, tuo gyvulių išmatose daugiau fosforo, kuris yra viena iš pagrindinių priežasčių, lemiančių vis didesnę eutrofikaciją mūsų vidaus vandens telkiniuose ir jūroje. Tai reiškinys, kai dėl organinių medžiagų pertekliaus ima itin greitai daugintis dumbliai ir vandens telkiniai ima sparčiai užaugti. Be to, su eutrofikacija susijęs ir dar vienas Baltijos jūroje plintantis reiškinys, kuris mokslininkams kelia didelį nerimą. Tai hipoksija – zonos be deguonies. Įplaukusios į tokią zoną, žuvys uždūsta, bangos išmeta jas ant kranto tonomis. Ir tai - rezultatas tos "švarios" ir "atsakingos" veiklos, į kurią savo išteklius investuoja Pasaulio bankas ir jam priklausančios tarptautinės finansų organizacijos.

Olandai jau suprato

Olandijos vyriausybė jau suprato, kad stambiai pramoninei gyvulininkystei šioje šalyje ne vieta: neseniai ji paskelbė pradėsianti riboti gyvulių skaičių ūkiuose. Numatoma, kad kiaulininkystės kompleksuose paršavedžių skaičius neturės būti didesnis nei 1,5-2 tūkstančiai, o penimų kiaulių - 7-10 tūkstančiai.

Numatyta riboti ir kitų gyvulininkystės ūkių plėtrą. Olandijos vyriausybės teigimu, tai nepadarys žalos bendram žemės ūkio vystymuisi ir nesumažins ūkininkaujančių šeimų pajamų, bet turės teigiamą poveikį aplinkai ir bendruomenėms.

Lietuvos aplinkosaugininkai, žalieji, mokslininkai bei bendruomenių atstovai taip pat jau ne kartą vyriausybės sudarytose darbo grupėse kiaulininkystės plėtros klausimams spręsti siūlė riboti gyvulių skaičių pramoniniuose ūkiuose. Bet Lietuvos vyriausybė jų argumentams lieka kurčia.

Problemos nėra – viskas taip, kaip rašoma ES nustatytose normose... Įdomu, į kokio gylio srutų duobę valdininkas turi įbristi, kad pastebėtų problemą? O gal stipriai nesitaškant ES normos ir čia nebūtų pažeistos?

Jei nepatinka srutos – emigruokit

Patys danai perspėja, kad šios kiaulidės Lietuvai padarys daugiau žalos, nei atneš naudos - pelnas iškeliaus į užsienį, gamta liks apdergta ir pažeista, o darbo vietų sukurta minimaliai. „Saerimner“ generalinis direktorius Lietuvoje Saulius Leonavičius skelbia, kad tūkstančiui kiaulių auginti, paskersti ir realizuoti sukuriamos maždaug penkios darbo vietos, tad kiaulininkystė Lietuvoje duoda darbo maždaug 10 tūkstančių žmonių. Tokie skaičiai, kuriuos pasigauna žiniasklaida, dabartinės ekonominės padėties akivaizdoje gali pasirodyti įspūdingi. Bet realybė yra kitokia, nes pačioje „Saerimner“ dirba... vos apie 450 darbuotojų.

Lietuviams nuolat peršama mintis, kad Lietuvos žmonės, mūsų ūkininkai nėra pajėgūs patys pasirūpinti savo žeme, sukurti darbo vietas sau ir kitiems. Komercinė žiniasklaida ir įvairūs valdžiažmogiai bando formuoti nuomonę, kad užsienio kapitalas, investuotojai ir privatizuotojai, gamtos išteklių eksportuotojai ir net užsieniečiai žemės pirkliai yra vienintelė Lietuvos viltis išlikti. Danų banko „Danske bank“ vyriausiasis analitikas Larsas Christensenas viešėdamas Lietuvoje postringauja, kad net ir globalizacijos nulemta emigracija lietuviams išeis į naudą.

Atkakliems užsienio „investuotojams“ neparanku, kad Lietuvoje dar yra nemažai mąstančių, veiklių ir verslių žmonių, ūkininkų, kurie puikiai geba pasirūpinti savo žeme ir jos ištekliais. Jiems nėra reikalingi žemės šeimininkai, tad nenuostabu, kad ir žodis „emigracija“ iš jų lūpų nuskamba kaip puikios turistinės kelionės pasiūlymas vietiniams gyventojams. O juk svarstant darbo jėgos stygiaus problemą politikų terpėje jau užsimenama ir apie imigrantus iš rytų. Valstybė gali ir privalo paremti savo piliečių iniciatyvas, užuot atidavusi jų gimtosios žemės turtus eksploatuoti užsienio subjektams. Bet juk vyksta priešingas procesas - įvairiuose Lietuvos regionuose įsikūrė valstybiniu mastu proteguotos danų kiaulidės, ne tik keliančios rimtas ekologines problemas, bet ir garsėjančios vietos žmonių interesų nepaisymu.

Neturi teisės kaltinti nacionalizmu

Prof. A.Samalavičius jau ne kartą bandė atkreipti dėmesį, kad daugėja kitokio mąstymo ekonomikoje šalininkų, kurie kelia klausimus apie vietos bendruomenių vaidmenį ekonomikos procesuose ir teikia alternatyvas globalizuotai ekonomikai. Amerikiečių ekonomistas Hermanas E. Daly’s ir ekonomikos filosofas Johnas B. Cobbas primena, kad ,,laisvieji prekybininkai, išsilaisvinę iš bendruomenės suvaržymų nacionaliniame lygmenyje ir persikėlę į kosmopolitinį pasaulį, kuris nėra jokia bendruomenė, išsilaisvino ir iš visų įsipareigojimų bendruomenei <…> Tikra bendruomenė dabar egzistuoja tik nacionaliniame ir subnacionaliniame lygmenyse.” (H.E.Daly, J.B.Cobb. For the Common Good, 1994).

Kaip taikliai pastebėjo mokytoja Genovaitė Valčiukienė, viena aktyviausių Pakruojo karšto gynėjų nuo danų kiaulidžių invazijos, net radikaliausi kosmopolitai ir globalistai neturi teisės kaltinti nacionalizmu mažos valstybės, kuri saugo ir gina savo turtus ir žmones, kad jie netaptų tik samdiniais jų žemes užvaldžiusių svetimšalių ūkiuose. Anot jos, viltį išvengti tokio likimo teiktų tik visuotinis piliečių pasipriešinimas, visuomenės švietimas ir aktyvus bendruomenių dalyvavimas svarstant savivaldos bei valstybės reikalus ir priimant sprendimus. O dalis politikų turėtų liautis visus pasiekimus matuoti vien ekonominiais rodikliais.

„Žalioji Lietuva“

KOMENTARAI:

Ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų, kad Lietuvos žemė nebūtų laistoma srutomis?

Gamtosaugininkas Andrejus Gaidamavičius:

Nuo senų senovės lietuvių ūkininkai savo žemę tręšdavo perpuvusiu mėšlu, o ne srutomis. Srutos - XX amžiuje atsiradusi „trąša“, susidaranti stambiose kiaulių fermose ir kompleksuose. Iš tikrųjų tai yra šių kompleksų gamybinė atlieka, kai tarp kiaulių auginimo ir žemdirbystės nėra tiesioginio ryšio. Stambūs kiaulių kompleksai yra toks pats svetimkūnis mūsų žemės ūkyje, kaip miestas - gamtinėje aplinkoje.

Tiek kiaulių kompleksas, tiek miestas yra vartojimo mašinos, paliekančios masę atliekų. Tik kiaulių komplekse srutų susidaro 10 kartų daugiau nei mieste. Šiuo metu Kalvarijoje tebeveikiantis milžiniškas „Saerimner“ kiaulių kompleksas teršia kaip... milijoninis miestas. Ar dar verta klausti, kodėl Kalvarijos gyventojai nepatenkinti? Tiek kiaulių, tiek miesto srutų nėra kur dėti. Todėl jos tiesiog išlaistomos laukuose. Ar tiems laukams po tokio „tręšimo“ yra geriau ar blogiau – požiūrio reikalas.

Ekologiniu požiūriu – tai visiškas blogis, ekologinius ūkius draudžia tręšti srutomis net ir įstatymai. Todėl vien tik savo asmeniniu pasirinkimu galime daryti įtaką, kokių laukų Lietuvoje bus daugiau – ekologiškai tvarkomų, ar laistomų kiaulių kompleksų srutomis. Tą pasirinkimą mes darome parduotuvėje, turguje ar pirkdami maisto produktus iš pačių ūkininkų. Taigi, jei perkate  ekologiškus maisto produktus - neteršiate nei savo skrandžio, nei Lietuvos žemės.

Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis:

Jeigu nenorime, kad Lietuva pavirstų didele dvokiančia kiaulide, neturime toleruoti pramoninių kiaulių auginimo kompleksų. Pramoninių kiaulių kompleksu galime vadinti tokią kiaulių fermą, kurioje vienu metu penima daugiau kaip 2 tūkstančiai kiaulių, naudojant koncentruotus ir chemizuotus pašarus.

Taip auginamų kiaulių išmatos yra ne mėšlas, kuris gali būti naudojamas kaip trąša žemės ūkyje, o pavojinga atlieka, nusikalstamai išlaistoma laukuose ir skleidžianti baisią smarvę bei teršianti aplinką. Kad išvengtume kiaulių kompleksų invazijos, jai turėtų pasipriešinti gyventojų bendruomenės, ūkininkai, savivaldybių tarybų nariai bei administracijos, atsakingos valstybės institucijos ir Vyriausybė.

Bet dažniausiai priešinasi tik gyventojų bendruomenės ir savivaldybės, o dalis ūkininkų leidžia savo žemėse laistyti pavojingas aplinkai kiaulių išmatas. Vyriausybė ir valstybės institucijos iki šiol buvo pramoninės kiaulininkystės plėtotojų pusėje. Jei ūkininkai vieningai pasipriešintų išmatų laistymui, šiuo metu dauguma kompleksų turėtų nutraukti veiklą. Tačiau pradėjus žemę pardavinėti užsieniečiams, daugelis kompleksų savininkų nusipirks žemės, tad pramoninių kiaulidžių likimas priklausys nuo Vyriausybės ir atsakingų valstybės institucijų pozicijos: valstybė turėtų sudaryti tokias sąlygas, kad kompleksai negalėtų išsilaikyti. Maža to, kad jie teršia aplinką - ir taip užaugintų kiaulių mėsa yra prastos kokybės.

Jei norime apsirūpinti sveikesne kiauliena ir sumažinti aplinkos taršą, daugiau kiaulių turi auginti Lietuvos ūkininkai, šerdami jas natūraliu maistu. Kad tai įvyktų, reikia skatinti vartotojų sąmoningumą, kad jie būtų pasiruošę brangiau mokėti už geresnės kokybės kiaulieną ir švaresnę aplinką. Tačiau vien tai neapsaugotų Lietuvos nuo kiaulių kompleksų invazijos, nes pramoninės kiaulininkystės atstovams svarbiausia problema – kiaulių išmatų išlaistymas, o mėsą jie gali išvežti į tolimiausius pasaulio kampelius, neparduodami Lietuvoje nė gramo. Taigi, nuo kompleksų galime apsisaugoti tik tada, jei visuomenė ir Vyriausybė veiks išvien.

www.zaliojilietuva.eu

[gallery columns="7"]