Teisingumas – tik žodis partijų programose, ir jo niekam nereikia

Teisingumo problemų sprendimas pokomunistinėse šalyse buvo vykdomas skirtingai, nors teisėjai visur buvo likę sovietiniai. Pagal Kalininą – visi geriausi komunistai.

Daugumoje posovietinių valstybių prieš formuojant teismų sistemą buvo atlikta teisėjų liustracija. Viena sėkmingiausiai atlikusių teismų reformą – Estija. Ji liustruodama sistemą didelę dalį sovietinių teisėjų atleido į užtarnautą poilsį.

Vengrijoje nauja Konstitucija įsigaliojo tik 2012 m. Iki jos įsigaliojimo jokios liustracijos teismuose nebuvo. Naujoje Konstitucijoje, siekiant sumažinti sovietinį palikimą teismuose, buvo sutrumpintas teisėjų išėjimo į pensiją amžius – nuo 70 iki 62 metų. Už tokią „liustraciją“ Vengrijos nekritikavo netgi daug pretenzijų reiškianti Venecijos komisija – dėl šios pataisos diskriminacijos neįžvelgė.

Posovietinėse valstybėse, išskyrus Lietuvą, išliko visuomenės atstovų – tarėjų – institucija, be to, daugelis iš jų įvedė konstitucinio skundo institutą, o visa tai sudarė prielaidas normaliam šių valstybių vystymuisi.

Lietuvoje viskas buvo daroma kitaip. Iniciatyvą teismų pertvarkos reikalu į savo rankas perėmė sovietiniai teisininkai. Tam buvo palankios sąlygos, nes aukščiausius valdžios postus užėmė buvusieji, su Mykolu priešakyje. 1995 m. buvo duotas nurodymas Teisingumo ministerijai parengti teismų įstatymą, kuris nemaišytų teismams kurti „geresnę“ Lietuvą, panašią į tą, kokią dabar turime. Tam reikėjo iš teismų sistemos pašalinti visuomenės atstovus. Tai ir buvo padaryta.

Motyvų tokiam žingsniui pradžioje buvo labai mažai. Vienas jų, taikomas visai Lietuvai iki šiol, – Lietuvos visuomenė nesubrendusi dalyvauti teisingumo vykdyme. Tai teismų elito neginčytina nuomonė, kurios nepaiso tik nesusipratėliai, kurių tėra apie tris šimtus tūkstančių.

Toks „demokratinių“ teismų kūrimo procesas neliko nepastebėtas visuomenėje. Ji suprato, kas į savo rankas ima vieną pagrindinių valdžios struktūrų – Teismą.

Lietuvos Sąjūdis, tada dar atstovavęs „nesubrendusiai“ visuomenei, ėmėsi žygių. Jis inicijavo klausimo dėl visuomenės atstovų dalyvavimo teisingumo vykdyme įtraukimą į Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą. Planas patvirtintas Seimo nutarimu 2002 m. lapkričio 7d. Nr. IX-1185.

Plano 14 skyriaus antrame skirsnyje buvo aiškiai suformuluoti du veiksmai. Pirmasis – „sudaryti LR Seimo laikinąją komisiją, kuri dalyvaujant mokslo institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovams parengtų ir pateiktų Seimui svarstyti išvadas dėl tarėjų instituto įvedimo (jo formos, įvedimo laiko, etapų ir t. t. )“. Antrasis – „(...) parengti ir pateikti priimti teisės aktų papildymus ir pataisas. Prireikus – naujų teisės aktų projektus, reikalingus Seimo priimtai koncepcijai įgyvendinti“.

Visa tai pavesta vykdyti LR Seimo Žmogaus teisių komitetui, Seimo kontrolierių įstaigai, LR Vyriausybei kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis. Terminas – 2005 m. balandžio 1 d.

Atrodo, kad visi taškai ant „i“ tada buvo sudėti, tereikėjo laukti rezultatų. Tuo labiau, kad ir lėšų šiam reikalui buvo skirta. Bet reikalai pakrypo kita linkme, kai Seimas užsakė studiją, t. y. Teisės institutui sumokėjo 5 tūkst. litų, kad šis įrodytų, jog visuomenės atstovai teismuose yra didžiausias blogis. Pirmiausia finansiniu požiūriu. Šio instituto mokslininkė I. Mačernytė-Panomariovienė suskaičiavo, kad išlaidos sudarytų iki 70 mln. Lt per metus. Vien mantijoms – 14 mln. Lt. Tiesą pasakius, mantijų tarėjai nevilki.

Galutinė studijos paskirtis išaiškėjo atsiskaitant už Plano vykdymą. Buvo išleista ataskaita „Žmogaus teisės Lietuvoje“, Vilnius, 2005 m. Joje vienas iš instituto mokslininkų parašė: „Nei pagal Konstituciją, nei pagal šalies tarptautinius įsipareigojimus, nei pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus piliečiai neturi jokių galimybių tiesiogiai dalyvauti teisingumo vykdyme (žinoma, išskyrus galimybę tapti teisėju)“.

Bet kiekvieni Seimo rinkimai partijų funkcionieriams kelia vis daugiau rūpesčių, mat ne visi rinkėjai dar pasinaudojo Teisės instituto rekomendacija tapti teisėjais. Šiuo reikalu visos sisteminės partijos sutarė – problemą reikia spręsti rinkiminiais pažadais. Toks sutarimas tapo galimas dė rinkėjų užmaršumo.

Pagrindinių sisteminių partijų įsipareigojimai rinkimų programose dėl teismų sistemos pertvarkos Lietuvoje

TS-LKD 2009 m., kadencijos pradžioje, skelbė:

„Visuomenei reikalaujant, taip pat siekdami stiprinti žmonių pasitikėjimą teismais, pirmaeiliu uždaviniu laikome įvykdyti teismų reformą pertvarkant juos pagal demokratinių valstybių pavyzdį: konstituciniu lygiu įteisinsime teismų sistemoje tarėjų institutą, sieksime, kad mūsų frakcijos Seime jau pateikta Konstitucijos pataisa būtų kuo greičiau priimta. Priėmus konstitucinę pataisą numatome papildyti Teismų įstatymą, kad teismų taryboje būtų atstovaujamas ir tarėjų institutas“.

Pasibaigus kadencijai partijos lyderis ir Premjeras rado išeitį. 2012 m. birželio 20 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 727, kuriame tarėjų institutas vertinamas kaip padedantis suvienyti profesionalus ir neprofesionalus bendram siekiui. Bet nutarime toliau nurodoma, kad norint įgyvendinti numatytą įsipareigojimą, būtina keisti Konstitucijos 147 str., tačiau Vyriausybei siūlyti Konstitucijos pakeitimą teisė nėra suteikta.

Nutarimą pasirašė Ministras Pirmininkas A. Kubilius ir Teisingumo ministras R. Šimašius.

2016 m. Naujasis pasižadėjimas toks:

„Teismų sistemoje po ilgai užsitęsusių diskusijų ir svarstymo būtina pagaliau įteisinti visuomeninių teisėjų – tarėjų institutą“. Šią frazę dedikuoja ilgametis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras.

LSDP 2007 m. inicijavo individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepciją (J. Sabatauskas, 2007 m. liepos 4 d., nutarimas Nr. X-1264).

2012 m. kadencijos pradžioje žadėta: „Mes sieksime: atkurti žmonių pasitikėjimą teisine sistema, įvesti teismuose tarėjų visuomeninių teisėjų institutą. Įtvirtinti individualaus kreipimosi į Lietuvos Konstitucinį Teismą teisę kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui“.

Kas padaryta šiuo reikalu? Nieko. Tiesa, prisiminta koncepcija, bet ne ta, 2007 m. priimta ir Seimo patvirtinta, pagal kurią reikėjo įvykdyti savo įsipareigojimą dėl individualaus konstitucinio skundo. Tik atkartota aukščiau minėtame Nacionaliniame plane, kuris patvirtintas Seimo nutarimu 2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX-1185: „(...) parengti ir pateikti priėmimui teisės aktų papildymus ir pataisas. Prireikus – naujų teisės aktų projektus, reikalingus Seimo priimtai koncepcijai įgyvendinti“.

Eidama į šiuos rinkimus LSDP vėl siūlo: „Siekiant teismų atvirumo ir žmonių pasitikėjimo teisingumo sistema, bus įteisintas visuomenės teisėjų (tarėjų) lygiavertis su teisėjais statusas.

Bus įtvirtinta galimybė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui“.

Darbo partija 2012 m. žadėjo: „Atversime teismų sistemą visuomenei, demokratizuosime pagrindinę valdžios instituciją – teismą.“

2016 m. vėl prognozuoja:„Perimsime demokratinių valstybių praktiką, kai teismai neįsivaizduojami be visuomenės atstovų. Integruosime visuomenės atstovus į šią sistemą, tam numatant papildomas lėšas valstybės biudžete; įteisime teismų sistemoje tarėjų institutą.“

Apibendrinant galima teigti, kad ateinančiuose rinkimuose vienintelis išsigelbėjimas – rinkėjų užmaršumas. Bet ar mąstantis rinkėjas gali pamiršti, kad melas, o tuo labiau melas politikoje, palieka gilius randus, kurių kosmetinėmis priemonėmis, be chirurginės operacijos neužmaskuosi?

Juk mes posovietinėje Rytų Europoje likome vienui vieni su savo politiniais randais, pagrindinę valdžios instituciją palikę neliustruotą ir tarnaujančią politinei korupcijai. Traukinys nuvažiavo. Tiesa, bėgdami iš paskos mūsų elito atstovai dar bando jį stabdyti – KT pirmininko D. Žalimo, prof. L. Donskio pusiau cenzūriniai pasisakymai dėl Lenkijos ir Vengrijos teismų reformos gali sukelti tik šypseną. Lenkija, abejojantiems demokratija jų šalyje, siūlo pasitikrinti sveikatą. Kažin, kiek Lietuvoje būtų pripažinta ligoniais?

Kas belieka mąstantiems, pilietiškiems lietuviams? Orientuotis turime į ką – į Estiją. Įvertinę kai kurias klaidas, dėl kurių Venecijos komisija pažėrė kritikos. Pavyzdžiui, Vengriją kritikavo už tai, kad pataisos nepriimtos referendumu. Mums tai vienintelis kelias – esminės Konstitucijos pataisos. Gal dar išgelbėtume situaciją, bet laiko liko tikrai nedaug.