2024 m. kovo 29 d.

 

Tauta ir žemė

21
Paskelbta: 2013-10-29 07:33 Autorius: Algirdas Patackas
Nuotr. Jono Vaiškūno
Nuotr. Jono Vaiškūno

Lietuviai yra viena sėsliausių tautų Europoje. „Kur radosi, ten glūdi”, – yra pasakęs apie mūsų tautą Vaižgantas.

Šioje genialioje įžvalgoje yra nusakyta viskas, kas svarbiausia mūsų priešistorijai – kad gyvename ten, kur gimėme (ko negali pasakyti apie save daugelis Europos tautų); kad esminis mūsų gyvensenos bruožas yra glūdėjimas, tai yra meditatyvi, savęsp orientuota būsena. Tai nereiškia, kad Lietuvos istorijoje nebūta „aktingųjų“, anot Vaižganto, laikotarpių (vieną iš jų neseniai išgyvenome), bet lemiantis lietuviškosios gyvensenos bruožas vis tik yra glūdėjimas.

Sėslioms tautoms yra būdingas dažnai pasąmoninis, giliai užslėptas ryšys su žeme, su šaknimis, netgi su žemės gelmėmis. Geologai ir kalbininkai: prof. Gediminas Motuzas ir prof. Zigmas Zinkevičius, yra pastebėję koreliaciją tarp geologinių žemėlapių ir tarmių atlaso. Tai nenuostabu – žemės gelmės turi įtakos žemės paviršiui, augmenijai, netgi klimatui, tad kodėl šitai negalėtų turėti įtakos žmogui?

Žemė – žmuo – augmuo

Šitai atsispindi ir žodyne: antai, yra išlikęs senovinis žmogaus pavadinimas „žmuo“ („Geriaus būtų buvę tieg, kad būtų negimęs tas žmuo SPII167“; Lietuvių kalbos žodynas). Tad „žemė“, „žmuo“ ir dar šios priebalsinės konstrukcijos semantinis pumpuras „augmuo“ rodo neabejotiną mentalinį ryšį tarp žmogaus, žemės ir augalo.

Gardas ir soda

Laiko ratui sukantis, keitėsi girios gyventojų būtis ir buitis. Dž. Frezerio „food gatherers“, maisto rinkėjų epochą keitė žemdirbystė. Žmogus nebesitenkino tuo, ką rado girioje, kur jis tebuvo gamtos dalis – jis tveria „gardą“, t. y. iš gamtos atkovoja žemės gabalą, tuo būdu atsirasdamas šalia gamtos. (Iš šio žodžio yra kildinamas miesto pavadinimas – Gardai, Gardinas, slav. город; gardininkas – miestietis; LKŽ.) Taigi „gardas“ reiškia kultūros ir civilizacijos teritoriją. Šia prasme giminingas jam yra žodis „soda“ – neišskirstytas kaimas, sodžius: Aš didelio[je] sodo[je] augau Tl [LKŽ]; taip pat „soda“ yra paveldima žemė, buveinė. Sodžius yra jau atėjusios žemdirbystės žymuo, tampriai surištas su pasaulėjauta. Tai atskiras, uždaras pasaulis.

„Tarpmiškio sodybos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate“, – rašo Marius Katiliškis apysakoje „Užuovėja“. Ten pat sutiksime ir terminus „miškų ratas“, „miškų lankas“. Ir – tuo pačiu gelminis, netgi metafizinis ryšys su žeme: „Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus?“

Antanas Maceina yra pasakęs: „Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė. Pavasario žemė, naujas jos gyvybės ciklas žymi ne tik daigo pradžią, jauno įsitvirtinimą ir visų gaivalingų jėgų suvešėjimą, bet ir seno pasitraukimą, natūralią gyvybės baigtį.“

***

Žemė ir Lietuvos istorija

Šitoji žmogaus ir žemės vienybė, tiksliau, jos pažeidimas lėmė ne vieną skaudų ir dramatišką Lietuvos istorijos tarpsnį, diktavo politinius sprendimus. Valakų reforma, baudžiavos panaikinimas, Stolypino reforma, Mykolo Krupavičiaus radikalūs pertvarkymai paliko gilius pėdsakus ne tik ekonomikoje, bet ir mentoje. Tačiau ypač dramatiški pokyčiai, susiję su žemės pardavimu svetimšaliams, vyko XVI a. Pažvelkime į juos:

Liublino unija

Liublino unijos (1569) paskelbimo akte 14 skirsnyje rašoma:

Visi statutai ir įstatymai, bet kokie ir dėl bet kokių priežasčių prieš lenkus Lietuvoje nutarti dėl lenko Lietuvoje žemės pirkimo ir laikymo, bet kokiu būdu jis ją gavo, arba iš žmonos, arba iš patarnavimo, pirkimo, kaip dovaną, keičiant arba kokiu nors įsigijimo būdu pagal paprotį ir visuotinę teisę, tie visi įstatymai galios netenka, nes prieštarauja teisei, teisingumui, abipusiškai meilei ir unijai bei susivienijimui. Todėl tegu visada lenkas Lietuvoje ir lietuvis Lenkijoje gali pagal teisę įgyti ir laikyti turtą.

Taip buvo atvertas kelias žemės pardavimui lenkams. Tačiau po dvidešimties metų, matyt, patyrus šio leidimo pasekmes, susizgribta.

Trečiasis Lietuvos Statutas

Trečiajame Lietuvos Statute, įsigaliojusiame nuo 1589 m. sausio 1-osios, randame radikalų posūkį žemės pardavimo klausimu:

12 straipsnis. Apie nedavimą svetimšaliams lengvatų ir privilegijų, o atėjūnams iš kitų kraštų žemės neduoti. (Около недаванья чужоземъцомъ достоеньствъ и врядовъ всяких, а приходнемъ зъ инъших паньствахъ и оселости не давати)

„…toje valstybėje, Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, ir visose žemėse, jai priklausančiose, dvasinių ir pasaulietinių vertybių, miestų, dvarų, [кгрунътовъ, староствъ, державъ, врядовъ земскихь и дворныхъ, посесый], nuosavybei anei apsigyvenimui jokiems svetimšaliams ir užsieniečiams, nei tos valstybės (LDK – aut. pastaba) kaimynams neduosime. O mes ir mūsų palikuonys, didieji Lietuvos kunigaikščiai, privalėsime jas duoti tik lietuviams, rusėnams ir žemaičiams (литве, руси, жомойти) – LDK ir jai priklausančių žemių senbuvių ir joje gimusių gentainiams.“

Rusėnai čia yra slavų kilmės LDK piliečiai, tačiau nėra minimi lenkai. Juos mandagiai įvardina kaip kaimynus, bet parduoti žemę draudžiama.

Ar užteks vyriškumo dabartiniams Lietuvos politikams pasekti protėvių pavyzdžiu ir pasipriešinti prievartiniam Lietuvos žemių išpardavimui, parodys laikas. Tačiau tas pats laikas rašytojo lūpomis įspėja:

„Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus?“

Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
21. coach cyber monday
(2013-11-27 05:20:17)
(126.65.132.138) Parašė:

thank you for share!



20. paklausykit
(2013-10-30 12:57:10)
(78.57.234.232) Parašė:

irasa: D.Razauskas: tikrasis mūšis dėl Lietuvos vyksta mūsų dvasioje (audio) | LaisvaLietuva .



19. Kolosiečiams 1:25,26,27
(2013-10-30 09:34:25)
(82.145.222.74) Parašė:

Aš tapau jos tarnu Dievo man duotu paskyrimu, kad jums iki galo atskleisčiau Dievo žodį, tą slėpinį, kuris buvo paslėptas amžiams ir kartoms, o dabar apreikštas Dievo šventiesiems. JIEMS DIEVAS PANORĖJO PASKELBTI, KOKIE DIDELI ŠIO SLĖPINIO GARBĖS TURTAI SKIRTI PAGONIMS, BŪTENT KRISTUS JUMYSE-GARBĖS VILTIS



18. Efeziečiams 2:10, 11
(2013-10-30 09:27:09)
(82.145.222.74) Parašė:

Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaurtytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis



17. Letui Palmaičiui
(2013-10-30 09:16:03)
(82.145.222.74) Parašė:

Pas pagonis buvo tik vienas Dievas, o jo vardas Dievas. Viskas gerai, esi mūsų žmogus. Juk dauguma tiki Dievą, o jis yra tik vienas



16. Rita
(2013-10-30 05:43:57)
(78.60.214.247) Parašė:

apie Rasą -atsirado šviesuolė -nors ant stulpo kabink ,kad būt naktimis šviesiau. Gėda.



15. Letas Palmaitis
(2013-10-30 01:06:55)
(78.62.221.179) Parašė:

Ačiū, Algirdai, kad priminei, kas parašyta Statutuose. To daugelis net nežino. Vis dėlto geros mintys ir citatos baigiasi "politikais", kuriems neva kažko turi užtekti. Pačių pačiausių politikų baimes ką tik išsakė ponia Rasa: negalima leisti tamsuoliams referendumų! Štai Tavo politikai. Įsidėmėkime: jie sunerimo visai ne dėl žemės pardavimo (jiems tai "vienodai rodo"), bet dėl referendumams reikalingų parašų skaičiaus mažinimo, nes neduokdie iš tikrųjų reikšis tamsuolių valia. Taigi prisirišimas prie žemės gerai, bet su juo lygiai taip sėkmingai šiame pasaulyje nukeliaujama į nebūtį, kaip nukeliavo ir senieji prūsai. Deja, nepaminėjai kito svarbaus "prūsiško" lietuvių bruožo - prisirišimo prie savų dievų. Būtent čia ir glūdi baltų pasmerktumas. Tiesa, ištikimybės Abraomo D-vui ("žydkrikščionybei" kaip sako "patriotai" nieko nežinodami apie Pr 12, 3) neišlaikė nė viena Vakarų tauta, bet turbūt niekur (nebent dar Rusijoje, o tai ne Vakarai) taip ryškiai nebandoma ieškoti pagonybėje atsvaros globalinėms galybėms, kaip Lietuvoje. Duginas tik džiaugiasi, tai įeina į jo geopolitiką. Šiuo apokaliptiniu laiku pirmiausiai sprendžiami išlikimo Amžinybei klausimai, bet ne laikinybei. D-vo Galia net ir skurdžiausia afganų tauta nugali moderniausias kariuomenes. Tas, kuris išsižadėjo stabų ir laimėjo Amžinybę, tas gali būti ramus ir dėl laikinybės, ne priešingai. Skirtumas tarp pagoniško ir abraominio mąstymo - žmogus vis dėlto nėra "augalas". Bent nustoja juo buvęs po "mirties virsmo", ar ne? Jei tad "virsmas", tai apie ateizmą nebėr kalbos, o pagonybė egzistencinio atsakymo nepateikia. Paties kompromisinėmis iranoariškomis Apreiškimo teorijomis netikiu. Tikėjimo tėvas Abraomas (Av-raham "daugybių tėvas") yra vienintelis ir unikalus žmonijos istorijoje. Atsiprašau, kad su savo semitizmais drįstu gadinti Paties kalbotyrines baltiškas svajones. Aiškiai netinku būti pavadintas "mūsų žmogumi", ką padarysi.



14. Su pagarba autoriui
(2013-10-30 00:02:28)
(78.63.207.46) Parašė:

Kodėl šiandien mūsų Ganytojai nepasisako dėl Lietuvos žemės išsaugojimo? Ar tai atsargumas, kad referendumas gali nepavykti? Gi Lietuvos meilė neturėtų mus palikti nutilusiais net ir sunkiausiu metu. Lenkų didysis Ganytojas – Kardinolas Stefana Višinskis drąsiai sakė – „Didžiausia mūsų meilė po Dievo – Lenkija!” Kodėl mes iš savo ganytojų negirdime paraginimo vienytis ir apginti, išsaugoti savo tėvų žemę? Gi jie turėtų būti pirmi gretose su Lietuvą mylinčiais. Pasiskaitykime didžiojo Kardinolo Stefano Višinskio minčių apie žemę, kuriomis jis kėlė savo tautiečius. „Atminkite, mielieji, kad, nors šią valandą jums kalba vyskupas, bet taip pat jums kalba žemdirbio vaikaitis, kurio kraujyje yra meilė žemei ir kuris žino, ką reiškia ištikimybė tėvų dirvoms“. „Jei nori išsaugoti savo tautinę ir valstybinę būtį, savo nepriklausomybę ir laisvę, tauta privalo turėti ryšį su žeme. Taip, kaip žolė sulaiko lekiančias smiltis, idant jų audros neišpustytų, taip tauta visa savo siela ir širdimi privalo laikytis žemės, kad turėdama su ja ryšį ir neleisdama iš savęs atimti palikimo, užtikrintų savo laisvę ir vietą Europos žemėlapyje...“ „Daug lengviau apginti tautą, jei kiekviena šeima, kiekvienas ūkininkas savo kaime stipriai laikosi įsikibęs į savo žemę, yra įsišaknijęs joje kaip pušis, alksnis ar gluosnis. Tai yra lenkų valstybės interesų problema!“ „Žmogus tik savo žemėje turi tinkamą normalų tvarkos ir visuomeninio mąstymo klimatą. Tai yra tikriausia prigimtinio visuomeninio, sociologinio ir psichologinio pobūdžio paslaptis, kad žmogus siekia savo žemės, jos ieško ir ją myli. Tos meilės stiprumo įrodymų matėme per paskutinį karą, kai vokiečiai varė mus iš lenkų žemės. Buvo garsus didžialenkių arba Zamoszės žemdirbių pasipriešinimas; pagarsėjo Polesės ir Chelmo kaimų gynyba, grumtynės ir mūšiai dėl kiekvienos pėdos tėvų žemės, kuri išauga beveik iki simbolio… Ištisos svetimųjų pavergtos kartos kovojo dėl teisės į savo žemę. Iš čia ypatingas žemės gynimo pobūdis. Ne tik armija gina tėvynės teritoriją, bet ir joje gyvenantys žmonės, ir – nelyginant žolė tarp kadagių ir miško tankumynų – gina jos neliečiamybę. Žinome, ką reiškia vėjas nuo jūros, besigalynėjantis su žeme prie kranto. Ir šią gynybos psichiką branginame. Lenkija, nepaisant okupacijų, išsigelbėjo tik todėl, kad ji neatitektų svetimiesiems. Tėvų žemė, ypač mūsų geopolititinėje sistemoje, yra toks svarbus elementas, kad turi būti kaip reikiant prižiūrima. Mums neramu dėl lengvumo priimant sprendimus dėl žemės – be istorinės ateities vizijos, reikiamai nesusimąsčius, kaip bus lenkų žemėje kitame amžiuje – po 2000 metų. O nesant istorinės tautos ateities vizijos su žeme sulyginamos ištisos žmonių gyvenvietės… Tėvų žemė turi būti vertinama ir gerbiama, prižiūrima. Tą padaryti be meilės negalima“. „Lenkija, būdama tarp tų malochų, nors ir plačiai bendradarbiautų su slavų valstybėmis, privalo atminti, jog ši teritorija bus tuo saugesnė, tuo solidaresnė ir ekonominiu, ir tautiniu, ir kultūriniu, ir kariniu požiūriu, kuo geriau bus globojamas žemę dirbantis žmogus“. Kardinolas Stafanas VIŠINSKIS.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras