Taikus Uzbekistano atomas

Liepos 17 d. Rusijos informaciniame portale „Lenta.ru“ buvo išspausdintas Rusijos agentūros „Regnum“ Rytų biuro redaktoriaus Michailo Pako straipsnis, kuriame teigiama, kad Uzbekistanas jau artimiausiu metu planuoja statyti atominę elektrinę. Įvykis tikrai būtų neeilinis, galintis gerokai pakeisti visą Centrinės Azijos energetinį žemėlapį. Tačiau vėliau pasirodė oficiali informacija, kad Uzbekistano valstybinė akcinė energetikos kompanija „Uzbekenergo“ tokių planų neturi net ilgalaikėje perspektyvoje, nes jie nesiderina su nebranduolinės zonos koncepcija, kurią dar 1993 m. Jungtinėse Tautose paskelbė šalies vadovas I. Karimovas. O jo žodis Uzbekistane yra šventas.

Tačiau galbūt informacija apie atominius uzbekų ketinimus nėra visiškai nepagrįsta. Tokio masto žinios paprastai neatsiranda iš niekur. Žinomas Centrinės Azijos ekspertas A. Kniazevas pareiškė: „Kiek išsamiai apsvarstytas atominės elektrinės Uzbekistane statybų projektas, pasakyti sunku. Pavyzdžiui, aš turiu informacijos, kad jis buvo svarstomas respublikos vyriausybėje ir yra tyrimų stadijos. Jeigu viskas pasitvirtins ir prasidės jo realizacija, be konkrečių energetinio ir ekonominio momentų, į pirmą planą iškils būtinybės peržiūrėti visą regioninę politinės plotmės santykių sistemą klausimas.“ Todėl vis tiek verta aptarti svarbiausius šios idėjos aspektus.

Pirma, atominė elektrinė – tai didžiulis pajėgumas. Kitaip tariant, ji statoma tuomet, kai šalyje jaučiamas elektros energijos stygius. Uzbekistanas yra didelė valstybė, turinti dešimtis milijonų gyventojų, ir šiandien ji pagamina elektros daugmaž tiek, kiek suvartoja. Turint omenyje demografines šalies tendencijas bei jos pramoninį potencialą (anksčiau ar vėliau jis turės būti realizuotas), jai reikia papildomos energijos. Antra, jos gaminimo pagrindas Uzbekistane – šiluminės elektrinės. Šiame kontekste pažymėtina, kad naftos uzbekams užteks 10–15 metų, todėl didesnė dalis šiluminių elektrinių yra kūrenamos dujomis, kurių Uzbekistanas turi pakankamai. Tačiau dujas pelningiau eksportuoti į Kiniją, o ne vartoti vidinėms reikmėms (su Kinija pasirašytas kontraktas dėl kasmetinio 10 mlrd. kubinių metrų dujų eksporto). Prisiminus, kad dujų gavyba Uzbekistane išlieka pakankamai stabili (auga lėtai), lengviau permesti jas iš kitų krypčių: eksporto į Rusiją (pastaruoju metu jis mažėja) ir vidinės rinkos. Bet visai be elektros gyventojų juk nepaliksi. Tad atominės elektrinės produkcija tikrai būtų paklausi (žinoma, yra gražių kalbų apie alternatyvios energetikos plėtrą, bet daugiau ar mažiau rimtai šiuo atveju galima kalbėti nebent apie saulę, ir tai su įvairiomis išlygomis, turint omenyje verslo plėtros šalyje specifiką).

Trečias, išskirtinai svarbus, momentas: Uzbekistano (ir Kazachstano) priklausomybė nuo kaimynų vandens išteklių ir jų planai statyti hidroelektrines ir tam, kad galėtų eksportuoti elektros energiją Azijos kryptimi (maršrutas sudėtingas dėl situacijos Afganistane, bet teoriškai įmanomas). Vandens iš kitur uzbekai negaus, bet kartu su kazachais pastatę atomines elektrines (o Astana viešai apie tai kalba) jie gali padaryti nereikalingus papildomus galingus hidropajėgumus Tadžikistane ir Kirgizijoje, o tai reiškia, kad Uzbekistano miestams ir vietovėms liks daugiau vandens.

Dabar apie kliūtis. Lemiamas faktorius, galvojant apie atominės elektrinės statybą, yra saugumas, nes jeigu kas nors nenumatyto atsitiks, maža niekam nepasirodys. Šiuo atveju pažymėtina, kad Uzbekistane ne taip jau ir lengva surasti tinkamą vietą projektui realizuoti, nes su žemės drebėjimais šioje šalyje yra bėdų. Ekspertai siūlo vietovę netoli Ajdarkul ežero, kur reaktoriams aušinti yra sočiai vandens ir iš kur lengviau pasiekti pagrindinius valstybės miestus (Taškentą, Bucharą, Samarkandą).

Kitas probleminis klausimas – interesų grupės. Jų įtakos balansas – šalies politinio stabilumo pagrindas. M. Pakas pažymi: „Kaip dažnai būna uždarose valstybėse, kiekvieną iš valiutinį pelną nešančių sričių kontroliuoja stambi valdžios grupuotė, ir į bet kokias permainas reaguojama labai skaudžiai. Todėl Uzbekistane ilgą laiką buvo vystomos gavybos šakos, negalvojant apie perdirbimą ir tuo labiau apie turimų resursų naudojimą“ (beje, apie turimus resursus: Uzbekistanas yra septintas pasaulyje pagal išgaunamo urano kiekį). Tačiau, jeigu „tėtis“ (taip dažnai vadinamas I. Karimovas) priims sprendimą statyti – teks susitaikyti ir vykdyti.

Na ir pagaliau – kas statytų uzbekams atominę elektrinę? Klausimas svarbus ne tik technologine, bet ir (pirmiausia) politine prasme, nes, kaip ir ginklų prekybos atveju, atominis projektas yra ilgalaikis, o tai reiškia ilgamečius strateginius santykius su pasirinktu partneriu. Variantai gali būti keli: Rusija, Kinija, Prancūzija, Japonija. Su japonais po Fukušimos Taškentas turbūt nebendradarbiaus. Su Vakarais Uzbekistanas pastaruoju metu flirtuoja gana aktyviai, bet, kaip rodo praktika, su ilgalaikiais verslo projektais vakariečiams jame nelabai sekasi dėl nepriimtinos verslo kultūros (suprask – korupcijos). Lieka Maskva ir Pekinas.

Kinijos pusėje palankios piniginės sąlygos (kreditavimo galimybės), Uzbekistano bandymai vykdyti daugiavektorinę užsienio politiką ir suaktyvėjęs bendradarbiavimas energetinėje srityje (kodėl nuo dujų neperėjus prie atominės energetikos?). Rusijos pusėje – technologinis pranašumas (jeigu vis dar skeptiškai vertiname įvairias kiniškus buitines prekes, tai ką jau kalbėti apie atominę elektrinę), tradiciškai atsargus visų Centrinės Azijos valstybių požiūris į kinus („ateis ir jų po to neišprašysi“) bei įvairūs politinio-ekonominio spaudimo instrumentai (pavyzdžiui, darbininkų iš Uzbekistano padėtis Rusijoje). Atskirai pastaruoju atveju reikėtų aptarti Kremliaus poziciją dėl regiono vandens išteklių. I. Karimovas yra sakęs, kad Maskvos politika šiuo klausimu yra destruktyvi ir net veda prie karo, nes ji (galbūt keršydama už Taškento nenorą dalyvauti Rusijos integracinėse iniciatyvose, tokiose kaip Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija ir Eurazijos ekonominė sąjunga) remia kur kas labiau sukalbamų valstybių – Kirgizijos ir Tadžikistano – hidroenergetinius projektus, galinčius gerokai sumažinti bendrą Uzbekistano vandens debetą. Tačiau, jeigu Rusijos valstybinė atominės energetikos korporacija „Rosatom“ gautų uzbekų kontraktą atominės jėgainės statybai, Maskva galėtų pakoreguoti savo nuomonę (priversti kirgizus ir tadžikus pakeisti savo planus, galbūt už tam tikrą kompensaciją kitose srityse). Pagaliau Uzbekistano elite vis dar stiprus idėjiškai prorusiškas lobizmas.

Apibendrinant galima teigti, jog Uzbekistano atominės elektrinės projektas atrodo ekonomiškai prasmingas ir praktiškai realus. Tačiau kad prasidėtų jo realizacija, pirmiausia turi būti išspręsti įvairūs politiniai klausimai ir šalies viduje, ir tarptautinėje arenoje, nes taikus atomas Centrinėje Azijoje (ar tai būtų Uzbekistanas, ar Kazachstanas) gali rimtai pakeisti jos energetinį landšaftą.