2024 m. kovo 29 d.

 

Su Sąjūdžiu už Lietuvą?

26
Paskelbta: 2013-06-02 22:12 Autorius: Zigmas Vaišvila | Alkas.lt
Nuotr. iš Alkas.lt
Nuotr. iš Alkas.lt

Su Sąjūdžiu už Lietuvą! Tuomet tai buvo aišku. O šiandien? Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsteigimo 25-mečio proga iniciatyvinės grupės narys Vytautas Landsbergis pakvietė liudyti, kad ir žodžiu, ir darbu galima gyventi kitaip. Taip, kaip mokėjome ir gyvenome Atgimimo metais.

Ar visi? Kodėl žmonės tuo nebetiki? Ir kodėl pačiu V. Landsbergiu tiek mažai betikinčių? Kai kurie netgi atkurta valstybe, nepriklausomybe nebenori tikėti. Atsakymo reikia ieškoti pirmiausia savyje. Ar išlaikėme egzaminą valdžia, pinigais? Ar sąžiningai galime prisipažinti, kad neįsivaizduojamai milžinišką Tautos pasitikėjimą, pateisinę iki valstybės atkūrimo ir pripažinimo, iššvaistėme? Ir dėl ko? Ar visi suvokėme visų pirma savo atsakomybę už šį milžinišką Tautos pasitikėjimą, kokio savo gyvenime daugiau tikriausiai nepamatysime? Ar galima po tiek metų Tautai, pernai vėl prileistai prie referendumo ir pasakiusiai tvirtą savo nuomonę, pasakyti, kad jos teisėta nuomonė nieko verta? Ir paskui, lyg nieko nebūtų nutikę, naudoti Sąjūdžio šventą vardą, apeliuojant į tą pačią Tautą ir apdalijant ją naujais epitetais? Sukakties proga aimanuoti dėl nežinia kur einančios valstybės, tačiau neįvardyti tikrųjų priežasčių?

Ne, negalima apeliuoti į žmonių sąžinę ir pasitikėjimą, sakant jai netiesą. Nes Tautos mandatą 1990-aisiais Sąjūdis gavo už dešimtmečiais išsiilgtos ir net nežinomos tiesos sakymą. Tiesa negali būti proginė. Tiesa arba yra, arba jos nėra. Todėl nenaudokime Sąjūdžio vardo, kai nenorime sakyti tiesos, kai rodome visišką nepagarbą mūsų žmonėms ir manome, kad jie to nesupras.

Naglis Puteikis viešai paliudijo apie paskutinįjį konservatorių partijos suvažiavimą, kuriame iš V. Landsbergio atvirai tyčiojosi ne tik Mantas Adomėnas, bet ir jo vyresnieji partiniai mokiniai. Gal nepatikėsite, bet man buvo labai sunku ir skaudu girdėti šį N. Puteikio liudijimą. Vyresniosios kartos konservatoriai, perėję tremtį ir kitus sunkius išbandymus, iki pat suvažiavimo pabaigos taip ir nesuvokė, kad yra tyčiojamasi ne tik iš V. Landsbergio, bet ir iš pačios valstybės idėjos. Kodėl šie žilo plauko žmonės taip ilgai to nesuvokė? Todėl, kad jie visiškai pasitikėjo savo vedliu V. Landsbergiu, kuris net jiems nesakė tiesos. Taip mūsų žmonėse gimė visiška sumaištis, apsisprendžiant dėl vertybių. Todėl jie ir blaškosi tarp savo idealų bei teisėtų lūkesčių, kuriuos jie sudėjo į vedlį, ir pusinės savo vedlio tiesos, deklaruojamos net jiems, sąžiningiausiems ir beatodairiškiausiems sekėjams. Net jiems nebuvo paliekama galimybė rinktis, tik tikėti jau parinktais Rolando Pakso ar Dalios Grybauskaitės projektais. Tad nenuostabu, kad susipainiojusi šiose vertybėse ir nulėmė ir 1992 m. Seimo rinkimų rezultatus. Ar galime tikėtis, kad išgirsime V. Landsbergio paaiškinimą Tautai, kodėl ir vėl Seime Darbo ir konservatorių partijos dažniausiai vieningai balsuoja, ko šios dvi partijos siekia bendrais veiksmais?

Sąjūdis nuoširdžiai klausė – ar įveiksime biurokratiją? Šį kartą įveikti reikia ne tuometę sutrikusią vietos valdžią, bet tvirtai veikiančią ir valdomą geležine ranka. Ir, be abejo, vėl centrinę, tik jau kitą valdžią. Negrasinančią ginkluota jėga, bet, kalbant gegužės 31 d. Vilniuje „Europos namus“ atidarinėjusios Europos Komisijos pirmininko pavaduotojos ir teisingumo komisarės Vivian Reding leksikonu, reaguosiančią į mūsų veiksmus. Matome šį beatodairišką ir vis skubinamą reagavimą ir negalėjimą turėti kitokios nuomonės ir net diskutuoti apie tai. Ir Lietuvos prezidentė ta proga prakalbo ne apie Lietuvos piliečius ir jų teises, o apie kol kas dar neegzistuojančios abstrakčios sąvokos „Europos piliečiai“ teises.

Prezidentė D. Grybauskaitė, sveikindama sukakties proga mus, Sąjūdžio dalyvius, paskelbė, kad Sąjūdis ir Tauta ne atkūrė valstybę, o tik „pakeitė valstybės kryptį“, pasidžiaugė, kad vis mažiau dairomasi į praeitį. Jei jos siūlymas mažiau dairytis į praeitį susijęs tik su jos asmenine problema, tai būtų suprantama, nors ir nepateisinama. Tačiau nesutiksiu, kad reikia siekti idealo, aprašyto Čingizo Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“, – vietoj mąstančios tautos turėti mankurtus, nežinančius, iš kur jie ir kas tokie, ko jie siekia. Todėl būtų gerai, jei prezidentė paaiškintų, kokios valstybės kryptį ir į kur mes, Sąjūdžio dalyviai, pakreipėme? Mes nepamename tokio savo darbo. Dar geriau būtų, jei prezidentė paaiškintų, kur link ir kodėl veda mūsų tautą ir valstybę, nes tautos nuomonės nereikia nei jai, nei Europos Sąjungai.

Sąjūdžio sukakties proga birželio 1 d. delfi.lt paskelbta Arnoldo Aleksandravičiaus nuomonė, kad „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė šių dienų požiūriu ne visai atitiko vakarietiškus „tolerantiškos lyčių lygybės principais besivadovaujančios“ organizacijos principus – 35 narių grupei priklausė vos dvi moterys. Be to, sambūryje, kuris visuomenei pažadėjo atverti tikrus, nesuklastotus Lietuvos istorijos archyvus, nesimatė nė vieno istoriko“. Sunku greitosiomis sugalvoti didesnį ir smulkmeniškesnį tikrai „šiuolaikinį“ įžeidimą. Net ne pačiai iniciatyvinei grupei, bet mūsų tautai, kuri patikėjo Sąjūdžio iniciatyvine grupe, o patikėjusi per neįtikėtinai trumpą laiką pasiekė Nepriklausomybę, apie kurios realybę iš pradžių nė vienas Lietuvos žmogus nedrįso net pagalvoti. Ne vienas 1988 m. liepos 9 d. Sąjūdžio mitinge V. Kudirkos Tautiškos giesmės žodžius giedojo, juos skaitydamas iš iniciatyvinės grupės išplatintų lapelių. Apie tarybinius istorikus, kurių nė vieno tuo metu nesimatė viešai reiškusio nevaldišką nuomonę, nekalbėsiu. Tik priminsiu, kad Mokslų akademijoje 1988 m. birželio 3 d. buvo išrinkta 36 narių iniciatyvinė grupė. Kitą dieną a. a. Meilė Lukšienė paprašė, kad iš jos šeimos narių būtų leista jai vienai prisiimti riziką būti iniciatyvinėje grupėje ir atleisti nuo šios pareigos jos dukrą Ingę Lukšaitę. Tuo metu tai buvo labai suprantama – iniciatyvinė grupė, į kurią daugiau pakliuvo vyrų nei moterų, „netolerantiškai“ su tuo sutiko.

Suprantu, kad demagogijai ribų nėra. Tačiau šiuo atveju labai prašau šiuolaikinių „tolerancijos“ testų netaikyti mūsų tautai ir Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, „netolerantiškai“ pasielgusiai su M. Gorbačiovo paskelbta „perestroika“. Mes dar prisimename Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Thatcher ir Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand'o priekaištus Sąjūdžiui dėl mūsų „netolerancijos“ Vakarų idealui M. Gorbačiovui. Nobelio taikos premijos laureatui.

Negyvenkime vien Sąjūdžio nostalgija, nes tai tikrai neperspektyvu. Ir nesisavinkime Sąjūdžio. Jis – visų, jis – Lietuvos. Ir pirmiausia ne Kazimiros, ne Zigmo, ne Vytauto, ne Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, nors ir pralaužusios ilgos žiemos sąstingio ledus. Toks kelias vestų tik į aklavietę ir stabų kūrimą, bet ne mąstymą ir savo nuomonės turėjimą. Be savo narių nuomonių, neretai labai skirtingų, ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė nebūtų tapusi autoritetu tautai, nebūtų įgijusi neįtikėtiną jos pasitikėjimą.

Mokykimės iš Sąjūdžio, gerbkime jo pamokas ir jo žmones už tai, kas padaryta. Kritikuokime už tai, kas nepadaryta, svarstykime, kas sutrukdė tai padaryti. Ne tam, kad būtų ieškoma priešų, bet tam, kad mokytumės ir apsisaugotume nuo netikrų pranašų. Tam, kad suprastume, kas yra tiesa ir kas yra melas. Mokykimės kaip pirmokai vėl sakyti tiesą – šių dienų ir aktualijų tiesą. Tik tiesa ir siekis atskleisti melą bei neteisybę, bendri siekiai gali vėl mus išlaisvinti ir sutelkti. Ir sustabdyti valdžios savivalę. Valdžios, melą sakančios kasdien, atvirai ignoruojančios ir negerbiančios tautos.

Mes, sąjūdininkai, neturime teisės niekam leisti naudoti Sąjūdžio vardą dangstant šiandieninę politiką. Ir neleisime. O Sąjūdžio dalyvius, sulaukusius 25-ųjų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metinių, nuoširdžiai sveikinu. Sveikinu, kad ne keitėme okupuotos valstybės kursą, o atkūrėme valstybės nepriklausomybę. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad visą šį išbandymų ir nežinios kupiną laikotarpį buvome drauge, pasitikėjome vieni kitais, nesižvalgėme į šonus ar atgal, nelaukėme, kuo visa tai baigsis, o dalijomės rūpesčiais ir džiaugsmais, drauge žiūrėjome į priekį.

Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys

Alkas.lt

Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
26. Algika
(2013-06-07 07:02:46)
(78.62.75.149) Parašė:

Rytai, vakarai, sužaidė istorinį futbolą. Ši kart vakarai į mušė įvarti. O Lietuva sėdėjo tik ant atsarginiu suolelio. Aš nesakau, ką prie ruso buvo geriau, aš sakau, o koks skirtumas. Aš kaip prie ruso neturėjau jokių teisių, taip ir dabar įstatymai tik rašalas ant popieriaus.



25. Jau kažkas kristalizuojasi.
(2013-06-06 23:03:31)
(81.7.96.104) Parašė:

Ir saugmiečiai jau gniūžta.Meška įvaryta į kampą.



24. Dėka „laisvės“ Lietuvoje:
(2013-06-05 08:56:03)
(77.247.181.162) Parašė:

šimtai tūkstančių žmonių po 1992 m. buvo pažeminti, nuskriausti, nuskurdinti, neteko darbo ir vilties, prarado viso gyvenimo santaupas EBSW, luokėse, FIDUS ir kt. sukčių firmose, bankuose, buvo priversti kapstytis šiukšlynuose, šiukšlių dėžėse, išvaryti iš Tėvynės; 1100 – 1700 ŽMONIŲ, KASMET SAVO NORU IŠEINA IŠ GYVENIMO (sovietmečiu tokių būdavo po 450/m.); 1000-1200 žmonių kasmet dingsta be žinios (kasmet Lietuvoje dingsta apie 250 vaikų...), moterys pačios išvažiuoja, arba išvežamos į užsienį ir parduodamos dirbti prostitutėmis; 700.000 žmonių, atlyginimas – iki 800 lt/mėn. į rankas, 400.000 pensininkų, gauna mažiau 600 Lt. pensiją; Yra 20.000 tėvų paliktų ir 140.000 nepritekliuje gyvenančių vaikų, 680.000 skurdžių; Tūkstančiai vaikų ir jaunuolių įjunko į narkotikus ar alkoholį; Šimtai tūkstančių žmonių nukentėjo nuo supuvusios tesėsaugos; Taip galima tęsti ir tęsti.... Kieno sąmonė nėra beviltiškai išplauta landsberginės propagandos, manau, supras.



23. copy 1
(2013-06-04 16:11:14)
(88.119.253.240) Parašė:

"Ten buvo labai geros KGB instrukcijos, kaip jų agentams veikti visose Sąjūdžio grupėse. Kaip pavyzdžiui, buvo aiškinama, kaip veikti švietimo ... Šį pasakojimą radau po vienu straipsniu. Gal privers susimąstyti. - 2000 m. neva už pasikėsinimo į Konservatorijos direktorių Laimutį Vilkončių organizavimą buvo nuteistas kalėti šešerius metus Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos vicepirmininkas Kęstutis Milius, tuometinis L.Vilkončiaus pavaduotojas. K.Milius tuomet buvo šiuo metu taip pat teisiamo savanorio Algirdo Petruševičiaus padėjėjas. Kas nutiko tą 1998 m. vasario 10 d., kai L.Vilkončius buvo sužeistas? Iš K.Miliaus kaltinamosios išvados galima pamanyti, kad “kaitinamasis M.Rimša, vykdydamas K.Miliaus užsakymą nužudyti L.Vilkončių, nukreipęs ****oleto laibgalį nukentėjusiam į krūtinę, vieną kartą iššovė į L.Vilkončių, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios - nes šūvio metu L.Vilkončius netikėtai atsistojo, dėl ko buvo sužaloti ne krūtinės ląstos gyvybiškai svarbūs organai, bet pilvas”… Policija priėjo- išvados, kad į L.Vilkončių iš keleto metrų atstumo šauta iš labai galingo italų gamybos ****oleto “Berreta”, tačiau jau tada ginklų žinovams kilo daug klausimu - kodėl iš arti šovus iš tokio galingo ginklo, kulka įstrigo poodiniame riebalų sluoksnyje, o sužeistasis jau kitą dieną buvo išleistas į namus. Kodėl Panevėžyje Okuličius analogišku ****oletu “Berreta” iššaudė būrį vyrų, ir beveik visi jo šūviai buvo mirtim, o čia - šauta iš kelių metrų atstumo - ir kulka įstrigo “poodiniame sluoksnyje”. Apie tai, ką mano apie šį pasikėsinimą, LL ir paklausė Kęstučio Miliaus: - Kodėl sakote, kad esate nekaltas? - Būdamas kalėjimuose, ten sutikau šimtus Lietuvos gynėjų, kuriems buvo sufabrikuotos bylos, kurie buvo susodinti į kalėjimus ir palikti likimo valiai. Iš pradžių aš galvojau, kad esu vienintelis, tačiau vėliau supratau, kad smarkiai klydau. Su manimi vienoje kameroje sėdėjo toks Gintautas Žemaitis, buvęs Kalvarijų muitinės posto vadas. Jis pasakojo, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais jie buvo sudaužyti OMONO, sukišti į vagonėlį, tikintis, kad jie ten visi sudegs. Tačiau muitininkai stebuklingai išsigelbėjo. Vėliau prokurorai, vadovaujami to paties dabartinio VSD šefo A.Pociaus, garantuotai jiems suorganizavo provokaciją. Kai į valdžią atėjo LDDP, jiems reikėjo pakeisti muitinių vadus, ir G.Žemaičiui pasakė, kad jis nekvalifikuotas, ir jį atleido. Po to jis nuėjo dirbti policijos įgaliotiniu, prieš jį buvo įvykdyta provokacija, jis buvo nuteistas dviem metams lygtinai, tačiau kadangi jis vis skundė šį sprendimą, tai galiausiai Aukščiausiasis teismas nuteisė jį septyniems metams kalėjimo, kad nesiskųstų ir nepasakotų, kaip prokurorai rengė prieš jį provokaciją. Tokių pavyzdžių aš galėčiau papasakoti šimtus. Todėl nusprendžiau papasakoti ir savo gyvenimo istoriją - ne dėl to, kad sukelti kokį skandalą, tačiau tam, kad suprastumėte šiuo metu teisiamo savanorio Algirdo Petruševičiaus atvejį. 1996 m. buvau išrinktas Savanorių sąjungos vicepirmininku. Tuo metu dirbau Vilniaus Konservatorijoje, kuriai tuo metu vadovavo kompozitorius Mikalojus Novikas. Konservatorijos ūkio dalies vedėju dirbo Šaulių sąjungos narys Kęstutis Vidžiūnas. Tuo metu Šiaulių sąjunga neturėjo pinigų net uniformoms nusipirkti, todėl Šiauliai vykdė apsaugos funkcijas ir taip užsidirbdavo. Pvz., Vilniuje jie saugojo tuo metu garsią firmą” Minolta”. K.Vidžiūnas tuo metu buvo geras SKAT (savanoriškos krašto pasaugos tarnybos) nario Algimanto Valucko draugas. Jis kartu su kitais” A.Butkevičiaus vyrais tuo meru saugojo KGB rūmus ir vieną naktį tuose rūmuose sulaikė vieną bėglį, kuris nešėsi KGB dokumentus. Savanoriai tuos dokumentus atėmė ir laikė juos pas save, niekam jų neatidavė. 1997 m. pradžioje pas mane užėjo A.Valuckas. Nors aš jį ir pažinojau, tačiau nieko bendro su juo neturėjau. Jis man pasakė, kad aš esu penktas jo patikimas žmogus, pas kurį jis norėjo padėti KGB dokumentų kopijas. Nors tuo metu pas mus vyko remontas, tuos dokumentus įsidėjau pas save į seifą. Neturėjau net laiko paskaityti tų dokumentų. Tuo metu buvau visuomeninis Seimo nario A.Petrusevičiaus patarėjas. 1997 m. gegužės 19 d., kaip man papasakojo K.Vidžiūnas, jam paskambino A. Valuckas ir paprašė padėti mane surasti, nes yra “didelių problemų” dėl tų KGB dokumentų. Po poros dienų K.Vidžiūnas man papasakojo, kad A.Valuckas staiga mirė, nors neseniai buvo praėjęs medicininę komisiją, ir medikai nenustatė jam jokių sveikatos sutrikimų. Kitą dieną, kai man paskambino, kad yra didelių problemų dėl KGB dokumentų, A.Valuckas išvažiavo į mokymus, atsigėrė arbatos ir krito negyvas. Pasklido kalbos, kad jis buvo nužudytas, nunuodytas, tačiau aš į tai nelabai kreipiau dėmesio. Tačiau po jo mirties savanorių tarnybą masiškai ėmėsi krėsti visokios revizijos. Kai po A.Valucko mirties aš atsidariau seifą, ir pažiūrėjau, kas ten per dokumentai, kuriuos buvo jis pas mane padėjęs. Ten buvo labai geros KGB instrukcijos, kaip jų agentams veikti visose Sąjūdžio grupėse. Kaip pavyzdžiui, buvo aiškinama, kaip veikti švietimo sistemoje - darželiuose, mokyklose, proftechninėse mokyklose, aukštosiose mokyklose ir t.t. Perskaitęs tas instrukcijas, supratau kuriuos žmones į Konservatoriją buvo infiltravusi KGB. Ten buvo ir KGB agentų sąrašai, tačiau jie buvo įrašyti slapyvardžiais ir dar pažymėti septyniais skaičiais. Vadinasi, neturėdamas kodo. negalėjai sužinoti jų pavardžių. Paskaitęs tuos dokumentus, sudėjau juos atgal į seifą. Tuo metu Konservatorijos direktorius Novikas man prasitarė, kad jis yra spaudžiamas atleisti mane iš darbo, tačiau galiausiai Konservatorijos direktoriumi buvo paskirtas L.Vilkončius. Po Kalėdų grįžau į darbą, atsirakinau seifą, ir pamačiau, kad tie KGD dokumentai dingo, o mano seifo durys yra įlenktos. Nuo to laiko ir prasidėjo mano košmarai - buvau teisiamas už pasikėsinimo į L. Vilkončių neva organizavimą, ir nuteistas… Apie mane buvo prirašyta visokių straipsnių. Galiausiai, kai išėjau iš įkalinimo įstaigos, pas mane atvažiavo vienas žurnalistas iš “Echo Litvi”, kuris buvo išvertęs “Durnių laivą” į rusų kalbą, ir jis man pasakė, kad “KGB iki šiol mano, kad A.Valuckas manimi pasitikėjo, ir kam jis man perdavė tų dokumentų originalus, ir kad jie iki šiol yra pas mane”. Šis žurnalistas man patarė nevaikščioti per pėsčiųjų perėjas, net ir degant žaliam šviesoforui. Aš tik nusišypsojau ir atsakiau, kad mane ir taip jau du kartus automobilis bandė partrenkti, vieną kartą nutrenkė, tačiau Dievas išgelbėjo: Jis man dar patarė su svetima kompanija į balius nevaikščioti ir neslankioti užkaboriais. “Pasikėsinimas prieš tave nebus organizuotas, tačiau nelaimingas atsitikimas lengvai gali įvykti”, - sakęs šis žurnalistas. - Kokią įtaką jūsų gyvenimui turėjo šis įvykis - prisilietimas prie KGB dokumentų? - Aš noriu pasakyti, kad mano gyvenimas yra taip sugriautas, kad jau nieko iš jo nebeliko. Vienas dalykas, esu apšmeižtas. Buvau nuteistas už tai, kad aš neva organizavau pasikėsinimą prieš L.Vilkončių - “Ekstros” straipsnis apie tai iki šiol yra internete, kad visi iki šiol jį galėtų paskaityti. Po to, kai išėjau iš kalėjimo, aplankiau ir teisėjus, kurie mane teisė, ir prokurorą Slapšinską, kuris mane kaltino, ir kuris dabar jau dirba Generalinėje prokuratūroje. Visi tik skėsčiojo rankomis. Nes pagrindinis liudininkas, pavarde Sudikas, kuris paliudijo, kad aš liepiau pasikėsinti į Vilkončių, žuvo man sėdint kalėjime. Jis buvo nušautas Estijoje. Todėl kai mane teisė dėl neva Konservatorijoje nerūpestingai atliktų pareigų, teisme prokurorams, sakydamas paskutinį žodį, pasakiau, kad kai išeisiu iš kalėjimo, visą likusį gyvenimą ieškosiu tų, dėl kuriu kaltės buvau nuteistas, ir išsiaiškinsiu, kas organizavo šią provokaciją. Po mano šių žodžių praėjus keliems mėnesiams išgirdau, kad pagrindinis mano bylos liudininkas buvo nušautas į gaivą. Teisme visi, kurie buvo kaltinami, buvo paleisti, nuteistas aš vienintelis, o tas, kuris šovė, ir taip jau buvo nuteistas penkeriems metams už kitus nusikaltimus, todėl jam sugretino bausmes, ir paliko tuos pačius penkerius metus. Man būnant kalėjime, prieš mane buvo iškelta dar viena byla - dėl tariamo piktnaudžiavimo tarnyba, ir nuteisė pagal straipsnį “nerūpestingas valstybės tarnautojo pareigų, atlikimas”. Aš nežinojau, kad mane gali nuteisti ir pagal ši straipsnį, nes aš buvau tik Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas administracijai. Ir mane nuteisė už tai, kad Konservatorija taikė neva per mažas kainas patalpų nuomininkams, ir dėl to neva per šešerius metus padaryta žala - apie 140 tūkst. litų. Dėl to mane nuteisė dešimt mėnesių kalėti ir sumokėti 140 tūkst. litų menamos žalos. Teisme klausiau, kodėl tos neva žalos nepadalinote direktoriui ir buhalterei, tai man atsakė, kad vėliau bus ir jų eilė. Baigėsi viskas tuo, kad aš neturiu jokio turto, o antstoliai iš mano atlyginimo išieško pusę pinigų. O aš dirbo apsaugoje. Noriu dar pasakyti, kaip buvo išardyta mano šeima. Kol aš sėdėjau, mano žmona vienoje kavinėje susipažino su JAV Taikos korpuso savanoriu iš Majamio, tas pasiūlė ją vesti, kad visą šeimą išvežti į JAV, Tuo metu šeimoje augo du mano mažamečiai sūnūs. Žmona pasiūlė mums skirtis. Kiek supratau, jiems reikėjo, kad aš kalėjime pats nusižudyčiau, kad mane atvestų iki tokios būklės, kad aš nematyčiau kitos išeities. Mano visi draugai sakė. kad šeimos neišskirs, nes šeimoje du vaikai, vienam - dveji, kitam - treji metai. Kai buvo svarstoma ištuokos byla, teisėjas klausė, ar nenorime taikytis su žmona. Atsakiau, kad mes nesipykome, tik va - meilė iš pašalies. Po posėdžio teisėjas perskaitė nutartį - man padengti teismo išlaidas ir sumokėti 500 litų baudos, nežinia už ką, ir paskelbė, kad mūsų šeima išskirta, nes aš atseit nesu šeimos žmogus. Toks buvo sprendimo motyvas. Šeima išsikraustė, o tas amerikietis po poros savaičių dingo. Po kiek laiko mano žmona ji atsitiktinai sutiko kavinėje ir paklausė, kodėl jis ją paliko. Amerikietis atsakė, kad jis tuo metu norėjo dėstyti anglų kalbą, o jam nedavė leidimo, todėl jis ir sutiko pabūti provokatoriumi. Po kiek laiko jis išvažiavo į Rusiją. Žodžiu, viskas buvo daroma tam, kad kuo greičiau pakišti mane po velėna. Vėliau mano buvusi žmona dar kartą ištekėjo už verslininko, kuris bankrutavo, ir dabar gyvena sodo namelyje. Po skyrybų mūsų keturių kambarių butas buvo padalintas - trys kambariai jai skirti, o man - vienas kambarys. Aš nuomoju tuos kambarius, žmonai atiduodu pinigus. Antstoliai net buvo paskelbę aukcioną, kad parduoti mano kambarį, niekam nepranešę. Padaviau juos į teismą, ir jis dar nesibaigė. Žodžiu, puolimas prieš mane dar nesibaigė. O tas K.Vidžiūnas, kuris vienintelis žino, kur buvo padėtį KGB dokumentų originalai, buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Jis buvo paverstas psichiniu ligoniu, kad negalėtų būti liudininkas mano byloje. Tas jo invalidumas buvo nuolat pratęsinėjamas. Netgi Rusijos ambasados darbuotojai jo klausinėjo, kur yra tie popieriai, kuriuos jis turėjo. Nuėjau pas dabartinį Vidaus reikalų ministrą R.Šukį bei Seimo narį V.Žiemelį, nes jis mano apylinkėje išrinktas. Jo paklausiau, ką man daryli, kad mane paliktų ramybėje, nes aš nebeturiu jokių KGB dokumentų originalų. Aš. suprantu, kad kai kurie žmonės, kurie buvo Sąjūdyje, ir buvo užverbuoti KGB, galbūt, dabar sėdi aukštose kėdėse, ir dabar bijo, kad ta informacija nebūtų paviešinta ar perduota žurnalistams. Man pasiūlė nueiti į LNK pas Rūtą Grinevičiūtę. Tačiau ji man pasakė, kad jai ir taip jau dvi baudžiamosios bylos iškeltos už šmeižtą, ir todėl ji nebenori lįsti į tą istoriją. Mat liudininkas - K.Vidžiūnas sutiko dalyvauti laidoje tik su kauke ir anonimiškai. Jeigu jis dalyvautų laidoje, tai prarastų savo pragyvenimo šaltinį - invalido pensiją. Nuėjau net pas Paleckį į laidą “Prašau žodžio”, jis sutiko mus išklausyti, ir pažadėjo paskambinti, tačiau taip niekada ir nepaskambino. Todėl net ir aš patikėčiau, kad Petruševičius galėjo būti prisidėjęs prie J.Abromavičiaus žūties, jeigu pats nebūčiau praėjęs to pragaro… Aš manau, kad pagrindinis liudininkas prieš A.Petruševičių - Albertas Miceika - buvo pasamdytas saugumo kaip provokatorius, ir jis du metus įkalbinėjo Petruševičių parduoti jam tuos ****oletus. Ir vienu metu, kai A.Petrusevičius visai neturėjo pinigų, jis ir sutiko tai padaryti. Tuomet A.Petrusevičiui tas A.Miceika ir perdavė saugumo pažymėtus pinigus, ir iš karto ir jį suėmė. Taip ir susidorojama su žmonėmis. O man prieš išeinant iš kalėjimo saugumas mane dvi savaites bandė priversti liudyti prieš A.Petrusevičių, nes jis nė piršto nepajudino, kad man padėtų. Todėl saugumiečiai manė, kad aš ką nors melagingai prieš jį paliudysiu, tačiau aš atsisakiau. Nes prokurorai inkriminuoja A.Petrusevičiui net ir šovinių gamyklos pastatymą - tai traktuoja kaip nusikaltimą. Net ir santykius su Kuveitu prokurorai traktuoja kaip nusikaltimą. Aš jau nekalbu apie tilto per Bražuolę susprogdinimą. Išėjęs iš pataisos namų, aš įspėjau A.Petrusevičių, kad jį seka, tačiau jis pamanė, kad tai nesąmonė. Jis man sakė, kad nežino, ar aš kaltas, ar ne, ir kad jis nesigilino į tą dalyką. O Petruševičius man sakė, kad tas A.Miceika jį du metus įkalbinėjo parduoti ginklų, ir provokavo daryti nusikaltimą. A.Miceika net teisme nepasirodė, o teismas pasakė, kad užtenka jo parodymų. Net K.Vidžiūno draugas, jo buvęs klasės draugas 1989 m. dirbo KGB, ir mums dar tada sakė, kad “visi idealistai bus nubausti. Mūsų žmonės dirba visur - tiek Sąjūdyje, tiek ir kitur”. KGB žinojo, kad žlugs SSRS, ir jie sukūrė sistemą, kuri viską kontroliuoja. Tuomet iš tokių kalbų juokėmės, tačiau dabar matome, kad tai buvo tiesa. - Išvada tokia: neaišku kuriais metais mes gyvename. Estai jau seniai atsikratė KGB šleifo (tiesa, neseniai vienas skandalas iškilo dėl buvusio KGB rezervininko šnipinėjimo), o mes vis dar velkamės. Turėkime vilties. Kada nors ateis patikima valdžia ir bus įmanoma sudaryti normalią koalicija, kuri išviešins visus praeities faktus, kad visuomenė žinotų kas yra kas. Valstybės Saugumo Departamentas (VSD) dažniausiai užsiima šmeižimu. Tą mes žinome jau po Pakso apkaltos. Jeigu reikia, jie pasitelkia ir žiniasklaidos priemones, dirbtinius reitingus. Jie nenori leisti (o gal bijo) žmonių nuomonei pasireikšti. Manau, kad visas šis suikaupęs nepasitenkimas dabartine valdžia vieną dieną sprogs. Išsiverš tas katilas ir vieną dieną Lietuvoje viskas pasikeis. Sulauksime. Nieko neraginu kažko daryti. Tiesiog įvykiai parodo, kad žmonės bunda. Gal kai kurie ne savo noru, o kažkieno inicijuojami, bet vyksta. Klausimas tik vienas - kuria linkme viskas pasisuks? Prieš dešimt metų, imdamas interviu iš pabėgusio į Vakarus sovietinio žvalgo Viktoro Suvorovo, knygų „Ledlaužis“, „Akvariumas“, „Diena M“ autoriaus, klausiau, ar ir kuo Lietuva domina Rusijos žvalgybos tarnybas, mirties bausme nuteistas rašytojas nedvejodamas atsakė: „Žinoma, domina. Kad kuo daugiau veltėdžių pateisintų savo egzistavimą, išsaugotų praktiškai nekontroliuojamas darbo vietas, išsimokėtų premijas ir palaikytų visuomeninę nuomonę apie savo svarbą“. V.Suvorovas tada juokdamasis pridūrė, kad „rusai sukurs bet kokią legendą apie Lietuvą (kaip ir apie bet kurią kitą šalį), jog atrodytų, kad žvalgybos darbas pas jus yra ypatingai svarbus“. Kaip į vandenį žiūrėjo tas rašytojas. Dar šiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose – sprendžiant iš Rusijos žiniasklaidos – lig šiol aršiausioje priešiškoje valstybėje areštuotų dešimties rusų šnipų–„nelegalų“ veikla ir atlikti „žvalgybiniai“ reikalai tai tik patvirtino jo teiginį. Vertinant tai, ką „žvalgė“ tie nevykėliai žvalgai, belieka tik nustebti, kad tokiems niekams yra skiriama tiek dėmesio, lėšų ir laiko. „Stebėti JAV politiką Pietų Amerikos šalių atžvilgiu“? „Tirti visuomenines nuotaikas“? – argi tam trūksta ambasados darbuotojų? Nenuostabu, kad areštuotiems „žvalgams“ net nebuvo pateikti kaltinimai „šnipinėjimu svetimai valstybei“, o tik paniekinantis „vengimas užsiregistruoti kaip užsienio šalies agentais“… Nes jau seniai žinoma, kad Rusijos „išorinė“ žvalgyba, kad ir kokiame savo istorijos etape veiktų, visada pasižymėjo viena tobulai įvaldyta veikla – užsienio žiniasklaidos apžvalga. Jau nuo sovietinių laikų puikiai suvokdami, kad pačioje Rusijoje ne tik kad Hondūro, bet net ir Prancūzijos laikraščiai ar radijo bei televizijos laidos nėra prieinami, vadinasi, bet kokia informacija, paimta iš žiniasklaidos – puikiausia ataskaita „Centrui“, liudijanti apie sudėtingą ir aktyvią žvalgų veiklą. Skaitai kokio nors pabėgusio į Vakarus KGB šnipo Olego Gordijevskio memuarus, ir šalia glitaus jausmo, kuris apima išryškėjant tikro Tėvynės išdaviko motyvams, atsiranda ir nuostaba bei pasišlykštėjimas – „sunkus“ ir „atsakingas“ darbas, pasirodo, reiškė „įdėmią Danijos spaudos peržiūrą“. Nuo žvaigždučių kiekio antpečiuose raibsta akys, o darbo rezultatas? Ataskaita apie diskusijas Danijos parlamente, o po atšaukimo į Tėvynę – pabėgimas į Angliją?"



22. blokuoja
(2013-06-04 16:09:48)
(88.119.253.240) Parašė:

komentarus. kodėl?



21. pesimistas
(2013-06-04 09:10:05)
(109.163.233.194) Parašė:

VL, Adamso ir AMB sukurta SISTEMA veda Lietuvą į pražūtį. Baigiamos išgrobstyti ir išparduoti paskutinės įmonės, ežerai ir žemė. Pati Lietuva parduota ES. Korumpuota žmonių sąmonė, alkoholizmas, narkomanija, primityviai suvokiama asmens laisvė ir žmogaus teisės, tautos elito supuvimas, emigracija prives prie to, kad "Lietuvos" sąvoka po 30-40 metų reikš ne daugiau nei dabar reiškia "Aukštaitija", "Žemaitija, "Dzūkija"... Tai tik kažkokios fiktyvios etnografinės sąvokos, neturinčios jokio realaus turinio. Taip bus ir su Lietuva. Lietuviai ES tampa tik pigia juodadarbių armija. Lietuvoje per 20 m. nė vienas pasaulinio masto priešakinių technologijų koncernas nepastatė savo gamyklos. Čia veikia tik jų atstovybės, pardavinėjančios gatavą produkciją. Tikroji priežastis - kvalifikuotos darbo jėgos nebuvimas (vien oficialiais duomenimis iš Lietuvos emigravo 670.000). Visa pramonė yra žaliavų perdirbimo lygio. Žmonių kasmet sumažėja po 20-25 tūkst. Sveikatos apsauga – klaiki. Aukštasis mokslas 80 proc. paverstas fikcija - diplomų dalinimu už pinigus...



20. Kritikas Pikčiurna
(2013-06-04 05:47:46)
(78.56.140.149) Parašė:

Mielas Zigmai, ačiū už nuoširdų, kartais kiek skaudų tiesos žodį. Tačiau tiesa visada liks truputį nepilna, jei joje neliks meilės ir atlaidumo. Išdavystėms ir apgaulėms negali būti atleidimo, bet už klaidas ir silpnybes būtina atleisti - visi esam žmonės. Tik taip mes galime eiti kartu nesusipykę ir neišsibėgioję. Svarbiausia turėti bendrą tikslą ir į jį eiti. Eiti su viltimi ir meile. Komentatoriams. Taip, liustracija kai ką būtų pagerinusi, bet kaip ją būtume pabaigę, kai tas sovietinis priešas tūno bent truputį kiekviename iš mūsų. Todėl liustraciją reikia pradėti nuo savęs bent pradedant sakyti tiesą... Teisingai sako Zigmas - Sąjūdis - tai visi mes, kurie buvome aktyvūs ir "nestovėjome po medžiu". Sąjūdis ir jo aktyvistai pasiekėm ko siekėm - Nepriklausomybę. Bet dar reikia ją nuolat stiprinti, vystyti ir ginti, o Sąjūdis buvo "paleistas". Ar tai buvo klaida ar klasta? Tą klaidą gali ištaisyti tik pats Sąjūdis ar tai kas iš jo liko mumyse. Todėl ne kaltinti ir keikti reikia, bet vienytis ir jungtis vardan tos Lietuvos. O priešus reikia vyti ir, pirmiausiai, iš savęs - jei nieko nedarai - esi pats sau ir Lietuvai priešas. Jei neturi vilties ar savų idėjų ateik kur buriasi kiti, jų pasisemti ir pasidalinti. Juk Sąjūdžio jėga buvo Viltis, Tikėjimas ir tai, kad mūsų buvo daug. O kai dėl nuopelnų ir klaidų - žemelė mus visus sulygins, niekas per ilgai neužsibūsim. Svarbiausia, ką paliksim po savęs! O už save ir ateitį reikia kovoti. To niekas nepadarys už tave.



19. Visos TV apie Sąjūdį,kaip
(2013-06-03 22:52:20)
(81.7.96.104) Parašė:

apie mirusį...Ar gali mirti Tiesos,Laisvės,Orumo,Garbingumo siekis?Bręsta naujų permainų banga.Norėtųsi,kad tai nebūtų cunamis...Ir jos vaišnorams ar grybauskaitėms bei Europos biurokratams nesuvaldyti.Tokie dvasios dėsniai,jeigu ką...Įdomu,kaip tai bus pavadinta?Geriau valingai tam bėgti už akių...Tautos konferencija.Pagalvoti iš anksto.Ir tai bus audringa.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras