Stogalipys Micho, arba Naudingi Putino idiotai

Pirmąsyk Gruzijoje buvau 2011 metų kovą. Savo prezidentavimo ekvatorių Michailas Saakašvilis jau atšventė, jo pozicijos vis dar buvo gana stiprios, tačiau stiprėjo ir protesto nuotaikos, nors jos nebuvo iki galo struktūruotos. Visuomenėje tai buvo aktyviai aptarinėjama, apie tai kalbėjo ir mūsų pažįstami gruzinai. Atsakydami, ar palaiko valstybės vadovą, sakydavo, kad ne: Mūsų tokia opozicija, kad prie jos tiesiog gėda prisijungti.

Šią formulę įsiminiau ilgam. Beveik po aštuonerių metų ji vėl aktuali. Šįsyk - Ukrainoje.

Liepos mėnesio naujieną, kad M. Saakašvilis neteko Ukrainos pilietės, aktyvioji ukrainiečių visuomenės dalis priėmė ypač neigiamai. Ne tiek dėl simpatijos Saakašvilio asmeniui, bet dėl negalėjimo išsirinkti teisėsaugą savarankiškai: Šiandien - jis, rytoj - mes. Tai paprasta, bet aiški tezė. Ji jau buvo įrodyta Janukovyčiaus laikais.

Valdžios veiksmai kėlė daugybę klausimų: akivaizdžiai kvepėjo diktatūros ir savavaldžiavimo pradžia. Šalies pilietybė - ne šventosios inkvizicijos indulgencija, kurią galima taip paprastai duoti arba atimti. Juolab patyliukais, kai žmogus yra užsienyje. Niekas nė neabejojo, kieno iniciatyva tai nutiko. Domino vienintelis klausimas: kam taip gėdinti valstybę prieš pasaulį. Na gerai, šalies viduje esantys nesutarimai piktina, bet šalis juk viena.

Todėl kai rugsėjį Michailas Nikolozovičius (Saakašvilis, - red. past.) patraukė link šalies sienos, jam palanki publika pasiruošė rimto valdžios trolingo seansui. Valdžios, kuriai neapykanta tokia didžiulė, kad sunku apsakyti.

(...) Proveržio, žinoma, niekas nelaukė. Pirma, nebuvo įmanoma nė įsivaizduoti, kad teisėsauga jį leis. Antra, sunku buvo net pamanyti, kad Ukrainos patriotu save vadinantis žmogus paniekins jos sieną tuo metu, kai ketvirtus metus vyksta karas kitoje sienos pusėje.

(...) Kai gruodžio 5-ąją į Kostelnajos gatvės namą (kuriame gyveno M. Saakašvilis, - red. past.) įsiveržė teisėsaugininkai, ten link pajudėjo ne tik kadriniai buvusio Gruzijos prezidento bendraminčiai, bet ir keli šimtai "supykusių miestiečių" (be abejo, iš Kijevo). Tų, kurie dalyvauja kiekviename rimtame proteste, kuriems atsibodo valdžios melas, korupcija. Tų, kuriems nebuvo aišku, kodėl teisėsaugininkai tokie aktyvūs dėl asmeninio prezidento priešo Saakašvilio, bet visiškai nepastebi Truchanovo rusiško, Nasirovo britaniško pasų, merų separatistų? Kodėl buvęs kruvinas režimas negauna teisėto atlygio? Tiek kalbama apie deoligarchizaciją, o rezultatų nėra.

Kas toks Kurčenka, žino ne visi, bet kad šalis akivaizdžiai eina ne ten - aišku visiems.

Taigi rytas Kostelnojos gatvėje buvo klasikinis stichinis sukilimas. Kaip degtukas, kuris, laimė, užgeso, tačiau gali pasikartoti.

(...) Kai Saakašvilį ištraukė iš mikroautobuso, jis, kaip visada ėmė kalbėti ir daryti tai, kas bet kuriam adekvačiam žmogui nekėlė noro jį palaikyti, ypač po generalinio prokuroro Lucenkos pareiškimo Aukščiausioje Radoje.

Galima kaip norite vertinti Lucenką, tačiau abejonių, kad jo paviešinti įrašai tikri, nekyla. (...) Pokalbyje su Saakašviliu Kurčenka akivaizdžiai kūrė kažkokį scenarijų. Klausimas tik, kokį, ir ką jis už tai gavo.

(...) Panašu, kad Micho skandalas baigsis negreitai, ir jis kovos jau nelaimės. Populizmas ir melas - veiksmingi politiniai metodai, tačiau ne iki tokio lygio.

Šios kovos nelaimės ir valdžia.

(...) Ar galima be specialiųjų efektų tiesiog pakviesti Saakašvilį į tardytojo kabinetą? Galima ir reikia.

(..) Šią kovą jau laimėjo Putinas. Dabar visi proceso dalyviai bendromis pastangomis puikiai jam pasitarnavo. Argi atsitiktinai?

Šaltinis: lb.ua