Ši nuostabi šalis neturi ateities, jei žmonės ir toliau išvyks

Žinau, jog pranašu savo kieme nebūsi. Todėl skaitytojui siūlau žvilgsnį iš pašalės. Straipsnio pavadinimas – tai Škotijos–Estijos investicinio fondo „Cicero Capital“ generalinio direktoriaus Jameso Oateso mintis, kurią jis pasakė šiemet vasarą Pasaulio lietuvių ekonomikos forume. Ir pratęsė: „Lietuvos vyriausybė reaguoja ne visai adekvačiai į emigraciją, kurią jau galima vertinti ne tik politiniame, bet ir kultūriniame kontekste...“

Šią temą papildo mokslininkas britų ekonomistas seras H. Daviesas: „Jūsų problema – žmogiškasis kapitalas: išvažiavo tiek daug žmonių, jaunų žmonių. Jei nerasite būdo, kaip išjudinti reemigraciją, tai bus didelė problema. Būtent tai turėtų būti svarbiausias Lietuvos prioritetas.“

Tai užsieniečių mintys apie Lietuvos situaciją. Paradoksas, bet jau du dešimtmečius Lietuva dalinasi savo žmogiškuoju kapitalu ir jo sugebėjimais bei talentu su visu pasauliu. Tik dėl vietos politikų nesugebėjimo pasinaudoti turimais resursais Lietuvoje jos žmonių gerovės bei ateities sąskaita pridėtinė vertė yra kuriama ne Lietuvoje ir ne Lietuvai, o žymiai turtingesnėse šalyse. Beje, iš to negaunant jokios naudos. Juk net ir skurdžiausios pasaulio šalys šiandien sugeba susitarti dėl atlygio, pavyzdžiui, už gamtos resursus, kuriuos iš jų šalies išveža eksportuojančios valstybės. Ar laukdami manų kruopų iš dangaus, sulauksime kokių nors rezultatų? Manau, dabar ne stebuklų metas. Dabar reikia ne tik žodžių, ne tik pažadų, bet ir konkrečių įsipareigojimų ir veiksmų. O jų kaip nėra, taip nėra.

Todėl migracijos temą būtina kelti viešumon, kol bus padarytas koks nors politinis judesys šia kryptimi. Dabar jau esame valstybė, kurios gyventojų tarpe įsitvirtinusi aiški emigracinė nuostata, kuriai mūsų žmonių protuose pakeisti prireiks daug laiko ir pastangų. Mūsų šalies migracijos saldas nuolatos yra neigiamas ir tai reiškia, kad 20 metų iš Lietuvos išvyksta daugiau žmonių, nei į ją atvyksta. Normalų pasaulinį migracijos foną (3 proc.) viršijame beveik 700 proc., t. y. 7 kartus. Džiaugtis tuo, kad dabar namo sugrįžta truputį daugiau tautiečių, tikrai neverta, nes tam iki šiol Lietuvoje nėra sukurta jokių prielaidų. Europos Komisija prognozuoja, kad Lietuva turės neigiamą migracijos saldą iki pat 2035 metų. Tai reiškia, kad vykstantys procesai dar tik įpusėjo! Tai kiek dar prarasim savo žmonių per tą laiką? Nors kaip rodo praktika ir Eurostato skaičiavimai, Lietuvos atveju jie paprastai būna per maži, todėl vėliau tenka tikslinti didėjimo kryptimi.

Kada galima dėti lygybės ženklą tarp emigracijos ir imigracijos? Šiuo atveju viskas priklauso nuo vertinimo masto. Pasauliniu mastu vykstanti išorinė (tarp valstybių) žmonių migracija yra baigtinis procesas (kai iš vienos šalies išvykstama, o į kitą atvykstama). Šio lygmens procesas nepakeičia bendro gyventojų skaičiaus pasaulyje. Tai tarsi pinigai, perdėti iš vienos kelnių kišenės į kitą. Tačiau kai vertinimo mastą sumažini iki atskiros kišenės (arba valstybės), suvoki, kad vienoje iš kišenių pinigų (žmonių) liko gerokai mažiau. Todėl, vertinant išorinės migracijos procesą atskiros valstybės atžvilgiu, imigracija visuomet reiškia minusą emigranto kilmės valstybei. Šioje vietoje lygybės ženklo tarp emigracijos ir imigracijos dėti negalima. Žiūrint iš atskiros valstybės pozicijos, lygybės ženklą tarp emigracijos ir imigracijos galima dėti tik tuomet, kai kalbame apie vidinę (valstybės viduje vykstančią) migraciją. Tuomet gyventojų skaičius valstybėje irgi nesikeičia, o minusas lieka konkrečiam miestui ar rajonui (apskričiai).

Mūsų politikai praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, net nepabandę daryti įtakos ar reguliuoti migracijos šalies viduje, iš karto „ėmėsi“ išorinės migracijos klausimų (kuriuos visiškai ignoravo). Todėl ir turime tai, ką turime. Lietuvos politikai šioje srityje elgiasi tarsi beždžionės zoologijos sode, gavusios nešiojamuosius kompiuterius, ir juos naudoja pagal tiesioginį savo suvokimą – kaip priemones riešutams gliaudyti. Kaip paaiškinti, kad buvusi konservatorių ir liberalų vyriausybė, po kelis metus trukusio neveikimo ir tylos, kadencijos pabaigoje pasigyrė parengusi Globalios Lietuvos strategiją 2030? Užuot vedę visus Lietuvos žmones ir valstybę į Europą, iš pradžių tautos dalį per prievartą išvarė, po to ėmėsi neįgyvendinamo uždavinio – surinkti kregždes danguje, t. y. suburti į krūvą virtualioje erdvėje po pasaulį pasklidusią tautą. Pinigai už lietuviškumą?! Manau, jog pinigais išlaikyti emigrantų tautiškumą už Lietuvos ribų yra bergždžias dalykas. Tai pinigų išmetimas į juodą skylę. Išvykusi pirmoji karta dar turės kažkokių sentimentų tėvynei, o paskesnės emigrantų kartos jau bus savo naujosios tėvynės patriotės – lietuviška kilmė liks tik nedidelė egzotinė smulkmena naujos šeimos istorijoje. Nereikia savęs apgaudinėti, kad fiziškai čia ir dabar esančią Lietuvą gali pakeisti po pasaulį pasklidę antros, trečios ar ketvirtos kartos emigrantai iš Lietuvos, besiburiantys kur nors virtualioje erdvėje. Esama padėtis išryškina ir kitą problemą: ji rodo, kad beveik visos Lietuvos vyriausybės iki šiol nesugebėjo susitvarkyti su ES nariams suteikta nacionaline kompetencija migracijos srityje. Taip Europos Sąjungai parodoma visiška vietinė nekompetencija, kūrybinis ir politinis bejėgiškumas, o gal ir nesąmoningas bei viešai neskelbtinas pasirengimas šią nacionalinės kompetencijos sritį (migraciją) kaip beviltišką galiausiai perleisti Europos Sąjungos kompetencijai? Savo dokumentuose ES jau seniai kalba apie tai, kad 27 įvairias ir skirtingas (o įstojus Kroatijai – 28) migracijos politikas reikia sujungti į vieną bendrą visai ES, kur vienareikšmiškai bus atsižvelgiama į daugumos interesus (šiuo atveju daugeliui ES šalių rūpės imigrantai, o Lietuvai – dar ir emigrantai). Taip pat turime suvokti ir tai, kad kovos su emigracija fronte nieko nenuveikę politikai automatiškai programuoja šalies ateitį: mūsų laukia ir toks pats nevaldomas (kaip ir emigracija) imigracijos srauto mastas. Tai labai diskredituoja Lietuvą kitų ES šalių tarpe.

Štai naujoji A. Butkevičiaus vyriausybė jau metai (25 proc. kadencijos) prie valstybės vairo. Ar per tą laiką kas nors pasikeitė Lietuvoje migracijos klausimu? Strategija 2030 veikia ir toliau finansuojamos joje numatytos priemonės, beje, nepriklausomai nuo emigracijos srautų. Iki š. m. spalio 1 d. premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė turėjo parengti naują Ekonominės migracijos politikos strategijos projektą. Kol kas jo nėra. Be to, nerimą kelia jo rengimo būdas. Negerai, kuomet tokie dokumentai yra rengiami už uždarų durų ir visuomenei pateikiami tik po to, kai yra patvirtinami Vyriausybėje. Neabejoju, kad prieš teikiant Ekonominės migracijos politikos strategijos projektą Vyriausybei, jis turėtų būti apsvarstytas Trišalėje komisijoje ir paviešintas masinės informacijos priemonėse. Manau, kad projekto rengėjai sulauktų nemažai pasiūlymų iš Lietuvos gyventojų ir ypač iš emigrantų. Tai būtų rimtas signalas tiems emigrantams, kurie dar nėra tvirtai apsisprendę: likti dabartinėje gyvenamojoje vietoje ar grįžti į Lietuvą.

Ar žinote, kuo skiriasi Lietuvos politikai nuo politikų iš senųjų ES šalių? Iki šiol mūsų politikai nežino, ką reiškia politinė atsakomybė, nes rinkėjai nėra nubaudę nei vienos politinės jėgos. Todėl šnekama daug ir nebijant, todėl pirma mintis, šovusi į galvą, ir yra paviešinama. Laikotarpiu tarp rinkimų politikai Seime vadovaujasi principu: varnas varnui akies nekerta, o per rinkimus prisikalbėję ar prisidirbę „paslepiami“ partijų sąrašuose ir per juos dažniausiai vėl patenka į Seimą. Lietuvos politikai kalbėdami ES renginiuose ignoruoja savo šalies piliečių siekius ir pamiršta savo valstybės interesus. Deja, vergo ir šeimininkui nuolankaus tarno genai labai gajūs ir jiems neturi įtakos nei einamos pareigos, nei mokymasis Harvarde ar kur nors kitur Vakaruose. Visą vaizdą pabaigia neatsakingi rinkėjai, kurie nepriklausomai nuo valdymo rezultatų užsispyrę kaskart renka tuos pačius, beje, labai panašius į save, o dauguma iš viso nedalyvauja rinkimuose. Ko nusipelnom, tą ir turim. Kodėl tuomet piktinamės politikais ir demokratija?

O dabar paimkime ir palyginkime įvykius D. Britanijoje, kai viešai aukščiausiu lygiu (premjeras) diskutuojama migracijos klausimais dėl imigrantų keliamų problemų. Pabrėžiu – kalbama tuo metu, kai aiškiai įrodoma, kad imigrantai duoda D. Britanijai naudą. O kas būtų, jeigu rezultatai būtų neigiami!? Ši tema nėra tabu, o žinodami, ko nori rinkėjai, taip elgiasi Vakarų Europos šalių politikai. Jie kalba apie savo valstybės interesus ir visuomet žino, ką nori iš jų išgirsti ne ES šulai, o eiliniai jų šalies rinkėjai. Jie puikiai žino – kitaip su ambicijomis būti valdžioje teks atsisveikinti. Mes niekaip negalime išmokti šitos pamokos. Kai kas iš mūsų nekantrių emigrantų, nelabai suvokdamas, kas vyksta, viešai ėmė reikalauti iš D. Britanijos premjero statisfakcijos – atsiprašymo. Tai tik parodo mūsų neišprusimą. Iš tiesų D. Kameronas kalbėjo apie trečiųjų šalių gyventojus, apie nelegalus iš jų tarpo. Būtina žinoti, kad trečiųjų šalių piliečiai nesinaudoja ES šalyse laisvo asmenų judėjimo teise, o į bet kurią laisvą darbo vietą (kurioje ES šalyje ji bebūtų) gali pretenduoti tik trečioje eilėje: iš pradžių vietinis, po to ES šalies pilietis ir galop trečiosios šalies pilietis. Rytų europiečiai šiame kontekste paminėti tik tiek, kad jų daug dirba fabrikuose, kur būtina kokia nors kvalifikacija ir kad ten dirba nedaug vietinių. Trečiųjų šalių piliečiai iki to netraukia. Premjeras kalbėjo apie tai, jog vietiniai gyventojai privalo užimti daugiau šių darbo vietų, kad juos reikia ruošti, mokyti ir motyvuoti. Kai D. Britanija išstos iš ES (jeigu išstos), tuomet visų užsieniečių statusas lyg ir susilygins. Bet ir tai ne visai: vieni galės atvykti laisvai be vizų, kiti tik gavę vizas. Dar kartą akcentuoju – politikai Vakaruose šneka ne taip, kaip Lietuvoje (ne kas tabaluoja ant liežuvio galo, o tai, ką iš jų nori išgirsti visuomenė, bei stengiasi savo žodžius patvirtinti veiksmais).

Šaipytis iš estų taip pat neturime jokio pagrindo, nes patys esame už juos daug kartų lėtesni. Ar turim šiandien politikų, kurie sugebėtų suformuluoti ir pareikšti savo partijos politinę valią ar nuostatą migracijos srityje? Ir, aišku, ne tokią, kokią išsakė D. Barakauskas Lietuvos pirmininkavimo ES pradžioje pareikšdamas, kad ES reikia plėsti imigraciją skatinančią politiką. Tuomet, pasisakydamas pamiršo, kad kartu atstovavo ir Lietuvai! Bet apie ją ir jos interesus buvo kukliai nutylėta... Tai kokios migracijos politikos reikia mums, užsieniečių nuomone, kol kas dar nuostabiai šaliai Lietuvai? Bent jau diskutuokime.