Sekimo skandalas JAV ir mūsų privatumas

Ūmiai kibernetinis saugumas tapo prioritetiniu Lietuvos reikalu. Vyriausybė šiuo klausimu organizuoja pasitarimą, tuo itin susirūpinęs vidaus reikalų ministras, kurio institucijai pavesta koordinuoti Kibernetinio saugumo įstatymo projekto parengimą. Kibernetinio saugumo arkliuką suskubo pasibalnoti vis reikšmingas siekiantis būti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Artūras Paulauskas.

Net prezidentė D.Grybauskaitė savo metiniame pranešime sakė: „Kalbėdami apie saugų gyvenimą, turime galvoti ne tik apie karinį, bet ir apie energetinį, ekonominį, informacinį, socialinį, finansinį ir ypač apie kibernetinį saugumą.“

Na, o Valstybės saugumo departamentas (VSD) savo veiklos ataskaitoje skelbia, kad prieš Lietuvą naudojama elektroninė žvalgyba, kibernetinis šnipinėjimas ir kad Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos turi techninių galimybių sekti mūsų kompiuterius. Ataskaitoje aprašomas vadinamasis kompiuterių zombinimas (kiekvienam bent truputį kompiuteriuose susigaudančiam vartotojui ir be ataskaitų žinomas dalykas), kurį esą rusai naudoja prieš mūsų kompiuterius.

Visas šis triukšmas dėl programišių ir rusų šnipų, prezidentės įvardytas „tarptautinio terorizmo apraiška“, turi įrodyti piliečiams, kad valdžiai rūpi mūsų kompiuterių saugumas. Verslininkai greitai apskaičiavo, kad mūsų valdžia, norėdama apsaugoti nuo programišių atakų Lietuvą, turėtų paaukoti iš valstybės iždo iki 20 mln. litų. Pavyzdžiu, „Teo LT“ Tinklo technologijų tarnybos vadovas Darius Didžgalvis pareiškė: „Toks sprendimas leistų įdiegti įrangą, leidžiančią stebėti visos Lietuvos interneto srautą ir, esant reikalui, blokuoti užklausas.“

Tad pagąsdinus žmones rusų žvalgais ir internetinėmis divizijomis būtų galima teisėtai įvesti PRISM ar „Tempora“ analogą Lietuvoje. Juk stebimas būtų „visos Lietuvos interneto srautas“. Tiesa, nėra jokios garantijos, kad tarptautinės žiniasklaidos linksniuojamos programos „neužkabino“ ir jūsų kompiuterių. Atsitiktinumas ar ne, bet mūsų politikų keliamas triukšmas dėl kibernetinio saugumo negvildena temos, kuri tiesiog šiurpina Europos šalių vadovus, – tai galimybė, kad totalinio sekimo programos rūšiavo paprastų europiečių kompiuterių veiklą. Neseniai viešėdamas Berlyne JAV prezidentas Barackas Obama suskato patikinti, kad po prancūzų ir vokiečių kompiuterius amerikiečių žvalgybininkai nelandžiojo.

Prancūzai ir vokiečiai gali būti ramūs, o kitų šalių piliečiai? Juk nerimui esama rimtos priežasties. Dėl šio skandalo JAV valdžios institucijos ne kartą pabrėžė, kad sekimas buvo vykdomas atsargiai, kad JAV piliečiai buvo sekami mažu mastu. Ir tai nestebina, nes JAV Konstitucija gina tik šios šalies piliečių teises. Tiesą sakant, kitų šalių piliečiai JAV sukurtoje pasaulinės priežiūros sistemoje neturi jokių privatumo garantijų, nes kaip JAV sukasi panašiose situacijose, puikiai iliustruoja garsioji slaptųjų kalėjimų epopėja.

Tuo labiau kad pasaulį pasiekė žinia, jog amerikiečių žvalgybininkai gautą informaciją perdavinėjo „draugiškoms šalims“. Ši žinia sukėlė nerimą Estijos internetinėje bendruomenėje (Eesti Interneti Kogukond), kuri įtaria, kad JAV žvalgybos tarnybos per PRISM galėjo rinkti informaciją apie Estijos gyventojus ir ja dalytis su Estijos specialiosiomis tarnybomis. Šiuo klausimu domisi Estijos parlamento nariai, žmogaus teisių gynėjai, oficialūs Estijos pareigūnai išreiškia poziciją. Net Estijos prezidentas T. Ilvesas pareiškė, kad internetiniame kare JAV peržengė ribas.

Ar kas nors Lietuvoje kelia panašius klausimus apie galimą JAV žvalgybos tarnybų ir VSD arba Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos bendradarbiavimą per PRISM programą? Ar JAV žvalgybininkai perdavinėjo Lietuvos specialiosiomis tarnyboms informaciją apie mūsų šalies gyventojus? Prisimenant JAV ir Lietuvos specialiųjų tarnybų dermę slaptųjų kalėjimų klausimu, toks bendradarbiavimas būtų visai realus.

Tuo metu Lietuvos politinės viršūnėlės toliau sėkmingai kelia isteriją dėl kibernetinio saugumo, net neužsimindamos apie jokias žvalgybines šaradas. Kam tikrų rūpesčių, jei pakanka menamų?