Šansas laimėti trečiam

Lietuvos politikoje dabar tikrai įdomu. Po ankstesnių Seimo rinkimų nueinantieji pasipešiodavo su atėjusiais valdžion, pasipešdavo dėl įtakos sferų ar įvaizdžio ir politiniai reikalai vėl tekėdavo sena vaga retsykiais užkliūdami už ekonominių finansinių interesų. Prezidentas gana simboliškai pareikšdavo savo nuomonę dėl būsimo ministrų kabineto ir daugų daugiausia įvykdavo minimalios korektūros. Dabar gi mūšis seka mūšį. Politiniai įvykiai primena tarybinėje mokykloje skaitytą Juliaus Janonio eilėraštį „Naujas rytas“: „Šūviai trankos lyg perkūnai, lyg šešėliai krenta kūnai...“

Atrodo, kad susipainiojo net Lietuvos politikos valdytojų virvutės, kuriomis, kaip marionetės, tampomi jų vietininkai Lietuvoje. Kas – ką? Klausimas lieka atviras.

Šiandienos politinėje situacijoje laimėsiančia puse visgi laikau Prezidentę, nepaisant jos krentančių reitingų ar viešai pradėtų aptarinėti neigiamų biografijos faktų. Dėl jų, tai apskritai keista, nes kai kurie komentatoriai ir laidų vedėjai prabilo tik dabar, nors tai, kas skelbiama, vieša paslaptimi buvo dar prieš Prezidento rinkimus 2009 metais. O dauguma šiuo metu garsiai prabilusiųjų tuomet tylėjo lyg vandens į burną prisisėmę.

Ateityje bus dar visko ir politinė kova gali įvairiai susiklostyti, tačiau politinių svertų Prezidentė turi daugiau, todėl tolesnis „kas – ką“ nemaža dalimi priklausys nuo jos lankstumo ir gebėjimų.

Palankiai Daliai Grybauskaitei padėtis klostosi ir būsimuose Prezidento rinkimuose: ji gali tapti bent jau dviejų įtakingiausių - LSDP ir TS – LKD - partijų kandidate. Be to, Prezidentė, viena vertus, savo veiksmais kuria kovotojos su politikos kriminalizacija įvaizdį, antra vertus – principinga laikysena Darbo partijos atžvilgiu švelnina praeities šešėlius, nes tai bus vertinama kaip kova su rytų kaimynų politikos vietininkais Lietuvoje. Po pusantrų metų žmonės tai prisimins. O jei reikės, bus ir priminta.

Visgi šioje politinėje kovoje svarbiausias klausimas – kas ateityje laukia valstybės ir žmonių? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog nieko gero. Tačiau prisimindamas posakį, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera, manau, kad šiuose politiniuose mūšiuose visuomenė kaip niekada turi šansą pati tapti laimėtoja. Kai viršūnės nebesugeba valdyti, o apačios nebegali gyventi, atsiranda galimybė pokyčiams. Kaip sakoma: kur du pešasi – laimi trečias. Tik visuomenė neturi įsivelti į viršūnių karą. Tiesiog, pasinaudojus aplinkybėmis, procesus reikia pabandyti pasukti sau ir valstybei naudinga linkme. Ir pilietinis aktyvumas turi tapti visuomenės, siekiančios teigiamo virsmo, sąjungininku.