2018 m. lapkričio 15 d.

 

Sąjūdis – parlamentinės veiklos atkūrimo Lietuvoje iniciatorius ir katalizatorius

1
Paskelbta: 2018-06-15 05:39 Autorius: Zigmas Vaišvila
Į Sąjūdžio mitingus susirinkdavo labai daug žmonių.
Į Sąjūdžio mitingus susirinkdavo labai daug žmonių.

Tarptautinė konferencija „Kelias į laisvę“, 2007 m. lapkričio 22-23 d. Vilnius, LR Seimas

Vilnius 2007-11-22

Dvidešimt metų – laikotarpis, per kurį keičiantis kartoms primirštami ganėtinai neseni ir svarbūs istoriniai įvykiai, jų seka ir priežastiniai ryšiai. 1990 metų kovo 11-ąją Lietuvos valstybė buvo atkurta neprofesionalių politikų rankomis, tačiau demokratiškai ir teisiškai korektiškai. Norėčiau kartu prisiminti svarbiausius kelio į nepriklausomybę žingsnius, atkurti loginę seką daugybės, atrodytų, stichinių įvykių. Noriu atkreipti dėmesį į parlamentarizmo atkūrimo Lietuvoje specifines, galbūt net unikalias ypatybes. Kaip nepaisant politinių veikėjų patirties trūkumo, buvo atkurta nepriklausoma demokratinė valstybė, pakloti teisiniai ir ekonominiai jos pamatai.

Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga pagal formalią konstitucinę sąrangą buvo parlamentinė valstybė su išskirtine teise egzistuoti vienai partijai (TSRS komunistų partijai), įtvirtinta garsiajame tiek TSRS, tiek Lietuvos TSR Konstitucijos 6-ajame straipsnyje. Faktiškai tai buvo valstybė, kurią valdė vienpartinė diktatūra, savo valdžią ginanti jėga.

TSKP CK generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui pradėjus Persitvarkymą (rusiškai „Perestroiką“) - pasauliui garsiai deklaruojamas, tačiau praktikoje vangiai įgyvendinamas demokratijos užuomazgas, Lietuvoje 1988 metais įvairių socialinių ir profesinių grupių žmonės nedrąsiai pradėjo jungtis į oficialiai leidžiamus visuomeninės ir profesinės veiklos susivienijimus – klubus, kooperatyvus ir pan. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) 1988 m. birželio 3-iąją gimė iniciatyvių žmonių dėka, siekusių suvienyti jėgas ir ką nors realiai nuveikti tautos labui, remiantis M.Gorbačiovo paskelbta Persitvarkymo politika. Kadangi nebuvo aišku, kaip į tokią organizaciją reaguos valdžia, norint apsaugoti jos narius, buvo nuspręsta nerinkti vieno vadovo, susirinkimams vadovauti paeiliui. Stipriausiu Sąjūdžio ginklu tapo viešumas ir lankstumas bendraujant, bendravimas su valdžios struktūromis: Lietuvos komunistų partija, Aukščiausiąja Taryba, Ministrų Taryba ir kt.

Norėdama surinkti žmones, skleisti informaciją, Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ieškojo formalių pretekstų, inicijuodavo valdžios sankcionuotus masinius renginius. Taip buvo suorganizuotas ir pirmasis Sąjūdžio mitingas 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje Vilniuje, pasinaudojant LKP delegatų į TSKP visasąjunginę XIX-ąją partinę konferenciją palydomis. Vieną kitą delegatą atvykti į renginį pavyko įtikinti išvakarėse LKP CK rūmuose vykusiame Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikime su LKP CK biuru. Ir susitikimas su partijos atstovais, ir pats mitingas buvo labai nenuspėjami ir bauginantys. Nė viena pusė nežinojo, kokių pasekmių gali susilaukti dėl nesankcionuoto susibūrimo: kompartijos biuras – iš Maskvos, sąjūdiečiai – ir iš Maskvos, ir iš vietinės valdžios, ir iš represinių struktūrų. Nerimastingai visi sutiko renginio metu pirmąsias viešai iškeltas trispalves bei pasibaigus renginiui netikėtai kilusį lėšų aukojimą.

Liepos 9-ąją Vingio parke Vilniuje vykusiose tų pačių delegatų sutiktuvėse jau plaikstėsi daug trispalvių, viešai kabėjo Vytis. Žmonės užtraukė V.Kudirkos „Tautinę giesmę“, ne vienas dar žvilgčiodamas į jos posmelius, surašytus sąjūdiečių išplatintuose lapeliuose. Šiame mitinge, įvairiais vertinimais, dalyvavo iki 300000 žmonių. Atrodė, kad įvyko lūžis.

Jau rugpjūčio 17 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo darbo grupė paskelbė, kad galima viešai naudoti Trispalvę, Vytį, Gediminaičių stulpus ir giedoti V.Kudirkos „Tautinę giesmę“. Atkreipkime dėmesį, kad tai paskelbė ne Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, turintis teisę priimti norminius aktus, o tik darbo grupė, kuri neturėjo jokių formalių įstatymo leidėjo teisių. Įdomus faktas yra tas, kad išvakarėse Vilniuje lankėsi TSKP CK sekretorius A.Jakovlevas – vienas tolerantiškiausių komunistų partijos veikėjų, bandžiusių realiai vykdyti Perestroikos šūkius, kažką pakeisti sustabarėjusioje tarybinėje sistemoje. Tai patvirtina, kad Lietuvos TSR parlamentinė valdžia, net ir spaudžiama visuomenės, tuo metu dar bijojo ir pirštą pajudinti be Lietuvos komunistų partijos pritarimo, o pastaroji – be TSKP centro komiteto palaiminimo. Beje, TSKP CK sekretoriaus žodinis pritarimas taip pat nebuvo nei formaliai reglamentuotas tuometinių įstatymų, nei garantavo vietinei valdžiai saugumą. Matomai dėl šių priežasčių ir buvo pasirinktas toks nutarimo priėmimo būdas, kurio nenumatė galioję įstatymai.

Vertas dėmesio ir faktas, kad sparčiai struktūrų ir veiklos prasme besiplečiantis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, 1988 metų spalio 22-23 dienomis Vilniaus sporto rūmuose surengęs I-ąjį suvažiavimą, išsirinkęs 220 narių Sąjūdžio Seimą ir 35 narių vykdomąjį organą – Tarybą, oficialiai buvo įregistruotas tik 1989 m. kovo 16-ą dieną. Nuo 1988 m. birželio 3 dienos de-facto veikiančią organizaciją tuometinė Lietuvos valdžia pripažino dar iki oficialaus įregistravimo. Tai patvirtina Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, vėliau – Tarybos, narių susitikimai, derybos su įvairiomis valdžios institucijomis, valdžios atstovų dalyvavimas Sąjūdžio organizuojamuose renginiuose. Buvo neuždrausta leisti oficialiai neregistruotą „Sąjūdžio žinių“ laikraštį, veikti Sąjūdžio informacinei agentūrai SIA, rengti ir dalyvauti televizijos laidoje „Atgimimo banga“. Kiek vėliau Lietuvos TSR Ministrų Taryba įregistravo LPS savaitraštį „Atgimimas“, kurio pirmasis numeris Romualdo Ozolo iniciatyva buvo išleistas dar 1988 m. rugsėjo 16 d., Lietuvos TSR AT Prezidiumas suteikė LPS patalpas Gedimino pr. 1 Vilniuje, iškėlęs iš jų savo priimamąjį.

Sąjūdis, įgijęs visuomenės pasitikėjimą ir palaikymą, spausdavo tuometinę valdžią priimti aktualius Atgimimo laikotarpio įstatymus, nutarimus ir kitus norminius aktus. Esminių įvykių išvakarėse LKP centro komitete paprastai įvykdavo LKP CK biuro vadovybės su pirmuoju sekretoriumi A.M.Brazausku priešakyje susitikimai su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, vėliau – Tarybos atstovais. Susitikimų metu vykdavo žvalgyba: komunistų partijos vadovai zonduodavo, kiek sąjūdiečiai spaus, o sąjūdiečiai žiūrėdavo, kiek vienvaldė partija leisis spaudžiama priimant vienokį ar kitokį sprendimą. Vienas ryškiausių tokio parlamentarizmo atvejų yra Sąjūdžio bandymas priversti Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvos TSR Konstitucijos keturias pataisas, kurios dėl iki šiol nežinomų priežasčių nebuvo priimtos. Po to paaštrėjo Sąjūdžio ir komunistų partijos santykiai, pradėta viešai aiškintis, nebepriimami oficialūs dalykiniai sprendimai.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo darbas buvo pirmieji realūs atgimstančio Lietuvos parlamentarizmo žingsniai. LPS Seimas ruošė įstatymų projektus, programas, operatyviai kūrė ir priiminėjo nutarimus aktualiais valstybės klausimais. LPS Seimas, teikdamas LPS vardu įstatymų projektus, ne tik vykdė spaudimą Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, bet ir mokė ją priiminėti įstatymus, vykdyti tarybinės konstitucijos jam priskirtą įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios kontrolės funkciją. Kai kurie tuo metu priimti įstatymai ir įsakai gyvavo ne vienus metus net po Neprikausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją dieną. Pavyzdžiui: 1989-01-25 Lietuvos TSR AT Prezidiumo įsakas XI-2745 “Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo”; 1989-02-17 Lietuvos TSR AT Prezidiumo įsakas “Dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo tvarkos”, kuris drauge su Lietuvos TSR Konstitucijos 6-straipsnio, įtvirtinusio vienpartinę sistemą, pakeitimu atvėrė kelią įvairių organizacijų ir partijų kūrimuisi, daugpartinės sitemos atsiradimui; 1989-11-03 įstatymas XI-3335 „Lietuvos TSR referendumo įstatymas“, kuriuo vadovavosi Lietuvos Respublikos XII-ojo šaukimo Aukščiausioji Taryba, paskelbusi istorinę 1991 metų vasario 9-os dienos visuotinę apklausą dėl Lietuvos nepriklausomybės, kurioje dalyvavo 84,43 proc. turinčių teisę balsuoti, iš kurių net 90,47 proc. balsavo „taip“ - po šios apklausos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį įstatymą, kuris skelbė, kad Lietuva yra Nepriklausoma Demokratinė Respublika. Prieš šį įstatymą iš 117 deputatų balsavo tik vienas; 1989-11-23 įstatymas XI-3412 „Tautinių mažumų įstatymas“; 1989-11-03 įstatymas XI-3339 „Lietuvos TSR pilietybės įstatymas“, 1989-07-04 įstatymas XI-3066 „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“, 1990-02-12 įstatymas XI-3676 „Vietos savivaldos pagrindų įstatymas“; 1990-02-13 įstatymas XI-3684 „Teismų santvarkos ir teisėjų statuto įstatymas“; 1990-02-13 įstatymas XI-3679 „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Lietuvos banko įstatymas.“

Šie įstatymai buvo kompromisiniai, neretai keliantys baimę Sąjūdžiui. Komunistų partija, pajutusi konkurenciją su Sąjūdžiu, neretai savo iniciatyva ir supratimu ar Maskvos pasufleravimu, skubėdavo įteisinti pusinius sprendimus, kurie galėjo sutrukdyti Nepriklausomybės atkūrimui. Laimė, įvykiai vystėsi spračiau, nei kas nors kūrė ir puoselėjo panašaus pobūdžio planus, nors įtampos ir drastiškų įvykių netrūko.

Iš vykdomosios valdžios kontrolės aktų įsimintinas Lietuvos TSR XI-ojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos nutarimas įsteigti komisiją „Azoto“ gamyklos avarijai Jonavoje ištirti, kuri realiai dirbo, tačiau, deja, dėl jos išvadų nebuvo vieningos ir iki galo, kiek tai yra įmanoma ištirti, sąžiningos pozicijos.

Unikalus to istorinio laikotarpio ir šiandieninės analizės aspektu vertas paminėjimo yra pereinamojo laikotarpio dvasią apibūdinantis dokumentas – 1990-02-23 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas Nr.51 (XI-3716) “Dėl „Valstybės žinių“ savaitraščio pertvarkymo, „Tiesos“, „Sovetskaja Litva“ ir „Kurier Wilenski“ laikraščių statuso, kuris, kaip tikras pereinamojo iš partinės diktatūros į parlamentinį valdymą laikotarpio dokumentas, buvo bendras 3 valdymo institucijų nutarimas. Jis priimtas kaip bendras Lietuvos TSR AT Prezidiumo, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto biuro nutarimas. Jo turinys kalba pats savaime:

„Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad Lietuvos TSR Konstitucijos 6 straipsnio naujos redakcjos pagrindu Respublikos politiniame gyvenime vis labiau įsigali daugpartinė sistema, atskiraimos partijų ir valstybės funkcijos, Lietuvos TSR AT Prezidiumas, Lietuvos TSR MT ir LKP CK biuras nutaria:

1. Oficialios valstybinės spaudos funkcijas vykdyti „Valstybės žinių“ savaitraštį pertvarkyti į laikraštį.

2. Remiantis „Tiesos“ laikraščio įkūrimo ir jo gyvavimo istorija, taip pat tuo, kad jis visą laiką priklausė partiniam biudžetui, ir būtinumu atriboti jį nuo oficialių valstybinės spaudos funkcijų, ateityje laikyti šį laikraštį Lietuvos Komunistų partijos laikraščiu.

3. Siekiant geriau atspindėti įvairių Respublikos tautybių ir visuomenės sluoksnių nuomones, nustatyti, kad „Sovetskaja Litva“ ir „Kurier Wilenski“ yra Lietuvos TSR Akščiausiosios Tarybos ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos laikraščiai.

4. …..

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos LKP CK

Prezidimo pirmininkas A.Brazauskas pirmininkas V.Sakalauskas sekretorius V.Beriozovas

Žodžiu, visi pagal įstatymą lygūs, bet vienas lygesnis.

Pirmą kartą realią galimybę dalyvauti iki tol formaliai veikusiame tarybinės santvarkos parlamente ir išbandyti, ką praktikoje reiškia turėti deputato statusą bei turint jį ištikrųjų, o ne deklaratyviai bandyti atstovauti rinkėjus, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis įgijo 1989 metų sausio 15 dieną. Pagal tuo metu galiojusią kandidatų į deputatus iškėlimo darbo koletyvuose tvarką 3 LPS deleguoti kandidatai (LPS Tarybos nariai) papildomuose rinkimuose į penkias laisvas Lietuvos TSR AT XI-ojo šaukimo deputatų vietas laimėjo, konkuruodami su Lietuvos komunistų partijos kandidatais. Raseinių rajone Viduklėje rinkimus prieš Raseinių ligoninės vyr. gydytoją Kazį Gelumbauską ir Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorių Stasį Liatuką laimėjo Kazimieras Motieka, surinkęs 69,5 % rinkėjų balsų, o Šiaulių mieste – Romualdas Ozolas ir Zigmas Vaišvila. Pastarojo dvikova su LKP Šiaulių miesto pirmuoju sekretoriumi Vaclovu Volkovu buvo ne tik rimtas LPS išbandymas, bet ir principinė LPS ir LKP dvikova, kurioje LPS kandidatas surinko 62,1 % rinkėjų balsų, o LKP kandidatas – 15,7 %. Norint laimėti rinkimus, kandidatui reikėjo surinkti net pusę į sąrašus įtrauktų rinkėjų balsų.

Dalyvauti ar nedalyvauti okupacinės valdžios parlamento rinkimuose – tai buvo pricipinis ir tikrai nelengvas klausimas sąjūdiečiams. Šiai idėjai ypač oponavo Lietuvos Laisvės Lyga, teigdama, kad tokiu būdu pripažintume okupacinę valdžią. Tačiau po nelengvų diskusijų dar LPS Steigiamasis suvažiavimas priėmė Rezoliuciją Nr.21 „Dėl rinkimų“, kurioje apsipręsta dalyvauti rinkimuose: „Iki šiol rinkimai mūsų šalyje vykdavo formaliai, neatspindėjo piliečių valios: „deputatai“ iš anksto būdavo parenkami pagal statistinius duomenis ir paklusnumo aukštesniems pareigūnams laipsnį. Todėl Lietuvos Persitvrakymo Sąjūdis pasiryžęs padėti piliečiams įgyvendinti jų rinkimines teises. Rinkimuose turi būti leista dalyvauti visoms piliečių grupuotėms. ... Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kels savo arba rems tuos kandidatus, kurie yra žinomi viešumo, demokratijos ir Suvereniteto šalininkai. ...“. Įvykių raida patvirtino šio sprendimo teisingumą. Kitavertus, sunku buvo įsivaizduoti taikų ir rezultatyvų neparlamentinį būdą atkurti valstybės nepriklausomybę.

Todėl jau pirmojoje LPS Seimo sesijoje 1988 m. lapkričio 13 d. Seimas nutarė dalyvauti papildomuose rinkimuose į šias 5 laisvas Lietuvos TSR AT deputatų vietas. Rinkimuose buvo pasiūlyta daugiausia Seimo balsų surinkusiems LPS lyderiams: V.Landsbergiui – 178, A.Juozaičiui – 144, Z.Vaišvilai – 133, R.Ozolui – 123, V.Petkevičiui – 120, K.Motiekai – 94, K.Antanavičiui – 90, B.Genzeliui – 86, K.Uokai – 65, Č.Stankevičiui – 60 ir t.t.

Įvykių rada taip pat tapo tikromis parlamentinės veiklos pamokomis. A.Juozaitis pasnaudojo demokratine teise ir atsisakė dalyvati rinkimuose. Tuomet LPS Seimas nutarė pasiūlyti kelti savo kandidatūras tik 4 Tarybos nariams: V.Landsberiui, Z.Vaišvilai, R.Ozolui ir V.Petkevičiui, o rinkimuose į penktąją laisvą vietą Vilniaus rajone apsisprendė nedalyvauti, blaiviai įvertinus, kad rinkiminėje apygardoje, kurioje dominuoja rusų ir lenkų rinkėjai, sunku tikėtis teigiamų rezultatų. Tačiau kitą demokratijos pamoką parlamentinėje veikloje netruko pateikti rašytojas V.Petkevičius, kuris po 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos TSR AT sesijos, nepalaikiusios jau minėtą iniciatyvą keisti Konstituciją, atvirai perėjo į LKP pusę ir pats išsikėlė save Šiaulių Gubernijos apygardoje prieš kitą LPS deleguotą kandidatą R.Ozolą. LPS Seimas, atsižvelgdamas į tai, 1988 m. gruodžio 4 d. atsisakė remti V.Petkevičių ir vietoje jo kandidat būti pasiūlė K.Motiekai. LPS Seimo nutarimo nedalyvauti rinkimuose Vilniaus rajone iš dalies patvirtino 1989 m. sausio 15 d. įvykę rinkimai tautiškai mišrioje Vievio rinkiminėje apygardoje – V.Landsbergis, nors ir surinko daugiausia balsų (39,4 %), o oponentai - 33,1 % ir 8,7 %, tačiau tuometinė rinkimų sistema neleido jam laimėti šių rinkimų.

Deputato statusas net ir 3 LPS deputatams ne tik suteikė jiems galimybę teisiogiai dalyvauti įstatymų leidyboje, oficialiai gauti informaciją, bet, svarbiausia parodė rinkėjams, kad jų atstovai parlamente gali ištikrųjų veikti valstybės naudai ir tikrai atstovauti savo rinkėjus ginti ne tik bendrus valstybės interesus, bet savo rinkėjų teises vietoje, reikalaujant ir iš vietinė valdžios įvairių sprendimų.

Ši trumpa Lietuvos TSR AT deputatų praktika ir dalinė sėkmė palengvino LPS apsiprendimą 1989 m. kovo 19 d. dalyvauti rinkimuose į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kuriame TSRS teritorinėse ir tarybinių respublikų nacionalinėse rinkiminėse apygardose buvo renkamas tik trečdalis 2250 liaudies deputatų. Likusius faktiškai delegavo komunistų partija, komjaunimo organizacija, visuomeninės, kūrybinės, mokslo ir kitos organizacijos, kurių valią neabejotinai ir iš esmės lėmė šių organizacijų visasąjunginių valdymo organų, įsikūrusių Maskvoje, nuomonė. Manau, kad didelę ryžto dalį dalyvauti šiuose rinkimuose Sąjūdžiui įkvėpė 1989 m. vasario 15-16 dienomis Kauno muzikiniame teatre vykusi Sąjūdžio Seimo III sesija, priėmusi deklaraciją, kurioje pirmą kartą Sąjūdis oficialiai, atvirai ir nedviprasmiškai patvirtino savo ryžtą atkurti Lietuvos valstybę.

Mūsuose iš esmės nėra analizuotas TSRS liaudies deputatų pirmųjų suvažiavimų, kuriuose dalyvavo negausi Lietuvos ir dar mažesnės Latvijos bei Estijos delegacijos. TSRS laiudies deputatais buvo išrinkti tik 36 LPS atstovai. Parlamentinės veiklos pamokos šiuose rikimuose ir pačiuose suvažiavimuose buvo dar įvairiapusiškesnės ir įvairesnės, o rezultatai – ypač svarūs ir svarbūs.

Pirmoji parlamentinės veiklos šiame bare pamoka įvyko dar kandidatų į deputatus kėlimo metu ir derinant ne tik galimą Sąjūdžio kandidatų tarpusavio konkurenciją tose pačiose rinkiminėse apygardose, bet ir konkuravimą ar nekonkuravimą su pagrindiniu politiniu Sąjūdžio oponentu – Lietuvos komunistų partija. Viešai yra žinoma, kad Sąjūdžio kandidatai A.Juozaitis ir A.Nasvytis, atseit Sąjūdžio Tarybos nutarimu atšaukė savo kandidatūras, užleidžiant be kovos 2 liaudies deputatų vietas Lietuvos komunistų partijos pirmajam ir atrajam sekretoriams A.M.Brazauskui ir V.Beriozovui. Dalis Sąjūdžio Tarybos narių manė, kad tai sumažins po rinkimų galimą konfrontaciją su Maskva. Vardan parlamentarizmo vystymosi analizės, tenka atkreipti dėmesį, kad šis žingsnis, deja, buvo dar viena nedemokratinio veikimo pamoka. Taryba, viešai svarsčiusi šį klausimą Teatro sąjungos salėje, dalyvaujant ir kitiems sąjūdiečiams pagrįstai nepriėmė tokio sprendimo, nes jį inicijavo ir rėmė tik neženkli dalis vyresnių amžiumi Sąjūdžio Tarybos narių. Dauguma pagrįstai ir argumentuotai oponavo, tad buvo nutarta diskusiją tęsti kitą dieną 11 val. Sąjūdžio būstinėje siauresniame rate, kurio nuomonę kai kas pavadino Tarybos nutarimu. Deja, tokio Tarybos nutarimo nebuvo, o A.Juozaitis dar prieš šį susibūrimą ryte, Jaunimo teatre susitikęs su rinkėjais, paskelbė apie atseit priimtą tarybos nutarimą atšaukti jį ir A.Nasvytį iš kandidatų. A.Nasvyčio atšaukimo klausimas, siekiant nekonkuruoti su V.Beriozovu išvakarėse vykusiame Tarybos posėdyje net nebuvo pateiktas svarstymui. Sunku spręsti, ar tai buvo teisingas ėjimas galimų pasekmių požiūriu, tačiau analizuojant parlamentarizmo istoiją, šis įvykis yra kaip nedemokratiškų sprendimų ryškus pavyzdys, kuris, manau, turėjo įtakos ir vėlesniems įpročiams priiminėti kolegialius sprendimus siaurame rate ar vienasmeniškai, tokiu būdu pažeidžiant sutartas ir egzistuojančias procedūras, taisykles, o vėliau – ir įstatymus.

Šiandien, minint a.a. Kazmiero Antanavičiaus 70-metį negaliu neprisiminti, kaip mudu drauge Suvažiavimų rūmuose registravomės kaip išrinkti liaudies deputatai (rusų kalbos abėcėlėje mudviejų pavardės buvo greta ir mus registravo prie to paties stalo). Pildėme anketą, kurioje suradę vietą, pavadintą žodžiu „partiškumas“, abu stabtelėjome, tylomis pažiūrėjome vienas į kitą ir nieko nekalbėdami vienas įrašė „Lietuvos socialdemokratų partija“, kitas – „Lietuvos žalioji partija“. Aparato darbuotojos taip pat net nemirktelėjo. Pasikalbėjome atsitraukę į šoną – tai, ką pajutome, sunku buvo perteikti žodžiais.

Parlamentinio darbo paktiką pirmajame ir vėlesniuose TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose, visiškai naują ir niekada nematytą TSRS suvažiavimų rūmuose Kremliuje kūrė tiek organizatoriai su posėdžiams pirmininkaujančiais Michailu Gorbačiovu, Anatolijumi Lukjanovu bei nuoširdžiai sutrinkančiu Rafiku Nišanovu priešakyje, tiek, visų pirma, Baltijos respublikų ir Rusijos demokratinių jėgų atstovai. Vieni į kitus pasižvalgydami, stabteldami, spausdami ir pan. Naujai situacijai akivaizdžiai netiko seni darbo reglamentai, Kremliaus šeimininkų planai. Baltijos valstybių atstovų delegacijos buvo išsklaidytos salėje. Lietuvos delegaciją Kremliaus šeimininkai prognozavo kaip galimai aktyviausią ir daugiausia nepatogių situacijų galinčią sukurti delegaciją. Todėl ir pasodinta ji buvo didžiulės sąlės pirmose eilėse, t.y. teisiai ir iš arti žiūrint į akis viso pasaulio už Perestroiką gerbiamam ir neginčijamam autoritetui M.Gorbačiovui, senam ir patyrusiam partinio aparato ir saugumo šului A.Lukjanovui. Sunkiau sekėsi nuoširdžiajam R.Nišanovui valdyti salę. Papildomai Lietuvos delegatus iš kairės spaudė Vidurinės Azijos respublikų atstovai, bent pradžioje nuoširdžiai pasipiktinę mūsų bet kokiu nukrypimu nuo oficialaus scenarijaus. Dešinėje – Rusijos delegatai, už nugaros – Moldavijos atstovai.

Bene svarbiausia buvo tai, kad dauguma Lietuvos delegacijos narių – tiek išrinkti tikruose rinkimose, tiek deleguoti į suvažiavimą kitais, t.y. tarybiniais būdais, daug maž sutarėme ir buvome beveik vieningi. Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijų vieningumas, Rusijos demokratų nors ir nelabai vieninga, tačiau labia svarbi parama – visa tai buvo labai svarbūs faktoriai, su kuriuo negalėjo nesiskaityti suvažiavimo vadovai. Tai netruko paveikti ir išmokti kalbėti kitų delegacijų narius, sulaukti vis didėjančio jų pritarimo.

Labai svarbu buvo ir tai, kad pirmąjį suvažiavimą filmavo teisiogiai televijos kanalai ir transliavo visam pasauliui. Pajutome, kad kažką galima nuveikti. Tačiau mūsų veikimas buvo labai sudėtingas ne tik dėl nuolatinio ir didelio psicholiginio spaudimo mms, bet ir dėl atsakomybės jausmo. Nepadaryti svarbios ir pricipinės klaidos !!! Pvz., Estijos Liaudies Fronto įsteigimo idėja – tarybinių respublikų ekonominio savarankiškumo įstatymo projektas, nekalbu apie 1990 m. kovo 12-ąją dieną šaukiamo III-iojo suvažiavimo darbotvarkėje skubiai paruoštą ir įtrauktą klausimą dėl Išstojimo iš TSRS įstatymo priėmimo – visa tai buvo beprotiškas eksperimentas ir balansavimas, kaip Džeromo Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės”. Dviprasmiška mūsų statuso situacija, balansavimas ant okupacijos pripažinimo ir nepripažinimo ribos, manau, negalėjo tęstis labai ilgai. Anksčiau ar vėliau patyręs Kremliaus aparatas būtų mus įvaręs į kampą.

Todėl apibendrinant norisi pasakyti, kad per vienerių metų darbą TSRS liaudies deputatų suvažiavime ir jo išrinktoje TSRS Aukščiausioje Taryboje pavyko pasiekti nei per daug, nei per mažai. Svarbiausias laimėjimas buvo tai, kad po specialios suvažiavimo išrinktos komisijos darbo pati aukščiausia TSRS konstitucinė valdžiaįstatymų leidžiamoji valdžia pripažino Ribentropo-Molotovo slapto pakto egzistavimo faktą ir šį dokumentą pripažino negaliojančiu.

Manau, kad šis eksperimentas labai laiku ir gerai baigėsi – 1990 m. vasario 24 d. pirmajame rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rinkimų rate Lietuvos rinkėjams išrinkus 90 deputatų, kurių tarpe buvo 72 Sąjūdžio remti. Paaiškėjo, kad Sąjūdis jau po pirmojo rato laimėjo rinkimus (viso buvo renkamas 141 deputatas). Antrojo rinkimų rato rezultatai (išrinkta dar 20 Sąjūdžio remtų deputatų iš 26 papildomai išrinktų) įtvirtino šią pergalę. Sprendimų priėmimo svoris persikėlė į Vilnių. Atsakomybė tapo dar didesne.

Pranešimo apimtis neleidžia pradėti šių įvykių išsamesnės analizės. Todėl išvardinsiu tik esminius momentus, kurie buvo ne tik nauji Lietuvos parlamentinio darbo atkūrime, bet ir unikalūs. Juos per neįsivaizduojamai trumpą laiko tarpą po pirmojo rinkimų turo vasario 24 dieną, tebevykstant įnirtingai ir aršiai rinkiminei kovai antrajame rate, kurį išrinktų Sąjūdžio deputatų vasario 28 d. kreipimusi į Lietuvos TSR AT Prezidiumą pavyko paankstinti ir įvykdyti kovo 4 dieną, o pirmąjį naujo XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos posėdį sušaukti kovo 11-ąją. Geranorišką šypseną šiandien sukelia ir tas faktas, kad dar 1990 m. vasario 26 dienos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr.50 poilsio diena iš 1990 m. kovo 11 d., sekmadienio, buvo perkelta į kovo 9 d., penktadienį. Tad už Kovo 11-osios Nepriklausomos valstybės atkūrimo Aktą turime būti dėkingi ne tik M.Gorbačiovui, 1990 m. kovo 12-ąją sušaukusiam neeilinį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, bet ir tarptautinei moters dienai – kovo 8-ajai.

Juokai juokais, tačiau kalbant labai rimtai, tai šiandien net sunku įsivaizduoti, kaip per tokį trumpą laiką ir daugiausia patys naujai išrinkti deputatai sugebėjo ne tik paruošti patį Kovo 11-osios Aktą, bet ir visą scenarijų, užtikrinantį Lietuvos Respublikos tęstinumą, sukurti Laikinąjį pagrindinį įstatymą, priimtą iškart po 1938 metų Konstitucijos, užtikrinusios valstybės tęstinumą, galiojimo trumpo atstatymo ir atlikti pirmą kartą savo gyvenime aibę tikrų parlamentaro darbų, neturint jokios patirties, laiko kažką studijuoti, su kuo rimtai pasitarti, zonduoti ne tik galimą Maskvos reakciją į Akto paskelbimą, bet ir viso pasaulio šalių būsimą reakciją, kuri turėjo atsverti TSRS valdžios nepasitenkinimą, jei ne didesnę reakciją.

Visa tai dagiau ar mažiau jau žinoma ir bandoma analizuoti. O baigiant šia proga norėtųsi prisiminti a.a. St.Lozoraitį, kuris tomis dienomis ne tik kiekvieną valandą zondavo ir prognozavo galimą Vašingtono reakciją į Nepriklausomybės atstatymą, bet ir savo lemiamu pokalbiu su naujai išrinktos Aukščiausosios Tarybos pirmininku V.Landsbergiu naktį iš kovo 10 d. į kovo 11 d. apie 1 val. 30 min. įtikino apsispęsti skelbti nepriklausomybę dar iki M.Gorbačiovo skelbiamo suvažiavimo, kuris būtų atėmęs Lietuvai kad ir nutylėjimo būdu naudotą, tačiau egzistavusią tiek TSRS, tiek Lietuvos TSR Konstitucijose tarybinių respublikų niekaip nereglamentuota teise išstoti iš TSRS. Kadangi reglamentavimo, kaip tai daryti, nebuvo, mums tai sutekė galimybę nutylėjimo būdu tai turint omenyje užtikrinti 1940 metais okupuotos valstybės tęstinumą, liekant laisviems nuo formalaus rėmimosi tarybine konstitucija ir formaliai nesiramiant okupacinės valdžios primestu įrankiu.

Taip, tai buvo unikalu, sudėtinga, bet, šiandien drąsiai galime tvirtinti, teisinga. Tai pripažino pasaulis, tai pripažino ir pati Tarybų Sąjunga. Nors ir savotiškai. Mes visi mokėmės. Smagu buvo Rygoje, minint Latvijos Tautos Fronto 10 metų jubiliejų, sužinoti, kad Latvijos TSR AT juridinio skyriaus vadovas, ruošiantis analogiškiems įvykiams kaimynų valstybėje, visą mėnesį praleido Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje, atidžiai stebėdamas įvykius, fiksuodamas juos, mokydamasis iš jų ir ruošdamas analogiškus būsimo Latvijos Respubliko parlamento dokumentus ir žingsnius. Nevalia užmiršti ir labai svarbaus fakto, kad Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11-ąją priimtų dokumentų ir Nepriklausomybės atstatymo Akto unikalumas, lyginant su Latvijos ir Estijos analogiškais aktais, yra tas, kad Lietuva Kovo 11-osios Aktu atkūrė nepriklausomybę, o Latvijos ir Estijos parlamentai paskelbė Deklaracijas apie nepriklausomybės atkūrimą, kurį įtvirtino nepriklausomybę skelbiančiais aktais po pusantrų metų, Maskvoje įvykis žinomam nesėkmingam pučui.

Šios dienos Lietuvos parlamentarams ir kolegoms sąjūdiečiams, signatarams pranešimo pabaigoje norėčiau priminti vieną dokumentą - IV Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijos I posėdžio LPS Seimo pareiškimo Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto ištraukas:

„…Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių.

Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. …

Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje.

LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai V.Čepas

V.Plečkaitis

Vilnius, 1989 m. balandžio 1 d.“

Ačiū už dėmesį.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
 
Komentarai

 
1. trumpai
(2018-06-15 09:23:29)
(78.57.130.78) Parašė:

Eh koksai laikotarpis buvo,visa tauta kaip viena šeima,net vagys ir huliganai metė blogus darbus ir susivienijo su tauta,tokios buvo žmoniu svajonės,ir gaila neišsipildžiusios,oi kaip tautai reikia lyderio,verkent reikia.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi
Tautai paskelbtas karas. Ginamės
78 Skelbiama, kad įstatymo vykdymui reikėjo 300 mln. Eur, o skirta 22 mln. Eur.
Pastangos pritraukti į krašto apsaugos sistemos konkursus kuo daugiau tiekėjų jau duoda nemažai vaisių
2 Tarp didžiausių šiais metais pačios GRA organizuotų ir įvykusių pirkimų – modulinių ir kilnojamieji statiniai Motorizuotajai pėstininkų brigadai „Žemaitija“, vilkikai su tralais
S. Skvernelis akcentavo, kad Lietuva visuose įmanomuose formatuose įvardija Rusiją kaip agresorę
14 S. Skvernelis pakvietė ir Lenkiją vykdyti bendrus paramos projektus Rytų Ukrainoje. S. Skvernelis pastebėjo Ukrainos pasiekimus šalies viduje artėjant link narystės ES.
Prisidengiant vaikų teisėmis, vykdoma gerai organizuota nusikalstama veika
91 Kas šiam organizuotam nusikalstamam procesui vadovauja?