2020 m. birželio 2 d.

 

E. Snowdenas kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui

Paskelbta: 2013-08-26 09:32 Autorius: Andrius Dzidolikas
„Kai nusprendžiau atskleisti slaptą informaciją, aš tai padariau iš meilės savo šaliai ir jausdamas atsakomybę už kitus. Jei atmesite mano malonės prašymą, aš kalėsiu sau skirtą laiką žinodamas, kad kartais turi sumokėti didžiulę kainą už tai, kad gyventum laisvoje visuomenėje”, – rašė 25 metų B. Manningas, neseniai nuteistas kalėti 35 metus. Nuotr. iš BBC
„Kai nusprendžiau atskleisti slaptą informaciją, aš tai padariau iš meilės savo šaliai ir jausdamas atsakomybę už kitus. Jei atmesite mano malonės prašymą, aš kalėsiu sau skirtą laiką žinodamas, kad kartais turi sumokėti didžiulę kainą už tai, kad gyventum laisvoje visuomenėje”, – rašė 25 metų B. Manningas, neseniai nuteistas kalėti 35 metus. Nuotr. iš BBC

Tūlas skaitytojas savęs paklaus: „O kas man darbo kažkoks vaikinukas su akiniais? Jis man duonos neuždirba.“

Toks mąstymo būdas skamba tikrai logiškai. Nėra lengva domėtis žvalgybos ar politikos aktualijomis, kai vos suduri galą su galu. Perfrazuojant žinomą ekonomistą Josephą Stiglitzą, „tau pasisekė, jei vadinamojoje spermos loterijoje ištraukei laimingą bilietą – gimei atitinkamoje vietoje atitinkamu laiku“. Paprasčiau sakant, gavai išsilavinimą, esi sveikas, o gal ir turi neblogą darbą.

Kaip galingųjų pasaulio valstybių elitiniai žvalgybų darbuotojai susiję su eiliniu žmogeliu, kuriam kasdienių rūpesčių ir taip per akis?

Slaptųjų tarnybų intrigos glaudžiai susijusios su tuo, kaip valstybė vertina savo piliečius – laiko juos žmonėmis ar pasigailėjimo vertais mankurtais.

Naujausiame savo darbe „Nelygybės kaina: kaip šiuolaikinė susiskaldžiusi visuomenė griauna mūsų ateitį“ (2013) Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Stiglitzas baisisi socialine nelygybe. Be autoriaus minimų milijonų bedarbių ir milijonų šeimų, kurios neteko namų dėl bankininkų žaidimų, skaudžiausia žinia tiek JAV, tiek kitų valstybių vadovams yra tokia: Amerikoje sparčiai nyksta vidurinė klasė.

Palaukite. Čia kažkas ne taip. Juk kalbame apie „svajonių Ameriką“, valstybę, kurioje visi lygūs, apie galimybių šalį.

Paklausite, o kuo čia dėtas Edwardas Snowdenas ir supervalstybių žvalgybų intrigos?

Atsakymas skamba niūriai – E. Snowdenas nėra pirmas, nebus ir paskutinis. Didžiųjų valstybių specialiųjų tarnybų nešvarūs žaidimai, dažnai susiję su itin kruvinais darbais visame pasaulyje, ir vadinamieji pranešėjai (whistleblowers) leidžia teigti, kad prezidentas Barackas Obama nėra Abrahamo Lincolno įpėdinis idealogine prasme.

Juk tokie kaip „WikiLeaks“ informatorius Bradley Manningas ar buvęs CŽV ir NSA darbuotojas E. Snowdenas yra eiliniai neeilinių gabumų piliečiai, neapsikentę patiriamo melo ir galų gale nusprendę žmonėms pasakyti tiesą.

Verta pasižiūrėti, ar didžiosios valstybės bei mūsiškė valdžia išties socioekonomine prasme laiko savo piliečius demokratinės visuomenės nariais. Žvalgybų paslaptis viešinančių pasipiktinusių asmenų pozicija išduoda, kad didžiųjų valstybių politikoje ir ekonomikoje vyksta kažkas baisaus.

Antai Didžioji Britanija tradiciškai laikoma vadinamųjų demokratinių valstybių persekiojamųjų guodėja. Ar tai būtų Rusijos, ar JAV, ar kitų šalių sąžinės ir minties  kovotojai, Anglija ir apskritai „senoji“ Europa juos paprastai priglaudžia. Kai buvo nunuodytas Rusijos federalinės saugumo tarnybos agentas Aleksandras Litvinenka, oficialusis Londonas ėmė ne juokais grūmoti Kremliaus kardinolams, futbolo klubą „Chelsea“ nusipirkęs Rusijos oligarchas Romanas Abramovičius politinį prieglobstį irgi susirado kadaise jūrų žygiais garsėjusioje šalyje.

Tačiau, leisdamas sunaikinti įtakingai žiniasklaidos priemonei E. Snowdeno atskleistus slaptus žvalgybos duomenis, Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas žengė didelį žingsnį atgal. Mano nuomone, sugrįžo į tuos laikus, kurie puikiai atspindėti Victoro Hugo romane „Žmogus, kuris juokiasi“. Knygoje minimi teisingumą mediniais vėzdais įgyvendinantys teismo pasiuntiniai. Teisingumo vykdytojui, uždususiam nuo mosavimo tokiu vėzdu, ne itin rūpi jo aukos maldavimai pasigailėti.

Kai Didžiojoje Britanijoje registruotas JAV karinis rangovas „DynCorp“ ėmė persekioti kroatų kilmės policijos pareigūnę Kathryn Bolkovac, pranešusią pasauliui apie prekybą vaikais, moterimis ir ginklais, Anglijos spauda ją užstojo. Pasipylė interviu, straipsniai spaudoje, kvietimai filmuotis – žodžiu, oficialusis Londonas palaikė šią moterį. Šį atvejį su tam tikromis išlygomis galima gretinti su A. Litvinenkos ir R. Abramovičiaus situacija, nors pastarieji yra rusai, o K. Bolkovac – amerikietė.

Deja, to nagalima pasakyti apie E. Snowdeną. Ir vis dėlto dar nežinia, ar, jam sėkmingai slapstantis Rusijoje, jau galima teigti, esą ne tik JAV, bet ir Britų salos, o su jomis – ir visa senoji Europa, sugrįžo į imperializmo laikus.

O gal situacija artimiausiu laiku pasikeis į priešingą pusę – Europos Sąjunga ims svarstyti kokį itin griežtai žvalgybas ir kontržvalgybas kontroliuojantį apynasrį reglamento forma. Reglamentas pagal Europos Sąjungos teisę yra toks teisės aktas, kuris privalomas visoms šalims narėms.

Tik laikas duos atsakymus į šiuos klausimus. Pačiam E. Snowdenui Jungtinės Valstijos pademonstravo nedviprasmišką poziciją jo asmens atžvilgiu. Tiesą sakant, visais požiūriais: ir dėl fizinio saugumo, ir dėl nešališko teismo, ir dėl galimybės grįžti į tėvynę bei reabilituotis.

Žinoma, kalbos apie reabilitavimosi galimybę skamba naiviai po ankstesnių susidorojimų su kitais JAV informatoriais ir ypač po neseniai paskelbto nuosprendžio B. Manningui, kuriam skirta 35 metai kalėjimo. Tokia ilga laisvės atėmimo bausmė rodo, kad JAV yra pasirengusios itin rimtai saugoti valstybines paslaptis su žyma „visiškai slaptai“. 35 metai už grotų – tai bausmė, skiriama už labai sunkų nusikaltimą, kuris Lietuvoje prilygtų, tarkim, pasikėsinimui į prezidento gyvybę, valstybės perversmui ar panašioms veikoms.

Todėl sunku atsakyti į klausimą, kas yra E. Snowdenas – didvyris ar... išdavikas?

Žvelgdamas iš grynai asmeninių jauno piliečio pozicijų, E. Snowdeną drįsčiau – pritardamas buvusiam VSD pareigūnui Kastyčiui Braziuliui – vadinti didvyriu. Tačiau, priešingai nei K. Braziulis, nesutinku, kad JAV valdžios interesams, o ne vien savo šalies piliečiams atstovaujantis asmuo, paviešinęs įslaptintą informaciją, kartu automatiškai išduoda valstybę. Kaip tik turėtume palaikyti drąsų žmogaus apsisprendimą neužmerkti akių į akiplėšišką žvalgybų savivaliavimą, ypač kai tokia veikla yra potencialiai žalinga kiekvienam iš mūsų.

Kaip suprasti „kiekvienam iš mūsų“? Ar tik ne 2005 m. Seimas bandė svarstyti vadinamąjį Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą? Apmaudu, kad iki šiol toks įstatymas nėra priimtas. Atsivertus Seimo interneto puslapį www.lrs.lt, naujausia įstatymo redakcijos data – 2011 m. balandžio 6 d. Tą dieną Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstytas įstatymas pasiųstas… toliau tobulinti. Ir taip sėkmingai tobulinamas jau kelerius metus.

Tuo metu priimti Kriminalinės žvalgybos įstatymą seimūnai suspėjo. Tačiau apie įstatymo paskirtį pagalvoti pamiršo. Kam skirtas įstatymas? Kokioms veikoms tirti? Kokiems asmenims sekti? Pamiršdami atsakyti į šiuos esminius klausimus, susijusius su pagrindinių žmogaus teisių pažeidimais, parlamentarai, anot K. Braziulio, mūsų slaptosioms tarnyboms suteikė dar daugiau galių.

Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas atsitiktinai „vėluoja“, o Seimo interneto puslapyje kriminalinės žvalgybos įstatymo patobulinimų – nors vežimu vežk.

Argi elgiamės ne panašiai kaip mūsų strateginis partneris JAV? Antai 1971 m. laikraštis „The New York Times“ garsino D. Ellsbergo istoriją. Šio kovotojo atskleisti dokumentai „parodė žmonėms, kad JAV prezidento Lyndono Baineso Johnsono (1908–1973) administracija visąlaik melavo ir žmonėms, ir Kongresui, o dėl šio melo prasidėjo vienas baisiausių amerikiečių sukeltų karų“ (Peleckis M., ekspertai.eu, 2013–06–10). O kiek kartų piliečių iniciatyvinės grupės Lietuvoje atsimuša į tylos sieną, kai dėl rezonansinių bylų priverstos minti įvairių institucijų slenksčius?

Argi elgiamės ne panašiai kaip Didžioji Britanija? Premjeras D. Cameronas atostogauja sau sėkmingai Pietų Anglijoje, o tuo metu „The Guardian“ rūsyje, stebint britų saugumiečiams, naikinami E. Snowdeno laikraščiui dovanoti žvalgybiniai duomenys. Ar ne panašios „prezidentė šiuo metu atostogauja“ taktikos griebiasi mūsų aukščiausiosios valdžios vyrai ir moterys, ypač tais atvejais, kai aštrios problemos išsprendimas ar išsakyta oficiali nuomonė apie eilinę rezonansinę bylą gali kainuoti rinkimus ar mažų mažiausiai kirsti per reitingus?

Argi ne panašiai elgiamės kaip šimtmečiais nekenčiami broliai iš Rytų? Didžiojoje Britanijoje 1991 m. anglų kalba išleistoje garsaus Sovietų Sąjungos tiriamosios žurnalistikos atstovo Artiomo Boroviko knygos „Slaptasis karas: tikra Afganistano karo istorija“ epiloge skaitome (p. 279): „Iš karo cenzoriaus atgavęs knygos rankraštį, pastebėjau daugiau nei du šimtus pataisymų, iškraipytų faktų, ištrintos informacijos […] Negalėjau sutikti su tokiais pakeitimais.“

Tuometė sovietų valdžia šį karo žurnalistą kaltino, esą jis nė kojos į Afganistaną nebuvo įkėlęs.

2000-aisiais A. Borovikas pradėjo domėtis čečėnų neva vykdytais sprogdinimais Maskvoje. Tais pačiais metais žurnalistas žuvo per atsitiktinę nelaimę, kai sudužo lėktuvas, vos spėjęs pakilti iš Tarptautinio Šeremetjevo oro uosto. A. Borovikas paliko gyvųjų pasaulį būdamas 39-erių, likus trims dienoms iki jo publikacijos apie Vladimiro Putino vaikystę.

Ar šių išvardytų sąžinės ir minties kovotojų likimai nėra tik „eilinės“ nesiskaitymo su savais piliečiais politikos pasekmės? Juk bent jau XX amžius visas yra pažymėtas kruvinomis pranešėjų (whistleblowers), karo žurnalistų, kovotojų už taiką ir kitų visuomenės naudai dirbusių piliečių mirtimis. Retoriškai turėtume savęs paklausti, kodėl mūsiškiai valdžioje nesiima esminių pokyčių valstybėje. Pavyzdžiui, nepasimoko iš Gruzijos. Gruzinai griebėsi Vakarų valstybių praktikos – atleido daugumą policininkų, taip sunaikindami jų korupcinius ryšius su nusikaltėlių pasauliu.

Ar tik ne panašiai pasielgė ir broliukai estai? O kaip sekasi gyventi islandams? Kodėl gi mes negalėtume pamaloninti komercinių bankų vadovų atostogų cypėje malonumais?

O baigti norėčiau keliais klausimais Lietuvos valdžios vyrams ir moterims.

Kaip jaučiasi tie milijonai Amerikos bedarbių, niekada net nesvajojusių apie E. Snowdeno metinį atlyginimą, kai per televiziją stebi susirūpinusio buvusio CŽV darbuotojo tėvo interviu?

Kaip jaučiasi tūkstančių tūkstančiai eilinių Lietuvos žmonių, išgirdę faktą, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu galima sekti iš esmės kiekvieną pilietį?

Net ir tokį, kuris metų metus dirba už minimalų mėnesinį atlyginimą ir nemato prošvaisčių, kad Seimas pagaliau ryšis teisingiau paskirstyti surenkamus biudžeto pinigus ir reformuos mokesčių sistemą vedamas sąžinės, o ne interesų.

Kitaip sakant, tokį, kuris niekam savo mintimis netrukdo, taigi ir klausytis jo nėra pagrindo.

O gal yra? Praėjusiais metais liūdnai išgarsėjome visoje Europoje pagal valstybės sankcionuotų (?) pasiklausomų telefoninių pokalbių skaičių – 7 147 asmenų atžvilgiu.

Kaip pabaigsime šiuos metus?

Kalba redaguota ekspertai.eu

 
Komentarai

 
Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras