Rusiškos politikos įpročiai Lietuvoje

„Svarbiausioji vertybė yra ne laisvė, o ekonominis stabilumas, saugomas ne teisės normų, bet stiprios Vyriausybės. Konsensusas keičia rinkėjų mandatą. Individas yra priemonė tikslui pasiekti, o ne neatimamų teisių savininkas, teisingumas - įrankis, o ne idealas. Žiniasklaida yra valstybės instrumentas, o ne jos galios tramdytoja. Pilietinė visuomenė - socialinės konsolidacijos instrumentas, o ne įvairovė. Nuosavybės teisės ir sutartys yra sąlyginės, užsienio politika - tiktai nacionalinių interesų propagavimas.“

Taip situaciją Rusijoje ir jos valdomoje erdvėje savo knygoje „Naujasis šaltasis karas“, kuri 2008 m. pasirodė ir lietuvių kalba, apibūdino garsus britų žurnalistas ir publicistas Edwardas Lucas.

Tačiau jei nežinotume, kam skirta ši charakteristika, tektų pripažinti, jog šie žodžiai taikliai diagnozuoja nūdienos Lietuvos situaciją.

Toks apibūdinimas jau ne vienerius metus yra įgyjęs konkrečius pavidalus mūsų viešajame ir politiniame gyvenime. Daugybė vertybių, kurios turėtų cementuoti politinį ir visuomeninį gyvenimą, yra paprasčiausiai „išplaunamos“ ir praranda savo tikrąją prasmę.

Taip ugdoma pilietinė apatija, nes šalies gyventojas kasdien tik įsitikina, kad nieko negali pakeisti - su juo nepasitarus, už jį bus nuspręsta, kas jam, Lietuvai, mums visiems yra naudinga. Žmonės gali ką nori galvoti, reikšti savo nuomonę apie skalūninių dujų gavybą, euro įvedimą ar Lietuvos žemių pardavimą užsieniečiams, tačiau politikams tai nė motais. Net po referendumo dėl atominės elektrinės statybos, kai piliečių nuomonė buvo aiškiai pareikšta, vis bandoma jos nepaisyti.

Kuriama regimybė, kad valstybėje yra menamas stabilumas, kurį saugo tuo metu valdantieji, o bet koks mėginimas kritikuoti, aiškintis padėtį, abejoti yra vertinamas kaip kėsinimasis į „valstybės pamatus“, „negatyvus požiūris į pasiekimus“, „saviplaka“, „tikrovės tapymas juodomis spalvomis“ ir pan.

Tad pilietinė apatija, kai žmonės tik bejėgiškai stebi valdžios savivalę ir ją keiksnoja interneto komentaruose, yra natūrali. Deja, ši pilietinė apatija yra tapusi lėtine mūsų visuomenės liga, nes pilietiškumo, tautiškumo proveržis savo apogėjų pasiekia tada, kai mūsų sportininkai skina pergales tarptautinėse varžybose, bet neišsilieja protestais, kai už žmonių nugarų valstybės lygmeniu vykdomos milijardinės machinacijos, kurias dangsto teisėsauga, kai trypiamos žmogaus teisės, kai prekių ir paslaugų kainos išauga tiek, jog į prekybos centrą nuėjęs žmogus pasijunta apiplėštas.

Apklausų duomenimis, Lietuvos gyventojai labiau pasitiki ugniagesiais nei politinėmis partijomis.

Po tokių tyrimų turėtų susirūpinti daug kas. Jei namai pleška retai, tai būtent partijos valdo šalį, nuo jų sprendimų priklauso valstybės, t. y. visų mūsų ateitis.

Po tokių tyrimų turėtų atsistatydinti visų partijų vadovai, nes jie šias partijas taip „nuvairavo“, kad visuomenei tapo mielesni grašius gaunantys, su sena įranga besidarbuojantys ir niekada nestreikuojantys gaisrininkai, negu jų interesus turinčios ginti partijos. Ar galima reikalauti iš piliečių pasitikėjimo partijomis, kai jos yra panašesnės į cosa nostra, nei į demokratinės visuomenės institucijas? Tai, kas prasprūsta iki mūsų apie parodomuosius teisėsaugininkų tyrimus kai kuriose savivaldybėse, atveria klestinčių reketavimų, nelegalių atsiskaitymų, duoklės mokėjimų partijų vadovybei papročius.

„Griežta hierarchinė struktūra ir subordinacija yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl teisėsaugai labai sunku apkaltinti aukščiausiuosius šeimos asmenis,“ – rašoma Vikipedijoje apie mafiją. Šiuos žodžius puikiai galėtume pritaikyti Lietuvos partijoms, priduriant, kad teisėsauga net nenori „apkaltinti aukščiausiuosius šeimos (partijos) asmenis“, nes su jais neretai yra susijusi.

Kaip ir Rusijoje, Lietuvoje valdžią „gražiai“ išsidalina kelios partijos, o ši oligarchinė savivalė bei mafijinė sistema taip ir nesulaukia Lietuvoje rimtos politinės opozicijos. Kadaise Česlovas Juršėnas pareiškė, kad „opozicija turi būti konstruktyvi". Vadinasi, ji neturi trukdyti valdantiesiems dirbti, o tik apsiriboti korektiškomis pastabomis. Dabartinė fragmentiška ir susiskaldžiusi opozicija („Drąsos kelias“, „Lietuvos sąrašas“, tautininkai, valstiečiai, žalieji) yra šios Č. Juršėno „svajonės“ išsipildymas. Kiekviena dalis verda savo sultyse, šnairuoja į kolegas, nesugeba uždegti visuomenės ir mano, kad daug dirba „vardan tos“...

Tačiau vis kirba klausimas: negi visi šie rytietiškos politikos įpročiai Lietuvoje yra amžini?