2019 m. rugpjūčio 26 d.

 

Rusijos imperijos globėja šv. Elena vėl laimina Lietuvą

47
Paskelbta: 2013-07-19 14:02 Autorius: Dr. Rasa Gečaitė | ekspertai.eu
Vilniaus katedra su skulptūromis. E.eu nuotr.
Vilniaus katedra su skulptūromis. E.eu nuotr.

Lietuvos Respublikos paveldosaugos simuliakrai (3)

Ne, tai ne miražas, o ir ne grėsmingas sapnas. Kiekvieną dieną nuo saulės patekėjimo iki saulėlydžio, o ir naktį mėnulio šviesoje ar be jo Lietuvos sostinės svečius ir skubančius vilniečius įdėmiu žvilgsniu iš padangės stebi ne kas kita, o Rusijos imperijos globėja šventoji Elena su įspūdingo dydžio paauksuotu kryžiumi. Tai akivaizdžios tikrovės vaizdas, kurį matome pakėlę kiek nustebusias akis į pagrindinės Lietuvos šventovės – Vilniaus arkikatedros bazilikos – frontoną, ant kurio 1997 metais vėl buvo užkelta didingoji šv. Elena. Šiai Rusijos globėjai ant frontono iš dešinės ir kairės palaiko draugiją Lenkijos globėjo šv. Stanislovo ir Lietuvos globėjo karalaičio šv. Kazimiero skulptūros, tačiau hierarchiškai pažymėtos. Šventoji Elena krikščionybės istorijoje labiau žinoma kaip Romos imperatoriaus Konstantino motina, kurios veikiamas jos sūnus įteisino krikščionybę. Taip pat X amžiuje Igorio Riurikaičio iš Kijevo žmona Olga buvo pakrikštyta Elenos vardu ir paskelbta šventąja. Tad Rusijoje viena labiausių garbinamų ikonų kaip tik ir vaizduoja šv. Eleną.

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybinė įmonė Vilniaus pilių direkcija savo interneto tinklalapyje šių skulptūrų atstatymą vadina svarbiausiu savo veiklos darbu nuo pat šios įmonės įsteigimo pradžios 1994 metais. Paslaugiai pacituosiu: „Ko gero, šiuolaikinės kartos vilniečiui ar dažnai Vilniuje besilankančiam svečiui sunku įsivaizduoti Vilniaus arkikatedrą baziliką be trijų šventųjų – šv. Elenos, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo – skulptūrų. Tačiau nuo 1950 m. iki 1996 m. arkikatedros stogas buvo tuščias. Netrukus po įsteigimo Vilniaus pilių direkcija ėmėsi šventųjų skulptūrų atkūrimo įgyvendinimo, ir jos jau 16 metų laimina lankančiuosius Katedros aikštę. Skulptūrų autorius – garsus lietuvių skulptorius Stanislovas Kuzma (1947–2012).“ Taigi Rusijos globėja šventoji Elena vėl laimina Lietuvą iš Vilniaus padangės, kaip ir pirmosios okupacijos laikais, kurie truko net daugiau kaip šimtmetį. Aukos prieraišumo sindromas turėjo puikias galimybes iškeroti okupuotos tautos kūne netgi genetiškai.

Vilniaus arkikatedros bazilikos frontonas su šv. Elenos, šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero skulptūromis. Vilniaus katedra su skulptūromis. E.eu nuotr.

Tačiau šią Vilniaus pilių direkcijos nuorodą reikėtų patikslinti: skulptorius S. Kuzma yra šių skulptūrų tik „atkūrimo“ autorius, nes jos pirmą kartą buvo užkeltos maždaug 1801 metais ir nuverstos 1950-aisiais. Štai čia prasideda įdomioji istorija apie dar vieną nepriklausomos Lietuvos paveldosaugos simuliakrą. Kai niekieno neverčiami ir jau pasiskelbę nepriklausomais patys pagarbiname ir grąžiname okupacijos simbolius. Iškasame, nuvalome, sulipdome ir pritvirtiname pačiose matomiausiose ir gal net pačiose strategiškai svarbiausiose vietose, kaip okupantų ir buvo sumanyta. Tik lieka klausimas – sąmoningai ar nesąmoningai tai daroma? O ir tas sąmoningumas yra jausminis, protinis ar tiesiog infantiliškas. Pagaliau tai irgi kainuoja, o lėšos naudojamos iš visų mokesčių mokėtojų bendro iždo. Pavyzdžiui, šiuo atveju skulptūroms atstatyti panaudota apie milijoną litų, o kitais atvejais sugebama priartėti ir iki milijardo.

Pradžių pradžia su detektyvo prieskoniu

Detektyvą pasiūlo puikusis Vlado Drėmos veikalas „Dingęs Vilnius“, parengtas ir pirmą kartą išleistas 1991-aisiais. Būtent jame V. Drėma užsipuola 1950-ųjų Vilniaus architektus, kurie leido nugriauti Katedros frontono skulptūras ir iki sovietmečio pabaigos neleido jų vėl užkelti. „Skulptūros puošė Katedros frontoną iki 1950 m. vasaros, kai buvo nuimtos ir, to meto Vilniaus vadovaujantiems architektams pritariant, sunaikintos. Griovėjai visiškai nesiorientavo Lietuvos architektūros istorijoje, neišmanė architektūros formų, jos raidos specifikos, nebuvo susipažinę su paprasčiausiais dokumentais. Vadovavosi jie diletantų paleista paskala, esą šias skulptūras pastatęs architektas M. Šulcas po L. Gucevičiaus mirties apie 1801 m. ar net vėliau, kunigams pareikalavus „sukrikščioninti“ Katedros išorę. Kitas griovėjų argumentas buvo tas, kad Katedros fasado skulptūros esančios barokinės ir užgožiančios klasicistines statinio formas“ (V. Drėma. Dingęs Vilnius. Vaga, 1991, p. 117).

Ką gi, pirmąsias Vilniaus katedros skulptūras pačioje XVIII a. pabaigoje iki 1801 metų išdrožė ypatingais gabumais nepasižymėjęs vilnietis skulptorius ir drožėjas Karolis Jelskis (iki 1749–1824/1825). Jis nėra vertas didelio dėmesio, tačiau nemažai nuveikė po trečiojo  Abiejų Respublikų padalijimo 1795 metais prie carinės Rusijos prijungtoje Lietuvoje, tiksliau, Rusijos Šiaurės Vakarų gubernijoje.

Jau ne kartą gyniau priešingą nei V. Drėmos nuomonę, kad Vilniaus katedros frontono trys skulptūros visiškai nedera prie Lauryno Gucevičiaus pavyzdingai suprojektuotos klasicistinės Katedros – nei stilistiškai, nei pagal proporcijas, nei semantiniu krūviu, t. y. savo prasmingumu. Nes vilnietiškos Katedros architektonika yra vienas puikiausių XVIII amžiaus klasicizmo pavyzdžių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. O štai jau po L. Gucevičiaus mirties (1753– 1798) užkeltos skulptūros savo stilistika neturi nieko bendra su talentingojo vilniečio architekto grynojo klasicizmo pajauta, kuri buvo išlavinta studijuojant Paryžiaus karališkojoje meno akademijoje ir Romoje pas garsius to meto architektus. Šių dienų žinomas vilnietis filosofas ką tik užkeltas ant Vilniaus katedros frontono skulptūras gana taikliai apibūdino vienu žodžiu – „balvonai“.

Vilniaus Katedros aikštė nuo Pilies gatvės. Vilniaus katedra su skulptūromis. E.eu nuotr.

Puikiai suprantu įkliuvusius į V. Drėmos 1991-ųjų knygoje „Dingęs Vilnius“ kategoriško aiškinimo spąstus, kad skulptūros jau buvo 1798–1799 metais ir kad jas 1950-aisiais sunaikino „griovėjai“, kurie vadovavosi „diletantų paleistomis paskalomis“. Su visa pagarba V. Drėmai ir jo sekėjams, kurie niekaip nenori matyti šiurpaus disonanso tarp užkeltų skulptūrų ir taisyklingai skambančios išlakios klasicistinės Katedros, be jokių dvejonių pritariu pastarųjų priešininkams ir kviečiu pasitelkti akivaizdžius liudijimus.

Pirmasis ir vienas svarbiausių liudijinimų yra L. Gucevičiaus dalyvavimas 1794 metų sukilime po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1793 metais, kai per sukilimą buvo bandoma atsiplėšti nuo ultimatyvios Rusijos įtakos. L. Gucevičius organizavo Vilniaus civilinę gvardiją, kuriai ir vadovavo, o kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas. Tad gana sunku įsivaizduoti tuo pat metu jį patį piešiantį Rusijos globėjos šv. Elenos skulptūros kontūrus ant jo suprojektuoto klasicistinio šedevro dar laisvoje Lietuvoje. Yra ir paties L. Gucevičiaus išlikęs 1784 metų rekonstrukcijos piešinys, kurį galima rasti V. Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ (p. 116), – jame nėra jokių skulptūrų ant Katedros frontono. Kitas svarbus liudijimas yra garsiojo Vilniaus dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus 1797 metų jau rekonstruotos Katedros piešinys, kuris saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje, o šį piešinį galima pamatyti kitoje knygoje „Liudvika Byševska. 1786 metų kelionės į Vilnių“ (Vilnius, 2008, p. 18). Šiuose 1784 ir 1797 metų neatsitiktiniuose piešiniuose aiškiai matyti, kad dar nėra jokių skulptūrų ant Vilniaus katedros frontono. O ir paties L. Gucevičiaus dalyvavimas sukilime prieš Rusiją visiškai paneigia palankumą imperinės Rusijos šventajai globėjai.

Nežinia kodėl V. Drėma pats sau prieštarauja dėl skulptūrų, teigdamas savo knygoje, kad 1798 metais Jonas Rustemas „nupiešė Katedrą iš išorės jau visai užbaigtą, nors M. Šulcas dar baiginėjo interjero darbus“ (p. 115). Betgi čia pat pateikia ne Jono Rustemo piešinį, o Jono Ligberio XIX a. pradžios vario piešinį su paties V. Drėmos prierašu – „pagal J. Rustemo 1798 m. paveikslą“ (p. 116). Mums svarbu, kad ten pat V. Drėma mini ir jo surastus kapitulos archyvo dokumentus apie 1799 metais ant Katedros frontono stovėjusias tris dideles medines skulptūras, bet nenurodo pačių dokumentų. Kaip tik ši archyvinė nuoroda gali paliudyti, kad 1799 metais buvo užkelti tik pirmieji būsimų skulptūrų mediniai maketai. Pagal paties V. Drėmos knygoje glaustai pateiktą Katedros rekonstrukcijos darbų aprašymą L. Gucevičius pradėjo rekonstrukcijos darbus 1782 metais ir juos buvo priverstas nutraukti 1792-aisiais. „Rekonstrukcijos darbai vyko visą dešimtmetį (1782–1792). Dėl lėšų stokos statyba 1792 m. buvusi nutraukta ir atnaujinta tik 1799–1801 m. Šiems darbams jau vadovavo architektas Mykolas Šulcas“ (p. 115).

Pasitelkus šiuos liudijimus yra visiškai aišku, kad skulptūros yra atsiradusios jau po L. Gucevičiaus vadovaujamų rekonstrukcijos darbų. Juozapo Peškos 1808 metų piešinyje, kuris saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje ir paskelbtas minėtoje L. Byševskos kelionių į Vilnių knygoje (p. 23), skulptūros ant Katedros frontono neabejotinai turėtų būti priskirtos Mykolo Šulco vadovavimui, kuris tiesiogiai susijęs su pirmąja Lietuvos okupacija, kai po Abiejų Respublikų trečiojo padalijimo 1795 metais Lietuva atiteko Rusijai ir buvo pervadinta carinės Rusijos Šiaurės Vakarų gubernija. Nuo tada Lietuvai vadovavo Rusijos imperijos caro paskirti gubernatoriai. Kaip žinoma, vienas toks M. Muravjovas 1863-iaisiais net pagarsėjo Koriko vardu po egzekucijų Lukiškių aikštėje.

Tad visai nekeista, kad pagrindinė iš trijų ant Vilniaus katedros užkeltų griozdiškų skulptūrų vaizduoja Rusijos globėją šv. Eleną su milžinišku paauksuotu kryžiumi. O prie jos patarnaujančiai prišlietos Lenkijos globėjo šv. Stanislovo ir Lietuvos globėjo šv. Kazimiero skulptūros. Hierachija yra daugiau nei aiški, ir štai tokia žinia apie Šiaurės Vakarų gubernijos priklausomybę 1801 metais buvo paskelbta visiems lietuviams ir plačiajam pasauliui nuo pagrindinės Lietuvos šventovės – Vilniaus katedros frontono.

Didysis sovietmečio ir Nepriklausomybės paradoksas

Išties neginčytinai didinga šventųjų trejybė, sujungianti Rusiją, Lenkiją ir Lietuvą. Koks nuostabus nepriklausomos Lietuvos patriotų ryžtas grąžinti Lietuvos ir Lenkijos padalijimo ir prijungimo prie Rusijos imperijos simbolius. Nes tai yra paveldas, o jį reikia saugoti. Tik kartais šmėkšteli klausimas, kodėl tiek pastangų ir lėšų skiriama okupacijos simboliams išsaugoti ir net atstatyti? Bet tai turbūt visai nereikšminga ir net klaidinga mintis. Nes paveldas yra aukščiau už okupacijų nemalonumus, pažeminimus ir  istorijos pakreipimą nauja vaga. Todėl tų naujų vagų simbolius reikia gerbti ir saugoti. Viskas išties paprasta ir aišku. Juk Lietuvos istoriją visi lietuviai nepaprastai gerai žino ir ypač gerbia. Na, o geriausi krikščionys – kaip pasirodė – yra buvę komunistai. Gal ir nekeista, nes krikščionybės viena svarbiausių dogmų yra atgaila. Kartais dviguba ar net triguba, kai gailimasi ne tik buvusių įprastų simbolių ir tradicijų, bet ir savęs, vis bandančio prisitaikyti prie naujos partijos ideologijos ir prarastų ištikimai užgyventų privilegijų.

Vilniaus katedros vaizdas XIX a. pabaigoje ant XX a. pradžios atvirlaiškio. Vilniaus katedra su skulptūromis.

Vis dėlto sovietmečiu nugalėjo pasisakiusieji už šių skulptūrų nugriovimą ir vėliau už jų neatstatymą. Pasak V. Drėmos, tai buvo diletantai ir griovėjai, nieko neišmanę apie architektūros formas ir jos raidą. Pagaliau kaip negražu šventųjų atžvilgiu. Ir labai nedraugiška Rusijos ir Lenkijos atžvilgiu. Sakyčiau, net akiplėšiškai drąsu, – juk vis dėlto Tarybų Lietuva buvo Tarybų Sąjungos seseriška respublika, o ir socialistinė Lenkija buvo ne kokių supuvusių Vakarų pasaulio laisvamanė.

Bet visi šie istoriniai ir architektūriniai nesusipratimai buvo kaipmat ištaisyti, kai atgavome Nepriklausomybę. Ir tada jau laisva valia galėjome išreikšti deramą pagarbą Rusijos imperijai ir ją nuo seno globojusiai šv. Elenai, o kartu ir Lenkijos globėjui šv. Stanislovui, kurio vardu Vilniaus arkikatedra yra pavadinta. Vilniaus pilių direkcija didžiuojasi  šiuo svarbiausiu savo veiklos darbu nuo pat šios įstaigos įsteigimo 1994 metas. Nors laikinai einantis direktoriaus pareigas Danius Malinauskas paaiškino, kad šį darbą Vilniaus pilių direkcija tik perėmė, o jį inicijavo kiti.

Ir šiek tiek apie pinigus...

Daugiau žinių apie tai suteikė šios įstaigos architektas Arvydas Kučinskas: „Kiek žinau, darbų pradžia prasidėjo Stanislovo Kuzmos iniciatyva dar 1989 metais. O 1991 metais darbus perėmė Lietuvos dailės muziejus. Tada Kultūros ministerija perdavė vykdyti darbus „kvadui“ (Kultūros vertybių apsaugos departamentui) ir čia matau Jono Glemžos pėdsakus, kuris tuo metu buvo šio departamento direktorius. Tik 1995 metais iš „kvado“, dar tiksliau – iš bendrovės „Paminklai“, šiuos darbus perėmė Vilniaus pilių direkcija. Daug iniciatyvos parodė Algirdas Brazauskas. Tuo metu Baltramiejaus bažnytėlėje buvo virinamos iš vario lakštų skulptūros. Kartu su skulptoriumi Stanislovu Kuzma prie skulptūrų konstrukcijų dirbo Vytautas Navickas.“

Vilniaus katedra ir varpinė. Vilniaus katedra su skulptūromis. E.eu nuotr.

Taip pat buvo paslaugiai pateiktos žiniasklaidos archyvinių pranešimų kopijos apie skulptūrų atstatymą. Vienoje šių kopijų, kur skelbiama 1996 m. gruodžio 2 d. „Pirmadienio info“, užkliuvo dėmesys už trumpos žinutės, kad „šiuos meno kūrinius pagamino Vilniaus pilių direkcijos kolektyvas. Iš valstybės biudžeto skulptūroms skirta 300 tūkst. Lt. Kiek iš viso kainavo trys šventieji, tiksliai pasakyti sunku. Šiuos darbus finansiškai rėmė ir bažnyčia.“ Pasiteiravus architekto A. Kučinsko apie konkrečią sąmatą, skirtą skulptūroms atstatyti, buvo parodytas vienintelis dokumentas, patvirtintas Kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės D. Varnaitės 2000 05 26, „Nekilnojamosios kultūros vertybės, pertvakytos visuomenės lėšomis (arba jas naudojant iš dalies), priėmimo naudoti aktas (Kultūros vertybių apsaugos departamento 1998 08 17 įsakymas Nr. 212). Trijų šventųjų skulptūrų virš Vilniaus arkikatedros bazilikos portalo atkūrimas“. Jame nurodoma, kad visa „tvarkymo darbų kaina yra 777,181 tūkst. Lt“.

Ką gi, smalsumo dėlei dar priminsiu tiems, kurie pakels į dangų akis ir bus palaiminti ant Vilniaus katedros frontono vėl užkeltos visos Rusijos globėjos šventosios Elenos, kad ši skulptūra yra net 900 kg svorio ir 5,65 metro aukščio, o bendras jos aukštis su kryžiumi – net 10 metrų. Belieka tikėtis, kad šv. Elena su hierarchiškai pažemintais šv. Stanislovu ir šv. Kazimieru laimina nepriklausomą Lietuvą, o ne Rusijos Šiaurės Vakarų guberniją...

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
47. Linas
(2013-07-30 10:05:45)
(84.15.50.147) Parašė:

Paskaičiau straipsnį apie katedros skulptūras - klaidų ir susireikšminimo kratinys: 1. Drėma netyrinėjo skulptūrų siužetų, kokius šventuosius vaizduoja, jis teigė, kad statinio kaip meno kūrinio užbaigtumui jos reikalingos. Net rotušės senuose vaizduose matosi virš portalo 3 postamentai, ant kurių skulptūrų niekas nepastatė, nors matyt buvo joms paruošta vieta. 2. Remiasi nežinia kieno sugalvotu mitu (teisinančiu skulptūrų nugriovimą), kad Šv.Elena yra Rusijos globėja. Rusijos globėja laikoma Dievo motina (Bogorodica - pokrovitelnica Rossii), tad Lietuvoje populiarų Marijos garbinimą (kultą) reikėtų laikyti prorusiškumu, o ne Šv.Elenos pagerbimą skulptūra, kuri rusiškoje literatūroje minima ne kaip Rusijos globėja, o dažytojų, adatų ir vinių gamintojų globėja. 3. Menkindama skulptorių Jelskį, autorė teigia "Jis nėra vertas didelio dėmesio, tačiau nemažai nuveikė po trečiojo Abiejų Respublikų padalijimo 1795 metais prie carinės Rusijos prijungtoje Lietuvoje, tiksliau, Rusijos Šiaurės Vakarų gubernijoje" - Rusijos imperijoje niekad nebuvo Šiaurės Vakarų gubernijos. Šiaurės vakarų kraštu vadino (pradžioje toks pavadinimas nevartotas, pvz. įsteigta "Vilniaus švietimo apygarda" apėmė visą teritoriją, vėliau vadintą šiaurės vakarų kraštu) po padalijimo prie Rusijos prijungtą Žečpospolitos dalį, kuri buvo suskirstytą į 6 gubernijas ir tik 2 iš jų lietuvių gyvenamos. O tokiu pritemptu argumentu menkinti galima būtų begalę veikėjų, išsimokslinusių ir kūrusių Vilniuje po 1795 metų, pvz. Adomą Mickevičių. 4. Autorė teigia "1991 metais darbus perėmė Lietuvos dailės muziejus. Tada Kultūros ministerija perdavė vykdyti darbus „kvadui“ (Kultūros vertybių apsaugos departamentui) ir čia matau Jono Glemžos pėdsakus, kuris tuo metu buvo šio departamento direktorius" - 1991 metais departamentas vadinosi Paminklotvarkos departamentu, jis buvo prie Vyriausybės ir vadovavo jam Zubovas. Glemža atėjo į departamentą tik 1994 metais.



46. Hm
(2013-07-24 09:16:41)
(82.135.242.48) Parašė:

Paskaičius L.Palmaičio pamąstymų kyla klausimas - ar yra koks skirtumas tarp fašistų, komunistų, musulmonų ir krikščionių? Aš tai jokių esminių skirtumų nematau - viena tiesa ir jokio pakantumo kitokiems...



45. Raigerdas Letui Palmaičiui
(2013-07-23 23:11:35)
(93.203.26.162) Parašė:

Čia dar mūsų senuolių moraliniai principai, kurie buvo naikinami tų pačių krikščionių mūsų Lietuvoje: Perkūno priesakai Gerbkite savo tėvus ir išlaikykite juos senatvėje. Kaip jūs rūpinsitės jais, taip apie jus galvos ir rūpinsis jumis jūsų vaikai. Išsaugokite savo Protėvių Giminės atmintį ir jūsų palikuonys lygiai taip pat atmins jus… Ginkite senus ir mažus, tėvus ir motinas, sūnus ir dukteris, nes tai Giminė jūsų, išmintis ir šviesa tautų mūsų… Išauginkite savo atžalose meilę Šventai Rasės žemei, kad nesiveržtų jie prie užjūrių stebuklų, o galėtų patys kurti stebuklą labiau puikų ir stebuklingą, savo Šventos žemės garbei.. Netverkite stebuklų savo naudai, o kurkite stebuklus savo Giminės ir Dangiškosios Giminės gerovei… Padėkite artimam jo bėdoje, nes ateis bėda pas jus, padės jums jūsų artimieji… Veikite gerus darbus, savo Giminės ir Protėvių garbei, ir pasirūpinkite savo Šviesių Dievų palankumu.. Padėkite visomis jėgomis statyti Šventoves, saugokite Dievišką Išmintį, Senovės Išmintį… Plaukite savo rankas po savo darbų, nes tas kas savo rankų neplauna praranda Dieviškąją jėgą… Nežeminkite kitų žmonių savigarbos ir tenebus pažeminta jūsų savigarba… Netverkite bėdų kitų tikėjimų žmonėms, nes Dievas-Kūrėjas vienas virš Visų žemių ..ir virš visų Pasaulių… Nepardavinėkite jūs, žemių savų už auksą ir sidabrą, nes prakeikimą jūs sau prisišauksite… ir nebus atleidimo jums visas dienas be pabaigos… Ginkite jūs Žemę savo ir nugalėkite tiesos ginklu visus savo Rasės priešus… Neįtikinėkite jūs tų žmonių, kas nenori jūsų klausyti ir girdėti žodžių jūsų… Kas pabėgs iš žemės savo pas svetimus, lengvos duonos ieškodamas, tas savo Giminės atskalūnas, tenebus jam jo Giminės atleidimo, nes nusisuks Dievai nuo jo… Nesidžiaukite nelaime svetima, nes tas kas svetima nelaime džiaugiasi, tas nelaimę sau prisišaukia… Nepiktžodžiaukite ir nesijuokite iš tų, kurie jus myli, o atsakykite meile į meilę ir užsitikrinsite savų Dievų palaikymą… Mylėkite artimą savo, jei jis to vertas… Neimkite į žmonas, brolis – sesers savo,o sūnus – motinos savo, nes Dievus užrūstinsite, ir kraują Giminės savo suteršite… Nenešiokite žmonos rūbų vyriškų, nes moteriškumą prarasite, o nešiokite tai kas jums pritinka… Nenutraukite Šeimos Sąjungos ryšių, Dievų pašventintų, nes prieš Dievą-Kūrėją Vienintelį eisite ir laimę savo prarasite…



44. Raigerdas Letui Palmaičiui
(2013-07-23 22:53:58)
(93.203.26.162) Parašė:

Na, už ką galima padėkoti Letui Palmaičiui, kad jis kalba sąžiningai. Jeigu ir klysta, tai taip pat sąžiningai. Tai labai geras p. Leto Palmaičio požymis ir retas dalykas šiuolaikinėje Lietuvoje. Tad dabar galime konstatuoti galutinį tą variantą, kad šitos skulptūros į jokį Dangų neina, o yra vis dar tebesitęsianti kova su Pagonybe. Šita kova Lietuvai nereikalinga ir jums seniai laikas sukišti kardus į makštis. Jų jums dar prireiks tik visai kitu tikslu. P. Letas Palmaitis rašo:"Priešingai, kur tik įmanoma, jie visa tai palaiko, kad tik sugriautų abraomines religijas, nes tik jos kalba apie Vieną Tiesą ir Vieną Privalomą Moralę, o tai jiems mirtinas pavojus". Sutinku čia su jumis visu šimtu procentų. Bet tik skirtumas yra toks, kad niekas neturi tikslo griauti abraomines religijas, išskyrus homoseksualus. Kodėl? Todėl, kad jie jau pralaimėjo Babilone, kur juos nugalėjo judaistai, ir Romos Imperijoje, kur juos nugalėjo krikščionys. Babilonas išnyko su visais auksais, Romos Imperija išnyko su visais imperatoriais. Jeigu kalbėti aie šiandieną, tai krikščionybė yra bejėgė pasipriešinti homoseksualams, nes jie jau tiek suįžūlėjo, kad pradeda tiesiog atvirai tyčiotis iš krikščionių. Jų žurnaluose jau gali pamatyti paveiksliukus, kur arklys prieina prie krikščionio ir žvengdamas sako jam:"Na, papasakok man apie Jėzų, ir pabandyk ar aš tuo patikėsiu". O pagonims, man atrodo, jūs neįdomūs, nes aš nesu girdėjęs, kad jie jau labai jus agresyviai pultų. Bet Lietuva yra Lietuva, ir ji yra motina, tiek pagoniui, tiek krikščioniui, tiek ateistui, tiek musulmonui. Ir Lietuvoje bus protinga ta religija, kuri nesivels į jokias kovas, ir į jokius ginčus dėl Dievo, ir kokią religiją jis labiau myli. Žydai teigia, kad Dievas juos myli daugiau, nei kitus žmonės, tai tegul teigia. Man tai nekelia jokio pavydo, nes aš žinau, kad už tokią diskriminuojančią kitus žmones idėją, jie sumokės dar ne vieną kartą. Dievas mėgsta ne Petrą, ne Antaną, ne žydą ir ne lietuvį, bet jis mėgsta HARMONIJĄ IR BALANSĄ. Ir žmogus turi išaugti iki tokių sampratų. Dievas nesugalvojo nei žydų nei lietuvių. Tai žmonės sugalvojo, kad, neva, tai Dievas pasakė, o iš tikrųjų tai yra sukurta tik tam, kad valdyti tam tikrą žmonių grupę tam tikra linkme. Žmogus negali gyventi netikėdamas. Jis turi turėti kažkokią kelrodę žvaigždę, pagal kurią jis galėtų atskirti ar jis eina teisingu keliu ar jis nuo jo nusimušė. Ir Moralė žmonėms reikalinga tik ta prasme, kad jie galėtų koordinuoti savo tarpusavio santykius. Blogis ir Gėris yra abstraktūs dalykai, todėl kiekviena visuomenė apibrėžia sau Gėrio ir Blogio rubežius. Pvz., Lietuvoje dirba teismai, Teisingumo ministerija, VSD ir GP. Jie įsivaizduoja, kad žmonių santykius reguliuoja įstatymas. Ir štai mes turime rezultatus tokio labai neprotingo mąstymo. Ir jūs galite pakeisti visus ministrus, gali praeiti šimtas metų, ir niekas šiose institucijose nepakis, tik jos dirbs dar blogiau, nes jie nesupranta, kam reikalinga moralė. Tad labai gerai būtų, kad toks žmogus, kaip Letas Palmaitis nustotų kovojęs su pagonimis, nes lietuvių tautos moralė yra aukštesnė už tą visą abraominių religijų moralę kartu paėmus. Štai imu tik keletą iš jų, kurios yra patalpintos Sarmatų tinklalapyje: "Vyčio priesakai Būk garbingas. Melas vertas tautų, per daug silpnų, kad įrodyti teisę gyventi atvirame mūšyje. Būk teisingas. Elkis su kitais tik taip, kaip jie to užsitarnauja. Būk išmintingas. Nepriimk už tiesą melagingų tiesų, bet pažink pasaulį savo protu. Nesitaikstyk su blogiu, kitaip, blogis paliktas nenubaustas dauginasi, o kaltė guli ant to, kuris paliko jį nenubaustą. Neik ant Visuomenės pavadėlio. Minia gali tave išauklėti tik Vergu. Veržkis ištrūkti už jos ribų ten, kur valdo nenugalimos Gamtos Jėgos. Visada atsimink, kad silpnas – bijo kovos, stiprus veržiasi į ją, o didis randa joje savo laimę" .



43. Letas Palmaitis
(2013-07-23 19:53:53)
(78.62.221.179) Parašė:

Atsiprašau gerb. Martos, jei per skubėjimą susipainiojau. O dėl tikėjimo tikrai čia ne vieta ginčytis. Turi būti atitinkamas portalas. Man, pvz., reikia teokratinio portalo, nes ginčytis su pagonimis beprasmiška. Arba monistinis monoteizmas, arba panteizmas (kuris irgi gali būti suvoktas, kaip "monoteizmas", nes vienesnės dievybės už visą universą nesugalvosi: viskas yra D-vas, viskas yra viena, ar ne taip?). Nei vieno, nei kito neįrodysi, tačiau viena ir kita nesuderinama. Domėtis galima tik detalėmis, bet nuo jų esmė nesikeis. Jei p. Raigerdas smerkia krikščionis už agresyvumą, tai turbūt nežino, kad islamas apskritai nepripažįsta pagonims teisės egzistuoti. Abraomo D-vas apreiškė Save kaip Viešpats, reikalaujantis iš Savo kūrinijos klusnumo, ir taškas. Jo Valia ir yra Gėris. Kitaip kas tada gėris? Vienam viena, kitam kita? Vienam pasiaukojimas, kitam prievarta? Ne, man suprantamiau, kai Gėris yra Vienas. Gėris yra Vienas tada, kai yra Viena Tiesa. Vadinas ir Moralė yra Viena. Štai kur tikras monizmas, ne mitologinis. Būtent todėl musulmonų ir krikščionių požiūris į pagonis skiriasi tik metodais, bet ne esme. Būti Paties Kūrėjo, bet ne kūrinio, vergu, yra abraomitų pranašumas prieš pagonis, vergaujančius tokiems stabams, kaip malonumai, sėkmė, daiktai, tautos lyderiai ir pan. Beje, Bilderbergo veikėjams nei orientalizmai su visais savo "dzenais", nei pagonybė nė kiek netrukdo. Priešingai, kur tik įmanoma, jie visa tai palaiko, kad tik sugriautų abraomines religijas, nes tik jos kalba apie Vieną Tiesą ir Vieną Privalomą Moralę, o tai jiems mirtinas pavojus. Džiaugiuosi, kad islamas sukilo! Džiaugiuosi, kad tai išpranašauta dar prieš tūkstantmečius - žr. Pr 16, 12 (ten apię Izmailą pasakyta, kad jis bus "kaip laukinis asilas žmogui, jo rankos ant visų, ir visų rankos ant jo" - A. Rubšys čia politkorektiškai pataisė D-vą: "smarkus žmogus". Iš tikrųjų hebrajiškai yra: pere’ ’ādām). Laukinio asilo užrištos akys, o rankoje - D-vo kalavijas - saifu-LLA. Tuo kalaviju jis D-vo Valia išvalo visą satanistinės "pažangos" mėšlą. Gaila tik, kad tai salafitai, bet ne katalikai!



42. Raigerdas Martai
(2013-07-23 19:02:39)
(93.203.26.162) Parašė:

Aš nirštu ant tuščiažodžiautojų, falsifikatorių ir ant kitokių nepadorumu pasižyminčių typelių. Man nesvarbu kokiai religijai jis priklauso, tačiau man teko turėti reikalų su katalikais, kurie man paliko slogius prisiminimus. Štai paimkime jūsų mylimus katalikus. Atrodytų jie meldžiasi, tiki į Dievą ir t.t. Štai kunigėlis ateina į mokyklą, kabina makaronus vaikams, o aš žinau, kad šitas kunigėlis turi meilužę. Nusitvėrė jis ją išpažinties metu, nes labai jau susijaudino, kadangi istorija buvo labai jau seksuali. Vargšo kunigėlio instinktai neatlaikė, protas aptemo ir jis pardavė dušią velniui. O ką jau kalbėti apie tuos kunigus, kurie nusimeta sutanas ir kolektyviai važiuoja pas prostitutes. Sugrįžę, savaime aišku, vėl užsideda sutanas. Vieną kartą vaikas pradėjo pasakoti apie nesąmones, kurias mokykloje bruko kunigas. Suradau aš tą jauną kunigėlį bažnyčioje. Išgirdęs mano griežtą toną pribėgo vyresnysis jo ginti. Jaunėlis, krypuodamas užpakaliuku, nuėjo šalin. Supratau, kad pokalbis bus tuščias, nes vyresnysis tuoj ims ginti jaunėlį net neišsiaiškinęs pačios problemos. Todėl daugiau negaišinau laiko, nes juos jungė ne tik kunigystė. Štai čia yra celebatas. Jokios logikos tame celebate nėra. Nėra ir Kristaus mokyme nieko apie celebatą. Galimas dalykas, kad tai tikrai pedofilų sukurta priedangos sistema. Kai aš matau kunigą be vaikų ir be šeimos, aš netikiu nei vienu jo žodžiu. Į tokią situaciją gali pakliūti tik labai didelę dvasinę negalią turintis žmogus. Vienintelis įrodymas bet kokios religijos, kad ji yra gera, tai tos religijos šventiko asmeninis gyvenimas. Todėl rusų popas veda daug sveikesnį ir pilnavertį gyvenimą. Turi ūkelį, krūvą vaikų, žmoną ir dar atlieka savo šventą pareigą žmonėms. Čia viskas logiška. Tik man neaišku viena: Dievas vienas, bet kiekvienas iš tų tikinčiųjų turi savo Dievą. Ir kiekvienas iš jų skleidžia neapykantą kitokio tikėjimo žmogui. Protestantai net buvo pamėgę Anglijoje pamėtyti bombeles katalikams. Graikai neįsileidžia totalitarinės sektos (kaip jie vadina Romos Katalikų bažnyčią) popiežių į savo šv, vietas, kad jis jų nesuterštų. Taip ir norisi pasakyti:"vaikučiai, na jūs jau esate suaugę vyrai, todėl suvokite labai paprastą dalyką - niekada nebūkite savo fantazijos aukomis".



41. Pastaba
(2013-07-23 18:40:27)
(188.69.227.93) Parašė:

Beje, tikslumo dėlei reikėtų priminti pagrindinį Kristaus postulatą, už kurį jis ir buvo nužudytas, - niekinti šventovių stabus ir jų nenaudoti. O visa krikščionybės vizuali ideologija kaip tik priešingai yra pagrįsta stabų garbinimu. Šiuo atveju kryžius yra kaip tik toks, o taip pat visos šventųjų skulptūros bei paveikslai. Reformacija XVI amžiuje pradėjo valytis, bet...



40. Hm
(2013-07-23 17:45:21)
(82.135.242.48) Parašė:

Va tai religija - garbinti kankinimo įrankį (kryžių) ir išganytoją, vargšą nukankintą žmogų. Įdomu, ką gi jis gali padaryt būdamas lavonėliu... Šiaip tai tokia religija absurdų absurdas... Pvz. atsitinka tai, kad suranda mokslininkai, visiškai atsitiktinai, nenuginčyjamus įrodymus, kad vis tik Kristus buvo ne prikaltas prie kryžiaus, bet pakartas?... ir ką tada daryt atsidavusiems krikščionims? Tada vietoje kryžių visur reiks sustatyt kartuves ir pakabinti iškamšą? O šv. Elenai į rankas įdėti auksines kartuves, kurios Katedrą pakylės iki dangaus... Sakysite, kad išsidirbinėju ir tyčiuojuos? Tikrai ne, tik kaip kitaip parodyti tokio tikėjimo absurdiškumą...



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras