R. Ramanauskas: šiandien kultūra aptarnauja tuštybę

Kai pusamžis menininkas sako, kad neverta kankintis klausimu, kam gyveni, gana vien liberaliai džiaugtis akimirka „čia ir dabar“, klausi savęs, kodėl, sulaukęs tokio amžiaus, jis toks nesusitupėjęs. Argi būties klausimas nėra teiginio „esu“ sinonimas, pagaliau ir išskiriantis žmogų iš gyvūnų padermės? Tai gal to verta klausti tam, kuriam didesnio pagrindo džiaugtis lyg ir nėra, nes kone kiekviena jo sekundė atmiešta skausmu? Ir koks atsakymas galėtų jį paguosti tokiu atveju?

Aktoriaus Romo Ramanausko Lietuvai „atrastas“ prancūzų rašytojas Romenas Garis (Romain Gary), atsakydamas į šitą klausimą, užsitaisys revolverį, nors savo kūryba Vilniuje gimęs romanistas visą gyvenimą teigs priešingai - humanišką pareigą nešti estafetės lazdelę iki finišo. Jis nusižudė būdamas 66 metų, ir, sutapimas ar ne, tokio pat amžiaus šiemet sulaukusiam Romui šie metai irgi buvo itin sunkūs. Fiziškai ir dvasiškai, kas, beje, retai kada ir esti skyrium. Aktorius, prieš trejus metus patyręs stuburo traumą, priešingai prognozėms, neliko prikaustytas prie lovos, tačiau kelionė į parduotuvytę ir šiandien, anot jo, prilygsta kone žygdarbiui. Jo šiandienis gyvenimas - tai įsiklausymas į skausmą, į save, į aplinką. Kur tik pažiūrėsi, sako jis, visur matysi sulėtinto brendimo, t.y. užtrukusios paauglystės, grimasas.

- Nesakau, kad visada, - kalba R.Ramanauskas, - bet ir valstybės valdymas dvelkia paauglyste. Nesakau, kad visada, ginkdie, bet štai girdėjau, kaip per visas televizijas išdidžiai raportuota vietoj miško padarius karinį poligoną, džiugiai džiugiai, ir kad jis bus didesnis net užu Kauną. Pagalvojau, iki ko mes prisivarėme: jeigu taip tarybiniais laikais būtų iškirtę šitiek gražiausio miško, būtume pasidejavę: „ką darysi, baisi valstybė“, bet dabartinėj Lietuvoj negirdėjau, kad miško naikinimo klausimą būtų svarstę Seime ar Vyriausybėje ar kur kitur kas būtų cyptelėjęs. Mūsų laikais, kai dėl kiekvieno medžio, nuo popiežiaus iki Obamos, stengiamasi pakovot, iškerta dešimtis hektarų tam, kad atvažiavę tankai galėtų palakstyt, ir niekur nieko. Kiek laiko reikia išaugt iš paauglystės, kad miško praradimas, nesvarbu, dėl ruso ar dėl amerikiečio, taptų visuotine problema? Nesvarbu, kad ji gražiau įpakuota, kad kareivio uniforma gražesnė negu sovieto, šeriai geriau nugramdyti ir kvepia jis gardžiau...

- Kažkam tikrai pasivaidens, kad „klijuojat etiketes“...

- Kadaise turėjau ritualą: bent kartą ar porą kartų per savaitę atsiverti ir suskaitai viską, ką susirinkai per tas dienas. Interneto pagaliau nebuvo. Šiandien pamaigai klavišus, bet visur vienas ir tas pats, - visur neva modernūs pseudoliberalai žaidžia į vienus vartus, skatindami lygiuotis į Olandiją, Prancūziją, Skandinaviją... Tiesa, daug atviriau nei Maskvos viešpatystės Lietuvoje laikais, nes neva orientuojamasi į gerai įpakuotas turtingas valstybes. O iš tikrųjų, ar tos išpardavimų naktys, kur grumiamasi dėl daikto kaip dėl gyvybės, toji ištvirkystės viršūnė gali būti mums pavyzdys? Atsimenat, kadaise „Kronikoje“ svaigdavom matydami, kaip jauni Paryžiaus kavinėse geria vyną, valgo rožinius pyragėlius ir bučiuojasi bučiuojasi... Jėzau, kokie laimės kūdikiai, galvojome, kol prancūzų klasikų nebuvom perlieti šaltu dušu, kol neperskaitėme apie vienišių, praradusį prasmę gyvent: vienintelis dalykas, kas gali jo nuomonę pakeist, - rašė jis atsisveikinimo laiške, - sutiktas Paryžiaus gatvėje neabejingas žmogus... Deja, tokio sutikt tuokart jam nepavyko... Daug šimtmečių žmonija vadovavosi principu „mylėk žmones ir naudokis daiktais“, o dabar ji myli daiktus ir naudojasi žmonėmis. Bent jau mūsų civilizacijoje.

- Juk džiaugiamasi svarbiausiu ir brangiausiu jos pasiekimu - asmenine individo laisve.

- Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė. Aš niekaip negaliu sutikti su prancūzais, kurie pasišaipydami paišė Mahometo karikatūras, ir su visais tais, kurie su jais solidarizavosi. Jei tau bendruomenės kultūra leidžia šaipytis iš religijos, šaipykis iš savo dievo, nelįsk į kito laisvės teritoriją. Juk „ką norim, tą darom“ yra, švelniai tariant, vaikų, o tariant kitaip - nebrendylų, laisvė. Nors apie laisvę kalbėti net juokinga - jokiais laikais žmogus nebuvo toks nelaisvas kaip dabar; jis nuolat stebimas, galima susekt, kokioj parduotuvėlėj ką pirkai, kur benziną pyleisi, pakaušį prie kokios knygos knygyne pakrapštei. Jis permatomas kaip ląstelė, pakišta po „didžiojo brolio“ (medijų, vaizdo kamerų, mobiliųjų telefonų ir pan.) mikroskopu.

- Žinot kokį vaistą nuo chroniškos paauglystės?

- Yra milijonai kelių, kiekvienam skirtingai. Ne veltui laikoma, kad žmogus yra vienetinis kūrinys, jis unikalus. Deja, patirtis rodo, kad jam išsivalyti, išsigryninti vis dėlto tenka per kentėjimą, ne tik fizinį; dvasiškai kenčiančiam neretai viską skauda. Sako, yra ir laimingųjų žemėje, bet aš nesutikau tokių žmonių, kurie būtų kaip viena nata, kaip daina, eitų per gyvenimą grakščiai, šviesiai, neegoistiškai. Žinau, kad yra pasaulyje tokių, bet aš jų nemačiau. Dažniausiai vis tiek, žmogui net nežinant, pasiveja tas atsiskaitymas per ligas, sukrėtimus ir kartais net per artimųjų netektį, kuri paprastai baisesnė už paties. Tik žmogus visad turi šansų išblaivėti, atsitiest, į išmintį ateit kažkokią. Knyga tam ir duota, kad išliptum iš paauglystės ir daiktų tuštybės. Gal kažkur kitur vertybių paieškotum, gal kelionę per dūšią, per širdį, per patirtį atliktum. Didžiosios knygos ir man padeda šitam grūdinimo ir savo gyvenimo, beje, ne per skaisčiausio, apmąstymo laike.

- Vienam kitam praverstų ir jūsų išmintis.

- Įsivaizduokim daug žavingų damų, patartina jaunučių, kurioms kasdien po lekciją skaitau, - čia, be abejo, juokais. Rimtai kalbant, būdavo, po susitikimų jauni žmonės „pagrasindavo“ dažnai užbėgsią, tačiau greitai vėl pakliūdavo ant „didžio brolio“ kabliuko: internetas, feisbukas, žaidimai, kasdieniai ritualai. „Akis į akį“ - tik toks tegali būti kūrybiškas bendravimas; elektroniniai laiškai - tik iš bėdos, jie negali tikro bendravimo su nuotaikų kaita pakeist. Kokia romantika, kai eidamas nakty, būdavo, degantį langą pamatai ir nepaskambinęs, nesusitaręs užeini, ir sėdi šnekučiuodamas virtuvėje kelias valandas. Šiandien sunku tai įsivaizduoti. Šiomis naktimis, būna, net nustembi: dar ne vidurnaktis ir nė vieno degančio lango nematyt; tai laikau didžiąja nelaisve - reiks anksti keltis, kažkur pribūt ir pan. Visiškai neįmanomas variantas, kad neradęs draugo jo palauktum ant suoliuko. Federiko Felinio yra gražus pasakymas. Paklaustas, ką jis veikė septynerius metus, negavęs filmui finansavimo, italų režisierius atsakė: nieko, stovėjau gatvės kampe ir stebėjau pasaulį...

- Vis dėlto manyčiau, kad šviesaus atminimo Irena Bučienė buvo visiškai teisi.

- Kai ji tarė, kad vienuoliai primena mane ir kad vienuolyne man patiktų? Buvau 20 ar 30 metų, pačiam paikumo viršuje; taip nutinka vyriokam, kai jie tampa žinomi ir vos ne garsūs: koks čia dar vienuolis iš tavęs... Ji buvo ne tik talentinga režisierė, bet turėjo ir pedagogės pašaukimą, ir moters intuiciją. Jautė, kad toje amžiaus duotoje ir prisiimtoje tuštybėje aš nelabai gerai jaučiausi, nors, būdamas artistas, iš profesijos, būdavo, užsimeti kaukę ir eini, ir viskas tau - chi chi cha cha. Dabar, nori nenori, priverstas tiesiog pabūti įsiklausydamas ne kas ką išdūrė, ne kas ką nušovė, bet į kitas „radijo bangas“. Apskritai advento laikas labai tinka žmogaus atsinaujinimui, bet dažniausiai jo geidžiama per daiktus, per įvairias keliones, kurios, mano akimis, irgi yra daiktas. Pas mus net pasninkas, deja, iškraipomas, ir net bažnyčia pataikaudama visuomenei krypsta į jos aptarnavimą. Juk pasninkauti reiškia atsisakyti tuštybės, nelepinti savęs, mokytis valdyti aplinkybes, o ne pasiduoti jų valiai ar apžavams.

- Meną irgi priskirtumėt „daiktams“?

- Menas, kultūra pasiteisina tik tuo atveju, jei eina išvien su Dievu. Kas iš to, jei atvažiuoja vadinamieji teatralai ir scenoje apmėto Kristų akmenimis ar dar kai kuo? Kas iš to, kad tai jie vadina kultūra? Kas iš to, kad kiti koneveikia žiūrovus nuo scenos, - turiu galvoje populiarius vaidinimus apie išeivius, - ir kuo „blatniau“, kuo talentingiau (dar pavojingesnį užkratą skleisdami). Sukeistos sąvokos, jų prasmės, ir kuo daugiau apie tai mąstau, tuo mažiau man lieka abejonių, kad diduma kultūrai skiriamų lėšų yra skiriama tuštybei ir jos dauginimui.

- O kadangi tuštybei, kaip ir kvailybei, sienų nėra...

- Vadinasi, pinigų kultūrai trūko ir trūks, vadinasi, „duokit pinigų kultūrai“ girdėsime labai dažnai. Tuštybei, kaip ir turtėjimui, ribų nėra, pasaka be galo. Suprantu, kaip nelengva šiais laikais, kai tokia pasiūla ir tiek pagundų, suprantu, kad ne juokas gražiai užaugint vaikus, vien krautuvėn užėjus tiek gėrybių, visokių šautuvėlių, dainuojančių Snieguolių, besilankstančių Kalėdų Senelių, o mopedukų, paspirtukų...

- Kokia Kalėdų dovana pačiam būtų laukiamiausia?

- Tas, kuris tavo kaily nebuvęs, negali įsivaizduot, bet pats kartais galvoji: jeigu ne tikėjimas, ko gero, ieškotum mirties - ateik, mirtie, saldžioji, bet žinai: esi ne pirmas, ne paskutinis, neturi jokios teisės pasitraukt, kentėki, kiek gali. Gal tai į gera. Gal įvyks stebuklas: Romka ištvers ir jam bus dovanota laisvė savomis kojomis grakščiai pereiti gimtą miestą. Niekada nemėgau mašinų mieste, nes mūsų miestas „nedidzkas“, pėsčias visur gali nueit. Visai neseniai nuo Kalvarijų gatvės iki čia, Vytenio gatvės, atsiyriau, bet ėjau suirzęs, kentėdamas ir iš vargo: nueisiu nenueisiu. Taip norėtųsi ilgai ilgai pavaikščiot, pasižiūrėt per tuos metus išdygusių krautuvėlių, kavinukių, paminkliukų, į augančią jaunimo kartą akis paganyt... Jau tokia laimė, atrodytų, pačiam kada nori ir kiek nori savo kojom eit. Ir, kaip Feliniui einant, „ant kampo“ pastovėt...

Šaltinis: respublika.lt