2019 m. rugpjūčio 24 d.

 

Pro ką praeini, lietuvi?

3
Paskelbta: 2012-06-22 14:47 Autorius: Saulius Kovalskas

Tiems, kurie pro šalį eidami
Dar nemato liepsnojančios šalies, nejaučia
Iš dangaus pelenais krintančių trispalvės skutų
Šį šauksmą vardan tos Lietuvos lietuviams skiriu

“Pagaliau galiu nesigėdydamas sakyti, jog esu lietuvis, nes galų gale ir Lietuvoje pradėjo vykti įdomūs dalykai”. Šitaip, neslėpdamas džiaugsmo dėl ramią kasdienybę praskaidrinusių įvykių, pasakiau 2009 metų Spalio penktąją. Dieną, kai visai čia pat – Kauno Senamiestyje buvo nušautas J. Furmanavičius. Man, tada dar šešiolikmečiui paaugliui, nelabai rūpėjo motyvai ar kiti faktai, užteko pačios žinios, kad ir mūsų Lietuvoje “kažkas” vyksta. Nelabai gilinausi ir tada, kai būdamas kiek vyresnis, po amžiną atilsį Drąsiaus Kedžio laidotuvių paniekinamai pasakiau, jog “žiniasklaida vėlei turės apie ką rašyti”... Žiniasklaida, nuo kurios buvau savę izoliavęs. Maniau, kad televizija, laikraščiai, domėjimasis tuo, kas vyksta Lietuvoje yra gėdingas laiko švaistymas. Laikiau save ne Lietuvos, bet laisvu, nuo nieko nepriklausomu ir prieš nieką neatsakingu pasaulio piliečiu. Tvirtai tikėjau, kad yra kur kas svarbesnių dalykų nei keletas mirusių žmonių, susijusių su pedofilijos skandalais. Juolab, kai ruošiesi vos baigęs mokslus išvykti į užsienį, kur bohemiškas gyvenimas virte verda net ir tada, kai Lietuvoje iš barų išprašinėjami paskutinieji lankytojai.

Daug kas keitėsi, bet pagrindinį postumį domėtis valstybės įvykiais davė vienas mano labai gerbiamas žmogus, pasakęs, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo. Prie šių žodžių jis dar pridūrė, kad jauniems žmonėms, kuriems jau pats metas atkreipti dėmesį į Lietuvos situaciją, vertėtų apsilankyti ekspertai.eu puslapyje. Būtent ten, šių metų žiemą, patyriau pirmuosius faktus ir pirmąjį siaubą, kai perskaičiau apie R. Ivanausko įkalinimą. Tačiau net ir toliau besidomėdamas galvojau, jog tai tėra izoliuotas atvejis, apie kurį dar nežino aukštesnės instancijos. Tikėjau, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, kurioje teisingumas dar gyvas ir daugelis tame puslapyje aprašomų įvykių tėra pavieniai nesusipratimai, kurie bus išaiškinti ir už juos atsakingi asmenys atitinkamai nubausti. Tikėjau, kad yra žmonių, kurie turėdami galios tikrai pasielgs tinkamai, o aš tegaliu stebėti ir sekti visus šiuos įvykius žiniasklaidos priemonėse.

Viskas apvirto aukštyn kojom, kai Kovo 23-ąja, penktadienį, grįžęs namo įsijungiau nepavykusio mergaitės grobimo įrašą. Girdint mažo vaiko klyksmą manyje kažkas perlūžo. Žiūrėdamas į siaubo apimtų žmonių akis aš išvydau save, mažą berniuką, apsipylusį ašaromis, bėgantį iš namų, kur išgėręs žmogus bando išlaužti duris, į gatvę, kurioje pribėgęs prie vienintelio joje buvusio praeivio, nerišliai, kūkčiodamas prašau pagalbos. Tačiau jis net neatsigręžia, jis nueina tolyn, sulyg kiekvienu žingsniu skubindamas save mintyse tariamu raginimu “tai ne mano reikalas”. Tądien, Kovo 23-ąja, tas praeivis buvo Lietuva. Tądien savyje išgirdau ultimatumą, kuris vėliau buvo pateiktas mergaitei: “dabar arba po vienos minutės”. Supratau, kad privalau kažką daryti, nesvarbu, kad dar nežinau ką, nesvarbu, kad esu tik aštuoniolikmetis moksleivis, privalau nustoti buvęs vien pasyviu stebėtoju ir pradėti veikti.

Sekančią dieną nuvykau į Kaune rengtą mitingą, klausiausi žmonių kalbų. Bet tai irgi tebuvo toks pats pasyvus stebėjimas, tik šįsyk ne laikraščiuose, ne internete, bet miesto aikštėje. Man to nebuvo gana. Susiradau internete kaip pasiekti Klonio gatvę ir sėdęs į autobusą, bijodamas nežinomybės, bet jusdamas pareigą atvykau į Garliavą. Nedrąsiai stoviniuodavau nuošalėje, bet jau žinojau, kad mano stovėjimas nėra veltui, kad jeigu kartais pasikartotų neseniai įvykęs siaubas, galėčiau padaryti viską, kas yra būtina. Po kurio laiko, klausydamas ir šnekėdamas su šalimais esančiais žmonėmis, supratau, kad mano baimės būta nepagrįstos, kad mus visus vienija tas pats jausmas. Nepaisant skirtingų pažiūrų į daugelį dalykų, nepaisant amžiaus, išsilavinimo, išvaizdos skirtumų, visus patvorinius jungia viena stipri sąvybė: Žmogiškumas.

Vieną rytą teko matyti kaip Neringa Venckienė įėjo į kiemą ir pasuko namo link. Mergaitė, vos pamačiusi ją, metė žaislus ir pribėgusi apsikabino savo tetą bei pradėjo linksmai kažką pasakoti. Tokios stiprios meilės neįmanoma suvaidinti. Tokį stiprų ryšį retai beišvysi tarp tikrų tėvų ir vaikų. Neabejodamas teigiu, kad mergaitei buvo suteiktos visos sąlygos, reikalingos laimingai vaikystei. Ji, priešingai nei dabar, galėjo susitikti su senais draugais, galėjo susirasti ir naujų draugų. Norėčiau save laikyti vienu iš jos draugų. Negaliu užmiršti kaip buvo žaista kieme, kaip ji sugalvodavo vis naujus žaidimus bei naujas taisykles tiems patiems žaidimams. Kaip ji, žaidžiant sviediniu, pati vesdama žmones, išstatinėdavo mus centimetrų tikslumu pagal savo viziją. Ji buvo laisva ir atsipalaidavusi, nebijodama net ir pirmą kartą matomų žmonių, iškeldavo mums užduotis šokti, dainuoti ar tiesiog bandyti ją prajuokinti.

Gegužės 17-osios rytą, kuris nutraukė mažo žmogaus laimingą vaikystę, aš miegojau, o šalimais gulėjo nepastebimai išsikrovęs telefonas, kupinas nebyliai atėjusių žinučių apie artėjantį pavojų. Prižadino mamos žodžiai “Sauliau, ima”. Griebiau telefoną, keikdamas nesuskambėjusį, o ir negalėjusį skambėti žadintuvą. Vos įjungus telefoną, jis suskambo. Skambino klasiokas, kuris irgi tik ką sužinojo kas vyksta ir pasiūlė nuvežti į Garliavą. Pasiekėm jau seniai užblokuotą Artojų gatvę, kurioje prie kelią užtvėrusių, savo veiksmus įstatymu ir įsakymu, tarytum prieš pačius save, teisinančių pareigūnų, stovėjo verkiantys vyrai ir moterys. Aš negalėjau patikėti, kad mergaitė jau pagrobta. Negalėjau patikėti ir tada, kai pareigūnams praleidus mus bėgau pro išdidžiai, tarytum iš mūšio lauko grįžę pergalingi kariai, žingsniavo policininkai. Negalėjau patikėti ir tada, kai pamačiau kaukėtus “aras” būrio narius, kurių žvilgsniuose vargu ar kas nors galėtų įžiūrėti žmogiškumo kibirkštį. Įžengęs į kiemą ir pamatęs sutryptus simbolius supratau, kad Lietuvai niekas nebesvarbu. Išvydęs kampe numestą, sumindžiotą Kristaus vėliavą, supratau, kad Dievas Lietuvai yra nesvarbus. Išvydęs suplėšytas trispalves supratau, kad Lietuvai pati Lietuva nebėra svarbi. Išvydęs verkiančius žmones – kruvinus, suplėšytais rūbais supratau, kad Lietuvai net jos tauta nebėra svarbi. Išlaužtos garažo ir namų durys, išdaužtas terasos stiklas ir visa tai bylojo, kad viskas. Supratau, kad mergaitė paimta. Tačiau net ir tada tebetikėjau, kad kažką dar galime padaryti. Paklausiau kunigo ką daryti dabar. Jis atsakė nežinąs. Nežinojo niekas. Aš, ir turbūt daugelis kitų, dar nepajėgėm suvokti ir priimti to, kas tik ką įvyko.

Kažkada kažkas paklausė kas nutiktų jeigu įvyktų tai, kas įvyko Gegužės 17-ąja. Man toks scenarijus atrodė toks nerealus, kad juokaudamas atsakiau, jog net neįsivaizduoju; turbūt visa Lietuva tą pačią valandą padegtų seimą, prezidentūrą ir visus kitus valdžios institucijų pastatus, kuriuos tik galėtų pasiekti. Tą rytmetėlį ankstų nežinojau kas bus toliau. Tikėjau, kad abejingų nebebus likę. Tikėjau, kad žmonės vietoje darbų žygiuos į miestų aikštes, važiuos prie prezidentūros, visur kabės gedulo kaspinais perrištos vėliavos. Tikėjau, kad visur žmonės jeigu ne garsiai, tai bent jau šnabždėdamiesi šnekės apie tai. Tačiau tik išvažiavęs iš Garliavos supratau, kad vis dar tebeesu tas mažas berniukas, kuris tikisi, jog pro šalį einanti Lietuva išgirs vaiko klyksmą. Tas praeivis, žmogaus, žinančio kur stovėjau, rankomis dar tą patį vakarą atsiuntė komentarą: “Violetiniai broliai ir seserys! Prakišom mergą, bet tai baika! Paraleliai pedofilų klano voratinkliui klesti zoofilų tinklas! Ką tik kaime vėl buvo išprievartauta žalmargė. Brangieji, negaiškime laiko, visi prie fermų ir į lankas! Sukilimas prasidės ten!”. Šiandien Lietuva jau ne tik praeina pro šalį, bet dar ir nusijuokia. Praeivis suaugo ir pasimokė, tik aš likau toks pats naivus idiotas.

Ir aš, šitas naivus idiotas, esu kaltas. Budėjau Klonio gatvėje, tegul ir neilgą laiką, bet budėjau. Bet visi tie budėjimai buvo veltui, nes tą vienintelį rytą, kai tikrai reikėjo, kai artimesni už šeimą tapę patvoriniai, tiek pažįstami, tiek tie, kurių vardų dar nežinau, buvo spardomi ir velkami, kai buvo nešama klykianti vaikystė, aš miegojau. Nepadariau visko, ką galėjau padaryti. Nevisad išdrįsdavau ginti tai, kas teisinga. Savo nepadarytais darbais prisidėjau prie įvykusio nusikaltimo. Jaučiuosi kaltas ir atsakingas prieš visą tai, kas tą rytą buvo sutrypta. Prieš tautą, prieš esančius ir jau išėjusius. Prieš Dievą, prieš šią tėvynės žemę, prieš vaikystę. Jaučiuosi lietuviu šalyje, kurios jau liežuvis nebeapsiverčia vadinti Lietuva. Kaip jaučiatės JŪS?

Saulius Kovalskas, Kauno “Aušros” gimnazijos abiturientas

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
3. Apokalipsė
(2013-02-17 02:00:30)
(96.44.189.102) Parašė:

Redakcija, gal galėtumėt nepublikuoti protiškai neįgalių asmenų rašinėlių, kiek žinau, įstatymas draudžia patyčias iš protinę negalią ar psichinę ligą turinčių žmonių. Citata: "..neslėpdamas džiaugsmo dėl ramią kasdienybę praskaidrinusių įvykių, pasakiau 2009 metų Spalio penktąją. Dieną, kai visai čia pat – Kauno Senamiestyje buvo nušautas J. Furmanavičius." P.S. Ar dėl šito, galimai visuomenei pavojingo psichopato, jaučiančio džiaugsmą dėl nepažįstamų žmonių nužudymo jau pilietiškai pranešėt atitinkamom instancijom?



2. vaida
(2012-07-06 21:37:27)
(86.100.120.156) Parašė:

labai sauniai parasyta, is sirdies , tarytum mano sirdies balsas,saunuolis SAULIAU. sekmes !!!



1. Rasma
(2012-07-05 20:43:55)
(84.46.197.221) Parašė:

Skaitau ir skruostais rieda ašaros. Sauliau, aš taip pat jaučiuosi kalta ir atsakinga už tai kas įvyko. Tikiu, kad vis daugiau žmonių galės ištarti: - Brolau, aš tave girdžiu.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras