Prisiekė naujasis Egipto prezidentas: kas toliau?

Laikausi nuomonės, kad Artimieji Rytai dar nuo senovės Egipto, Šumero, Akado, Asirijos, Elamo, Persijos (Irano), Kinijos, Indijos, arabų ir kitų didžiųjų civilizacijų laikų (taigi kelis tūkstančius metų) yra svarbi pasaulio geopolitinė ir dvasinė ašis. Su pasaulio platybėmis palyginti nedideliame žemės plote gimė daugybė religijų, civilizacijų, kultūrų, meno ir mokslo šedevrų bei atradimų, taip pat – ir gausybė karų, nesutarimų, konfliktų, kurie tęsiasi iki šiol ir, regis, net neketina pasibaigti. Todėl manau, kad apie šį regioną reikia žinoti kuo daugiau, nes tai tikrai nėra vien turistinė egzotika, kitais požiūriais visiškai neįdomi Lietuvai - juk, kaip sako sena patarlė, „kas valdo Artimuosius Rytus, tas valdo viską“. Deja, mūsų viešojoje erdvėje informacija apie šią pasaulio dalį pateikiama dozuotai, nekvalifikuotai, šališkai ir pavėluotai. Tad pasistengsiu kiek pajėgdamas bent retsykiais šią spragą užpildyti, pasakodamas, kuo gyvena keliasdešimt (įvairiais duomenimis – nuo 18 iki 38) šalių, nuo kurių likimų gali priklausyti ir visos žmonijos likimas.

Chuntos pabaiga?

Svarbiausias vasaros pradžios įvykis, apie kurį dar ilgai bus kalbama - Egipto Arabų Respublikos prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo prezidento priesaiką birželio 30-ąją davęs inžinierius dr. Muhammadas Morsis Isa el Ayyatas (g. 1951).

Kadangi daugeliui tautiečių Egiptas asocijuojasi su Raudonosios jūros teikiamais malonumais, piramidėmis ir kitais turistų pamėgtais dalykais, trumpai pažvelkime, koks gi yra šiuolaikinis Egiptas, senovę palikdami „žurnalistams“, kurie naująjį prezidentą, kaip ir Hosnį Mubaraką, palygino su faraonu...

Pagal dabartinio Egipto Konstituciją valstybę valdo prezidentas, kuris yra ir kariuomenės bei vyriausybės vadovas. Tokia sąranga įtvirtinta nuo 1953-ųjų, kai šioje šalyje (o taip pat Sudane) baigėsi britų okupacija ir ji tapo respublika. Šis lūžis įvyko po Egipto revoliucijos, kai per 1952 metų liepos 23 dienos perversmą karininkai nuvertė karalių Faruką I (1920-1965), kukliai vadinusį save „Faruku I, iš Dievo malonės Egipto ir Sudano karaliumi, Nubijos, Kordofano ir Darfuro suverenu“. Nuo tada iki 1971-ųjų valstybės pavadinimas keitėsi du kartus (Egipto Respublika virto Jungtine Arabų Respublika, o ši – Egipto Arabų Respublika), o visi jos prezidentai buvo kariškiai ir šią tradiciją nutraukė tik vakar inauguruotas šalies vadovas. Kitaip tariant, iki 2012-ųjų Egiptą valdė karinė chunta su savo lėlininkais ir lėlėmis.

Pirmasis Egipto prezidentas buvo vienas 1952-ųjų revoliucijos lyderių, pusiau sudanietis Muhammadas Naguibas (1901-1984), tačiau jo valdymas truko labai neilgai ir jau 1956-iais šalies vairą perėmė jo kolega perversmininkas Gamalis Abd el Nasseras Husseinas (1918-1970), valdęs Egiptą iki mirties. Nors jie abu buvo socialistai, bet su Nasseru susipykusiam Naguibui teko 18 metų praleisti namų arešte, iš kurio jį išlaisvino tik trečiasis prezidentas Anwaras el Sadatas (1918-1981). Jis valdė šalį vienuolika metų, kol buvo nužudytas per fundamentalistų kariškių surengtą sąmokslą. Vieni šaltiniai Sadatą vertina kaip nacionalinį (ir viso arabų pasaulio) didvyrį, kuris per 1973-ųjų Spalio karą atkovojo iš Izraelio Egipto žemes, užimtas 1967-iais vykusio Šešių dienų karo metu. Kiti tvirtina, kad kaip tik dėl 1979 metų taikos sutarties su Izraeliu arabų pasaulis jį pasmerkė, o Egiptas buvo išmestas iš Arabų lygos. Tada nutrūko ir iki šiol nėra atnaujinti diplomatiniai santykiai su Iranu. 1978-iais Sadatas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija, o 1979-iais pasiekė, kad per derybas su Izraeliu būtų pasirašyta minėtoji taikos sutartis. Egiptiečių mėgiamas yra ir Nasseras - už tai, kad nacionalizavo Sueco kanalo kompaniją, 1956-1962 metais išpirkdamas ją iš prancūzų (dėl to nuslopo vadinamoji Sueco krizė), o Egiptas ėmė visiškai kontroliuoti Suecą. Šis prezidentas rėmė ir skatino panarabizmą, dar vadintą naserizmu – savitą arabų nacionalizmą.

Po Sadato nužudymo valstybės vadovu vos aštuonioms dienoms tapęs teisininkas, Kairo universiteto rektorius Sufi Abu Talebas (1925-2008) nespėjo pasižymėti ir netrukus prasidėjo net 30 metų (1981-2011) užsitęsęs Muhammado Hosnio el Saydo Mubarako (g. 1928) valdymas. Aštuonių šimtų žmonių žudynėmis (bent kol kas tiek įrodyta) kaltinamas Mubarakas 2012 metų birželio 2 dieną buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jis buvo bene gudriausias iš visų Egipto prezidentų – stengėsi įtikti tiek Vakarams, tiek Rytams, o pats ypatingai išplėtė Egipto saugumo tarnybą (SSI), kurioje dirbo bent 100 tūkstančių saugumiečių. Aktyviai su JAV slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavęs Mubarakas laikė Egiptą užgniaužęs tokiu kietu kumščiu, kad nuvertus šį despotišką vadovą niekas nenori jo net prisiminti. Pervadinta net jo vardu vadinta Kairo metro stotelė, nugriauta ir Mubarako statula, 2007-iais pastatyta Churdalano mieste Azerbaidžane.

Po pernykštės revoliucijos SSI, žudžiusi taikius demonstrantus, buvo išformuota ir sukurta nauja saugumo tarnyba (EHS). Visa bėda, kad kol naujasis prezidentas nepradėjo veikti, Egiptą vis dar valdo ta pati karinė chunta, kuri prasidėjus revoliucijai pakeitė pavadinimą į SCAF. Šiai karinei tarybai, sudarytai iš 21 aukšto rango kariškio, vadovauja maršalas, Egipto kariuomenės vadas Mohamedas Husseinas Tantawi Solimanas (g. 1935). Kol kas neaišku, kokie bus jos santykiai su naujuoju prezidentu - vieni spėja, kad SCAF bus panaikinta, kiti prognozuoja slaptą ar viešą prezidento susitarimą su kariškiais bendrai valdyti šalį.

Ar verta bijoti Musulmonų brolijos

Birželį pasibaigusių Egipto prezidento rinkimų rezultatas daug kam buvo netikėtas. Prezidento priesaiką prieš porą dienų davusio inžinieriaus Muhammado Morsio Isos el Ayyato pergalė kėlė abejonių iki pat finišo. Po antrojo rinkimų turo abu jo dalyviai – Morsis ir maršalas Ahmedas Mohammedas Shafikas Zakis (g. 1941), kurį premjeru buvo paskyręs Mubarakas – skelbėsi esą nugalėtojai ir tik suskaičiavus visus balsus paaiškėjo, kad už Morsį balsavo 51,73 proc. rinkėjų.

Naujasis Egipto prezidentas priklauso Musulmonų brolijai (el-ekhwan el-moslemin), bene didžiausiai ir įtakingiausiai pasaulio musulmonų organizacijai, kuri buvo įkurta 1928-aisiais, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje turėjo apie du milijonus narių. Jos šūkis – „Islamas yra sprendimas“. Islamu gąsdinamus vakariečius (taip pat ir lietuvius) gali suklaidinti tokie JAV ir Rusijos specialiųjų tarnybų peršami terminai, kaip „islamistai“, „islamo fundamentalistai“, „čečėnų (arba tiesiog musulmonų) banditai“, „savižudžiai musulmonai“ ir pan. Bet tai – tik grubios propagandinės klišės. Šeicho Hassano el Bannos (1906-1949) įkurta Musulmonų brolija nemoko nieko blogo, nebent blogiu laikytume taikų Islamo tikėjimą.

Viltis

Nors kai kurie per įvairias musulmoniškas televizijos stotis stebėti Morsio pareiškimai atrodo gana naivūs, tačiau šis žmogus teikia vilties, kad Egiptas pagaliau išbris iš chaoso, kurį paliko Mubarakas.

Pranešta, kad jis pažadėjo pagerinti santykius su Iranu (tai įsisenėjusi Egipto problema) ir peržiūrės 1979-ųjų taikos sutartį su Izraeliu. O tai - labai rimti ir svarūs pažadai, kuriuos įvykdžius galima tikėtis teigiamų pokyčių Artimuosiuose Rytuose. Po inauguracijos Morsio dar laukia labai svarbus iššūkis - patvirtinti naują Egipto Konstituciją, be kurios jis negalės veikti kaip prezidentas. Dėl to jam teks derėtis su SCAF‘u, nes Konstitucinis Teismas paleido parlamentą. Tačiau naujasis šalies vadovas atrodo esąs optimistas.

Tiesa, Izraeliui nerimo sukėlė pirmasis Morsio interviu, kurį jis davė birželio 24-ąją jau paskelbtas Egipto prezidentu. Jis pabrėžė, kad revoliucijos dalyvių kraujas atvėrė kelią į pergalę ir pažadėjo, kad ateis laikas, kai specialiųjų tarnybų atstovai, protestų metu susidoroję su taikiais egiptiečiais, susilauks pelnytos bausmės pagal įstatymus. „Revoliucija tęsiasi, kol nepasiekti visi jos tikslai“, - sakė Morsis. Galbūt jo planai aprėpia toliau, nei vien laisvas Egiptas? Gal ne atsitiktinai jam laimėjus rinkimus aidėjo pabūklų salvės Palestinoje?

Remtasi: Al Jazeera, Fars, Kavkazcenter.com, Newsru.co.il, Press TV, The Jerusalem Post.

[gallery columns="7"]