|
|
ATSAKAS Į Z.VAIŠVILOS RAŠINĮ (“LL”, “ekspertai” )
Gyvename laisvoje šalyje ir TURIME TEISĘ daugiau ar mažiau pasitikėti tuo, kuo manome verta pasitikėti. Lietuvos Sąjūdžio suklestėjimo metais pasitikėjau tada labai aktyviu Zigmu Vaišvila. Tol, kol nepasireiškė pas jį “rausva žaluma”. Prezidentė savo metiniame pranešime įvardijo tokius tiesiau: “pseudožalieji”.
RETRO 2004.04 (prieš prezidento rinkimus)
Zigmas Vaišvila Lietuvos Nepriklausomybės apyaušryje buvo “žaliųjų” įkvėpėjas. Nors kai kurios jo organizuotos akcijos kelia nemažai abejonių, ypač iš tolimesnio atstumo į jas pažvelgus, tačiau prieš sojūzą kitokia raiška kažin ar buvo įmanoma. Atrodė, kad kur kas prasmingesnė Z.Vaišvilos veikla prasidėjo įsisiūbavus Lietuvos sąjūdžio idėjoms. Vėliau viešoje erdvėje paaiškėjo, kad jis “nuo 1977 m. rudens iki 1979 m. vasaros – specialybės studijas turėjo Maskvos V. Lomonosovo vardo valstybinio universiteto Branduolinės fizikos mokslinio tyrimo institute Dubnoje, Maskvos srityje (mokslinio darbo vadovas – I.N. Michailov; specializacija – atomo branduolio teorija). Aukštasis mokslas Vilniaus valstybiniame universitete baigtas raudonu diplomu (teorinės fizikos specialybė). Studijų grupėje Vilniaus universitete buvo seniūnu, vienerius metus – Fizikos fakulteto Studentų profsąjungos pirmininku. Nereikia pamiršti, kad Branduolinės fizikos mokslinio tyrimo institute Dubnoje galima buvo studijuoti tik su KGB pagalba.” Sakyčiau, greičiau – rekomendacija, nes tokie tyrimai turėjo savo tam tikrą slaptumo laipsnį. Tačiau turime nepamiršti ir to, kad gan rausvai Lietuvos Aukščiausiąjai tarybai, jau atgavus Nepriklausomybę, jis buvo kaip rakštis toje vietoje. Kartą net, berods, septynis kartus ėjo vieno transliuojame per TV posėdžio metu į tribūną ar prie salės mikrofono, kalbėjo , mano supratimu, dorai ir aiškiai. Toliau su Z.Vaišvila pradėjo darytis keisti dalykai. (Atkaklus jo bandymas stabdyti Kruonio elektrinės statybą atrodė labiau “raudonai”, negu “žaliai”). Gal jo išskirtinė arogancija, manant, kad tik jis vienas gali būti visur teisus, ir norint, kad tik jo nuomone visi vadovautųsi, gal jo ankstesnių siūlų gijos privedė prie to, kad Zigmas vis dažniau pradėjo krypti nuo Sąjūdžio kolektyvizmo dvasios, tapo politiniu atsiskyrėliu ir vėliau praktiškai visiškai atsiribojo nuo politikos ir nuo ryškesnės veiklos Lietuvos visuomenei. Trumpi jo pasisakymai per šitą ilgą buvimą už politikos ribų vargu ar galėjo sukelti didesnį pasitikėjimą. Greičiau buvo netgi priešingai ir tai vertė visus, kuriems Lietuvos sąjūdžio idėjos buvo šventas reikalas nusivilti savo buvusiu bendražygiu. Kai pastaruoju ilgu laikotarpiu buvo darbuotasi tik versle, tai netgi tenka suabejoti ar tos jaunatviškos vizijos jau visai neišblėsę. Profesorius savo požiūrį dėl Dalios Grybauskaitės jau išsakė ir tuo viskas pasakyta. Klausinėti viešai kandidatų į prezidentus turi teisę kiekvienas pilietis. Z.Vaišvilą tą daro su didžiuliu entuziazmu. Negalima atimti jo teisės norėti žinoti apie kandidatus to, kas yra nurodyta Konstitucijoje. Kadangi D.Grybauskaitė buvo siųsta į Eurokomisiją nuo Lietuvos, jos pagrindinė, kaip valdininkės buvimo ir atskaitomybės vieta išlieka Lietuva. Na, o apie tėvus ji šį bei tą jau aiškino. Atsakyti ar ji yra “Lietuvos pilietė pagal kilmę” gali valstybės institucijos, kurios tokius duomenis turi.
DAR KAI KAS APIE PREZIDENTĘ
Prezidentę turime tokią, kurią išsirinkome jau pirmame rinkimų ture. Rinkomės iš tokio baigtinio sąrašo, kuriame visa eilė kandidatų galimybės buvo netgi nediskutuotinos. Kandidatės Dalios Grybauskaitės buvo aptarta gan išsamiai. Daug kas buvo paviešinta dar prieš rinkimus. Negalėjo ji didžiuotis Nepriklausomoje Lietuvoje savo ankstesne, dar sovietinių laikų biografija ir tai aišku, kaip 2×2 lygu 4. Net ir pereinamojo laikotarpio miglos galutinai neišsklaidytos. Dabartiniu metu kai kurios tos praeities nelabai malonios prezidentei detalės daugiau paryškintos. Ar tai daroma tikrai tik tam, kad Lietuvoje gyvenimas taptų skaidresnis ir prasmingesnis, deja, tenka gerokai suabejoti. Man tai daugiau primena pokilimines kovas, bandant siekti gerokai pragmatiškesnių asmeninių ar grupinių tikslų, negu bando įteikti mums koks “žalias” Z.Vaišvila ar “chmeleoniškos” spalvos R.Janutienė, Tad turime būti labai atidūs ir įžvalgūs, kai debatai perkeliami į šalies vadovės lygmenį. Visi, kurie nori prisidėti savo įsitikinimais ir mintimis “VARDAN TOS…” turėtų su didele atsakomybe vertinti visas Lietuvos LR valdžias: Seimą, Respublikos prezidentą, Vyriausybę ir Teismą. Tiks toks požiūris, manau, gali prisidėti prie teisinės ir demokratinės valstybės kūrimo. Svarbu sugebėti tiksliai atsirinkti silpniausias bei mažiausiai patikimas valdžios institucijų grandis. Kaip tada vertinti LR prezidentės darbą? Esu įsitikinęs, kad verčiausiai analizuoti tą konkretų darbą, kurį prezidentė atlieka visos savo kadencijos laikotarpiu. Koks jis? – nuomonių gali būti įvairių. Manau, kad visumoje jis išlieka su pozityviu ženklu, tačiau negalima nepastebėti ir tuos keistus prezidentės sprendimus ar staigius jos pačios posūkius, kurie gali būti vertinami, kaip didesnės ar mažesnės klaidos. Tad prasmingiausiai būtų matyti prezidentės Dalios Grybauskaitės visą darbo veiklą apskritai, nevengiant nei pagyrimų , nei kritikos, kai vieno ar kito vertinimo prisireikia. Neklysta tik tas, kas nedirba. Prezidentė dirba daug. Visumoje, manau, ji šiek tiek egocentriška asmenybė, norinti besąlyginio, gal netgi perdėto pavaldinių paklusnumo. Tai nėra didelis privalumas. Greičiau – trūkumas. Tačiau, didelė visuomenės dalis vis maldavo prašydama “kietos rankos” politikos. Kai tokią pastebi sklindančią iš prezidentūros – vėl negerai. Tai kada gali būti gerai? Manau, kad tik tada, kai lūkesčiai ir galimybės bus ne tik gerai suvokiami, bet ir subalansuoti. Negalime reikalauti iš prezidentės , kad ji vykdytų savo pareigas viršydama konstitucijos nuostatas ir jose nurodytas galias. Tuo pat metu būtumėm apsileidę laisvos šalies gyventojai, jei matydami, mūsų supratimu, trūkumus juos nutylėtumėm tik todėl, kad tai liečia aukščiausią valstybės asmenį.
DABAR 2016.06.12
Prezidentės kalbą vertinant, manau, tikslinga atkreipti dėmesį į politinį pasiskirstymą, t.y pastebėti kas bando nors prie ko nors prikibti ir kas mano, kad kalba prasminga ir netgi reikšminga. Pastarųjų tarpe ir europarlamentaras V.Landsbergis, opozicijos lyderis A.Kubilius ir dar daug kitų. Visai neatsitiktinai jie čia atsidūrė. Profesoriui visada buvo kur kas svarbiau įžvelgti esmę bei nesiblaškyti po smulkmenas. Tokioje apimtyje, kurioje kalba pasakyta konkrečiai prikibti yra gan sunku. Turime nepamiršti, kad metinis prezidentės pranešimas nėra jos darbo ataskaita. Tai išsakymas šalies vadovės nuomonės, kokią ji mato situacija šalyje, kaip ji per metus keitėsi bei pasikeitė. Ši kalba buvo aptakesnė ir ne tokia kritinė kaip ta, kurią išgirdome prieš metus ar du metus. Sakyčiau, kad pastaroji labai prasmingai subalansuota. Joje kiek labiau pabandyta pateikti situaciją teisėsaugoje švelnesniu požiūriu. Kritika aptakesnė, o prezidentė netgi mato kažkokį vidinį progresą. Tai, kad dėl vienos garsios skandalingos bylos susikirto teisėsaugos institucijos – dar ne progresas. Būta keli atvejai, kai teisėsaugos pareigūnai buvo pastumti kas į nuošalę, kas įmesti į didesnį prūdą. Esminius pokyčius šioje srityje įžvelgti sunku. Kur kas labiau krenta į akis tai, kad nauja daugumos koalicija gan organizuotai ir beveik vieningai bando stabdyti Lietuvos energetinės nepriklausomybės poslinkius. Toks neapsisprendimas kenkia šalies interesams bet kuriuo atveju. Tuo labiau, kad nubraukiamos tos nemažos pastangos, kurios buvo jau įdėtos progreso link. Negi iš tikrųjų Rytų energetikos “banginiai” sugeba taip surišti dabartinių daugumiečių valią, kad šie tesugeba lementi nerišlias frazes be konkrečių darbų?
Žinomi kairiųjų politologai (V.Laučius,L.Bielinis ir pan.) atkakliai stengiasi sumenkinti prezidentės raginimus bei nemalonius jiems teiginius. Arba bando apsimesti, kad jokios kritikos jie beveik neišgirdo. Gal girdėti nenorėjo? Gali taip būti, bet tai nėra sąžininga. Yra kalboje mestelėta viena kita skambesnė frazė,kurią galima priskirti ezopinei raiškai. Blogai, kai net aukščiausi politikai yra priversti kalbėti užuominomis, t.y Ezopo kalbos stiliumi. Ar tai reiškia padidintą diplomatiją ar perdėtą santūrumą? – kiekvienu atskiru atveju gali būti kiek skirtingai. D.Grybauskaitė vis labiau tampa rimtu kliuviniu neokomunistinei linijai, kuri net neberodo jokio lankstumo, kaip “Česiūnės štabo” laikais. “Kietas riešutėlis 3″ ta Dalia tiems, kurių dantys jau gerokai atšipę.
PRIMINSIU DAR KAI KĄ.. CITUOJU:
Vaišvila: tepa, kuo kvepia 2009-05-12 Gabrielė Vasiliauskaitė | Alfa.lt
Paaiškėjo, kad signataro politinė ir verslo reputacija kelia didelių abejonių. Z. Vaišvilos biografijoje būta ir galimai artimų ryšių su KGB generolu, ir įtariamų finansinių aferų, kurios kainavo milijonus litų valstybei bei privačioms bendrovėms. Z. Vaišvilos, kaip verslininko, biografijoje vyrauja „serijiniai“ bankrotai, signataro veikla arba domėjosi, arba tebesidomi Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba ir Generalinė prokuratūra. (APIE TAI DAUG MINIMAME RAŠINYJE. SIŪLAU SUSIPAŽINTI) (…)artimas Z. Vaišvilos tėvo bičiulis buvo KGB generolas Romualdas Marcinkus, SSRS KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos 19-ojo skyriaus viršininkas, kuris be viso kito kuravo ir tuometinį KGB rezidentą VDR Vladimirą Putiną. Generolas R. Marcinkus ėjo vadovaujamas pareigas LTSR KGB prieš pat nepriklausomybės atgavimą, vėliau jis dirbo skandalingajame koncerne EBSW dabar teisiamo Gintaro Petriko saugumo konsultantu. Alfa.lt pasiteiravus Z. Vaišvilos, ar jis gyveno Maskvoje pas generolą, šis atsakė trumpai: „Studijų Maskvoje metais aš gyvenau Dubnoje, 130 km nuo Maskvos, taip pat bendrabutyje Vilniuje. Toks būtų mano atsakymas.“ Paklausus, ar pažįsta generolą R. Marcinkų, Z. Vaišvila staiga skubiai atsisveikino ir padėjo telefono ragelį. Z. Vaišvila iš tiesų į Lietuvą grįžo iš Dubnos. Maskvos srityje esantis miestelis buvo ypač uždaras, nuo pašalinių užklydėlių ypač saugomas Sovietų Sąjungos karinio pramoninio komplekso centras, vadinamoji „pašto dėžutė“, kuriame buvo kuriamas SSSR branduolinis ginklas. (Vienas iš Z. Vaišvilos tariamų kaltinimų Daliai Grybauskaitei, kad ji dirbo vadinamojoje „pašto dėžutėje“ tuometiniame Leningrade.) Antrą kartą paklausus apie pažintis su KGB veikėjais, ypač su generolu R. Marcinkumi, signataras noriau pasakojo apie tai, ką laiko savo istoriniais nuopelnais: „Daug pažįstu generolų… Visų pirma, visų pirma su juo bendradarbiavau, na, kaip bendradarbiavau, Šebaršino darbo reikalais. Jis buvo [KGB vadovas] vietoj Kriučkovo, iš karto po Putino. Pirmąją Lietuvos ir Tarybų Sajungos sutartį pasirašiau su Šebaršino asistentu gen. Sergejumi Lebedevu (dabar jis yra Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos direktorius – red. past.). Daug bendraudavome. Iš lietuvių saugumiečių, taip, buvo bendrauta su generolu Marcinkumi, bendrauta su visais vadais, perimant saugumo reikalus. Tačiau su buvusiu KGB generolu R. Marcinkumi Vaišvilą siejo ne tik darbas inventorizavimo komisijoje. Šio dešimtmečio viduryje R. Marcinkus baigė karjerą globojamas Z. Vaišvilos. Kelerius metus, iki kol išėjo į pensiją, buvęs KGB generolas dirbo draudimo agentu „Parex“ grupei priklausančioje draudimo bendrovėje „Baltic Polis“, nors jo darbo vieta buvo tuometiniame „Parex lizinge“ (dabar „FF lizingas“). Iš ten atleistas, jis iki pensijos tęsė savo darbinę veiklą „Parex lizinge“. Šios bendrovės vadovas buvo Z. Vaišvila.
Alfa.lt šaltiniai teigė, kad yra tekę ir dabar pastebėti Z. Vaišvilą apsilankantį Romualdo Marcinkaus namuose Vilniuje ir sveikinantį jį įvairių reikšmingesnių švenčių metu, todėl galima daryti išvadą, kad jų bendravimas nėra nutrūkęs ir šiuo metu. Mažeikių „Sodros“ vadovei signataro Z.Vaišvilos verslas kainavo ramybę ir sveikatą. Neliko vilties atgauti ilgai nemokėtų ir laukiamų atlyginimų didelei daliai Mažeikių gyventojų, dirbusių UAB „Oruva ir Ko“, dėl kurios bankroto kaltinamas Z. Vaišvila. Galų gale vietoj vilties Lietuvai – įtarimai, kad Z. Vaišvilos veikla kainavo milijonus iššvaistytų mokesčių mokėtojų litų. Verslininko Z. Vaišvilos karjerą sunku atsekti. Kaip sakė Alfa.lt šaltiniai, tai – tarsi voratinklis, suraizgytas apraizgytas „firmelėmis“, signataro skundais prokuratūrai, teismams ir, panašu, visiems, kam tik įmanoma. Z. Vaišvila valdė arba vadovauja šioms kompanijoms: finansų bendrovei „Parex Lizingas“ (dabar „FF Lizingas“) bei dyzelinius variklius gaminančiai bendrovei „Oruva ir Ko“. Abiem iškelta bankroto byla. Pastarosios turtą Z. Vaišvila, kaip įtariama, perkėlė į savo vėliau įsteigtą bendrovę „Oruva Motors“ Palangoje (taip pat dyzeliniai varikliai). Dar viena finansinių signataro voratinklių dalyvė – vienokiu ar kitokiu būdu galimai jo kontroliuojama bendrovė „RRD“. Istoriškai“ verslo voratinklis pradėtas megzti 2001 metais. Mažeikių dyzelinių variklių gamintojai AB „Oruva“ (1500 darbuotojų) buvo iškelta bankroto byla. Tuo metu bendrovė su Lietuvos valstybės garantijomis buvo gavusi 100 tūkstančių dolerių paskolą iš vieno Vokietijos banko. Beveik visas bendrovės turtas buvo įkeistas už šią paskolą. Taip pat „Oruva“ buvo pasirašiusi kelias lizingo ir faktoringo sutartis su „Parex lizingu“, kuriam vadovavo Z. Vaišvila. „Oruva“ buvo skolinga „Parex lizingui“ apie 2 mln. litų.
|
Association „Global Gaze Network“
