Praeities valstybė ir pavojinga lietuviškųjų „...izmų“ bacila

Artėja Kovo 11-osios Lietuvos Respublikos solidus jubiliejus. Trisdešimtmetis. Tačiau tai tik praeities valstybės gimimo diena. Mat tokiu praeito amžiaus reliktu Kovo 11-osios valstybė tapo įstojusi į Europos Sąjungą.

Šią mintį aštriai pabrėžė dar 2010-aisiais, švenčiant Kovo 11-osios valstybės dvidešimtmetį, ne kas kitas, o tos valstybės atkūrimo Akto signataras Romualdas Ozolas – jubiliejiniame forume „Lietuva: dabarties realybė ir ateities vizija“. Čia skaitytame pranešime jis akcentavo: „1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Respublika, arba Antroji Respublika, – jau istorijos faktas. (...) Šiandien tos juridinės mūsų valstybės būklės – taigi, ir Kovo 11-osios Lietuvos Respublikos – nebėra, todėl nuolat kartojama tezė, jog valstybė, kurioje gyvename, tebėra Kovo 11-osios valstybė, yra melas, kurį turime pripažinti, jeigu norime praskaidrinti protą ir susiorientuoti, kas su mumis daroma ir ką patys turime daryti“. (Žr. Ozolas R. Pasaulis grįžta namo. – V., 2019, p. 157.)

Nepriklausomybės Akto signataras žinojo, ką kalba (jis šia tema įvairiom progom pasisakė viešai ir prieš tai), bet čia reikėtų kiek patikslinti jau visam laikui mus palikusį Romualdą Ozolą: pirmiausia turėtume „praskaidrinti protą“ ir „susiorientuoti“, ką mes patys padarėme ne taip per šiuos dešimtmečius ir ką galėjome padaryti kitaip. O apie tai, ką su mumis padarė ir kokia ateitis mūsų laukia šioje, mažai kuo geresnėje už TSRS, Europos Sąjungoje, – jau galėtų būti kita kalba. Šiose pastabose užteks ir mūsų pačių „žygdarbių“, aprašytų čia širdžiai skaudant.

Lietuviškųjų „...izmų“ pradžia

Jau Kovo 11-osios valstybės „gimdymo“ dienomis ar KGB, ar kitų dvasių pagalba sukūrėme pavojingą, iki šiol šalyje tebeveikiantį nefiksuotą politinį darinį (srovę) – landsbergizmą. Tai, žinoma, ne liūdnai pagarsėjęs hitlerizmas ar stalinizmas, tačiau ir tas lietuviškasis „...izmas“ savo deformuotu veikimu paliko ir palieka pakankamai gilų, dažniau purviną negu švarų pėdsaką mūsų šalies gyvenime. Landsbergizmo amžininkai ar kiek jaunesni už juos Lietuvos gyventojai dar gerai prisimena jo sukeltą „megztųjų berečių“ batalionų siautėjimą Vilniaus ir kitų miestų gatvėse, „bombelių“ sprogdinimą nutildant kitaminčius, per penkiasdešimtmetį sukurto tautos turto masinį išgrobstymą ar sunaikinimą.

Šių eilučių autorius dar 1992-aisiais bandė atskleisti to pavojingo darinio esmę. Tuo laiku leistame žurnale „Politika“ (Nr. 15) buvo išspausdintas landsbergizmo kūrėjo Vytauto Landsbergio politinis portretas „Pagirdytas minios drąsa. Kas Jūs, pone Vytautai Landsbergi?“, tačiau šio žurnalo numerio egzemplioriai staiga masiškai buvo supirkti iš spaudos kioskų. Vilniaus kioskininkės tada pasakojo, kad „Politiką“ supirkinėjo jaunuolis, panašus į tuometį Vytauto Landsbergio spaudos atstovą Audronių Ažubalį. (Landsbergizmo kūrėjo politinį portretą galima paskaityti knygoje: Masilionis P. Sukryžiuotų kalavijų karalystėje. – V., 1999.)

Landsbergizmas, kaip ir būdinga „...izmų“ prigimčiai, sunaikino visas kiek iškilesnes asmenybes, galinčias sukelti jam konkurenciją. Buvo nustumti į šalį iškiliausi Persitvarkymo sąjūdžio kūrėjai, protingiausi buvę disidentai, apdergtas ir atitrauktas nuo politikos net tarybinių laikų dvasinis tautos lyderis poetas Justinas Marcinkevičius po to, kai visuomenėje pasigirdo svarstymų apie jo tinkamumą tapti šalies Prezidentu. Buvo visaip niekinamas, net neįleidžiamas į Arkikatedrą tautos išrinktas pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, buvo žiauriai puolama atsiskyrusi nuo TSKP Lietuvos komunistų partija.

O juk partijos atsiskyrimas, kaip pripažino vėliau vieni iškiliausių ne tik mūsų šalies politikos protų, buvo ne kas kita, o politinis Lietuvos valstybės atsiskyrimas nuo TSRS (To landsbergizmas nepripažįsta iki šių dienų, nes pripažinimas sumenkintų Vytauto Landsbergio vaidmenį Kovo 11-osios valstybės kūrimo procese. Todėl net Lietuvos istorijos instituto 2019 m. gruodžio 19-ąją surengtas vos ne slaptas kuklus LKP atsiskyrimo nuo TSKP trisdešimtmečio paminėjimas buvo oficialioje erdvėje sutiktas informacine blokada, išskyrus šio jubiliejaus išvakarėse išmestą prieš tris dešimtmečius pakeitusio „kailiuką“ buvusio Lietuvos radijo komunistų vadovo Česlovo Iškausko dar vieną šmeižto dozę.)

Lietuviškųjų „...izmų“ anatomija

Landsbergizmą, kaip pavojingą atkurtos mūsų valstybės nefiksuotą politinį darinį (srovę), imta giliau nagrinėti tik gerokai po dešimtmečio, jau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai tas „...izmas“ ėmė kiek išsikvėpti nuo savo siautulio naštos, kai šalyje ėmė formuotis papildomi „...izmai“, vaizduojantys naujus tautos gelbėtojus. Žurnalistas Albertas Ružas, dabar jau visam laikui palikęs mus, 2006-aisiais metais net išleido studiją apie tuos lietuviškuosius nefiksuotus politinius darinius. (Žr. Ružas A. Trys lietuviškieji „...izmai“: landsbergizmo, paksizmo ir uspaskizmo apžvalginė studija. – V., 2006.) Dar po metų jis, pasitelkęs į pagalbą habilituotą mokslų daktarą profesorių akademiką Romualdą Grigą, kartu su juo pateikė visuomenei lietuviškųjų „...izmų“ analizei skirtą dar solidesnę studiją. (Žr. Grigas R., Ružas A. Lietuviškieji „...izmai“: žurnalisto ir mokslininko žvilgsniu. – V., 2007.) Kadangi šios abi knygos išleistos nedideliais tiražais ir tada nutylėtos viešojoje erdvėje, verta supažindinti skaitytoją su tų „...izmų“ tyrinėtojų, ypač mokslininko, apibendrinimais.

Įdomios yra Romualdo Grigo mintys apie lietuviškųjų „...izmų“, kuriuos mokslininkas pavadino „personalizuotais „...izmais“, atsiradimo priežastis. Bene svarbiausioji jų (kartu su tautos civilizacine negalia) esą yra „aristokratijos, kaip luomo, ir aristokratizmo, kaip elgsenos kultūros, praradimas“ istorijos kataklizmuose. Autoriaus nuomone, mūsų „vadinamasis politinis ar ekonominis elitas dažniau primena groteskišką struktūrą, o ne valstybinį išmintingumą demonstruojantį ir įgyvendinantį sluoksnį. „...Izmams“ pasireikšti jis – puiki, trąši terpė“ (p. 124). (Pritariant mokslininkui dėl mūsų vadinamojo politinio ir ekonominio elito „groteskiškos struktūros“, norisi pasiginčyti dėl aristokratizmo vaidmens socialinio lūžio metais: pirmajame, siautulingame, savo veiklos etape pagrindinis lietuviškasis „...izmas“ landsbergizmas nebūtų toleravęs jokio, net aukščiausio lygmens, aristokratizmo, jeigu pastarasis ir būtų išlikęs Lietuvoje istorijos kataklizmuose.)

Žurnalistas Albertas Ružas savo tyrimuose fiksuoja tris jau pastarojo šimtmečio pradžios mūsų vadinamojo elito „trąšioje terpėje“ išaugusius, deformuotą realybę konstruojančius lietuviškuosius (personalizuotus) „...izmus“ – landsbergizmą, paksizmą ir uspaskizmą, tačiau mokslininkui Romualdui Grigui paksizmas ir uspaskizmas nesukelia didesnio dėmesio, nors pastarasis „...izmas“ jam pakankamai amoralus ir susikertantis su bendrais nacionaliniais interesais vien tik už „partijos, kaip politinio biznio UAB‘o, organizavimą“ (p. 145).

Mokslininkas giliau nagrinėja du lietuviškuosius „...izmus“ – landsbergizmą ir brazauskizmą. Pastarajam suteikė jis „...izmo“ statusą iš esmės dėl apvylusio tautą LDDP „nesocialdemokratinio“ valdymo 1992–1996 metais ir pirmojo potarybinio Prezidento nepakankamai socialiai orientuotos veiklos vyriausybės vadovo poste 2001–2006 metais, nors žurnalistui Albertui Ružui Algirdas Brazauskas net ir po tų „nukrypimų“ dar nevisiškai „tempia“ iki lietuviškojo „...izmo“.

Tačiau vis tik reikia iš esmės sutikti su mokslininko išvada, kad „brazauskizmas, apsireiškęs kaip socialdemokratinis judėjimas, praktikoje įtvirtino monopolinio kapitalo pozicijas, neregėtą turtuolių prabangos demonstravimą masinio nuskurdimo fone. Šio tipo „...izmas“ pratęsė Tarybų Sąjungos mentalitetui būdingo „ekonominio žmogaus“ koncepciją, sėkmingai adaptavo (žinoma, savaip) ją Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo praktikoje. Adaptavo iškreiptai – paplitusios, pusiau legitimizuotos (baudžiamumo išvengiančios) kleptokratijos pavidalu“ (p. 136).

Romualdas Grigas lygia greta su landsbergizmu apkaltino ir brazauskizmą – „tiesiog nemėgusius Lietuvos kaimo“, tačiau net pats mokslininkas pripažįsta, kad landsbergizmas jau savo gimimo pradžioje pirmasis smogė kaimui smūgį „žemiau juosmens“. Buvo jo paruoštas ir realizuotas sprendimas „staiga išformuoti, panaikinti socialistinius koncentruotus ūkius (suprantama, su visa išplėtota socialinio bei kultūrinio aptarnavimo infrastruktūra), nepateikiant jokios bent kiek konstruktyvesnės, išmintingesnės alternatyvos“ (p. 132). Nebuvo palikta, kaip Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, patiems kaimiečiams spręsti socialistinių koncentruotų ūkių likimo. Todėl brazauskizmas negalėjo po to nieko iš esmės pakeisti – tik kiek sušvelninti kaimo griūtį ir dar kuriam laikui pratęsti kaimiečių „sodybų tuštėjimo metą“. Tą vaidmenį jis, aišku, galėjo atlikti geriau.

Abiems pagrindiniams lietuviškiesiems (personalizuotiems) „...izmams“ tenka didžiausia kaltė ir dėl sumenkinto, paversto antraeiliu, kultūros vaidmens tautos gyvenime, ir dėl nepakankamo rūpinimosi tautinių vertybių bei pačios lietuvių tautos išsaugojimu globaliame pasaulyje. Tai, anot Romualdo Grigo, ypač turime priminti landsbergizmui, nes „ši politinė srovė, įvardijusi save kaip konservatyvizmą, rodos, taip ir nesuvokė pačios konservatyvizmo esmės. Tautinių vertybių bei orientacijų, kultūrinės tradicijos tęstinumas pasirodė tik kaip agitacinė propagandinė deklaracija“ (p. 135).

Lietuviškųjų „...izmų“ bacila

Nuo lietuviškųjų „...izmų“ pirmųjų tyrinėtojų apibendrinimų praėjo lygiai trylika metų. Per tą laiką Lietuvos gyvenimą skausmingai veikė jau nauji personalizuoti „...izmai“. Į Respublikos Seimą visam laikui įnešė šou elementų keletą metų čia siautėjęs valinskizmas; skurdžiausiems šalies gyventojams užvertė ant pečių finansinės krizės naštą ir dar daugiau praturtino turtuolius kubilizmas (beje, šitą „...izmą“ pagrįstai galime laikyti landsbergizmo dukterine kopija); specialiųjų tarnybų pažymomis ir „tulpių“ pašto žinutėmis baimę šalyje skatino ir kūrė grybauskizmas.

Vadinamojo politinio ir ekonominio elito „groteskiškos struktūros“ veikimo lauke šiuo metu jau formuojasi ir kiti, būsimieji, „...izmai“, net atsigauna prislopę ankstesnieji. Vėl augina reitingus politinio UAB'o paunksnėje uspaskizmas; anūkui Gabrieliui Landsbergiui nepatempiant paveldėto „...izmo“ naštos, antrąjį savo gimimą išgyvena senelio paramstomas landsbergizmas, kartu su grybauskizmu dešimt metų šiurpinęs tautą šūkiu: „Rusai puola“, o dabar kuriantis antrąjį Sąjūdį – prieš pačių prasnaustą baltarusių atominę elektrinę, pastatytą netoli mūsų valstybės sienos.

Buvusių, esamų ir būsimų „...izmų“ deformuotą veikimą, matyt, ateityje ne kartą analizuos dar ne vienas mokslininkas, tačiau jau dabar galima kai ką pastebėti: visi tie lietuviškieji (personalizuoti) „...izmai“ neabejotinai turi sunkias ligas tautoje sukeliančios bacilos požymių. Kai anoms, tikrosioms, baciloms užtenka maisto ir patogumų (mūsų atveju – ypatingo „maisto“ – šalies vadinamojo elito „groteskiškos struktūros“ pražūtingo, „...izmus“ maitinančio, veikimo), jos klesti ir dauginasi. Mažėjant maisto ir patogumų, bacilos pavirsta sporomis, kurių būsenoje jų medžiagų apykaita labai sulėtėja. Pagerėjus sąlygoms, – jos vėl atsigauna.

Šias ligų sukėlėjas „Medicinos enciklopedija“ siūlo naikinti autoklavavimu, sausu karštu oru, pakaitine sterilizacija verdančio vandens garuose (mūsų atveju – „...izmų“ bacilų ir elitinės jų „trąšios terpės“ „autoklavavimą“ ar „sterilizaciją“ galėtų surengti dar nepabėgusių iš Lietuvos pilietiškų, šalyje teisingumo trokštančių, žmonių kritinė masė, vedama nesavanaudžių idėjinių (dvasinių) tautos lyderių).

Tokiu būsimuoju lyderiu pastaruosiuose Prezidento rinkimuose daug kas matė Gitaną Nausėdą. Patyrusį ekonomistą, nepriklausantį jokioms partijoms, reklaminiuose atvirukuose žadantį telkti, o ne skaldyti, nedalinti Lietuvos į „savus“ ir „svetimus“, būti vienodai teisingas Prezidentas visiems. Nors kai kurių abejonių kėlė Pavilnių regioniniame parke jo į aukštį iškeltas ir tiktai po daugelio metų teismuose sunkiai įteisintas modernus namas, tačiau tas abejones greitai nušlavė būsimojo Prezidento paskelbta idėja: pagaliau kursime gerovės valstybę.

Praėjo daugiau pusmečio po Prezidento išrinkimo. Gitanas Nausėda, matyt, jau suspėjo įsitikinti, kad gerovės valstybę kurti – ne juokų darbas. Tačiau vietoj pilietiškų, teisingumo Lietuvoje trokštančių, žmonių kritinės masės būrimo Prezidentas, atrodo, jau pradeda mobilizuoti „savus“, kai „svetimiems“ bando pritaikyti Dalios Grybauskaitės pamėgtą specialiųjų tarnybų vėzdą, o Gitano Nausėdos pasiūlytą Seimui žmogaus teises pažeidžiantį Valstybės saugumo departamento prevencinių pokalbių įteisinimą (nelaikantiems liežuvio už dantų) sukritikavo net buvusioji Prezidentė, savo laiku blokavusi tą saugumiečių iniciatyvą. Todėl visiškai nebeturiu minčių apie lietuviškųjų „...izmų“ ir jų „trąšios terpės“ „autoklavavimą“ ar „sterilizaciją“, nes visos mano mintys dabar skraidžioja aplink Valstybės saugumo departamentą: kada už šitą savo straipsnį aš būsiu ten iškviestas prevenciniam pokalbiui?

...O Kovo 11-osios Lietuvos Respublika jau greitai įžengs į ketvirtąjį praeities valstybės dešimtmetį.