Pokštams skirtas laikas senka

„Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų, kyla man noras pokštaut...“, - smegenis filtruoja sena „Anties“ daina. Kas šiuo metu vyksta Lietuvoje? Kodėl pilietinės pajėgos skaldomos rinkimų finišo tiesiojoje? Pokštauti šiuo metu gali sau leisti tik Valstybės saugumo departamentas (VSD). Tai jų darbas - o gal pavyks sukiršinti lyderio savybių sklidiną moterį ir akademinį mąstytoją... Ar to dar nepatyrėme Lietuvos Atgimimo priešaušryje? Vertėtų pamąstyti, kaip šiandien gyventume, jei Sąjūdžio lyderių nebūtų kiršinusi nematoma priešiško tautai saugumo kontoros ranka. Praėjo beveik ketvirtis amžiaus, ir vėl tas pats: vienas kito apkalbos, dezinformacija, nuogirdos ir jokių konkrečių faktų apie vieną ar kitą žmogų, telkiantį vieningą bangą prieš dabarties demokratinę diktatūrą, prieš išsigimusią antihumanišką sistemą... Jeigu esama kokių nors duomenų, galinčių pakenkti kurios nors pilietinės grupės atstovui, atsakykime sau - ar uolusis VSD dar nebūtų išmetęs jų viešojon erdvėn? Kad dar labiau susiėstume, kad iš gražios Lietuvos sąrašo idėjos liktų tik prisiminimas...

Šių eilučių autorė dalyvavo ne vieno rinkimų štabo darbe, o vėliau šiaip, dėl bendro išsilavinimo, analizavo informaciją, kuri pasirodo viešojoje erdvėje prieš Seimo ar vietos savivaldos rinkimus. Savamoksliui, kuris nėra baigęs jokių aukštųjų partinių ar ...gbistinių mokyklų, tai sunkus darbas. Ypač jei dar esi iš gatvės, t. y. tarsi kokia tarpinė būtybė tarp provincijos intelektualo ir laikinosios sostinės patvorinio. Dabartinis politinis elitas atsainiai mestelėtų : „marginalė“, „neprognozuojama“... Ir įsivaizduotų baltaapykakliniai, kad įžeidė, nors iš tikrųjų – pamalonino komplimentu, nes šiandien nedaug Lietuvoje beliko tokių, kuriems nežinai, kiek ir ko duoti, ir ar iš viso duoti. Nes neims kyšio jokiu pavidalu. Nes dar nepavargo mylėti Lietuvą ir jos žmones, nes dar neieško žodžio „sąžinė“ reikšmės žodynuose.

Tokiems neprognuozuojamiesiems platus visa telkiantis Lietuvos sąrašas – išsigelbėjimas. Tik vienybė mus gali išgelbėti, jei būsimajame Seime tauta turės padorią teisininkę, mąstantį šviesuolį, drąsų eks-afganą, valstybės valdymo patirties ir sąžinę turinčių žmonių. Ir todėl neužtenka tik peržengti penkių procentų slenkstį. Keli dori piliečiai nesustabdys valdžios piramidės erozijos. Šiandien laikas įsiklausyti ir išgirsti tuos, kurie prašo: „Suspenduokime apkalbas, neapykantą, anoniminius komentarus. Nesislėpkime už pseudonimų. Atleiskime politikos pirmokams. Būkime pakantūs. Vardan tos Lietuvos... Vienykimės visi, kurie atrodome patys sau labai daug nuveikę.“

Kartais pačiam sau tavo paties nuopelnai tautai ir Tėvynei atrodo žymiai įspūdingesni, nei specialiųjų tarnybų bei viešųjų ryšių specialistų dorojamiems šalies piliečiams. Tarkime, vargu ar dora katalikė savo parapijos klebonui pasakys, už ką balsuos rinkimų dieną po trijų mėnesių, nors ką tik išklausė argumentuotą pamokslą... Visada išlieka galimybė, kad paskutinę minutę paskleista informacija paveiks būtent tą rinkėją, kuris nėra nuolatinis kurios nors politinės jėgos elektorato atstovas... Gemalo stadijoje esanti politinė organizacija, kuri dar neturi struktūrinio stuburo visuose Lietuvos regionuose, privalo atminti, kad tik vieningas frontas gali atnešti jai sėkmę Seimo rinkimuose. Drąsos kelias, Lietuvos sąrašas, Už Lietuvą Lietuvoje, Tautos vienybės forumas, Emigrantų partija... Šią valstybei ypač svarbią akimirką išskaidyti pajėgas gali tik labai įnoringi, ambicingi, pigiais plepalais ir viešosios nuomonės manipuliatoriais įtikėję lyderiai. Net sisteminės partijos rinkimų išvakarėse sugeba jungtis, o ne trupintis. Be to, tokiomis akimirkomis verta prisiminti 1992-ųjų Seimo rinkimus: išvakarėse visi vietinių ir užsienio gyventojų apklausų duomenys rėkte rėkė, kad laimės Sąjūdio koalicija, tačiau vos ne Konstitucinę daugumą gavo tuometinė LDDP. Šiai tai buvo taip netikėta, kad net kandidatų sąrašą per trumpą buvo sudariusi...

Nuo pirmosios Sąjūdžio bangos praėjo dvidešimt ketveri metai. Tuomet vienijo kilnus Nepriklausomybės siekis ir su motinos pienu įsiurbtas Laisvės troškimas. Ir, ačiū Dievui bei sovietiniam atsilikimui, neturėjome interneto... Dažnai su bendražygiais pamąstome, ar Sąjūdžio pirmeiviai būtų atlaikę virtualųjį minčių reketą, kiršinimą, jėgų skaidymą, narcizišką išminties demonstravimą. Kaip sunku šiandienos nepakantumo, priešų paieškų verpetuose SUVIENYTI visuomenės jėgas už TEISINGUMĄ... Regis, taip paprasta sėsti prie bendro stalo ir susitarti, kad LIETUVOS SĄRAŠAS EITŲ DRĄSIU KELIU UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE. Ir nesvarbu, kas tame sąraše bus pirmas, kas paskutinis. Sąrašas gali būti abėcėlinis. Negi neįmanoma sutramdyti savo EGO ir savęs, sėdinčio Lietuvos Respublikos Seime, vaizdinių? Svarbiausia susitarti, kas kokius darbus tame Seime ir už jo sienų DIRBS. Gana rinkti garbius žmones nelabai garbioms kadencijoms...

SUSITARTI BŪTINA, nes trauktis nėra kur. Už mūsų IŠSIVAIKŠTANTI LIETUVA. Niekuo nebetikintys patvoriniai, gatviniai, marginalai... Terorizuojami, negerbiami, net žudomi intelektualai, negailestingai laužomi vaikų gyvenimai, daužomi bei tąsomi senjorai... Ar jums smagu skaityti šiuos sakinius?

Turime istorinę galimybę tapti TAUTOS CUNAMIU, nušluojančiu biurokratų savivalę, teisėsaugos ir teisėtvarkos imitacijas, valdžiažmogių aroganciją... Ar norime susigrąžinti tai, ką baigiame prarasti – LIETUVĄ  savyje ir save LIETUVOJE? Tai VIENYKIMĖS. Visų pilietinių partijų ir visuomeninių organizacijų žmonės - susitarkime.

Šios eilutės gimė Šiauliuose. Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų. Bet kvietimas vienytis nėra pokštas. Žinoma, galima jo neišgirsti? Taip, nes rašo marginalė, neprognozuojama idealistė. Žmogus iš gatvės, kuris nesigėdija maldauti didžių protų ir kilnių širdžių sutarimo.

P. S. Gal dar po 22 metų, kai man bus 76-eri, jei būsiu gyva ir „ne daržovė“, pasigailėsiu, kad parašiau šias eilutes. Bet šiandien tikiu, kad suvienyti piliečių jėgas būtina. Bent į abėcėlinį sąrašą. Žiūr. pirmąją mano pavardės raidę...