Planas B(rexit)

Jau netrukus, birželio 23 d., įvyks arba neįvyks „Brexit“, tariamas Jungtinės Karalystės išėjimas iš Europos Sąjungos.

Kas bus, jei britai paliks ES, jau girdėjome beveik tiek daug, kiek apie ES gėrybes girdėjome prieš stodami į ją, kai buvo pasirašyta kelių tūkstančių puslapių sutartis, kurią vargu ar kas skaitė (nebent jos kūrėjai).

Buvo net skleidžiami gandai, kad ES palikti negalima. Atsirado protingų žmonių, kurie išaiškino, kad dar ir kaip galima.

Tai sukėlė nacionalizmo bangą – Vengrijoje imta labiau paisyti savų, o ne Briuselio įstatymų, Katalonija apsisprendė tapti atskira (nebūtinai ES) valstybe (svarbiausia, kad ne Ispanijos sudėtyje).

Škotija jau ir taip beveik nepriklausoma, tačiau „Brexit“ ją tikrai padarytų visiškai nepriklausoma (ji turi nemažai naftos) ir nuo ES, ir nuo Jungtinės Karalystės. 2014 m. rugsėjo 18 d. škotams nepavyko (balsavo 84,59 proc. škotų, UŽ pasisakė 44,7 proc.), tačiau per artimiausius trejus metus tikrai gali pavykti, sako ekspertai.

Taigi, pabėgėlių krizė, neklusni Turkija (arba suvaidintas ES spektaklis su Turkija) ir nacionalizmas iškilo kaip ant mielių. Kodėl taip staiga lyg grybai po lietaus? Kas dėl lietuvių – viskas suprantama: ne kiekvienas Kazliškių gyventojas juodaodį ar sirą yra matęs, tačiau vakariečių jais nenustebinsi. Ar tikrai dėl to ES atleido vadžias ir net į itin laisvą, bet gana uždarą Švediją (ji net NATO nepriklauso) buvo leista atvykti tiek migrantų? Kam tai naudinga?

Atsakymas labai paprastas: tai „planas B“. Jei tradicinės formos („planas A“) kare (rinkimuose, geopolitikoje) nepadeda, imamasi partizaninių veiksmų. Šiuo atveju „Daesh“ ir tuo pačiu nacionalizmo grėsmė turėtų tartum suvienyti Europą, gal net perkurti ES kaip Jungtines Europos Valstijas. Tuomet ir protestų prieš skalūnų dujų išgavimą, GMO, TTIP ir visuotinį sekimą būtų mažiau, nes europietiška demokratija amerikietiškajai per laisva.

Briuseliui nepadėjo botagas, tad imtasi pyragaičio. Norite laisvės – prašom. Norite NATO karių nuo Rusijos apginti (kuri galėtų, jei norėtų, užimti Baltijos šalis ir visą ES per kelias ar keliolika valandų) – prašom. 

Tačiau „planas B“, kaip ir visi planai, nėra tobulas, nes pagal Romos imperijos scenarijų sukurtai Europos Sąjungai gali grėsti kur kas blogesnis Jugoslavijos scenarijus. ES gali būti išdraskyta į gabalus, jei procesas taps (o jis tokiu tampa) nekontroliuojamas. Vienas dalykas – keli teroro aktai. O kitas – panaši padėtis, kokia yra Balkanuose, kur kiekvienuose namuose iki šiol yra ginklai, ir jie skirti ne kiškiams, su supriešintiems (kadaise) tautiečiams šaudyti.

„Kosovas yra Serbija“, – rėkia serbų ir rusų nacionalistai. „Mes esame Europa“, – šaukia ukrainiečių ir įvairių Balkanų tautelių atstovai. Tačiau reikia pripažinti, kad stipriausia Jugoslavija buvo, kai jos niekas neskaldė, o 1918 m. subūrė iš slovėnų, kroatų ir serbų. Šalies pavadinimas tiko visiems, nes jis neakcentavo jokios tautybės ar tapatybės (tiesiog „pietų slavai“). Taip Jugoslavija išsilaisvino iš Osmanų ir Austrijos-Vengrijos imperijų. Pabuvusi karalyste, 1946 m. ji tapo komunistine Federaline liaudies respublika (vėliau Socialistine federaline respublika), kurią iki 1980 m. griežtai valdė Josipas Brozas Tito. Nacionalizmas buvo užgniaužtas, o Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Makedonija, Juodkalnija, Slovėnija (net ši laisviausia ir labiausiai atitolusi šalies dalis) ir Serbija, sudaryta iš Voivodinos ir Kosovo, buvo lygios Jugoslavijos dalys. Prasidėjus ekonominei ir politinei krizei 1980-aisiais, suvešėjo nacionalizmas, ir šalis vos per kelerius metus išsibarstė į kelias atskiras valstybes, prasidėjo karai.

Vakarų geopolitikos gairės paprastos: patogesnė JAV prezidentė yra „Killary“; ES geriausia likti su Jungtine Karalyste ir užgniaužti nacionalizmą (blogesniu atveju atleisti vadeles ir supriešinti nacionalistus su pabėgėliais, o taikos teisėja pasikviesti Turkiją, turinčią 3 mln. migrantų, kuriuos grasina lyg kokius šunis paleisti nuo grandinės); o Rusija, kaip ir „Daesh“, bent kol kas privalo išlikti priešiškoje pusėje, tad kariškių biudžetai nemažės ir jie toliau galės žaisti savo geležinių vilkų ir ypač itin supergreito reagavimo varlių varžybas.

Rytų geopolitikos gairės ne tokios paprastos („Rytai – subtilus dalykas“): Izraelis nori „savo“, kontroliuojamo Kurdistano, bet kurdai – ne tie, kuriuos galima taip lengvai pastumti (vis dėlto turkiška korta Izraeliui padėtų); Saudo Arabija su Iranu Vakarų atžvilgiu apsikeitė vietomis (Iranas tapo Vakarų draugu, Saudo Arabija – mušta korta, kuri pradeda vis labiau nervinti ir Vakarus); „Daesh“ visi nuoširdžiai nekenčia, nes ši samdinių organizacija gadina ilgus metus puoselėtos puikios musulmonų civilizacijos reputaciją, todėl greičiausiai teroristus pašalins patys musulmonai, tikrieji kalifai.