Pirmųjų prezidento Petro Porošenkos prezidentavimo metų rezultatai

Atlantico: - Gatvių ir miestų pavadinimų keitimas, abejotinas bandymas reabilituoti Ukrainos nacionalistus, istorijos perrašymas... Kodėl norėdamas pakeisti šalį P. Porošenka pirmiausia ėmėsi simbolių ir istorijos? Ar taip išties svarbu aštrinti patriotinę temą ir ieškoti priešų, kad atstatyti šalį?

Michael Lambert: - Ukrainos prezidentas ne tiek kėsinasi į savo šalies istoriją, kiek į sovietinį paveldą ir į rusų kultūros įtaką šalies gyventojams. Šis gatvių pavadinimų keitimas, kurio tikslas išaukštinti ukrainiečių patriotus, iš tikrųjų gali pasirodyti kraštutinumu, tačiau tai stiprina nacionalinį identitetą. Be to, reformas paliečia istorinį paveldą, kurio anksčiau nebuvo galima kritikuoti, dėl itin didelio rusakalbių gyventojų skaičiaus Kryme ir dabartinėje Novorosijoje.

Būtent dėl to daugelį dešimtmečių Kijevas į pirmą planą kėlė sovietinį paveldą su labiau teigiamu, nei Vakaruose, Stalino įvaizdžiu. Sprendimas atmesti rusišką istorijos matymą ir rinktis labiau vakarietišką, o tai reiškia – labiau europietišką, parodo Ukrainos europietiškasias ambicijas.

Ieškoti priešų visai nebūtina. To nereikia nei tam, kad būtų galima atstatyti šalį, nei tam, kad stiprintume nacionalinį identitetą, tačiau sovietinė ir Rusijos įtaka yra objektyviai žalinga, kuomet siekiama įtvirtinti vakarietiškus politinių ir ekonominių laisvių standartus.

- Bandymai užčiaupti burną opozicijai ir priimti įstatymai, kuriais ribojama politinė saviraiška ir žodžio laisvė neramina Vakarų mokslininkus ir intelektualus. Kodėl Ukraina, norinti tapti Europos dalimi, realiai nuo jos tolsta, desperatiškai siekdama atsiriboti nuo savo sovietinės praeities? Kokie šiuo atveju yra P. Porošenkos prioritetai?

- Reikia suprasti, kad Ukrainoje šiuo metu vyksta karas (pilietinis ar ne – priklauso nuo požiūrio į Novorosiją) ir Kijevas turi priimti greitus sprendimus. Netoldamas nuo ES ir NATO, Kijevas priėmė sprendimą nekreipti dėmesio į prorusiškas, prosovietines ir antieuropietiškas tendencijas šalyje. Tai yra protinga ir realistiška.

Daugelis pasaulio šalių, taip pat ir JAV draudžia kai kurioms politinėms partijoms išsakyti savo nuomonę. Tokie ribojimai taikomi JAV komunistų partijai.

Reikėtų ne vertinti tokius veiksmus kaip pasikėsinimą į žodžio laisvę, o juos reikėtų suprasti kaip būdą stimuliuoti diskusiją ir nukreipti ją į greitą problemų sprendimą ir reformų, kurių negalima atidėti, vykdymą. Tai ypatingai svarbu, kai kalbame apie atsinaujinančių energijos išteklių gamybą ir šalies pasirinkimą siekti narystės ES ir NATO. Iš šio požiūrio taško svarbu rezultatas – poveikis ekonomikai ir artėjimas link Vakarų.

Objektyvus prioritetai – tai kova prieš Novorosiją ir Maskvos įtaką, ekonominis klestėjimas ir kova prieš korupciją. ESBO ir ES rekomenduoja, kad pastarasis punktas iš tikrųjų turėtų būti pirmuoju.

- Kokie „šokoladinio karaliaus“, milijardieriaus ir verslininko su didelėmis politinėmis ambicijomis politiniai planai?

Apsilankius Kijeve, iš tiesų susidaro toks įspūdis: visos prezidento parduotuvės yra geriausiose vietose ir tai suponuoja mintį, kad korupcija yra esminė šalies problema. Akivaizdu, kad verslo ir politikos atskyrimas šioje šalyje kol kas neįgyvendintas. Iš kitos pusės, panašios problemos kamuoja daugelį ES valstybių, tame tarpe ir Prancūziją.

Kalbant apie prezidento politinius planus, skirtingai nei didžioji dauguma, aš manau, kad P. Porošenko neturi tikslaus grafiko. Dabar svarbiausia – sustabdyti Novorosiją, kokia nors forma suartėti su ES ir tuo pačiu išsaugoti priimtinus santykius su Kremliumi.

- Kokia šiuo metu ekonominė situacija Ukrainoje? Ar ji vis dar yra energetiškai priklausoma nuo savo kaimyno? Ko Ukraina gali tikėtis?

- Ukraina turi visus reikalingus resursus, kad išsilaisvintų iš Maskvos globos. Žmonių išsilavinimas šalyje labai aukštas, šalyje yra pramonė, kuri gali gaminti konkurencinga kaina šokoladą, ginklus ir degtinę. Tai gali tapti šalies strateginiu pranašumu, jei ji nukreips šokolado eksportą į Europą, degtinės – į Kiniją, o ginklų – į Artimuosius Rytus.

Be to, šalis galėtų tapti energetinių žaliavų eksportuotoja, jei susikoncentruotų ties atsinaujinančių energetinių išteklių gamybą. Apie tai informuoja Lenkijos Tarptautinių reikalų instituto (PISM) ataskaita. Taip pat reikėtų nepamiršti žemės ūkio produkcijos gamybą, kuri tikrai domins Vakarų europiečius.

Nepaisant šių perspektyvų, šalys ypatingai kenčia nuo mažo gimstamumo ir nėra labai patraukli imigrantams. Be to, ji turi adaptuoti teisinės normas, kad šios atitiktų Vakarų standartus. Šaliai taip pat reikės vykdyti milžiniškas investicijas į infrastruktūros modernizaciją, o tai atrodo abejotina, kai įvertiname šalyje karaliaujančią korupciją.

Kijevas iš tikrųjų turi labai didelį potencialą, tačiau jam tik reikia išmokti jį panaudoti ir priversti NATO ir ES labiau pasitikėti šalimi.

Šaltinis: atlantico.fr