Piketas prieš antikonstitucinį flirtą

Lietuvos valstybėje greta kamieninės lietuvių tautos gyvena tautinės mažumos: rusai, lenkai, žydai, totoriai, ukrainiečiai ir kt. Didžioji dauguma jų yra Lietuvos piliečiai ir todėl vadinami Lietuvos rusais, Lietuvos lenkais, Lietuvos žydais ir t. t. Tačiau neskaitlinga dalis Lietuvos lenkų save įvardija lenkais Lietuvoje (poliaki na Litvie). Sakytume – tegul jie vadinasi kaip nori, tik tegul laikosi Lietuvos įstatymų, gerbia kamieninę tautą, nesielgia čia kaip šeimininkai. Iš tikrųjų, jei nesi Lietuvos lenkas, o tik lenkas Lietuvoje, nenori integruotis į kamieninės tautos valstybę, valstybė tave gali laikyti tik svečiu, kuriam Lietuvos įsipareigojimai yra žymiai mažesni nei Lietuvos piliečiui. Tačiau tie „poliaki na Litvie“ užsimanė, kad jiems būtų suteiktos ne tik Lietuvos piliečio teisės, bet ir priedas – kai kurios Lenkijos piliečio teisės. Tarp tokių teisių – pavardes ir vardus asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, vietovių ir gatvių pavadinimus rašyti ar net išversti į lenkų kalbą. Lenkijos ambasada Lietuvoje jiems dalija Lenko kortą su Lietuvos lenkų įsipareigojimais Lenkijai bei Lenkijoje ir Lietuvoje jiems teikiamomis tam tikromis privilegijomis.

Gal tos mažumos mažumai tebesisapnuoja Liublino unija, Želigovskis ir Pilsudskis Lietuvoje, gal jie lenkų kalbą vertina labiau už lietuvių kalbą, nes nei, tarkime, Rusijoje, nei Amerikoje tokių teisių lenkai nereikalauja. Galėtume nekreipti dėmesio į absurdiškus „svečių“ reikalavimus, tačiau Lenkijos valstybės vadovai mūsų valstybės vadovams dainuoja tą pačią dainelę. Gi mūsiškiai valstybės vadovai tos dainelės pataikūniškai klauso, pritaria absurdiškoms lenkų ambicijoms mūsų tautinio orumo žeminimo sąskaita, vykdo antikonstitucinį flirtą, žada „problemą“ spręsti ir net teikia vilčių, kad lenkų asmens dokumentuose bus leista rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis, vietovių ir gatvių pavadinimus – taip pat. Minimą flirtą, neturėdamas tam jokių tautos įgaliojimų, pradėjo prezidentas Valdas Adamkus. Tiek buvusio prezidento ir premjero Algirdo Brazausko, tiek prezidento V. Adamkaus perdėtas palankumas nepagrįstoms lenkų ambicijoms, pariteto principo, vertinant Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų padėtį, nepaisymas iš Lenkijos pusės žeidžia lietuvių tautinį orumą, kenkia Lietuvos lenkų integravimuisi į lietuvių tautą ir jos valstybę. Čia dera pabrėžti, kad lenkams sutekiamas išskirtinumas taip pat žemintų kitų Lietuvos tautinių mažumų orumą, jei tų tautybių atstovams neleistume asmens dokumentuose rašyti pavardžių jų rašmenimis (rusų, žydų, arabų ir kt.). Jau nekalbant apie labai brangiai kainuojančias technines kliūtis, tokio išskirtinumo įteisinimas - kelias į tikrą Babelį.

Lietuvos Konstitucijos 14-as straipsnis valstybine kalba įtvirtino lietuvių kalbą, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999-aisiais ir pakartotinai 2006 metų gegužės 10 dieną išaiškino, kad valstybinė kalba privaloma visiems piliečiams ir visoje valstybės teritorijoje. Todėl derybas dėl rašybos nelietuviškais rašmenimis, nevalstybinės kalbos vartojimą valstybinėse įstaigose derėtų vertinti kaip nesusipratimą, tuo labiau kad lietuvių tauta, patyrusi dešimtmečiais trukusį lietuviškos spaudos draudimą, yra itin jautri kalbos bei rašybos pažeidimams. Peršamas rašybos svarstymas tik galutinai sukompromituotų siūlymų autorius, nes toks svarbus Konstitucijos pakeitimas įmanomas tik tautai pritarus referendumu. Tokio pritarimo tikimybė neabejotinai lygi nuliui.

Atkuriant Nepriklausomybę tapome liudininkais iš užsienio palaikomo žūtbūtinio siekio suskaldyti Lietuvą gabalais ir ją politiškai dezintegruoti, kaip 1940-aisias atsitiko Suomijoje ir jau mūsų laikais – Moldovoje. Lietuva ryžtingai sužlugdė „Jedinstvos“, kuriai priklausė dalis rusų ir lenkų tautinių mažumų atstovų, planus. Tačiau Lietuvos teritorinio skaldymo strategijos reliktai buvo nuolat puoselėjami, siūlant panaikinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos apibrėžtą valstybinės lietuvių kalbos statusą, atskirose vietovėse iškraipyti ir svetima kalba rašyti vietovardžius bei gatvių pavadinimus, pasuose rašyti Lietuvos piliečių pavardes ir vardus kitokia kalba. Dabar tam viešai pritaria premjeras Algirdas Butkevičius ir žada tai legalizuoti. Tačiau tai ir būtų galimo Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo pažeidimas, o kartu ir priesaikos sulaužymas.

Akivaizdu, kad LSDP koalicinės sutarties partnerė Lenkų rinkimų akcija (LRA) neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis siekia ją įteisinti, pažeisdama LR Konstituciją. Antai LRA nariai neatsisako Lenko kortos, o tai liudija apie lojalumą kitai valstybei, o Seimo narys M. Mackevičius su Lenko korta net įsibrovė į LR Seimo Saugumo komitetą ir turės galimybę susipažinti su slaptais dokumentais.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), linkėdama užsienio reikalų ministrui ir premjerui išminties, kad tikėdamiesi pagerinti santykius su kaimyne Lenkija neperžengtų įstatymais įtvirtintos ribos, netenkintų numanomų negerų valstybės kaimynės kėslų, raštu įsakmiai perspėjo neteikti išimtinių privilegijų Lietuvos lenkų tautinei mažumai. Užsienio reikalų ministro vizito į Lenkiją išvakarėse LLKS vasario 6 dieną prie Užsienio reikalų ministerijos organizavo piketą, dar kartą įspėdama išvengti pažadų, kurie keltų pavojų Lietuvos teritoriniam vientisumui bei pažeistų LR Konstituciją.

Jono Česnavičiaus nuotraukose - LLKS piketas prie LR užsienio reikalų ministerijos: