Patriotizmas – didžiausia grėsmė

Kaip viskas buvo?

2013 metų vasario 16 dieną apie 13 val. 30 min. Kauno Ramybės parke gausus būrys jaunimo pradėjo ruoštis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 95-ųjų metinių eitynėms. Į pirmąsias gretas rikiavosi Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos merginos ir vaikinai. Buvo dalijamasi plakatais, vėliavomis, mėginama sustatyti darnią koloną. Pasirengimą ir vis prisijungiančius žmones akylai stebėjo policija. Tiesą sakant, iš pradžių atrodė, kad policijos daugiau nei eisenos dalyvių. Tokios gausios pajėgos Kaune, Vasario 16-osios dieną, labiau priminė grįžimą į 1972-uosius, kai susidegino Romas Kalanta. Policininkai sudarė sieną iš abiejų kolonos pusių, gatvėje rikiavosi tarnybiniai džipai, kuriuose darbavosi viską filmuojantys ir pro garsiakalbį pareigas aiškinantys pareigūnai.

Eitynės turėjo prasidėti 14 val. Jautėsi nedidelis susierzinimas. Ne tik dėl tos antrosios geltonomis liemenėmis ir ginklais pasipuošusios kolonos, bet ir dėl kelių provokatorių. Plakatą eitynių dalyviams prieš nosį iškėlė ir kolonai neleido pradėti žygiuoti kažkoks lietuvis, kurį visą laiką globojo profesorius Dovydas Kacas. Baltame lape juodu flomasteriu buvo parašyta „Grėsmė ne Rytuos ar Vakaruos – grėsmė patriotizme ir jį globojančioje valstybėje“. Kolonos pašonėje stoviniavo dvi mergaitės, iki akių užsidengusios veidus šalikais ir laikančios tokio pat dydžio popieriaus lapą, kuriame ta pačia ranka ir tuo pačiu flomasteriu buvo raginama nedalyvauti renginyje: „Pilieti, tu dalyvauji fašistinėse eitynėse“. Plakatą laikė pakėlusios iki akių, juo irgi prisidengdamos veidą. Svarbieji žydų tautos atstovai, Dovydas Kacas ir Efraimas Zurofas, elgėsi be galo nemandagiai. Savo fotografavimo ir filmavimo aparatus kišo eitynių dalyviams į veidus, regis, norėdami užfiksuoti kiekvieną žmogų ir vėliau pakabinti nuotraukas ant kokio gėdos stulpo ar atiduoti kaip nusikaltimo medžiagą nežinia kurios valstybės nežinia kokioms struktūroms. Profesorius nenustojo gėdinti jaunimo, priekaištauti ir bumbėti. Stebėtina tik tai, kad aiškiai turintis problemų dėl svorio, šis žmogus sugebėjo nužingsniuoti visą kelią kartu su eisena ir nepavargo viską fiksuoti bei laidyti savo pasipiktinimo tekstus.

Eitynės buvo puikios. Pačiame kolonos priekyje ėjo jaunos, gražios merginos tautiniais rūbais, nešdamos plakatą, kuriame įrašyti Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio žodžiai „Pelų ir šiaudų niekas nefalsifikuoja! Falsifikuojamos tik didžiosios brangenybės!“ Raibuliavo trispalvės, viena kita Latvijos vėliava, buvo nešama didžiulė Lietuvos vėliava, išskleista virš galvų, patriotiniai plakatai, raginantys dirbti Lietuvai, ginti savo žemę, tautines idėjas. Žmonės žygiavo ramiai, visus vienijo susitelkimas ir jaudulys, lyg tai būtų pirmųjų Sąjūdžio laikų mitingų atgarsiai. Kartkartėmis pasigirsdavo būgnų ritmai, solidarūs šūkiai: „Lietuva!“, „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“, „Didžiuokis ir apgink savo lietuvybę!“ Eitynes Laisvės alėjoje ir senamiestyje stebėję žmonės plojo, verkė, mojavo, jungėsi prie kolonos. Jausmas – nepakartojamas. Išskyrus tas akimirkas, kai akys susidurdavo su rūsčiais policininkų žvilgsniais. Jie aiškiai negalėjo savęs identifikuoti – ar jie yra Lietuvos piliečiais ir turi teisę džiaugtis Nepriklausomybės diena, ar jie yra baudžiamasis būrys, pasiųstas tramdyti laisvų valstybės piliečių, ar jie tiesiog formaliai atlieka pareigas savaitgalį, kai visai nenorėtų šalti gatvėse dvi valandas. Liūdniausia, kad dauguma jų, eidami koja kojon su žmonėmis, skanduojančiais „Lietuva!“, žiaumojo kramtomąją gumą...

Dvi valandas trukęs Vasario 16-osios minėjimas baigėsi Rotušės aikštėje. Renginio organizatoriai labai jaudinosi ir skubėjo pasakyti nors kelis sveikinimo žodžius aikštėje ratu sustojusiems eitynių dalyviams. Nes juos griežtai reglamentavo dėl laiko. LTJS vadovas Julius Panka ir Kauno padalinio vadovas Tomas Skorupskis pasisakė trumpai, dėkodami visiems, kurie gyvena Lietuvoje, dirba jos labui, kovoja už Lietuvą ir tautos pamatines vertybes. J. Panka akcentavo, kad kova "už", o ne "prieš", yra pergalinga kova. Ir pasidžiaugė, kad ponams, atstovaujantiems Izraeliui, nepavyko išprovokuoti neramumų, pajuokavo, kad galbūt jie labai norėjo būti kaip nors užgauti, bet niekas to malonumo jiems nesuteikė. Kelis žodžius tarė Seimo narys Algirdas Patackas, jis džiaugėsi, kad yra jaunimo, kuris spinduliuoja didžiulę jėgą, ir tai reiškia, kad Lietuva dar gyvuos.

Kaip viską pateikė?

Kauno eitynių išvakarėse įvairūs televizijos kanalai trimitavo apie „nacionalistus“ – bėgančioje eilutėje ir anotacijose nė karto nebuvo paminėta, kad tai Lietuvių tautinio judėjimo renginys. Visą dieną rodomas Dovydo Kaco veidas glumino net ir tuos, kurie nieko apie eitynes nebuvo girdėję. Ausyse dar skambėjo Radoslavo Sikorskio pamokymai Lietuvai, kaip ji privalo elgtis ir pažadai pamokyti spręsti problemas, ir staiga grūmojimai žydų vardu – uždrausti, neleisti, kad tai būtų paskutinis kartas... Žinoma, visiems labiausiai įsiminė profesoriaus pasiūlymas eitynes organizuoti Balbieriškyje. Jei Artūras Zuokas Kovo 11-osios eitynių organizatoriams irgi taip patars, žinosime, kur yra tikroji Lietuvos sostinė.

Visą dieną įvairios žiniasklaidos priemonės transliavo pranešimus apie Vasario 16-osios renginius įvairiuose Lietuvos miestuose. Nė žodžiu neužsiminta apie būsimas eitynes Kaune. Apie jas pranešta tik tada, kai jos jau įvyko. Keisčiausia, kad nešališkiausią ir išsamiausią informaciją pateikė Lietuvos radijo informacinė laida rusų kalba. Apie eitynes neinformavo ir savivaldybės plakatai bei interneto puslapis.

Nuo pat eitynių pradžios greta dalyvių uoliai darbavosi didžiųjų Lietuvos dienraščių žurnalistai. Kai kurie atėjo su išankstinėmis nuostatomis ir net neslėpė pasišlykštėjimo visais, kurie žygiavo. Tendencingumas aiškiai matyti skaitant jų atstovaujamus puslapius.

Lietuvos žydų bendruomenės atstovė išplatino pareiškimą, kuriame melagingai nurodė nešamų plakatų turinį. Plakato, kuriame būtų parašyta, kaip ji teigė, „Vakar juden raus, šiandien Lietuva lietuviams“, nebuvo apskritai. Nebuvo ir jokių šūkių, kalbančių apie panieką kuriai nors kitai tautai.

Kas manytina apie Lietuvos padėtį?

Visos tendencijos, kurios išryškinamos pastaruoju metu įvairių asmenybių straipsniuose, buvo kaip ant delno 2013 metų vasario 16-ąją. Žiniasklaida filtruoja ir pateikia neobjektyvią informaciją, kuri nukreipta prieš Lietuvos valstybingumą. Lietuvos piliečius kiršina ir skaldo ne tik žiniasklaida, bet labai palankiai priimamų kitų valstybių piliečių pasisakymai, nukreipti prieš Lietuvos valstybingumą. Lietuvos teisėtvarkos struktūros dirba taip, kad bauginimo politika įsitvirtintų šalyje ir būtų galima lengvai kontroliuoti padėtį įvairiomis baudžiamosiomis priemonėmis. Lietuvos valstybingumą įtvirtinantys atributai ir simboliai yra tik priedanga vykdantiems tendencingą antivalstybinę veiklą. Konstitucijos pakeitimai, leidžiantys pasisavinti Lietuvos žemes, yra antivalstybiniai.

Koks klausimas užduotinas Lietuvos premjerui, negatyviai vertinančiam patriotiškumą ir patriotišką Lietuvos jaunimą?

Gerbiamas Premjere, ar Jūs žinote, ką reiškia žodis „patriotizmas“? Ar kada nors vartojote žodį „Patria“? Gal kada nors girdėjote Horacijaus žodžius „Dulce et decorum est pro patria mori“?

Mes Jums padėsime. Jums tereikia žinoti, kad "Patria" yra Tėvynė. O Horacijus – tikimės, kad Jūs ne prieš poetus? – teigė, kad „malonu ir garbinga yra mirti dėl Tėvynės“.

Tai ką gi reiškia Jūsų žodžiai: „Nenorintiems suprasti, kokią žalą Lietuvoje daro įvairūs bandymai manipuliuoti patriotizmu, kurstant antisemitines ar kitas tautinę nesantaiką keliančias nuotaikas, dabar ir ateityje bus duotas ryžtingas atkirtis. Tai galiu užtikrinti ir užtvirtinti.“ Ar tai reiškia, kad nebėra Tėvynės? Ar kad mirti už Tėvynę nėra garbinga? Ar tai, kad patriotai – Tėvynės mylėtojai, bus persekiojami ir baudžiami? Ką gi Jūs, Premjere, užtvirtinate savuoju žodžiu lyg antspaudu? Kokio atkirčio galime tikėtis tie, kurie laikome Trispalvę rankose?

Premjere, ar tikrai „Grėsmė ne Rytuos ar Vakaruos – grėsmė patriotizme ir jį globojančioje valstybėje“?