Norvegijos „Barnevernet“: Vaikų gerovė ar valstybinis vaikų grobimas

„Vaikai bijo, kai beldžiasi į duris. Jiems baisu, kad bus vėl paimti“, – pro ašaras sako Žaklin (Jaqueline) laužyta norvegų kalba, pasakodama apie savo kovas su Norvegijos vaiko teisių tarnyba, kuri buvo apkaltinta nepagrįstai išdraskanti šeimas. Žinoma kaip Barnevernet, agentūra teikia įvairias paslaugas tėvams, kuriems jų reikia.

Bet prieštaringiausia yra tai, kad ji taip pat atima vaikus iš jų namų, atiduodama įstaigoms ar globėjų šeimoms dėl pastebėtų jų priežiūros trūkumų arba vaikų auklėjimo metodų, kuriuos ji laiko smurtiniais.

Tai lėmė nesusipratimus su etninėmis mažumomis, kurios dažnai turi skirtingus kultūrinius kodus, ir vaikų atėmimą perdėtai vadina „valstybiniu vaikų grobimu“.

Šioje penkių milijonų žmonių Skandinavijos šalyje 2014 metais iš tėvų buvo atimti 1665 vaikai, iš jų – 424 vaikų motinos užsienietės, kaip teigia agentūra.

Iš Žaklin Džozef (Jaqueline Joseph) ir jos vyro Džo (Joe), kurie kilę iš Šri Lankos, o gyvena antrame pagal dydį Norvegijos mieste Bergene, 2011 m. lapkričio 14 d. staiga buvo atimti trys jų vaikai.

Iš mokyklos kaip kiekvieną dieną dvi aštuonerių ir dvylikos dukterys bei šešerių sūnus namo negrįžo, bet buvo skubiai paimti agentūros po anoniminio pranešimo apie smurtą namuose.

Norvegijos įstatymai draudžia visas fizines bausmes vaikams, įskaitant pliaukštelėjimus ir mušimą.

Džozefai buvo apkaltinti, kad muša savo vaikus vėliava ir mediniu samčiu, vyriausiojo vadinimu „mažu šūdu“ ir „prigimtiniu idiotu“, ir tuo, kad savo sūnaus ranką karpė žirklėmis. Tai surašyta teismo dokumentuose. Bet tėvai teigia, kad jie rektarčiais vaikams pliaukštelėdavo.

„Barnevernet būdinga tendencija daryti radikalius apibendrinimus apie visus užsieniečius. Pasak jos, kadangi mes ne norvegai, mes visi mušame savo vaikus lazdomis ar diržais“, – pyksta Žaklin.

Po ilgo teisinio mūšio, teismas iš esmė palaikė Džozefus, atmesdamas visus rimtus agentūros kaltinimus, paskirdamas dviejų savaičių bausmę už pliaukštelėjimus.

Nutaręs, kad smurtas buvo „kultūrinis“ dalykas, kurį galima „pataisyti“, teismas priėmė sprendimą palaipsniui gąžinti du jaunesniuosius vaikus. Tačiau po šešių mėnesių nuo teismo sprendimo ir nuolatinio vaikų prižiūrėtojų lipimo ant kulnų, Džozefai iškeitė Bergeną į Oslą, kur išvyko su dviem jaunesniaisiais vaikais. Jie liko be darbų, be namų, be trečiojo vaiko, likusio prieglaudoje.

„Turėjome pagrobti savo pačių vaikus“, – sako Džo Džozefas, dirbantis mašinistu. Jo žmona nepilną darbo dieną dirbą vaikų priežiūros centre.

Tokios istorijos kaip ši nuolat publikuojamos antraštėmis dideliu šriftu, skatindamos protestus, kylančius visame pasaulyje.

Balandžio 16 d. tūkstančiai žmonių nuo Melburno iki Bukarešto ir net Havajuose išėjo į gatves protestuoti prieš lapkritį įvykusį penkių vaikų, tarp kurių buvo ir trijų mėnesių kūdikis, atėmimą iš jų rumunų-norvegų tėvų.

Marijus ir Rut Bodnarijai (Marius Bodnariu, Ruth Bodnariu), priklausantys Norvegijos sekmininkų judėjimui, buvo apkaltinti fiziškai baudę savo vaikus. Tačiau galiausiai vaikai atimti buvo ne dėl to, o dėl tariamo krikščioniško radikalizmo ir indoktrinacijos. Dėl šio kaltinimo visame pasaulyje krikščionys surengė protestus. (Sekmininkai, atsiradę devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje, jau daugelį metų gyvuoja ir yra pripažinti Lietuvoje bei daugybėje pasaulio šalių – red. past.)

Ne visada lengva atskirti, kur faktas, o kur fikcija. Šeimos gali tikėtis gynybos iš savo advokatų ir žiniasklaidos, tuo metu valdžia privalo gerbti konfidencialumą, net jei kaltinimai atrodo nepagrįsti.

„Jie sako, kad mes grobiame užsieniečių vaikus, nes norime paįvairinti savo šalies gyventojų genetinį fondą. Nuo tokių pareiškimų darosi negera, – sako Norvegijos Vaikų reikalų, lygių teisių ir socialinės integracijos ministerijos (Barne- og likestillingsdepartementet, BLD) valstybės sekretorius Kajus Mortenas Terningas (Kai-Morten Terning). – Kai kuri kritika turi būti išklausyta, bet kai kas yra tiesiog netiesa.“

Gavus neva paskutinės instancijos sprendimą atimti vaikus iš šeimos, sprendimą tai padaryti priima ne Barnevernet, o iš nuo trijų iki penkių asmenų sudaryta socialinės gerobės taryba, kurioje yra teisėjas, socialinis darbuotojas, paprastas civilis.

Ši taryba remiasi Barnevernet rekomendacijomis, tačiau jos sprendimai gali būti šeimos narių apskųsti paprastame teisme, jiems suteikiama nemokama teisinė pagalba. Nepaisant to, daugiau nei šimtas teisininkų, psichologų ir socialinių darbuotojų pernai parašė atvirą laišką, kuriame Barnevernet kritikavo kaip „neveiksnią organizaciją, kuri daro klaidingus vertinimus, turinčius siaubingas pasekmes“.

Barnevernet bijo uždaro rato, į kurį ji patenka dėl pranešimų apie žymias bylas, kurios dažnai pagrįstos neteisingais liudijimais, ir dėl kurių kai kurie užsieniečiai tėvai gėdijasi kreiptis pagalbos, nors jos iš tikro reikia. Ginčai, kilę dėl šių dalykų, sukėlė net įtampą diplomatinėje sferoje.

2015 m. vasarį Čekijos prezidentas Milošas Zemanas (Miloš Zeman) palygino Barnevernet su Lebensborn, vaikų globos centrais, kuriuos arijų rasei auklėti buvo įkūrę naciai.

Santykiai tarp Norvegijos ir Indijos pablogėjo 2012 m. sausį, kai Bhatačarajų (Bhattacharaya) šeima apkaltino Norvegiją pagrobus jos du vaikus, nes šie valgė rankomis, o šeima miegojo toje pačioje lovoje.

„Čia esmė buvo ne valgymas pirštais ar sėdėjimas ant kėdės arba ne ant jos. Labai dažnai pasitaiko, kad šeimose, kurių kultūra leidžia mušti vaikus, nesupranta, jog tai prieštarauja Norvegijos įstatymams“, – anonimiškai sakė Barnevernet darbuotoja.

Pasak Oslo universiteto Kriminologijos ir sociologijos fakulteto mokslininkų, Norvegijoje žalos atlyginimo dėl Barnevernet veiklos yra prašę bent 4000 šeimų, ji buvo suteikta 2673 ir siekė 1,3 mlrd. kronų (110 mln. eurų).

Šaltinis: france24.com