2024 m. kovo 30 d.

 

Nebeatpažįstu Lietuvos

26
Paskelbta: 2013-09-19 09:00 Autorius: Dalius Stancikas | Bernardinai.lt

Mano pareiga viešai pasakyti, kad Raimundas Ivanauskas, dabar teisiamas neva kaip Drąsiaus Kedžio padėjėjas, valstybei sunkiausiu kūrimosi metu buvo savanoris, atliko pavojingas užduotis, rizikavo savo gyvybe, negaudamas už tai jokio atlygio, - sako Nepriklausomybės akto signataras, buvęs politinis kalinys, vienas iš Savanorių sąjungos kūrėjų, Seimo narys Algirdas Patackas.

– Pone Algirdai, Jums teko sunkiomis valstybei ir kiekvienam savanoriui aplinkybėmis pažinti dabar žmogžudystės organizavimu Garliavos pedofilijos byloje kaltinamą Raimundą Ivanauską? 

– Nežinau, ką Raimundas Ivanauskas yra padaręs toje Klonio gatvės istorijoje, čia teisėsaugos institucijų reikalas, tačiau mano pareiga paliudyti viešai, kad sunkiausiu valstybės kūrimosi metu jis buvo padorus žmogus, patriotas, kuris aukodavo savo laisvalaikį, savo lėšas, rizikavo gyvybe, gindamas valstybę. Normalus, žmogiškas teismas turėtų į tai atsižvelgti.

– Gal galėtumėt apie tai plačiau?

– Man teko dalyvauti Lietuvos kariuomenės kūrime nuo pat jos ištakų – Sąjūdžio Kauno žaliaraiščių (Sąjūdžio apsaugos būrių – D. S.) susibūrimo. 1990-ais paskelbus nepriklausomybę viena iš labai rimtų bėdų buvo apsauga – valstybė, kuri neturi fizinės jėgos apsiginti, ilgai negyvens. Sovietine milicija pasitikėti negalėjome – prisiminkim B. Makutinovičiaus istoriją (B. Makutinovičiaus vadovaujamas milicijos spec. būrys grobė ginklus, užpuldinėjo Lietuvos pasienį, atkuriamas valstybės institucijas – D.S.). Todėl labai reikėjo savanorių, kurie viską metę eitų ginti valstybės. Pagrindinį apsaugos branduolį sudarė sportininkai iš sovietmečiu susikūrusių pogrindinių Kyokushin karate ir kultūristų būrelių – Atgimimo laikotarpiu jie legalizavosi į oficialias sporto federacijas. Kauno kultūristai jau nuo seno turėjo tokią patriotinę dvasią, pavyzdžiui, per „kalantines“ Kaune (turimi omeny jaunimo susidūrimai su milicija po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais – D.S.) su milicija labiausiai ir plakėsi pogrindiniai kultūristai. Kaune sovietmečiu vos ne kiekviename rūsyje buvo po klubelį, kur rinkdavosi tokia ne visai sovietinė publika. Pogrindiniame kultūrizme vyravo mintis ne prisipumpuoti, bet siekti estetikos, harmonijos. Tas pats buvo ir su karate – ši sporto šaka buvo draudžiama (karate treniruotės buvo leidžiamos tik okupacinei valdžiai tarnaujančios KGB, jaunųjų dzeržinskiečių struktūroms – D. S.), o kas draudžiama – jaunimui patinka, todėl Kaune buvo ir pogrindinių karate būrelių. Tačiau pogrindžio karatistai savo veiklą pirmiausia pradėdavo nuo filosofijos (mintis – kaip vanduo, mintis – kaip mėnulis ir t. t.) – kol šitų dalykų neįsisavindavo, tol apie jokius kovinius veiksmus nė kalbos nebūdavo. Todėl pirmieji apsaugos vyrai iš karatistų ir kultūristų federacijų turėjo ne tik čia (rodo į rankos raumenis – D. S.), bet ir čia (rodo į galvą – D. S.).

Šiuos savo gyvybe rizikavusius savanorius mes paprastai prisimename tik minėdami Sausio 13-ąją, kaip parlamento gynėjus, tačiau jie juk dirbo nuo pat nepriklausomybės atstatymo – saugojo tuometį valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, kai kuriuos ministrus, atvykusias užsienio valstybių delegacijas, budėjo prie svarbių objektų, ir pan. Oficialių etatų tada nebuvo, tad visą šį labai svarbų ir rizikingą darbą jie dirbo nemokamai, pamainomis, su savo mašinomis. Mano ryšys su šiais sportininkais buvo per Rolandą Razulevičių (diplomuotą matematiką, vėliau dirbusį patarėju Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijose, šiuo metu verslininką) – jis yra puikus Rytų kovų žinovas.

Ryškiausias epizodas, susijęs su to laikmečio apsauga, buvo Sausio 13-osios išvakarėse iš KGB gauta informacija, kad Šiaurės miestelio (okupacinės kariuomenės bazavimosi vieta Vilniuje – D. S.) karininkai organizuoja Vytauto Landsbergio nužudymo operaciją, pasinaudojant vienu iš neva jų užverbuotu apsaugos vyruku. Pradėjom sukti galvas: nuo kada KGB teikia tokias paslaugas, ką reiškia ši jų pametėta informacija – gal jie nori, kad mes išformuotume visą apsaugą, nori sukelti mūsų gretose sąmyšį? Sausio 11-ąją nusprendėm aplink V. Landsbergį sudaryti du apsaugos žiedus: vienas, kaip ir buvo anksčiau – iš Valstybės apsaugos departamento, o antrasis buvo glaudžiai apsupęs AT pirmininką. Tą antrą žiedą kartu su R. Razulevičium sudarėm iš jau minėtų sportininkų, kurie gerai pasirodė saugant valstybę nuo pat Kovo 11-osios. Šito apsaugos žiedo veiklą koordinavau aš. Taip 9 paras ir vaikščiojom visi kaip katinai – aš nesitraukiau nuo V. Landsbergio daugiau kaip per kelis metrus, o apsaugos žiedas – taip pat šalia. Šitame žiede vienas apsauginių buvo ir R. Ivanauskas, jau pasižymėjęs saugant valstybę, gražiai nuaugęs, stilingai apsirengęs vyrukas.

Tame vidiniame apsaugos žiede apskritai visi vyrai buvo inteligentiški, neatitinkantys standartinio įsivaizdavimo, jog sportininkas – tai iškart „mordobojus” (snukiadaužys – D. S.), kojasvydis. Nežinau nė vieno iš tos apsaugos karatisto ar kultūristo, kuris vėliau būtų patekęs į kriminalą, kažkaip kitaip nusivažiavęs – atvirkščiai – šiandien jie sėkmingi verslininkai, solidūs vyrai, iš valdžios nieko neprašantys ir savo nuopelnų nekaišiojantys piliečiai. Net nežinau, ar Raimundas Ivanauskas turi Sausio 13-osios medalį. Žinau tik, kad jis dainavo Petro Bingelio chore (vienas garsiausių Lietuvos chorų – D. S.), turėjo labai retą balso tembrą.

– Teisiškai tie kaltinimai R. Ivanauskui įdomūs – juk teisme nėra įrodyta, kad žudė būtent D. Kedys, pagaliau ir kaltinimai prieš R. Ivanauską bei buvusius policijos vadovus paremti ilgai tylėjusio, keliskart teisto M. Žalimo parodymais, kuriuos jis vėliau keitė, neva žurnalistas V. Gaivenis jį buvo primokęs kaip kalbėt. Visgi kaip reagavote išgirdęs, kad štai tas pats padorus savanoris, solidus choristas R. Ivanauskas įtariamas padėjęs Drąsiui Kedžiui ruošti žudynes?

– R. Ivanausko atveju neaišku, ar jis iki galo žinojo, ką D. Kedys planuoja? Okupacijos metais pogrindyje  taip būdavo: ateina bendražygis ir paprašo: tą ir tą reikia padaryti – ir darai, nors dažnai net nežinai kokiam konkrečiai reikalui. Ir net neklausi – kuo mažiau žinai, tuo mažiau išpliurpsi. Žinai tik, kad padedi teisingam tikslui.

– Linčo teismai prasidėjo Amerikoje, kai, piliečių manymu, valstybė nevykdė teisingumo. Pogrindžio legenda Algirdas Petrusevičius, ne kartą kalintas už antisovietinę veiklą, vienas pirmųjų savanorių, Aukščiausiosios Tarybos gynėjų, prieš kelerius metus taip pat teistas už tai, kad neva banditų skriaudžiamam draugui parūpino ginklą. Ar A. Petrusevičiaus, R. Ivanausko atvejis (jei pasitvirtintų), nereikštų, kad vyrai, kurių pasiaukojimo dėka mes ir turim valstybę, nesulaukę jos teisingumo, beje, ne savo, o savo draugų atžvilgiu, nusprendžia ieškoti to teisingumo patys? Ir kaip šiuo atveju su Dekalogo šeštuoju įsakymu – nežudyk?

– Tai rimta kario dilema: tarp vyriškos ištikimybės, garbės, teisingumo siekio ir tarp galimybės padaryti nuodėmę. Draugui nelaimėje turi padėti, bet negali daryti nuodėmės – sąmoninga žmogžudystė yra labai sunki nuodėmė. Tačiau sakau sąžiningai: nežinau, ką daryčiau, jei mano vaiką prievartautų, apie tai informuočiau visas valstybės institucijas, o jos nusisuktų. Lengva teisuoliškai iš šalies postringauti, kol pats tiesiogiai nesusidūri su tokiais atvejais. 

Dėl A. Petrusevičiaus jau esu sakęs: tai labai ryžtingas vyras, jis daug ką gali, bet pats jis net zuikio nenušautų. Kita vertus, tokie žmonės, kaip A. Petrusevičius, negali likti abejingi kito nelaimei. Tai kario dvasios žmonės. Todėl A. Petrusevičius ir budėjo Klonio gatvėje, todėl jį  tą tragišką gegužės 17-osios rytą Klonyje ir apstumdė, purškė į akis dujas, tampė už tuščios rankovės (A. Petrusevičius lageryje neteko rankos – D.S.), išvadino seniu ir kitaip žemino.

– O Jūs pats kaip atsidūrėte tarp Klonio gatvės budėtojų?

– Po pirmo nesėkmingo bandymo pagrobti mergaitę iš jos gimtų namų. Tuomet nebegalėjau likti abejingas – turėjau kažką daryti. Negalima su vaiku taip elgtis – tik kryžiuočiai plėšdavo vaikus ir išsiveždavo. Tada mes, Savanorių kūrėjų sąjungos Kauno skyrius, nusprendėme nesikišdami nei į vieną pusę pasistatyti vagonėlį Klonio gatvėje ir stebėti, kad prieš vaiką nebūtų naudota prievarta (nenaudoti prievartos prieš vaiką nurodė ir teismas – D. S.).

Tas pirmas prievartos naudojimas prieš mergaitę sujaudino nemažai šviesuomenės – Klonio gatvėje pradėjo lankytis kunigai, ypač įsijungė Robertas Grigas, menininkai. Taip iš Klonio gatvės minios susiformavo bendruomenė, neabejinga kito skausmui.

Labai džiaugiuosi, kad ten buvome, kad išlaikėme iki galo, todėl dabar galime liudyti. Kas ten nebuvo – neturi jokios teisės vertinti. Tokiuose dalykuose negalima pasitikėti nei žiniasklaida, nei kažkieno pasakojimais – tai turi išjausti pats. Ateiti į vietą, pajusti ir pats sau išsiaiškinti, kas yra kas.

Taip pat turim prisiminti, kad Lietuvoje nuo seno egzistavo paprotinė teisė: palikti vaiką ten, kur jis augo – kaimas neleistų plėšti vaiko ir per prievartą kažkur išvežti. Dabar panaši situacija bręsta ir Prienų rajone: dvi poros pešasi dėl vaiko, tas vaikas jau ilgai gyvena pas vienus, bet kiti taip pat jo nori, ir vėl viskas krypsta link policijos. Bet ten sukilo kaimas ir neleido vaiko išvežti. Gerai, kad šiuo atveju pasitaikė žmoniškesnė antstolė, tačiau drama dar nebaigta. Jei nesustabdysim tos besiformuojančios teisinės praktikos – grobti vaikus – tai kuo virsime?

– Visom prasmėm baisioje Garliavos byloje už įvairius kaltinimus teisiamas ne vienas patriotas, valstybės kūrėjas – apie savanorį  R. Ivanauską jau kalbėjom, nuo policijos nukentėję Vyčio kryžiaus ordininkas A. Petrusevičius  ir 1972 m. „kalantinių“ dalyvis dailininkas Rimantas Radišauskas teisiami už neva nepaklusimą policijai pernai gegužės 17-ąją, daktarė Laima Bloznelytė-Plėšnienė – už neva melagingus parodymus (L. Bloznelytė viešai pasakojo, kad jos kabinete pedofilija įtartas A. Ūsas L. Stankūnaitės ir jos dukros akivaizdoje rodė lytinius organus ir prašė medicininės pagalbos). Jūs Seime viešai prisiekėte, jog profesorė L. Bloznelytė-Plėšnienė, šešių vaikų mama, tikrai nemelavo, nes tai ypatingos garbės žmogus. Ar ne per drąsu – juk nebuvot šalia, nematėt?

– Laimos tėvas Mindaugas Bloznelis buvo vienas iš 1941 m. sukilimo Kaune aktyvistų, vėliau antinacinių ir antisovietinių judėjimų dalyvis, politinis kalinys, todėl jo dukrą Laimą pažįstų dar iš tų pogrindžio prokatalikiškų žygeivių, iš tų išbandytų žmonių, iš to etnoso branduolio. Aš tikrai guldau galvą už ją – tai nuostabus žmogus, sukūrusi puikią šeimą. Ji kietas, tvirtas žmogus, ji ir savo profesijoje, kaip gydytoja, yra labai stipri. Tai paliudytų daug kauniečių. Žinau, kad jeigu Laima taip pasakė, reiškia – taip ir buvo. 

– Gerai – L. Bloznelytė nemeluoja, bet gal ji apsiriko?

– Jokiais būdais. Laima yra nepaprastai atsakingas žmogus. Jei jai būtų nors šešėlis abejonės, ji būtų tylėjusi. 

– Algirdai, Jūs buvęs disidentas okupuotoje Lietuvoje, vėliau ryškus sąjūdietis Atgimimo laikotarpiu, o galiausiai - Nepriklausomybės signataras. Kas vyksta valstybėje, kad Jūsų bendražygiams, kaip okupacijos laikais, keliamos bylos už siekį teisingumo, kurio neužtikrina gausios valstybės institucijos?

– Tą dieną, kai sužinojau, kad Garliavos mergaitę išvežė į užsienį, perdaviau per savo kolegas Seime tokį savo vertinimą: „Nebeatpažįstu LIETUVOS, jos valstybės, už kurios atkūrimą dėjau parašą. Pagrobta mergaitė, paslėpta nuo artimųjų ir visuomenės, pagaliau išvežta nežinia kur. Ir visa tai padaryta valstybės vardu, valstybės rankomis, paklūstant Blogio jėgoms ir joms diriguojant. Tokiu būdu valstybė buvo padaryta bendrininke nusikaltimo prieš mažą vaiką, kuris tiek juridine, tiek teologine, moraline prasme yra pats sunkiausias. Bendrininke, deja, tapo ir tauta, visuomenė, kuri tą lemtingą rytą neišėjo į gatves. Tad šis nusikaltimas turės sunkiai nuspėjamų pasekmių tiek tautai, tiek valstybei“.

Kalbėjosi Dalius Stancikas

Bernardinai.lt

Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
26. kas padės
(2013-09-21 14:40:13)
(88.119.253.240) Parašė:

labai prašome Jūsų pagalbos- kreiptis į teismą, raginti parlamentarus ar kitus kreiptis į teismą su prašymu pripažinti 2003-01-23 47 Konstitucijos straipsnio pataisą pripažinti neteisėta, negaliojančia, antikonstituciška, pažeidusią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 153 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad Seimas (tik) IKI 1993 metų spalio 25 dienos, o ne vėliau, t.y. 2003 metais turėjo teisę keisti 47 straipsnį. Tai privalu daryti šalia referendumo. Ačiū. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 153 straipsnis "Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 metų spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, 58 straipsnio antrosios dalies 2 punkte, 65, 68, 69 straipsniuose, 84 straipsnio 11 ir 12 punktuose, 87 straipsnio pirmojoje dalyje, 96, 103, 118 straipsniuose, 119 straipsnio ketvirtojoje dalyje." copy-"Advokatė Aldona Birutė Jankevičienė: Priėmus šias Konstitucijos pataisas 2003 m. (įrodymas toliau turinyje) buvo įvykdytas, esą Europos sąjungos reikalavimas, įtraukiant 47 str. 3 dalį dėl žemės įsigijimo nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektams , nustatant, kad gali žemę įsigyti Lietuvoje pagal konstitucinį įstatymą, bet tuomet Lietuvos piliečių teisė konstitucijoje nei pagal konstituciją, nei pagal konstitucinį įsakymą net nepaminėti. Esant tokioms aplinkybėms , būtina skelbti privalomąjį referendumą Lietuvoje, bet ne dėl užsieniečių, o dėl lietuvių teisės į žemę Lietuvoje įtvirtinimo (atstatyti buvusią 1992 konstitucijos redakciją.) Kitas esminis klausimas: • Ar teisėti šis ir kiti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimai, jei Konstitucija buvo priimta Lietuvos piliečių 1992-10-25 referendume? • Ar referendumo priimtam įstatymui pakeisti nebuvo privalu inicijuoti referendumą? Kadangi ši informacija yra šokiruojanti, siūlau Jums dar kelis kartus pertikrinti šią informaciją, aš tikrinau visas LR Seimo duomenų bazėje esančias oficialias pataisas, nieko kito nesuradau Pagarbiai : Advokatė Aldona Birutė Jankevičienė LIETUVOS KONSTITUCIJOS 2003-01-23 47 STR. PATAISOMIS LIETUVOS PILIEČIAMS ATIMTA NUOSAVYBĖS TEISĖ Į ŽEMĘ - AR GALĖJO PARLAMENTARAI TO „NEPASTEBĖTI“? NEBEGALIOJANTI AKTO REDAKCIJA- 1 . Lietuvos Konstitucija, priimta Lietuvos piliečių 1992-10-25 referendume nustatė pagrindines Lietuvos piliečių teises ir laisves. Konstitucijos 47 straipsnis nustatė: Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei - jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje. (1992-10-25 redakcija ) NEBEGALIOJANTI AKTO REDAKCIJA-2. Vėlesni Straipsnio pakeitimai: Nr. 1-1390, 96.06.20, Žin., 1996, Nr. 64-1501 (96.07.05) 47 straipsnis: Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas. Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei - jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje. GALIOJANTI, AKTUALI AKTO REDAKCIJA-3. Tačiau 2003-01-23 47 konstitucijos straipsnio redakcija (Nr. IX-1305, 2003-01-23, Žin., 2003, Nr. 14-540 (2003-02-07) dėl Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo: šią teisę Iš Lietuvos piliečių ATĖMĖ: 47 straipsnis: Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje. Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti. Straipsnio pakeitimai: Nr. I-1390, 1996.06.20, Žin., 1996, Nr. 64-1501 (1996.07.05) „Akivaizdu, jog tai yra NEGIRDĖTO MASTO AFERA. Juk negalėtumėte patikėti, kad aplamai tokie veiksmai, atliekami LR Seime, dėl Konstitucijos pataisų teikiant privalomas išvadas teisingumo ministerijai, konstitucinės teisės specialistams ir balsuojant už pataisą Seimo “konstitucinei“ daugumai yra įmanomi.‘‘ Pagarbiai : Advokatė Aldona Birutė Jankevičienė"



25. Pikasas
(2013-09-21 09:51:36)
(78.62.86.131) Parašė:

Kai pagalvoji, kokie šaunūs žmonės (išskyrus "inkliuzus") gynė mergaitės iš Klonio gatvės teises, tai tikėjimas, kad ir sudėtingoje teisėsaugos situacijoje gali įvykti pozityvūs pasikeitimai, sustiprėja. Gaila tik, kad prasmingas judėjimas į TIESĄ IR TEISINGUMĄ buvo gerokai suskaldytas net iš vidaus. Politikoje beveik visiškai nesusigaudančios N.Venckienės žingsniuose galima buvo pastebėti visišką pasimetimą ir nesugebėjimą atsirinkti politinius partnerius, kurie galėtų kelti bent kiek didesnį pasitikėjimą ir galėtų padėti vykdyti išsikeltus tikslus teisėsaugos pertvarkoje. Prisimename, kaip ji didžiausiu savo priešu paskelbė konservatorius, per Seimo rinkimus nevykusiai bandė sudaryti jiems konkurenciją, siūlėsi į talką V.Mazūroniui ir netgi bandė gelbėti V.Uspaskich su jo artima aplinka nuo galimybės vykdyti teisinį procesą. Tokios jėgos ne tik neapsaugojo N.Venckienės, bet dar labiau nustūmė ją į tokią keistą politinę poziciją, kad nevienalytei DK partijos frakcijai Seime beveik užsidarė visos prasmingo bendradarbiavimo durys. Turėčiau tam tikrą priekaištą ir dešinės jėgoms, kurios dirbtinai pakėlė "Drąsos kelio" lyderei politinę kartelę į jai nesuvokiamą aukštį. Gal trūko kontaktų, aiškinimosi, o gal ir politiniai marginalai buvo lankstesni ir greitesni, labiau pajėgūs apvynioti Neringą apie pirštą. Nežinau, ar ji jau pradeda atsitokėti, bet nuoširdžiai jai to palinkėčiau... Ji gali net padėkoti DK frakcijos nariams, kad šie vis dar skelbiasi ir netgi kai ką darantys ieškant teisingumo teisėsaugoje ir skandalingoje pedofilijos bei žudynių istorijoje. Ši darbo kryptis, manau, prasminga ir vertinga pačiai Lietuvai. Negi neatsiras daugiau politinių jėgų Seime, kurios panorės prie tokių pastangų prisidėti? Ar bent jau pareikalauti iš teisėsaugos institucijų pradėti tirti minėtą kraupią istoriją kompetentingai ir sąžiningai. Pasitikėdamas Algirdu Patacku, kaip nuoširdžiu disidentu ir aktyviu permainų gynėju, negaliu neatkreipti dėmesio į jo kartais , mano supratimu, pernelyg kraštutinį kategoriškumą. Žinoma, Lietuva niekaip neišsivaduoja nuo Rytų imperijos įtakos, kuriai padeda vis aktyvėjanti "penkta kolona". Tačiau tiems, kurie nori daug ką spręsti vienu kirčio ypu, vargu ar gali kas pasisekti. Tik jungiantis pozityvioms jėgoms, derinant tarpusavyje kai kuriuos iškylančius strategijos ir taktikos klausimus, galima nuosekliai siekti savo pagrindinių tikslų. Būtent to ir noriu palinkėti visiems lietuviams ir doriems Lietuvos gyventojams - bendro susitarimo, geros veiksmų koordinacijos ir didelės valios iškeltiems tikslams pasiekti.



24. Patackai,
(2013-09-20 22:50:03)
(90.130.138.172) Parašė:

kokia Jusu nuomone del tatos?



23. kuku
(2013-09-20 22:10:02)
(78.57.246.57) Parašė:

šituo žmogum , Patacku ,aš tikiu ir pasitikiu.



22. to Antanui
(2013-09-20 21:40:38)
(188.69.225.206) Parašė:

Nejau nesupranti, kad tikrieji patriotai nuo AMB laikų palengva nustumiami šalin



21. 20-am
(2013-09-20 20:58:56)
(68.200.106.255) Parašė:

Aišku, Tiesa yra tai kas cinkteli į galvą patvoriniams. Tegu sau pasaulio politikai, filosofai, mokslininkai ir teisininkai ieško Tiesos, Lietuvoje Tiesą nustato patvoriniai.



20. To 18-am
(2013-09-20 20:12:46)
(78.62.164.7) Parašė:

Jeigu iki siol nesupratai TIESOS vargu ar apsvies tavo proteli koks nors angelas



19. 18-am
(2013-09-20 16:55:18)
(68.200.106.255) Parašė:

O kas tą tiesą nustato - teismai ar patvoriai? O gal visi Lietuvos teisėjai ir teisėjos - pedofilai ir pedofilės? Bet kad taip niekur pasaulyje nebūna.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras