2020 m. liepos 8 d.

 

Nacionalizmo reabilitavimo klausimu

6
Paskelbta: 2013-09-22 07:52 Autorius: Liana Langa, Janis Vaduonas, Rudytė Kalpinia

Sekant procesus Latvijos visuomenėje, galima pamatyti daugybę nerimą keliančių požymių, kurie patvirtina būtinybę aktualizuoti ir pradėti diskusiją apie esminius, bet paraštėje atsidūrusius identiteto klausimus. Pamatai ir vertybės, kurie valstybę ir naciją sujungia į vieną visumą, yra klausimai, dėl kurių pilnavertė diskusija galima tik tuomet, jei apie juos kasdien galvoja ne tik keli intelektualai, bet visa visuomenė. Intelektualų pareiga yra pokalbį pradėti, o žiniasklaidos – išskleisti ir tęsti.

Šiandieninį pasaulį apėmusių tendencijų srautuose yra būtinas toliaregiškumas, išmintingas istorijos atminimas ir aiškus, užtikrintas žiūrėjimas į ateitį, kad įvairiausiuose vėjuose neprarastume savo valstybės.

Pokalbis ir diskusija apie nacionalizmo turinį yra sudėtinga, svarbu sutarti dėl pagrindinių atramos taškų, vertybių ir idėjų laiko tėkmėje, kai visuomenę apnikusios abejonės ir sutrikimas. Įvairios manipuliacijos ir pastangos įteigti įsitikinimą apie latviškumą kaip iliuzinį ir neegzistuojantį reiškinį nebūtų įmanomos, jei latviai atgautą laisvę būtų kompetentingai ir su neabejotinu įsitikinimu panaudoję valstybės kūrimui ir vystymui, o to juk negalima padaryti be nacionalinės savimonės, latvių kultūros ir kalbos prestižo stiprinimo. Nuo 1991 metų savos valstybės latvių visuomenė gryniausioj sovietinėj dvasioj nelaiko vertybe, nesugeba adekvačiai įvertinti valstybės egzistavimo reikšmės. Tai susiję dalykai: valstybės vystymasis neįmanomas, jei trūksta nacionalinės savimonės, ir savimonės nėra, jei valstybė nesuvokiama kaip vertybė.

Kas ir koks šiandienos tikrovėje yra latviškumas ir koks latviškos Latvijos idėjos turinys, yra klausimai, apie kuriuos turime mąstyti ir kalbėti.

Šiuo rašiniu kviečiame kiekvieną įsitraukti į pokalbį, kurio pradiniu tašku pasirinkome liberalaus nacionalizmo idėją. Mūsų nuomone, būtina atnaujinti nacionalizmo, kaip valstybingumo sudėtinės dalies, suvokimą, aiškiai suprantant tai kaip latviškos savimonės ideologiją.

Trumpai aptarsime liberalaus nacionalizmo poziciją įvairiais aspektais. Norime reabilituoti nacionalizmo idėją, kviesdami jai atrasti naują, su išdarkytomis nacionalistinėmis praeities ideologijomis nesusietą turinį, taip pat atnaujinti nacionalizmą kaip svarbią ir būtiną temą visuomeninių bei politinių diskusijų dienotvarkėje.

Nacionalinė nuostata yra galimybė kurti įtikinamą ir aiškų suvokimą apie valstybės ir nacijos siekius, egzistavimo prasmę ir ateities uždavinius. Tai galimybė Latvijos nacionalinio ūkio strategijai priskirti stiprų lingvistinį ir kultūrinį apibrėžimą. Kalba ir kultūra kaip valstybės antstatas ir strateginis vystymosi resursas gali įnešti įvairiapusį indėlį. Jį galima panaudoti stiprinant visuomenės savimonę, sukuriant aiškų suvokimą apie pamatines vertybes ir susivienijant valstybės vystymo darbuose. Taip nacijos dvasinis ir intelektualinis potencialas nebus išblaškytas ir prarastas nesutaikomuose nuomonių skirtumuose ir nepabaigiamuose klydinėjimuose, mėginant aiškiau įžvelgti išsisklaidžiusio identiteto ir savasties kontūrus.

Nacionalinė savimonė būtina ir valstybės įgyvendintuose darbuose, kad darbo rinkoje nebūtų diskriminuojama latvių kalba. Protingas nacionalizmas yra galimybė surasti kelią vienijant visuomenę, kreipiantis į tautines mažumas, kad jos suvoktų, jog nacionalinė Latvija yra stipri ir stabili Latvija, atitinkanti ne tik latvių, bet visų šalies piliečių interesus. Latviška Latvija tai ne tik „Latvija latviams“, bet ir „Latvija jai priklausantiems“. Ir latviškumo supratimo išplėtimas, kuris, be jokios abejonės, yra būtinas, negali būti vykdomas kampanijų būdu ar rengiant agresyvias akcijas prieš latvius ar kitų tautybių piliečius.

Kada labiausiai jaučiamės latviais?

Tada, kai kartą per penkerius metus Latvijoje vyksta Dainų ir šokių šventė, ir latvių tauta gyvena tarsi su savigarbos sparnais. Būtent šioje šventėje tautą vienija solidarus ir kolektyvinis dvasinio atsinaujinimo, savosios kultūros vertybių suvokimo ir pagerbimo ritualas per muziką, kalbą, šokį. Nors Dainų šventė yra XIX a. antroje pusėje iš vokiečių perimta tradicija, ji laikui bėgant susiformavo kaip svarbiausioji latvių tautos identiteto ir kultūros apraiška. Tokiuose dirbtiniuose reiškiniuose latvis geba būti latviu, suvokti savo tautinį identitetą ir netgi tuo didžiuotis.

Dainų šventės savaitę Rygoje ir Latvijoje tvyro nacionalinio pakilumo atmosfera, ir nėra jokio reikalo ieškoti kitokių žodžių, kad apibūdintume pačią šventę ir žmonių nuotaiką. Tai, be jokių abejonių, yra nacionalinė nuotaika. Tačiau kasdienybėje save laikyti etniškai mąstančiais didelė tautos dalis vengia. Žodis „nacionalinis“ XX a. apaugo nešvariais, įvairiomis reikšmėmis aplipusiais sluoksniais.

Etninis ar valstybinis nacionalizmas?

Literatūrologė Sigma Ankrava dar 2002 metais Latvijos psichoterapeutų asociacijos surengtoje konferencijoje savo referate „Postkolonializmo sindromas ir identitetas Latvijoje“ pabrėžė, kad dideles problemas Latvijos visuomenėje rodo sąvokos „nacionalinis“ suvokimas kaip „etninis“, o ne kaip „valstybinis“.

Kad didžioji visuomenės dalis neskiria reikšmių „nacionalinis“ ir „nacionalistinis“, galima įsitikinti skaitant socialinių tinklų diskusijas ir tinklapių komentarus. Dalis Latvijos 30-mečių mano, kad „nacionalinis“ yra žodžio „nacistinis“ sinonimas, o XXI a. „nacionalizmą“ įkūnijo norvegų žudikas Breivikas.

Ši ekonomiškai aktyvi visuomenės dalis, kuri vidurinį išsilavinimą įgijo nestabiliais praėjusio šimtmečio 90-aisiais metais, kai švietimo sistema posovietinėje Latvijoje išgyveno esminius sukrėtimus, o tautos tapatybės jausmo ugdymas, deja, netapo vienu iš lavinimo dalykų, labai dažnai esti įsitikinusi, kad nacionalinė pozicija reiškia ne ideologinę valstybės nacijos atstovų pasiryžimą ginti vien tik šiai nacijai būdingą unikalią, vertingą, jos identitetą kuriančią kalbą, tradicijas, intelektą ir kultūrą, bet etninį savęs išaukštinimą kitų tautų atžvilgiu su visomis iš to išplaukiančiomis negatyviomis pasekmėmis.

Viešumoje ilgai palikta paraštėse, be šiuolaikinio aiškinimo ir vystymosi modelių kaip akademiniuose, taip ir politiniuose sluoksniuose „nacionalizmo“ sąvoka dažnai skaldė visuomenę, didindama ir šiuolaikiškai mąstančių latvių nepasitenkinimą viskuo nacionaliniu. Pasekmė – vertybes supainiojusi šiandienos latvių ir Latvijos visuomenė.

Latvijai būtina atskirti etninio ir valstybinio nacionalizmo definicijas, aktualizuojant paskutinįjį, nes be jo Latvijos valstybėje nebelieka galimybės save išsaugoti ir tobulėti. Kiekvienai valstybei būtinas branduolys – ideologija. Latvijai taip pat.

Etninio nacionalizmo ar nacizmo grėsmių priskyrimas Latvijos visuomenei, smukdant nacionalizmo supratimą iki nacizmo asociacijų, yra apgaudinėjimas, iškreipiantis mums taip reikalingo valstybinio nacionalizmo prasmę. Ir tai, deja, yra vandens drumstimas, žmonių sąmonėje sumaišant žodžių ir terminų suvokimą.

Nacionalizmas kaip ideologija, laikanti naciją žmogaus socialinio gyvenimo pagrindu, atsirado XVIII a. pabaigoje. O XIX a. jis pradėjo dominuoti valstybių vidaus politikoje. Nacionalizmas įsišaknijęs istorinėse, geografinėse ir kultūrinėse aplinkybėse. Nacionalizmui būdingas tam tikros grupės nario tapatybės pajutimas, suvokimas, kad žmogus priklauso konkrečiai tradicijai, kuri skiriasi nuo kitų grupių tradicijų.

Fašizmas nuo 1922 iki 1993 metų Italijoje buvo dešinysis, autoritarinis politinis judėjimas. Ir nors šis terminas priskiriamas Benito Musolinio valdytai Italijai, fašizmą išgyveno ir kitos Europos valstybės, įskaitant Ispaniją, Rumuniją ir Vengriją. Fašizmo ideologijai būdinga stipri centrinė jėga, kuri neleidžia formuotis opozicijai, kišimasis į žmonių privatų gyvenimą, militarizacija, agresyvi užsienio politika, radikalus etninis nacionalizmas, politinių priešininkų represijos ir autoritarinis valdymas. Fašizmo santykiuose su asmenybe dominuoja valstybės interesai, vietoj klasių kovos visuomenė orientuojama į bendradarbiavimą. Kad pasiektų tikslą, fašistiniai judėjimai plačiai naudojo propagandą ir populizmą.

Tuo tarpu nacizmas arba nacionalsocializmas yra fašizmo atmaina, apimanti biologinį rasizmą ir antisemitizmą. Nacizmas buvo kraštutinė dešinioji Vokietijos nacionalsocialistų partijos ideologija. Ji arijų rasę laikė viršiausia žemėje, ir tai jai suteikė privilegiją valdyti kitas rases.

Liberalizmas yra teorija ir socialinė politinė nuostata, nukreipta į atstovaujantį valdymą. Jis apima žodžio, spaudos ir tikėjimo laisvę, klasinių privilegijų panaikinimą, pakantumą, laisvą tarptautinę prekybą ir t. t.

Ką šiandien reiškia „nacionalinis“?

Pasaulyje žinomas nacionalizmo klausimų tyrinėtojas Chaimas Gansas (Chaim Gans) knygoje The Limits of Nationalism (2003) tiksliai primena ir tai, kad daugybė nacionalizmo srovių buvo sėkmingai realizuotos globalizacijos eroje (Sovietų Sąjunga sugriuvo tada, kai globalizacija jau plaukė išskleistomis burėmis), ir tai, kad bet kuriame transnacionalizme yra daug nacionalizmo ir kad į šiuolaikinį pasaulį vis dar lieka įaustas nacionalizmas.

Kaip vieną nacionalizmo apraiškų jis mini kultūrinį nacionalizmą – natūralų žmonių troškimą išsaugoti per kartų kartas sukurtą kultūrą kaip apsisprendimo sąlygą ir neatsiejamą identiteto dalį.

Taigi nacionalizmo esmė nėra puolanti ar pavergianti. Nacionalizmas yra valstybės ir nacijos stiprybės pamatas, ir tuo pačiu ši stiprybė tampa saugumo skydu įvairiose permainų situacijose.

Nacionalizmo politinis įsikūnijimas kyla iš moralinės etinės idėjos. Latvijos istorija mums leidžia peržvelgti ir iš naujo įvardyti nacionalizmo idėją, neprašant ieškoti abejotinų kompromisų su tais niūriais šešėliais, kurie XX a. nacionalizmą kaip temą ir terminą ilgam išbraukė iš mokslinio ir visuomeninio diskurso.

Nacionalizmas praeities ir dabarties kryžkelėse

Latvija niekada nebuvo užkariautoja. Tuo galime pelnytai didžiuotis, nepaisydami to, kad būtent didžiosios užkariautojos, kurios savo teritorijas padidino kitų tautų teritorijų sąskaita, iki šiol dominuoja pasaulyje ir diktuoja šiandieninę politiką. Bet tai nereiškia, kad globaliame kontekste mes nebūtume pajėgūs išsaugoti nacionalinę savastį, identitetą, mentalitetą ir kultūrą. Atvirkščiai, tai vienas svarbiausių mūsų uždavinių, jei nenorime supanašėti su kitais.

Viena vertus, Latvijos visuomenei iki šiol daro įtaką nepakankamai aptartos postkolonializmo pasekmės, antra vertus, – globalizmo spaudimas.

Latvijoje drauge su pamatine tauta – latviais – nuo seno taikiai sugyveno įvairios kitos etninės grupės; greičiausiai taip bus ir ateityje. Latvijos gyventojai savo teritorijoje savo iniciatyva nėra vykdę etninių valymų arba genocido – Antrojo pasaulinio karo metu naciai Latvijos teritoriją pavertė holokausto tragedijos arena, o Stalinas sovietinės okupacijos metais įgyvendino socialinio ir etninio teroro aktą prieš Latvijos gyventojus.

Negalima paneigti, kad šiuose procesuose dalyvavo latvių ir kitų tautų kolaborantai – lygiai taip pat dalis visuomenės su naciais ar komunistais bendradarbiavo visose nacių ar komunistų okupuotose teritorijose. Tačiau atsakomybę už SSSR įgyvendinto kolonializmo pasekmes ir įtampą, kurią Latvijoje sukelia lingvistinė asimetrija, lig šiol norima suversti patiems latviams. Tie, kurie nori išsaugoti savo latviškąjį identitetą savo pačių valstybėje, laikomi nacistais.

Latvijoje nebuvo pilnavertės diskusijos apie okupaciją ir jos pasekmes, ir tai prisideda prie visuomenės skaldymo, dirbtinai ir agresyviai palaikant skirtingos istorinės atminties foną. Ši situacija daro didelę ir įvairiopą įtaką visuomenės sąmonei. Žinių trūkumas, nenuoseklumas interpretuojant žinomus faktus, taip pat nuolaidos istorinių tiesų atžvilgiu sėja nepagrįstas abejones ir užtikrina naudingą bazę manipuliacijoms, draudžiant kurti stiprią, apsisprendusią, vieningą naciją. Latvių sutrikimas susijęs su nežinojimu, kaip iš tiesų reikia vertinti dabartinę visuomenės situaciją istorinių įvykių kontekste, ar istorijos reikšmė nėra perlenkiama ir kaip objektyviai reaguoti į nerimstančius priekaištus, kad latvių nacionalizmas engia ir diskriminuoja rusų ir rusakalbių mažumas.

Vis daugiau latvių tiki, kad istorinę atmintį kaip kliuvinį ir nereikalingą aidą vertėtų paaukoti ant visuomenės suvienijimo altoriaus, nors paveldėtoji kultūrinė istorinė sąmonė sąlygoja nacijos egzistavimo prasmę.

O tai, kad nebuvo paskelbtas fundamentalus nusikaltėliško komunistinio režimo tarptautinis pasmerkimas, neryžtinga politika, kurią vykdo didžiosios valstybė šiuo klausimu, dėl įvairių priežasčių koketuodamos su Rusija, iki šiolei neleidžia tarptautiniu politiniu lygmeniu pakankamai tvirtai aktualizuoti specifinį, savaip unikalų Baltijos valstybių istorinį pasakojimą. Todėl Rusijai yra atrištos rankos didinti savo imperinį spaudimą ir Latvijoje kaip Baltijos regiono centre begėdiškai ir be juntamų kliūčių įgyvendinti savo „švelnią valdžią“.

Kita ašis, aplink kurią sukasi nacionalizmo šiandienos ir ateities klausimai, yra globalizacija. Skamba pačių latvių balsai, niekinantys latvių kalbą, teigiantys, kad anglų kalba tinkamesnė moksle, švietime ir bendraujant. Latvijoje jau pasitaiko precedentų, kai trisdešimtmečiai rašytojai sąmoningai rašo angliškai, nes yra tikri, kad gimtoji kalba nepajėgi konkuruoti globalioje rinkoje. Be abejonės, kiekvienas gali rašyti ta kalba, kurią laisvai pasirenka kaip tinkamiausią savo kūrybinei raiškai. Ir vis tik – turint galvoje latvių kalba kalbančių ir rašančių reliatyviai negausų skaičių pasaulyje, kiekvienas, kuris pasirenka rašyti, sakykime, anglų kalba, sumažina latvių kalbos dalyvavimą pasaulio kalbų erdvėje.

Kaltintini nepasisekusia integracija? Ne!

Taikūs ir suklaidinti latviai šiuo metu labai lengvai leidžia sau įtikėti, kad pagrindinis kliuvinys vienijant Latvijos visuomenę yra būtent integracijos nacionalistiniai pamatai, kad problema yra patys latviai, kurie trokšta Latvijoje išsaugoti latvišką Latviją, užgindami rusams ir rusakalbiams pakankamai patogias galimybes gyventi rusų kalbos ir kultūros aplinkoje.

Tačiau padarytos klaidos ir iki šiol šioje srityje neatlikti darbai negali tapti priežastimi, kad latviai atsisakytų integracijos tikslų ir uždavinių. Tuo labiau, kad klaidų ir neatliktų darbų turinys, manytina, stipriai skiriasi nuo viešojoje erdvėje, ypač tiksliniuose rusų auditorijai skirtuose šaltiniuose, skelbiamų teiginių.

Integracija tik politiniuose dokumentuose gali būti tikslas ir uždavinys, visuomenėje integracija įgyvendinama tik tuomet, jei visuomenė suvokia natūralų jos būtinumą.

Informacinės erdvės suskaldymas tapo galinga platforma, kad suvienytų rusų bendruomenę integracijai priešingoje sąmonėje: rusai ilgai ir tikslingai buvo tikinami apie Latvijos valstybės ir latvių priešišką požiūrį į juos. Prisiėmusi aukos ir engiamųjų vaidmenį, dalis rusų bendruomenės ir toliau tęsia emocinį bei faktinį buvimą „ne Latvijoje“, tuo pačiu nebūdama ir netgi nenorėdama iš tiesų priklausyti Rusijai, kuri šią būsena panaudoja savo, o ne Latvijos rusų bendruomenės tikslams.

Tačiau didysis pačių latvių neveikimas praeitais atgimusios valstybės nepriklausomybės dešimtmečiais yra stipraus latvių nacionalinio pasitikėjimo, kultūrinio pasitikėjimo ir kalbos prestižo kūrimo trūkumas.

Jei Latvijoje nėra stiprios valstybinės nacijos, tai ir integracijos procesas niekaip negali pavykti. Kitataučiai negerbs kalbos, kurią mes patys niekinam, nes sunku gerbti tautą, kuri pati netiki savimi, savo egzistavimo galimybe ir tikslais.

Išeitis iš akligatvio – liberalus nacionalizmas

Šiandieninė Latvija yra liberali valstybė, kuri stengiasi išsilaikyti sąlyginės demokratijos aplinkybėmis. Kaip „Latvijas Avīzē“ (2013 06 17) publikuotame tekste teigia konstitucinės teisės specialistas Egilas Levitas, ji „ne tik teisinė, bet ir įsipareigojusi rūpintis tuo, kad valstybės pamatams niekas negrėstų ir jie nebūtų griaunami“.

Nacionalizmo liberalusis aspektas yra esminis elementas, kuris eliminuoja nacionalizmo ideologijoje pernelyg pavojingą poziciją. Liberalizmas yra toji būtina laisvoji erdvė, kad nacionalizmas neprarastų atviro žvilgsnio į pasaulį, kad nacionalizmas netaptų atsiskyrimu ir užsidarymu savyje.

Latvių nacionalizmo liberalus pavidalas patvirtinamas įvairiais aspektais: jį patvirtina Pilietybės įstatymas, pagal kurį „saviškiais“ tampa visi, kurie pakankamai suvokia savo priklausymą Latvijai, įsisavina kalbos ir kultūros istorijos pamatines žinias, jį patvirtina įvairus ir pilnakraujis tautinių mažumų kultūrinis gyvenimas Latvijoje. Jį patvirtina ir integracijos procesas, kuris nebuvo agresyvus ar įtraukiantis. Tačiau kaip ir kitose politikos srityse, integracijai iš valstybės pusės pritrūko aiškaus matymo apie jos būtinybę ir esmę, apie pamatus, ant kurių būtų kuriama vieninga visuomenė, ir apie pačią valstybę, kurios idėjinė aktualija iki šiol pasireiškė kaip rusų ir rusakalbių įveikimas šūkiu „Rusai puola!“ Kviečiame kitataučius prisijungti prie latviškos Latvijos, bet jos idėjos ne tik nesuprantam – nesame ja rūpinęsi. Net ir klaidingai suprasta liberalizmo idėja dažnai tapdavo abejotinų kompromisų pagrindu siekiant miglotų tikslų ir laimėjimų.

Todėl niekšiški yra integruojamųjų pusės atstovų iki šiol metami priekaištai, parodantys, kad jie integraciją laiko procesu, kurio metu Latvija privalėtų siūlyti labai viliojančius „dovanų komplektus“. Tačiau Latvija nėra įsipareigojusi įtikinti rusakalbius tapti valstybės nariais, kurioje jie įsikūrė sovietų laikais įgyvendinant neteisėtą migraciją; integracijos idėja remiasi visų valstybėje gyvenančių žmonių natūraliu noru susivienyti po viena vėliava kelyje į vienus ir tuos pačius tikslus, pripažįstant ir žinant pagrindus, kurie formuoja naciją.

1918 metų lapkričio 18 dieną Latvija buvo sukurta kaip nacionalinė valstybė, ir šią idėją palaikė ir tautinių mažumų atstovai, suvokdami ir pritardami, kad valstybinė nacija Latvijoje yra latviai. Latvijos Respublikos Konstitucijos antrajame paragrafe sakoma, kad „Latvijos valstybės suvereni valdžia priklauso Latvijos tautai“, o ketvirtajame – „Valstybinė kalba Latvijos Respublikoje yra latvių kalba. Latvijos vėliava yra raudona su balta juosta.“ Todėl ir teisiškai aiškiai nusakytas nacionalinis apibrėžimas: ne latvių etniškai agresyvi dominantė, bet latvių kalba ir kultūra kaip Latvijos kūrimo, gyvavimo ir tęstinumo pagrindas.

Vienas didžiausių Latvijos valstybės ateities iššūkių yra nacionalinio valstybingumo branduolio išsaugojimas ir postkolonizavimo pasekmių likvidavimas. Prancūzijoje ar Izraelyje būtų neįmanoma situacija, kad prancūzus ar žydus kas gėdintų už tai, kad jie turi savitą, stiprų identiteto jausmą, o Vokietijoje – kad didžiulės turkų bendruomenės nariai reikalautų, jog vokiečiai būtinai dainuotų ir dainas turkų kalba. Tačiau postkolonijinėje Latvijoje tokie reiškiniai esti, ir tai yra neleistina.

Tokie balsai, kurie tampa vis garsesni ir begėdiškesni, prisidengę neva moksliniais, demagoginiais argumentais ir ignoruodami Latvijos valstybės nacionalinį branduolį, ir yra tie, dėl kurių viešoje erdvėje įgyvendinama Rusijos „švelni valdžia“.

Nuostabus tautinių mažumų koncertas Dainų šventėje įrodė, kad Latvijoje laisvai puoselėjama tautinių mažumų kultūra, o priekaištauti, kad visas Dainų šventės pavadinimas „Visuotinė latvių dainų ir šokių šventė“ yra gėdingas ir politiškai nekorektiškas, gali tik žmogus, kuris pats yra pasimetęs arba leido, kad jo protą sujauktų taip, jog jau nesuvokia, kas, kokia ir kodėl yra Latvija, kurioje jis gyvena.

Liberalios, demokratiškos valstybės nacionalizmas jokiu būdu nesietinas su ksenofobija, rasizmu, homofobija, antisemitizmu, neonacizmu ir panašiomis radikaliomis neapykantos apraiškomis, kurias nori pritempti žmonės, sąvoką „etninis nacionalizmas“ painiojantys su sąvoka „valstybinis nacionalizmas“.

Šiuolaikinis nacionalizmas nėra agresyvus, jis nėra pajungianti, bet įjungiantis, negana to – savo noru. Latvių nacionalizmo pagrindas nėra rusų nugalėjimas, bet stiprus įsitikinimas, kad latviškumas yra pamatinė vertybė, įsitikinimas, kuris nesilanksto bet kokiam vėjui papūtus.

Latviškas liberalus nacionalizmas kaip Latvijos identiteto ir ideologijos pagrindas yra reikalingas ir naudingas tiek latviams, tiek čia gyvenantiems rusakalbiams – būtina stabili, pajėgi, globalizacijos tėkmėje nepasiklydusi ir savęs nepraradusi valstybė. Latviškas nacionalizmas yra pagrindas, kad galėtume vieni kitus suprasti, susivienyti ir veikti. Lygiai taip pat kaip Rusijoje jos pagrindas yra rusų kalba ir kultūra, o Prancūzijoje – prancūzų kalba ir kultūra.

Ir ateityje latviai savo unikalų identitetą, kalbą ir kultūrą gali išsaugoti tik nacionalinėje Latvijoje. Kaip kad žydai Izraelyje kiekvieną dieną mąsto, ką reiškia būti žydu, taip ir latviams Latvijoje reikia kalbėti apie tai, ką reiškia būti šiuolaikišku latviu savo valstybėje Latvijoje, kaip gyvuoti grėsmių ir galimybių pilname pasaulyje.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu

 
Komentarai

 
6. Neužteko
(2013-09-24 12:13:17)
(78.63.22.245) Parašė:

kantrybės perskaityti iki galo. Tema labai aktuali, bet kai autoriai vokiečių nacizmą supranta iš žydų ir komunistų pozicijų, visas jų rašinys nieko vertas. Menahem Begin (Izraelio premjeras 1977 – 1983), nacionalinis didvyris: „Mūsų rasė – tai Virš Rasių. Mes - galingi dievai šioje planetoje. Mes skyriames nuo žemų rasių, kaip jie nuo vabzdžių. Iš tikro, lyginant su mūsų rase, kitos rasės – žvėrys ir gyvuliai, stambūs raguočiai geriausiu atveju. Kitos rasės yra žmonių ekskrementai. Mūsų paskirtis – valdyti žemas rases. Mūsų žemiškoji karalystė bus valdoma geležine mūsų lyderio ranka. Masės laižys mums kojas ir kaip vergai tarnaus mums“. http://pocciy.com/stati/468-kto-vinovat-v-mirovyh-krizisah Tai ar dar neužtenka tarnauti žydams??? Įsitikinus, kad sąjungininkų planuose tik griovimai, Reicho vadovybė kartu su draugiškų šalių vyriausybėmis - Norvegijos, Estijos, Latvijos, Danijos, Bohemijos-Moravijos, Prancūzijos, Vengrijos, Rumunijos ir Kroatijos nutarė paskelbti principus kuriais turėjo būti kuriama ateities Europa: penkios pagrindinės taisyklės, šešios pagrindinės laisvės ir septynios pagrindinės teisės suteikiamos kiekvienai tautai. Sąjungininkai visa tai ignoravo, nes jų tikslai - tarnauti žydams - nesiderina su žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Kas laimėjo karą? Laimėjo žydai ir komunistai. Čerčilis, Ruzveltas ir Stalinas žydai, bet Stalinas dar ir komunistas. Todėl Niurnberge inkvizicijos farsas suvaidintas dėl gojų-gyvulių, o kaštonus pasidalino žydai su komunistais. Stalino vergijai buvome atiduoti "demokratų". O tie, kurie trukdė nusikalstamai veiklai, kaip gen. D.S.Patonas, sunaikinti ne Stalino, o žydų. Tad nacių reikia ne bijoti, o studijuoti jų programą ir įgyvendinti savo šalyse, kad daugiau gojų-gyvulių žydai nebe perėtu.



5. d3
(2013-09-23 02:45:03)
(71.35.21.189) Parašė:

taip, jewro valdo!



4. Šarūnas
(2013-09-22 23:28:08)
(46.140.134.66) Parašė:

Latvija yra per maža ir per silpna, kad kada nors butų nepriklausoma tiek politiškai, tie kultūriškai. Kai 1/2 tavo valstybes sudaro mišrios latviu/vokiečių kilmes zmones, kita puse - rusakalbiai, o dar iki 10% prisipažintu esantys bent dalinai lietuviai arba lenkai, nieko nebepadarysi. Jei šie intelektualai, kaip ir mūsuose esantys jų dar tarybinio lietuviškumo ir "kultūrines autonomijos" subrandintieji, pagalvotu, pamatytų ta pat. Latvijos iš esmės niekada nebuvo, nėra jos ir dabar. Kadangi jos nėra, tikėkimės, kad bent jau Rusijai ar kam nors iš Vakaru ji nepriklausys. Nepriklausoma Latvija naudinga visiems, išskyrus turbut pačius latvius. Kai valstybe yra tik formaliai (savo jėgomis nesugeba apsaugoti nei savo oro erdves, nei iš esmės nieko kito) iškyla klausimas, kokios kokybės tie, kurie valdo. Latvijos bėgimas link euro ir daugybe kitu įvykiu lyg ir rodo, kad net nebera kam valdyti.



3. paprasta
(2013-09-22 18:48:39)
(196.210.136.242) Parašė:

Globalistams - o jų pagrindą sudaro didžiosios transnacionalinės korporacijos - valstybės nereikalingos, nes trukdo daryt pelną: tai muitus įveda, tai už ekologiją kovoja, tai GMO produktus uždraudžia. Todėl korporacijos visais būdais stengsis naikint nacionalinius identitetus ir t.t., kol pasauly liks tik vienalytė žmonių masė - paklusnūs vergai, keliose teritorijose - Europos sąjunga, Amerikos sąjunga, Afrikos sąjunga ir t.t.



2. Rusai
(2013-09-22 18:42:09)
(5.20.221.86) Parašė:

Giliau pasikapsčius jokie jie ne rusai. Bent jau tie turtingiausi ir įtakingiausi. O latviams palinkėčiau užuot kėlus paniką turėti kuo daugiau vaikų. Kaip ir lietuviams.



1. Na
(2013-09-22 17:25:53)
(84.15.181.181) Parašė:

Geras straipsnis. Latvijos rusai turėtų tik džiaugtis, kad jie nebe chazarų pavergtoje Rusijoje gyvena, o ES.:) Nes "tautinių mažumų", kurių Latvijoje dauguma, neramumus kelia būtent šios neramios tautyos - chazarų, neobolševikiniai lyderiai, tokie kaip Lieberman'as, reikalavęs dvikalbystės, t.y. antros valstybinės kalbos, įvedimo. O jie kažkodėl neblogai šiuo klausimu sutaria ir su neoliberalais. O mūsų neobo;lševikų lyderį - Paleckį, kaip žinia irgi globoja neobolševikas iš Rusijos, irgi chazarų kilmės Shpigelis, dar sovietmečiu teistas už pedofiliją, o dabar praturtėjęs iš formacijos verslo.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras