Mūsų Tėvynė Lietuva buvo ir vakar, nepriklausomai nuo to, kokia ji yra šiandien ar kokia bus rytoj

Matyt, neatsitiktinai, pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, vasario 1 d. „Litexpo“ parodų ir kongresų centre surengta grandiozinė viešųjų ryšių akcija, kurios bene vienintelis tikslas – ne tik dar kartą pašlovinti autokratinės valdžios režimą bei šiuo metu valdžioje esančius, bet ir įteisinti dvigubą pilietybę, o tai, pasak buvusio aktyvaus sąjūdiečio, filosofo Arvydo JUOZAIČIO, „Lietuvos pražudymo sumanymas, skelbiant jį informacinių sistemų lėšomis. Pasirašius šią strategiją pirmiesiems valstybės politikams, dabar bus naudojamos ir valstybės biudžeto lėšos. Ši strategija iš esmės nereikalauja jokios lietuvių grįžimo, grąžinimo į Tėvynę, repatriacijos programos ir iš esmės kalba apie „globalios Lietuvos“ ideologiją, Lietuvos ištirpimo pasaulyje idėją. Lietuvos išvalstybinimą... Nejaugi taip ir yra: sumanyta eilinį kartą, tik jau su pasauliniu užmoju Lietuvą pavedžioti už nosies? Išdidžiai paskelbiant - „Lietuva pasirinko“? Jau paskelbtas ir idėjų „pasirašymo“ vajus, jis jau prasidėjo. Ar tik ne kažkurio iš kandidatų rinkiminė kampanija?..

Jonas Basanavičius 100-čio proga gali nebesikelti iš kapo - Lietuva, anot jo, nebe-ATSIKVOŠĖS“, - tvirtina A. Juozaitis vasario 3 d. laikraštyje „Vakarų ekspresas“ paskelbtoje publikacijoje „Pseudo-didžioji idėjų ir pokyčių konferencija“.

Kaip žinia, politinį isteblišmentą aptarnaujančios sisteminės žiniasklaidos paskelbta iniciatyva „Idėja Lietuvai“ truko penkis mėnesius, kurių metu piliečiai ir organizacijos pasiūlė pusantro tūkstančio idėjų, ką daryti, kad šaliai ir tautiečiams gyventųsi geriau. Nors ir gražiai skamba, tačiau blaiviai mąstantiems tautiečiams jau seniai aišku, jog prokonservatoriškam „elitui“ iš tikrųjų mažiausiai rūpi, kaip gyvena Lietuvoje paprasti žmonės.

Dabar aiškiai matome, nepriklausomybės atkūrimo pradžioje Lietuva pasuko ne Tautos puoselėtų idealų įgyvendinimo kryptimi, bet nuėjo šunkeliais, pilietinei visuomenei praradus budrumą. Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas - ekskomunistas, LKP sekretorius. Po to rinkėjų valia prezidentu tapo „šlepetiniu“ liaudyje pramintas, pusšimtį metų gyvenęs JAV ir dėl Lietuvos laisvės ne kažin ką tenuveikęs V. Adamkus. O dabar - antrą kadenciją baigianti „Rusijos valstybinė paslaptis“, prezidentė D. Grybauskaitė.

Lietuvos žmonių „per klaidą“ išrinktas, todėl, dirbtinai sukėlus prezidentinį skandalą, 2004 metais politinio isteblišmento nuverstas Prezidentas, šiuo metu Europos Parlamento narys Rolandas PAKSAS įsitikinęs, jog Lietuva, tapdama nepriklausoma valstybe, pasirinko teisingą ir vienintelį įmanomą kelią, tačiau: „Dėl nemokšiškumo ir korupcijos, dėl politikų ambicijų, pagiežos ir priešpriešos, dėl nesugebėjimo valdyti šalį, dėl kompetencijos stokos ir neprofesionalumo, mes atsilikome nuo kitų valstybių, kurios beveik tuo pat metu kaip ir Lietuva atgavo nepriklausomybę. Aš visą laiką sakydavau: mūsų valstybės nepriklausomybės klausimas nėra ir negali būti kvestionuojamas. Vis tiktai labai svarbu išsiaiškinti, ar mes išmokome deramai pasinaudoti atkurta nepriklausomybe?..

Šiandien Lietuvoje veikia vadinamasis „elitas“, kuriam iš esmės tenka didžioji dalis atsakomybės už supriešintą tautą ir dabartinę valstybės padėtį tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Būtent politinis visuomenės narių susipriešinimas sudarė prielaidas labiausiai akiplėšiškai ir mažiausiai padorumo paisančiai asmenų grupuotei įtakingiausiais „elito“ atstovais įvardinti save.

Kodėl dešimtmečius įsitvirtinęs isteblišmentas nemato, kad emigracijos mastai lietuvių tautai pasireiškia negrįžtamai pražūtingomis pasekmėmis?!.. Dėl emigracijos lietuviai praranda tapatybę, nyksta jų santykis su Tėvyne. Vietoj to, kad valdžia dėtų pastangas kurti sąlygas Lietuvoje, kurios skatintų sugrįžti, dirbti ir gyventi savojoje šalyje, yra vykdoma priešinga politika“, - pabrėžia europarlamentaras R. Paksas, gan skeptiškai vertinantis politinio „elito“ inicijuotas progines viešųjų ryšių akcijas – „idėjas Lietuvai“.

„Didėjant atotrūkiui tarp politinio isteblišmento proginių kalbų, valdančiųjų dosniai dalinamų pažadų ir optimistinių prognozių, kurios, deja, taip ir nepasitvirtina, nesprendžia opiausių šalies problemų, netenkina daugumos gyventojų teisėtų lūkesčių, fasadinėmis virtusios valstybinės šventės aiškiai parodo, jog valdžioje esantys politikai tarnauja ne žmonėms, jie negina mūsų valstybės nacionalinių interesų, o tik paklusniai vykdo Briuselio federalistų, liberalizmo šalininkų ar Vašingtono globalistų „iš viršaus“ nuleidžiamas direktyvas“, -- išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia R. Paksas.

- Atmetus apsimestinį, dirbtinį patosą, kuriuo pasižymėjo „idėjų Lietuvai“ vajus, apvainikuotas Vilniuje surengta „Didžiąja idėjų ir pokyčių konferencija“ , ar mes iš tikrųjų turime kuo didžiuotis, kas svarbesnio pasakytina pasitinkant garbingą jubiliejų - Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį?

- Apžvelgiant nūdienos iššūkius bei politinę situaciją mūsų valstybėje, ypač pastaruoju metu, kai visuomenei vos ne kasdien buvo brukamos tariamai pažangos siekiančios „idėjos Lietuvai“, norėčiau pacituoti šviesios atminties Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kažkada pasakytus žodžius: „Lietuva buvo ir vakar“.

Juk iš tikrųjų istorijos vingiuose bei verpetuose mažesniame ar didesniame žemės lopinėlyje mūsų tauta gyvavo šimtmečiais. Pabaltijo teritorijoje, prie didžiųjų Lietuvos upių kūrėsi naujos gyvenvietės, augo miestai, plėtėsi kunigaikštystės. Gerai žinoma, jog Vytauto Didžiojo laikais mūsų valstybė buvo žymiai didesnė, galingesnė bei įtakingesnė, nors šiandien kai kam net sunku tai įsivaizduoti.

Permanentiškai kintančiame pasaulyje, neišvengiamai susiduriame su laikmečio iššūkiais, šaltojo karo laikus pranokstančiomis geopolitinėmis krizėmis, žvanginant ginklais, gilėjant konfrontacijai tarp branduolinį arsenalą sukaupusių valstybių iškyla reali grėsmė žmonių civilizacijos likimui. Mus supančioje realybėje neišvengiamai daug kas keičiasi, vieniems dalykams nykstant, užsimirštant, užgimsta kažkas naujo. Išties nelengva išsaugot savyje vertybes, dvasinę pusiausvyrą, jaučiant didį nerimą ir įtampą pašėlusio laiko bei įvykių tėkmėje. Todėl, kaip teigė tragiškos lemties lietuvių poetas Vytautas Mačernis, „mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose“!..

Gerai subalansuota mokslo ir švietimo sistema, galinti suteikti būtiniausių žinių bagažą, turėtų padėti jaunajai kartai perimti ir deramai panaudoti mūsų tėvų, senelių, protėvių sukauptą patirtį bei išmintį. Juk neatsitiktinai Vinco Kudirkos parašyta tautinė giesmė - „Lietuva, Tėvyne mūsų/ Tu didvyrių žeme/ Iš praeities tavo sūnūs/ Te stiprybę semia...“ – tapo Lietuvos himnu.

Kaip ten bebūtų, galime tik atlaidžiai nusišypsoti, kai nūnai šalyje atsiranda tokių politikų, kurie yra linkę manyti, jog nepriklausoma Lietuva prasidėjo net ne prieš šimtą metų, bet Kovo 11-tąją, tarytum iki to čia viskas buvo labai blogai, o štai pastaruosius ketvirtį amžiaus mūsų valstybingumas tiesiog klesti.

Šioje vietoje man labai norėtųsi, kad Lietuvos žmonės atskirtų politikus, kurie yra atsakingi už valstybės reikalus, ir netapatintų jų su lietuvybės esme, t. y. su visų mūsų gimtine, lietuvių kalba, kultūra, iš kartos į kartą perduodamomis tradicijomis. O mūsų politiniam isteblišmentui vertėtų dažniau prisiminti didžiai gerbiamo Lietuvos patriarcho, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičiaus prieš šimtą metų viltingai ištartus žodžius: „Kada jau mes in dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis...“.

Mano giliu įsitikinimu, Tėvynės sąvoka turėtų būti sakrali vertybė, saugoma kiekvieno doro, sąmoningo tautiečio širdyje. Kaip kritiškai (ir tai jau labai švelniai tariant) mes bežiūrėtume į prieš tai buvusius valdžioje, dabar esančius ar būsimus valdančiuosius, vis tiktai derėtų prisiminti, jog Lietuva, visų pirma, tai mūsų tėvų ir protėvių, ainių žemė, kuri visada buvo, yra, labai norisi tikėti, gyvuos dar ilgą laiką, ne vieną šimtmetį!..

Todėl ir mūsų valstybinės šventės neturėtų virsti miesčionišku balaganu, apsiriboti prekeivių mugėmis, proginiais renginiais Lietuvos didmiesčiuose, apvainikuojamais įspūdingais fejerverkų šou. Visa tai, kas kiekvienam iš mūsų brangu bei atmintina, nedaug ką bendro turi su fasadinio pobūdžio valstybinėmis šventėmis, kurių metu dažniausiai patenkinamos aukščiausių šalies pareigūnų, taip vadinamo politinio isteblišmento tuščiagarbės ambicijos. Žiniasklaidoje plačiai nušviečiamų renginių metu paprastai matome gausiai naudojamą simbolinę atributiką, degamas žvakutes ir laužus, sutartinai vienu metu visame pasaulyje giedamą Tautos giesmę ir netgi milžiniško dydžio trispalvę, karių nešamą Gedimino prospektu Vilniuje.

Naują patoso bangą lengvojo žanro patriotinėse formose sukėlė artėjanti mūsų valstybės šimtmečio sukaktis. Jau dabar galime stebėti daugybę naujų iniciatyvų, proginių simuliakrų, trispalvėmis girliandomis padabintų daugiabučių namų balkonų ar tiltų ir t. t. Tai savaime nebūtų blogai, jeigu šiomis vienadienėmis akcijomis nebūtų bandoma pakeisti solidžios valstybinio lygmens programos nebuvimą. Emigracija, šiurpinantis skurdas ir didėjantis visuomenės politinis abejingumas byloja, kad tariamas visuomenės elitas gyvena sau, o žmonės - sau. Vien praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo 57,2 tūkstančio šalies gyventojų. Emigrantų skaičius, lyginant su 2016 metais, padidėjo net 13,8 procento.

Ir nors valdantieji kasmet ragina žmones „švęsti išradingai“, tačiau, mano nuomone, kur kas svarbiau, neatidėliojant sprendžiant opiausias valstybės problemas, sukurti šalyje tokias sąlygas, kad valstybinės šventės ilgainiui taptų kiekvieno piliečio, šeimos ir giminės, kiekvieno šalies regiono bendruomenės švente. Visai nesvarbu, koks šiuo metu Lietuvos politinis elitas, gera ar bloga mūsų išrinktoji valdžia bebūtų, tikroji šventė yra ta, kuri plačiai neafišuojama atsispindi kiekvieno tautiečio - savosios šalies patrioto širdies kertelėje bei sieloje.

Kita vertus, didėjant atotrūkiui tarp politinio isteblišmento proginių kalbų, valdančiųjų dosniai dalinamų pažadų ir optimistinių prognozių, kurios, deja, taip ir nepasitvirtina, nesprendžia opiausių šalies problemų, netenkina daugumos gyventojų teisėtų lūkesčių, fasadinėmis virtusios valstybinės šventės aiškiai parodo, jog valdžioje esantys politikai tarnauja ne žmonėms, jie negina mūsų valstybės nacionalinių interesų, o tik paklusniai vykdo Briuselio federalistų, liberalizmo šalininkų ar Vašingtono globalistų „iš viršaus“ nuleidžiamas direktyvas.

Esant tokiai apgailėtinai, sakyčiau, tiesiog kritiškai situacijai, politikams jau nebepavyksta sukviesti tautiečių minias į oficiozo organizuojamas, biudžeto finansuojamas valstybines šventes, tada, pasitelkiant išmonę, sukurpiami informaciniai muliažai, operatoriai savo parengtose televizijos laidų reportažuose įsigudrina parodyti gausiai susirinkusius žmones, nors iš tikrųjų taip nėra.

TIESOS IŠPAŽINIME glūdi tikrojo pilietiškumo esmė. Tačiau Lietuvoje pilietiškumą bandoma pakeisti parodomuoju patriotizmu, padarant jį patraukliu pirmiausia jaunimo tarpe. Valstybinių švenčių progomis iš aukštų tribūnų liejasi isteblišmento retorika, prisodrinta atsitiktinėmis istorijos interpretacijomis, kurios dažnai neturi sąsajų nei su tiesa, nei su tikrąja tautine tapatybe. Kaip kažkada sovietmečiu, šiandien vėl tampa populiaru didžiuotis kunigaikščiais, bajorų diduomene, atstatinėti medines pilis, prisiminti didingus senovės mūšius, pabrėžiant lietuvių tautos karingumą.

- Turbūt sutiksite, kokia milžiniška praraja atsiveria tarp mūsų Tautos didžiavyrių kažkada puoselėtų vertybių ir idealų, jų keliamų tikslų, lyginant su gan rūsčia realybe 1990 metais nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje?..

- Man net sunku įsivaizduoti, kokia būtų reakcija, koks būtų atsakymas, jeigu galėtume paklausti Lietuvos valstybės atkūrimo - Vasario 16-osios Aktą pasirašiusių signatarų: ar mūsų valstybė šiandien yra nepriklausoma ir savarankiška, ar mums iš tikrųjų pavyko įgyvendinti tuos tikslus bei idealus, kurie buvo deklaruojami vykdant daugumos Lietuvos žmonių valią?.. Manau, daugelio garbių signatarų akys aptemtų, žvelgiant į dabartinę situaciją mūsų šalyje.

Lygiai taip, jeigu panašų klausimą užduotume Kovo 11-osios žmonėms, kurie atkuriant Lietuvos nepriklausomybę budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, Vilniaus televizijos bokšto, Spaudos rūmų ir kitose vietose , ką jie pasakytų, kokioje valstybėje mes gyvename šiandien?..

Aš manau, Lietuva žengia į priekį, tik ne taip sparčiai kaip norėtųsi, ir ne visiškai tiksliai pagal kompasą, Vasario 16-osios idealų įgyvendinimo kryptimi.

Po trupinėlį barstome šalies nepriklausomybę, saujomis barstome savo žmones, nyksta tikėjimas valstybės ateitimi ir jokiais fasadiniais renginiais to jau nebeįmanoma paslėpti!...

- Pusšimtį metų buvus „broliškų tautų“ šeimoje Lietuva pagaliau išsilaisvino, subyrėjus Tarybų Sąjungai, bet kodėl atsisakėme savo laisvės ir nepriklausomybės, 2004 metais įstodami į tariamai labiau civilizuotą, kaip daug kam tada atrodė, Europos Sąjungą, kuri federalistų - globalistų pastangomis pastaruoju metu verčiama Jungtinėmis Europos Valstijomis?...

- Kaip žinote, niekuomet nieko veltui nebūna, nebent tik sūris pelėms spąstuose. Prieš tai buvusioje sovietų sąjungoje Lietuva (kaip ir mūsų kaimynės Latvija bei Estija) buvo laikoma artimuoju užsieniu. Neidealizuojant sovietmečio, kurio politinės subtilybės man kiek mažiau žinomos, vis tiktai neįmanoma to laikotarpio visiškai atsisakyti, užmiršti, išbraukti iš Lietuvos istorijos. Todėl pokalbio pradžioje aš ir pacitavau šviesios atminties Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko žodžius: „Lietuva buvo ir vakar“.

Juk ir tada žmonės mylėjo, draugavo, tuokėsi, gyveno, augino ir auklėjo savo vaikus, ir tada tautiečiai pasižymėjo savo kūrybingumu, buvo rašomos knygos, tapomi paveikslai, statomi puikūs spektakliai, kuriama muzika, juk ir tada buvo tiesiami nauji keliai, klestėjo pramonė, buvo statomos gamyklos, mokyklos, vaikų darželiai, ligoninės.

Na, o mūsų puoselėtos iliuzijos, Lietuvai įstojus į Europos Sąjunga, ir 21-ojo amžiaus realybė, pasirodo, tai du visiškai skirtingi dalykai!.. Vos tiktai atkūrėme savo nepriklausomybę, Lietuvoje buvo kalbama, kad tuoj mes savo maisto produktais, dešromis užmėtysime visą Europą, gyvensime kaip švedai, jokių nepriteklių nei vargo nematydami. Tačiau dabar aiškiai pamatėme, kad žmonių gyvenimas nėra ir negali būti vien tiktai juodas arba vien tik baltas, yra daugybė kitų spalvų bei atspalvių. Ir vis tiktai, bet kurioje situacijai būtina siekti maksimalaus rezultato.

Tad ir šiuo konkrečiu atveju, kalbant apie Europos Sąjunga, yra daugybė valstybių, kurios beveik tuo pat metu įstojo į Bendriją, tačiau kur kas toliau nei Lietuva pažengė į priekį. Ne tik sprendžiant emigracijos problemas, ženkliai aukštesniu pragyvenimo lygiu, bet ir demokratijos funkcionavimu valstybėje bei pagarba žmogaus teisėms. Todėl mes turime su kuo palyginti Lietuvos pasiekimus ir valstybingumo raidą.

Bet jeigu mes sėkmingai ritamės žemyn pagal daugelį rodiklių, lyginant su kitomis ES valstybėmis, tai reiškia, kad tiek buvusieji, tiek ir esami Lietuvos vadovai nepanaudojo visų galimybių, nerado protingiausių sprendimų, stabdant emigraciją, skatinant pragyvenimo lygio augimą bei šalies konkurencingumą Vakarų rinkoje. Todėl dar kartą sakau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sprendžiant pagal mūsų valstybingumo raidos kompaso rodyklę, buvo pasirinkta klaidinga kryptis.

Lygiai tą patį galėčiau pasakyti (ir tai visiems gerai žinomas faktas), jog Europos Sąjungos kūrėjai pradžioje ketino sukurti laisvų, suverenių tautų ekonomiškai stiprią sąjungą, o ne Jungtines Europos Valstijas (JEV), valdomas Briuselio biurokratų. Mano nuomone, taip nėra, o ir negali būti, kad 28 Europos valstybės su savo skirtingomis tradicijomis, papročiais, kalba, istorija bei šimtmečiais puoselėta kultūra, staiga imtų ir ištirptų, asimiliuotųsi viename Jungtinių Europos Valstijų katile.

Viltingai nuteikia pastarojo meto tendencijos. Visoje Europoje atsiranda vis daugiau blaiviai mąstančių žmonių ir įtakingų politikų, kurie aiškiai suvokia, jog federalistinis – globalistinis JEV variantas, prieštaraujantis nacionaliniams pavienių Bendrijos šalių interesams, negali būti nei perspektyvus, nei pažangus, nei priimtinas.

Mes matome, jog kai kurios šalys ir tautos labiausiai trokšta išsaugoti savo tapatybę, kultūrą, papročius, ryžtingai kovoja už savarankiškumą. Po Didžiosios Britanijos „Brexit“, bene ryškiausias tokios kovos pavyzdys – pernai įvykęs referendumas dėl Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos. Tad jeigu mes esame suvereni tauta, neturime moralinės teisės nematyti ir negirdėti, kas dedasi aplinkui. Neabejoju, jog šiandien laisvos Europos tautos negali nepripažinti apsisprendimo teisės katalonams rinktis savo ateities kelią - kurti demokratinę Katalonijos Respubliką.

Matyt, prisitaikėliška Lietuvos isteblišmento laikysena trukdo mūsų piliečiams išgirsti katalonų laisvės šauksmą. Deja, šiuo atveju apkursti, tai reiškia negirdėti ir savo pačių balso. Vien iš pagarbos buvusiam Islandijos užsienio reikalų ministrui, Vilniaus miesto garbės piliečiui Jonui Boldvinui Hanibalsonui, mes negalime likti abejingi Katalonijos laisvei. Kas trukdo Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui inicijuoti parlamentarų grupės sukūrimą ir solidariai išreikšti paramą Katalonijos nepriklausomybės siekiams?..

Žmonės gali protestuoti, piketuoti, rinktis į daugiatūkstantinius mitingus, daryti spaudimą politikams, nes būtent politikai yra atsakingi už valstybės valdymą. Tai yra mokslas, kurio būtina mokytis. Vieni išmoksta, kiti ne. Štai kodėl vienos valstybės išsiveržia į priekį, o kitos velkasi gale, kol pagaliau nuskęsta.

Tiesą sakant, aš nesuprantu, ko dar nebijo Lietuvos politikai?.. Valstybės saugumo departamento bijo, STT bijo, žurnalistų ir žiniasklaidos kritikos bijo, profsąjungų bijo, Lietuvos nacionalinius interesus ginančius sprendimus priimti bijo.

Konstitucinis Teismas bet kurį Seimo priimtą sprendimą gali išmesti į šiukšlių dėžę, reguliuoja kokio dydžio pensijos turi būti mokomos, galima jas sumažinti ar negalima, ir t. t. Tai kokie tie mūsų politikai ir kam tada apskritai reikalingas Seimas, jeigu daug ką nulemia devyni niekieno nerinkti KT teisėjai?!..

Tiesiog absurdiška, kai demokratiškoje šalyje Konstitucinis Teismas savo instituciniais aktais diktuoja suverenias galias turinčiai Tautai, kad pagrindinį įstatymą galima keisti tik taip, kad jis tiksliai atitiktų to paties Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Tačiau kėsintis panaikinti šią tariamai „konstitucinę priežiūrą“ yra itin komplikuota.

Be abejo, politikui turėti tvirtą stuburą ir kantriai, nuosekliai ginti savo šalies nacionalinius interesus iš tikrųjų nėra taip lengva ir paprasta, kaip plaukti pasroviui, pasiduodant šiuo metu dominuojančiai liberalaus globalizmo srovei, kuriai paklūsta Briuselio isteblišmentas – federalizmo šalininkai, Bendrijos šalims siekiantys taikyti Jungtinių Europos Valstijų valdymo modelį.

O kas galėtų paneigti, jog visam tam pradžią davė Markso ir Engelso revoliucinės idėjos, siekiančios taip suniveliuoti pasaulio tautas, kad atsirastų vientisa, nesunkiai valdomų žmonių masė?!.. Tiktai šiuo atveju, vietoj TSRS homo sovieticus, atsirastų JEV homo european . Nejau tokiu būdu siekiama daugiau galios, idant Jungtinės Europos Valstijos įgytų globalią reikšmę pasaulyje?!..

Betgi ne tam Žemės planetoje atsirado atskiros tautos bei susikūrė valstybės, kad visiškai išnyktų. Kiekvienas žmogus brangina savo gimtinę, nacionalines tradicijas, kultūrą, kalbą, tautinę tapatybę, todėl ir nori, gyvendamas savojoje šalyje, drauge su savo tauta atremti globalaus pasaulio iššūkius.

- Belieka palinkėti patyrusiam politikui ir profesionaliam padangių virtuozui, pilotui Rolandui Paksui išsaugoti tvirtą stuburą darbuojantis Lietuvos labui Briuselyje, na ir žinoma, visokeriopos sėkmės balandžio mėnesį įvyksiančiame grupinio akrobatinio skraidymo pasaulio čempionate Kinijoje!.. Dėkoju už pokalbį.