Maža agrarinė valstybė, arba Švytuoklės griūtis

Sekmadienio naktį įvyko tai, ko feisbuko karta nenumatė arba nenorėjo numatyti. Oligarcho R. Karbauskio vadovaujami valstiečiai – žalieji tiesiog padėjo į pavėsį garsiai apie permainas kalbėjusius konservatorius. Tad dabar yra labai reali tikimybė, jog valdančiojoje koalicijoje matysime tiek valstiečius, tiek socialdemokratus, o kaip tvirtumo garantą galbūt išvysime ir į valdžią pasiryžusią grįžti Lenkų rinkimų akciją.

Keisčiausia, kad apie tokį scenarijų absoliuti dauguma apžvalgininkų iki rinkimų vakaro nė neužsiminė. Nežinia, ar dėl to kaltas jų politinis angažuotumas, ar silpni analitiniai gebėjimai, tačiau priežasčių valstiečių ir socialdemokratų draugystei yra apstu. Kaip ir argumentų, kodėl dešinieji nebūtų tobulas pasirinkimas gausiai R. Karbauskio komandai.

Visų pirma, konservatoriai patys įsivarė save į kampą, kai iki pat paskutinės akimirkos laikėsi taikdario vaidmens ir „neskalbė“ valstiečių už jų praeities nuodėmes (R. Karbauskio pozicijos dėl žemės pardavimo užsieniečiams, narystės NATO, Visagino atominės elektrinės ir t.t.), taip tarsi signalizuodami rinkėjams, kad tie valstiečiai nėra jau tokie blogi, kaip, pavyzdžiui, socialdemokratai. Akivaizdu, kad ši rizikinga strategija atsisuko prieš pačius dešiniuosius, nes valstiečiams per naktį užaugę gandro sparnai dabar leidžia dairytis daug plačiau nei tik į kregždutes. Pirmasis tai viešai įvertino A. Kubilius: „Jau nuo pavasario pradėjom kalbėti apie galimybę sudaryti koaliciją su valstiečiais. Ir tuo būdu valstiečiams suteikėme gana didelį pasitikėjimo resursą, dėl ko dalis rinkėjų, galbūt remdamiesi tuo mūsų iš anksto duotu pasitikėjimu, rinkosi balsuoti už valstiečius, galvodami, kad tai nėra kažkas tokio ypatingai blogo“.

G. Landsbergis net ir paskutiniuose debatuose nuolat stengėsi pabrėžti, kad TS-LKD ir LVŽS programos yra suderinamos ir šių partijų koalicija būtų geriausias Lietuvai įmanomas variantas. Tuo tarpu R. Karbauskis, kalbėjęs net ir apie vaivorykštinę koaliciją, aršiai daužė G. Landsbergio viltis apie draugystę į šipulius, taip pritraukdamas visų kitų partijų (išskyrus Liberalų sąjūdį) rėmėjus.

Paaiškėjus vienmandačių apygardų rinkimų rezultatams, kuriuose LVŽS iškovojo daugiau mandatų nei visos likusios partijos kartu sudėjus, tapo aišku, kad sąlygas dabar diktuos Naisių caras. O jam kairieji yra artimesni ne tik pagal partijų programas, bet ir pagal (ne)keliamus reikalavimus. Ambicingi naujos kartos konservatoriai dar gerokai pakovotų už savo vertybes ir socialistinio valstiečių rojaus (valdiškos vaistinės bei alkoholio parduotuvės ir pan.) neleistų įgyvendinti. O kokias sąlygas gali kelti nusilpę socdemai, kurių lyderis dar nesibaigus rinkimams savo partijai prognozavo darbą opozicijoje? Juo labiau, socdemams tai yra puiki proga pagaliau sugriauti švytuoklės principą ir pasėdėti valdžioje dar vieną kadenciją, o didžiąją kritikos dalį būsimoje koalicijoje sugertų naujieji šalies gelbėtojai.

Ir nors socialdemokratų vadovas Algirdas Butkevičius užsiminė apie darbą opozicijoje artimiausius 4-erius metus, panašu, kad tai asmeninė nueinančio premjero, o ne visos partijos vadovybės nuomonė. Juo labiau, kad savo tėvonijoje Vilkaviškyje vienmandatėje apygardoje pralaimėjęs kovos menų meistrui (!), A. Butkevičius bus priverstas trauktis ne tik iš Ministro pirmininko, bet ir LSDP vadovo posto.

Kas palankiau R. Karbauskiui – ryžtingas ir aktyvus mažesnis partneris, pasitaikius pirmai progai kibsiantis į atlapus, ar galimybe dar pabūti valdžioje besidžiaugianti sena raudonoji gvardija, kuriai iš esmės tinka visos sąlygos? Klausimas, į kurį mažos agrarinės valstybės piliečiai atsakymą gaus jau netrukus.