Lietuva, būdama Europos Sąjungos nare, piktybiškai nevykdo privalomo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo

Advokatas Rimas Andrikis: „Siekis eliminuoti Prezidentą R. Paksą iš politinės kovos, Seimo ir Prezidento rinkimų Lietuvoje, ima viršų be jokių teisinių argumentų!..“

Europos Tarybos Ministrų Komitetas mūsų šalies atsakingas institucijas (Vyriausybę, Seimą, Prezidentūrą) įpareigojo pateikti naujausią informaciją Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atstatymo klausimu ne vėliau kaip iki šių metų liepos 15 dienos.

Pasak žinomo advokato Rimo Andrikio, R. Pakso bylos klausimas Lietuvoje „užmirštas“ apie ketverius metus. „Lietuvos valdžios institucijos miega kaip meška viduržiemyje, tikrai nesitikiu, kad jos artimiausiu metu ką nors darys. Kadangi ši problema peraugo Lietuvos ribas ir persikėlė į Europos Parlamentą, tai bent EP pirmininko Martino Šulco laiškas Europos Tarybos Ministrų Komitetui leidžia tikėtis, kad Lietuva šiuo klausimu praneš ką nors reikšmingo. Vis dėlto Lietuvos valdžia sėkmingai blokuoja bet kokius mėginimus reabilituoti Prezidentą R. Paksą“, – teigia advokatas R. Andrikis.

Teisininkas akcentuoja tai, jog mūsų šalis, būdama Europos Sąjungos nare, piktybiškai nevykdo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kuris privalomas visoms šalims. Jam kelia nuostabą, jog mūsų šalis jau pradėjo pasirinkti, kokius sprendimus nori vykdyti, o kokių nenori. Tokios nuostatos apskritai neįmanomos nei Europos, nei nacionalinėje teisėje. Nuo pat apkaltos pradžios principingai gynusio iš posto verčiamą Prezidentą advokato įsitikinimu, Lietuvoje vyksta politinė kova, todėl imamasi visų priemonių, kad „tvarkiečių“ lyderiui, Prezidentui Rolandui Paksui nebūtų leista dalyvauti Seimo rinkimuose: tai nauji įtarimai pareiškiami, tai prašoma Europos Parlamento nario teisinį imunitetą panaikinti – akivaizdu, jog visa tai yra susiję dalykai!..

- Kaip žinote, iki liepos 15 dienos, atsižvelgiant į europinių žmogaus teisių institucijų reikalavimus, turėjo būti atkurtos Prezidento Rolando Pakso pilietinės ir politinės teisės bei užtikrinta galimybė dalyvauti Seimo rinkimuose Lietuvoje. Regis, iki šiol beveik nieko šia linkme nedaroma – kodėl?

- Aš manau, jokių šansų, jog Prezidentui Rolandui Paksui iki liepos 15 dienos bus atstatytos rinkimų teisės Lietuvoje, nėra! Ir tokių šansų nėra dėl labai paprastos priežasties: kadangi politiniam elitui, kuris prieš 12 metų vadovaudamasis konjunktūriniais sumetimais (o galbūt ir kitais, man nežinomais sumetimais) įvykdė prezidentinę apkaltą, tai po to, šalį valdant eliminavus Prezidentą Rolandą Paksą, visiškai nėra suinteresuotas jo dalyvavimu konkurencinėje rinkimų kovoje. Todėl visada šis klausimas – taisyti Konstituciją, priimti Seime kažkokį tai įstatymą tariamai dėl R. Pakso teisų atkūrimo, iškyla tik prieš rinkimus. Ir, kaip taisyklė, visi balsavimai Seime dėl konstitucinės pataisos taip pat vyksta likus keliems mėnesiams iki svarbių datų, kurios apsprendžia rinkimų Lietuvoje klausimus ar netgi rinkimų rezultatus.

Iš iki šiol priimtų Seimo sprendimų absoliučiai akivaizdu, kad Seimas, net ir pasikeitus kelioms kadencijoms, yra visiškai nepasiruošęs padaryti ką nors esmingai gero ir teisėto Prezidento Rolando Pakso naudai. Štai ir viskas.

- Kažin ar apskritai tokią Lietuvos politinio „elito“ vilkinimo taktiką galima būtų kažkaip pateisinti teisiniu aspektu, politikams piktybiškai nevykdant Prezidentui Rolandui Paksui palankius Europos Žmogaus Teisių teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimus?

- Čia jūs esate visiškai teisus: Lietuva šiuo konkrečiu R.Pakso bylos atveju piktybiškai pažeidinėja Europos ir Jungtinių Tautų teisinius dokumentus. Tačiau reikėtų pastebėti, jog ne vien tiktai R.Pakso byloje tarptautinių institucijų nutartys pažeidinėjamos. Yra ir kitų neįvykdytų Strasbūro Teismo sprendimų, kurių Lietuva, kaip aš suprantu, net nesiruošia vykdyti.

- Be abejo, yra daugybė įsigalėjusių teismo nutarčių, kurios Lietuvoje metų metais paprasčiausiai ignoruojamos, tačiau, sutikite, mūsų aptariamas atvejis išties unikalus, išskirtinis: visoje Europos Sąjungoje nerasime kito tokio atvejo, kur vadinamasis politinis „elitas“ nuvertė šalies Prezidentą, remdamasis iš piršto laužtais kaltinimais!.. Visi Prezidentui Rolandui Paksui mesti kaltinimai labai greitai subliuško, o tariama kaltė netgi buvo paneigta Aukščiausiojo teismo. Vadinasi, Lietuva yra užvaldyta, švelniai tariant, nedorų, nesąžiningų valdžiažmogių, kuriems nei teisingumas, nei tarptautinės teisės normos, nei demokratijos raida Europos Sąjungai ir NATO aljansui priklausančioje šalyje absoliučiai nerūpi?

- Aš nenorėčiau daryti tokių apibendrintų išvadų, tačiau akivaizdu, kad Prezidento Rolando Pakso atžvilgiu, pradedant prieš 12 metų įvykdyta apkalta iki dabar, elgiamasi pažeidžiant bent jau elementarius tarptautinės teisės principus, tai tikrai.

Kita vertus, matote, politikai dažnai kalba, kad teisė – tai ne politika, esą galima politikuoti ir be teisės. Regis, būtent toks procesas Lietuvoje vyksta ne vienerius metus. Politikai yra politikai, o ne teisininkai, turbūt jie galvoja, jog galima puikiai gyventi ir be teisės taikymo. Prezidento R.Pakso atvejis tai tik patvirtina. O ar tai teisinga, ar ne, kaip jūs klausiate, visiškai tam pritariu, jog tai nėra teisinga, ir būtent todėl Prezidentą R. Paksą aš ginu.

- Ar galėtumėte teisiniu aspektu paaiškinti šį kuriozą: 2004 metais politikieriams sutartinai verčiant demokratiškai žmonių išrinktą Respublikos Prezidentą Rolandą Paksą Konstitucijos keisti nereikėjo. Ir tik po to, kai šalyje buvo įvykdytas antikonstitucinis valstybės perversmas bei sukelta politinė krizė, pradėta kalbėti apie būtinybę keisti Konstituciją?!.. Kaip žinote, Laikinoji Seimo komisija, vadovaujama „tvarkiečio“ Kęsto Komskio, kurios išvadoms 2015 gruodžio 23 dieną pritarė Seimas, nustatė, jog Prezidento Rolando Pakso pilietinių teisių atstatymui visiškai nebūtina keisti Konstituciją, tam tereikia politinės valios.

- Neabejotinai, galima surasti jūsų teiginį patvirtinančių konstitucinių teiginių, netgi LR Konstitucijos nuostatų. Vis dėlto taip jau atsitiko, kai Lietuvoje norima spręsti kokias nors rimtas problemas, dažniausiai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Pavyzdžiui, imkime mirties bausmės panaikinimą, kai patys politikai neišdrįso panaikinti mirties bausmės, tai jie tariamai suformulavo neaiškų klausimą, kurį pateikė Konstituciniam Teismui, kuris išaiškino ir nusprendė, jog mirties bausmė prieštarauja LR Konstitucijai. Tokiu būdu mes galime „atkasti“ daugybę klausimų iš Konstituciniame Teisme priimtų nutarimų, kurie politikams nebuvo „patogūs“, todėl jie buvo patikėti spręsti Konstituciniam Teismui.

Aš taip pat laikausi tos nuomonės, jog atkuriant Prezidento Rolando Pakso pilietines ir politines teises Lietuvoje galima apsieiti ir be Konstitucijos pakeitimo. Tačiau tie, nuo kurių priklauso R.Pakso teisių atstatymas, visų pirma, nuo suinteresuotų politikų, nuo Seimo narių, tai jie elgiasi „lietuviškai“ ir baksnoja į Konstitucinio Teismo priimtą doktriną: esą R.Pakso atveju nieko negalima padaryti be Konstitucijos straipsnio pakeitimo.

- „Konstitucijos dvasiomis“ grindžiamas buvusio KT pirmininko Egidijaus Kūrio sprendimas – iki gyvos galvos draudžiantis Prezidentui R.Paksui dalyvauti rinkimuose Lietuvoje, žinomų ES žmogaus teisių institucijų buvo pripažintas neadekvačiu tarptautinės teisės normoms. Kodėl, užuot ištaisę savo darbo „broką“, Konstitucinio Teismo teisėjai metų metais tiktai plaunasi savo mundurą?

- Man atrodo, panašiai mano ir kai kurie KT teisėjai bei aukšto lygio teisininkai, kad Konstitucinis Teismas galėtų pakeisti savo nuomonę, kuri buvo išsakyta 2004 metais. Tai ką jau čia man kalbėti. Aš juk nuo pat Prezidento R.Pakso apkaltos pradžios stebiu vykstantį procesą, jame dalyvauju, todėl mano žodžiai kolegų gali būti įvertinti kaip šališkumas. Tačiau ta nuomonė, kurią pareiškė net KT teisėjai, konstitucinės teisės specialistai, tikrai yra verta dėmesio ir aš jai pritariu.

- Prezidentinio skandalo pradžioje sufabrikuotų kaltinimų buvo labai daug, paskui beliko tiktai pilietybės suteikimas finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui. Tad, sakykite, kuo remiantis, kokiu pagrindu buvo įvykdyta apkalta Prezidentui Rolandui Paksui? Ir apskritai apie kokius „šiurkščius Konstitucijos pažeidimus“ šiuo konkrečiu atveju mes galime kalbėti?

- Šiurkštūs ar nešiurkštūs Konstitucijos pažeidimai, tai vėlgi, sakau, tokia vertinimo teisė Lietuvoje yra suteikta atitinkamai institucijai – Konstituciniam Teismui. Neabejotinai, aš nesutinku su tuo, kad pilietybės suteikimas Jurijui Borisovui atvejis buvo vienas iš begalybės, ir todėl įvertintas kaip šiukštus Konstitucijos pažeidimas. Juolab, kai trijų mėnesių kūdikiui ar kelių metų vaikui bei daugybė kitų Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimų prieš tai buvusių Prezidentų vykdavo nevaržomai.

Visi panašūs atvejai (iki Prezidento R.Pakso apkaltos buvo suteikta apie pusantro tūkstančio pilietybių Lietuvoje!..) galėtų būti vertinami, kaip šiurkštūs Konstitucijos pažeidimai. Vadinasi, iki to momento visko buvo, netgi labai nemalonių istorijų. Tačiau Prezidento R.Pakso byloje vėliavą paėmė Konstitucinis Teismas, o Seimas tą vėliavą iškilmingai pakėlė!..

- Ar nemanote, jog buvusį KT pirmininką Egidijų Kūrį pakeitęs Žalimas tebevykdo valstybės perversmininkų bei dabar valdžioje esančiųjų politinius užsakymus? Vadinasi, Konstitucinis Teismas tebėra užvaldytas?

- Šiaip jau aš tokiais dalykais nesidomiu ir labai atsargiai vartoju žodį „užvaldytas“. Aš manau, bet kokį užvaldymą gali paneigti teisininko sąžinė, kompetencija, teisingumo jausmas, padorumas ir taip toliau. Todėl ir galvoju, kad konjunktūriniai elementai Prezidento Rolando Pakso istorijoje pasireiškia štai jau 12 metų.

- Deja, šitie „konjunktūriniai elementai“ ima viršų, nepaisant jokių teisės normų?

- Neabejotinai, jog ima viršų ir aš, bent jau kol kas, nematau tam pabaigos...

- Ir ką gi šiuo atveju gali reikšti europinių institucijų įjungtas „sugriežtintos priežiūros mechanizmas“, taikomas Lietuvai Prezidento Rolando Pakso teisių atstatymo byloje? Nejau po liepos 15 dienos bus pradėtos taikyti sankcijos Lietuvai?

- Aš vėl grįžtu prie to, kad, mano giliu įsitikinimu, artimiausiu metu niekas nepasikeis! Galbūt, tikiuosi, Lietuva, vienos ar kitos institucijos lygmenyje padarys kokį nors pareiškimą. Ir tai yra daugiausia, ką Lietuva liepos 16 dieną gali padaryti.

O šiaip, vadovaujantis tomis teisinėmis procedūromis, pagal kurias apsimestinai buvo norima Prezidento Rolando Pakso pilietines ir politines teises atstatyti, tai tokių procedūrų neįmanoma skubiai įvykdyti pagal jokius Lietuvos įstatymus! Todėl negalime pasakyti, jeigu reikalinga balsavimui dėl Konstitucijos pakeitimo kelių mėnesių pertrauka, kad per kelias dienas gali kažkas iš esmės pasikeisti. Be abejo, niekas čia nesikeis.

- Žodžiu, tik todėl Seime dirbtinai buvo žlugdomi pakartini balsavimai Konstitucijos pakeitimui, nes tai leistų Prezidentui R.Paksui dalyvauti rinkimuose Lietuvoje?..

- Čia jūs geriau už mane žinote, kas vyksta Lietuvos parlamente. Tiesą sakant, aš nestebiu, kas tuo metu vyksta Seimo salėje, kai reikia balsuoti. Tačiau galiu prognozuoti ir iki šiol nesuklydau teigdamas: kol kas atstatyti Prezidentui R.Paksui pilietines ir politines teises tokia tvarka, kokią yra numačiusios Lietuvos valdžios institucijos, jokių šansų nėra!.. O jeigu bus sugalvota ir priimta kita R.Pakso politinių teisių atstatymo tvarka, aš labai norėčiau žinoti, kokia tai bus tvarka. Bet pagal šiuo metu valdančiųjų numatytą tvarką jokių galimybių europarlamentarui R.Paksui dalyvauti š. m. spalio mėnesį įvyksiančiuose LR Seimo rinkimuose nėra.

- Atmetus bet kokias iliuzijas, dvyliką metų besitęsianti Prezidento Rolando Pakso apkalta Lietuvoje, regis, ir toliau „sėkmingai“ bus tęsiama. Tad ką tokiu atveju patartumėte savo ginamajam – toliau kovoti ar nuleisti rankas, numoti į viską, pasitraukti iš politikos, užsiimti kažkuo kitu?

- Aš niekada nepatariau ir nepatariu Prezidentui Rolandui Paksui nuleisti rankų. Tiesiog esu įsitikinęs, visa ta gėda, kurią Lietuva dabar patiria dėl to, jog nevykdo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, yra atnešta ir sąlygojama R.Pakso aktyvios gynybos. Jeigu Prezidentas R.Paksas nebūtų kreipęsis į EŽTT, jeigu nebūtų aktyviai įrodinėjęs, kad Lietuvoje 2004 metais buvo įvykdytas beprecedentinis neteisėtumo aktas šalies vadovo atžvilgiu, tai tada nieko panašaus ir nebūtų.

O dabar aš neabejoju, kad po Seimo rinkimų parlamente gali susiklostyti tokia situacija, kai politikai pagaliau atkreips dėmesį į teisės elementus šitos apkaltos procedūrose. Nors kol kas absoliučiai akivaizdu: iki šiol ir šiuo metu siekis eliminuoti Prezidentą Rolandą Paksą iš politinės kovos, Seimo ir Prezidento rinkimų Lietuvoje, ima viršų be jokių teisinių argumentų.

- Ar nemanote, niekam iš valdžioje esančių politikų, valdžią savo rankose uzurpavusiam taip vadinamam politiniam „elitui“, absoliučiai nerūpi, kad EŽTT, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimų nevykdymas, švelniai tariant, kompromituoja Lietuvą?

- Aš ne manau, o esu tvirtai įsitikinęs, jog tokie dalykai labiausiai kompromituoja Lietuvą!.. Vis tiktai, mano nuomone, svarbiausias veiksnys visada yra ŽMOGUS. Savo praktikoje neatsimenu tokio atvejo, kad valdžia kategoriškai būtų stojusi į žmogaus pusę ir gintų jo interesus. Valdžia visada siekia išlaikyti savo viršenybę žmonių atžvilgiu, nors pagal LR Konstituciją turėtų būti atvirkščiai.

Bet čia ir glūdi visa esmė. Matote, Lietuvoje turėtų atsirasti kuo daugiau žmonių, suprantančių, kad jų išrinktoji valdžia Prezidento R.Pakso pilietinių ir politinių teisių atstatymo klausimu žaidžia su žmonėmis, tiesiog juos apgaudinėja. Ir kai Lietuvos žmonės pagaliau aiškiai supras, tai jie paprasčiausiai atsimins, kad į valdžią kopią APGAVIKAI, kurie juos begėdiškai apgaudinėja kito žmogaus teisių suvaržymo sąskaita!.. Ir štai tada, manau, visuomenėje bus pasiektas esminio persilaužimo rezultatas.

Todėl apibendrintai galėčiau pasakyti, ką ir Prezidentas Rolandas Paksas ne kartą yra sakęs: neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, jam bus leista dalyvauti rinkimuose Lietuvoje. Aišku, prabėgo jau 12 metų, bet aš sentimentaliai prisiminsiu: iškart po Prezidento apkaltos galvojau, kad man nebus lemta sulaukti bent elementarių R.Pakso reabilitavimo požymių. Pasirodo, čia aš suklydau. Praėjo kiek mažiau nei 12 metų ir tokie požymiai Lietuvoje jau pasirodė, tiktai eigos kol kas dar nėra.

- Nes Lietuvoje iki šiol nėra aiškiai išreikštos garbingos politinės valios?

- Matote, aš nenorėčiau dabar Lietuvoje ieškoti garbingos politinės valios, kurios nėra ir dar ilgai nebus. Paprasčiausiai nenoriu jos ieškoti. Jeigu jūs man pasakysite bent vieną tokį atvejį, kai Lietuvos valdžia pasielgė garbingai, tai aš šia proga užsivesčiau atskirą sąsiuvinį, gal vieno lapo tam ir užtektų!..

- Šia prasme esate gan pesimistiškai nusiteikęs?

- Labai pesimistiškai.

- Vadinasi, rinkėjams Lietuvoje, deja, nepavyksta išsiugdyti dorų, sąžiningų politikų, nes balsuoja už tuos, kurie tikrai nėra verti daugumos žmonių pasitikėjimo?

- Manau, rinkėjai visada teisūs. Jeigu rinkėjai balsavo taip, o ne kitaip, reiškia kažkieno priešinga nuomonė tuo metu daugumai balsavusiųjų nebuvo priimtina arba atrodė jiems nepriimtina.

- Ir vis tiktai, hipotetiškai kaip advokatas esate įsitikinęs, jog teisingumas Prezidento Rolando Pakso byloje tikrai bus atstatytas?

- Tuo net neabejoju. Čia aš galiu tiktai pritarti Prezidentui, tvirtai įsitikinusiam, jog anksčiau ar vėliau teisingumas Lietuvoje bus atstatytas!.. Matote, dabar mes kalbame tik apie dalinį Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atstatymą. Dalinį ta prasme, kad jam bus leista dalyvauti rinkimuose Lietuvoje ir panašiai, neliečiant prezidentinės apkaltos procedūrų.

Bet aš manau, istorikai jau pradeda kalbėti apie Prezidento R.Pakso apkaltos esmę, principus, sąlygas, priežastis. Labai tikėtina, jog po istorikų atsiras ir teisininkų, kurie pasvers teisiniu požiūriu visą apkaltos procedūrą, todėl teisingumas R.Pakso byloje tikrai bus įgyvendintas.

- Laikinosios Seimo tyrimo komisijos pirmininkas Aloyzas Sakalas, ypač uoliai pasidarbavęs verčiant demokratiškai išrinktą šalies vadovą, prieš kelis metus viešai prisipažino, jog R. Paksas buvo angelas, lyginant su dabartine Prezidente D.Grybauskaite?!..

- Galiu taip pasakyti, visų aplinkybių nežinodamas ir gerbdamas žmones, tiesiog nenoriu kritikuoti nei A.Sakalo, nei kvestionuoti jo nuomonės. Jis turi teisę turėti tokią nuomonę, o ne kitokią. Nors daugeliui dalykų, kuriuos šis politikas deklaruoja, pradedant nuo Prezidento R.Pakso apkaltos, aš nepritariu...

- Galbūt todėl, nuo pat pradžių principingai gindamas Prezidentą R.Paksą, jūs nukentėjote kaip advokatas?

- Be abejo, kad nukentėjau!.. Tuo metu, kai gyniau Prezidentą R.Paksą, aš buvau Advokatų tarybos pirmininkas. Ir, berods, 2004 metų balandžio 6 dieną įsigaliojo naujasis Advokatūros įstatymas, kuriame staiga ir gan netikėtai atsirado NUOSTATA – Advokatų tarybos pirmininkas negali užsiimti profesine veikla. Tai aš laikau kerštu už mano profesinę veiklą bei principingą poziciją, ginant Prezidentą R. Paksą.

Po naujojo Advokatūros įstatymo priėmimo net keturis metus negalėjau versti advokato veikla, o tik vadovavau advokatūrai. Beje, iki aktyvaus svarstymo Seime naujojo Advokatūros įstatymo nebuvo net tokių užuominų, kad iš Advokatų tarybos pirmininko bus atimta teisė verstis profesine veikla. Čia tas pats, kaip Dailininkų sąjungos pirmininkui uždrausti tapyti, Rašytojų sąjungos pirmininkui uždrausti rašyti, Žurnalistų sąjungos pirmininkui uždrausti būti žurnalistu ir t. t.

Be abejo, tokie Seimo skubiai priimami įstatymai, tarsi iš absurdo teatro repertuaro, tačiau Lietuvoje juk visko būna. Apibendrindamas galėčiau pasakyti: Prezidentinio skandalo metu buvo visuma aplinkybių, kuriomis pasinaudojo apkaltos iniciatoriai, akivaizdžiai ignoruodami teisę! Aš net nenorėčiau kalbėti apie etikos ir moralės normas ten, kur negerbiama teisė.

- Dėkoju už pokalbį.

Post Scriptum

Prabėgus 12 metų po prezidentinio skandalo Lietuvoje, kai buvo įvykdytas antikonstitucinis valstybės perversmas, kaip įstabus politinis pamfletas, šmaikštus farsas mūsų šalies politiniam „elitui“, tiesiog piktybiškai vengiančiam vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetų sprendimus, ypač aktualiai nuskamba filosofo, Lietuvos mokslų akademijos bei Europos menų ir mokslo akademijos nario, buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus, LR Seimo, Europos Parlamento nario Rolando PAVILIONIO straipsnis apie 2004 metais Seime sufabrikuotą TONĄ KALTĖS Prezidentui Rolandui Paksui. Autorius teigia, jog tik priešindamiesi absurdui žmogus ir visuomenė išsaugo orumą. „Visa, kas nėra absurdas, – pozityvios, gyvenimą kuriančios pastangos, – savaime virsta iššūkiu absurdui. Tačiau ar dėl to verta šių pastangų atsisakyti? Ar verta atsisakyti klausos, jei kitiems ji atrodo pernelyg jautri?..“, – retoriškai klausia šviesios atminties R. Pavilionis.
 

Rolandas Pavilionis

TONA KALTĖS: APKALTA PRASIDEDA, PONAI PRISIEKUSIEJI!..

R. Pavilionis.

Ką besakysi, yra kažkas nepaprasta lietuviškoje politikoje ir lietuviškoje teisėje. Praturtinsime, oi praturtinsime mes tą sustabarėjusią ir susenusią europietišką teisę ir politiką. Tuos paskendusius begaliniuose smulkiausių argumentų ir įkalčių įrodinėjimuose prodžius, širakus, šrioderius, hagas ir strasbūrus. Atvirai šnekant, išūžusius mums galvas paistalais apie žmogaus teises ir laisves, visokiomis nesąmonėmis, kad žmogus – aukščiau valstybės, kad įstatymas turi tarnauti žmogui, o ne žmogus įstatymui ir t. t., ir pan.

Ne, tai ne mūsų kelias. Ir ne mūsų matai. Mes politiką matuojame pirmiausia parsidavimo laipsniais, tiksliau – kaina, įkainiais, procentais: 5, 10, 15, – priklauso nuo politikų pareigų ir svorio. O teisę – bylų svoriais, tonomis ir kilogramais. Štai kovo penktąją vožtelėsime toną ant savo Prezidento, nesvarbu ko – absurdiškų Laurinkaus pažymų, Sakalo nusišnekėjimų, Sadecko – Petronio operatyvinių, kontrabandinių strekozų, kikališvilinių sapnų – košmarų, Paulausko – Smailytės – Borisovo grėsmių, ir pamėginkit jūs ten, Europoje, nepatikėti, kad mūsų Prezidentas KALTAS. Šiukščiai kaltas ir pažeidžiamas kaip kūdikis.

Su tokiu Prezidentu, žinoma, nei Lietuvoje apsikęsi, nei į NATO, nei į Europos Sąjungą nueisi. Šiaip ar taip – TONA KALTĖS!.. Ne veltui visas tuntas žurnalistų kaip pakerėti valandas stebeilijo Prezidento KALTĖS prikimštas dėžes ir fotografavo, ir filmavo, tarsi pats Bin Ladenas kartu su vis Alkaida būtų į jas sukrautas ir iškilmingai su eskortu iš Seimo į konstitucinį Teismą nugabentas. Ten, kur iš naujo vėl svers ir tikrins, ar, neduokdie, neišvirto, neiškrito kur pakeliui į Teismą pati svarbiausia, didžių grėsmių nacionaliniam saugumui prikrauta dėžė. Kartu su Borisovo kyšiu už pilietybę.

O jei iškrito – tarp mūsų šnekant, atrodo, taip ir atsitiko, – tai kuo tuomet atsversi, įrodysi KALTĖS šiurkštumą?!.. Nebent darbštuolio Andriukaičio jau kalama nauja dėže apie priesaikos sulaužymą. Bet ar suspės sukalti?! Ir dar, kad į ją tilptų visi – valytojos, sekretorės, Seimo nariai, meilužės, seržantai, premjerai ir, žinoma, prezidentai. Svarbiausia – šitas Prezidentas. Ir kad – kartą sulaužęs priesaiką – iš dėžės neišlįstų mažiausiai dešimt metų. Kad per tą laiką visi, labiausiai ištroškę, nors du mėnesius, nors dvi savaites, galiausiai nors vieną dieną prezidentais pabūti suspėtų.

Visi nepažeidžiami – de facto ir de jure. Tyri kaip kūdikiai. Kaip sako Uspaskich, švarūs kaip kristalai. Kaip Zuokas. Niekada nieko negirdėję – nei apie 5, 10 ar 15 procentų. Nei apie EBSW. Nei apie Petriką, ir kas jį gelbėjo. Nei apie „Taurą“ ar „LITIMPEKSĄ“. Nei apie Bumgarnerį, Kazicką, Ledo rūmus, Geonaftą, „Kuro aparatūrą“, nei – šiukštu – apie „Alitą“ ir tūkstančius kitų šiurkštybių. Nes jų nebuvo. Niekas – nei prezidentai, nei premjerai, nei mano brangūs kolegos Seimo nariai, nei pats Konstitucinis Teismas – jų niekada nematė, negirdėjo. Visai taip, kaip nepastebėjo absoliučiai nepažeidžiamo vargšo eksprezidento Valdo, net tris metus iki rinkimų Šiauliuose, lentpjūvėje, dieną naktį delnus trynusio.

Nes iš tikrųjų niekas nematė, kad per tuos keturiolika metų Gedimino prospektu iš Seimo į Konstitucinį Teismą nenutrūkstamu karavanu kaip Sacharoje, būtų plaukę šimtai tonų kokių nors kitų KALČIŲ. Šitos, nepažeidžiamųjų dėžės, kaip branduolinio kuro atliekos, TURĖJO būti amžinai palaidotos, pasikildžiusieji kuru – paskelbti nepažeidžiamais, o apnuodytai, apvogtai tautai pristatytos naujos per pusmetį firmos „Paulauskas – Laurinkus ir partneriai“ sukaltos pažeidžiamojo Prezidento dėžės. Toks buvo PLANAS. Tokia buvo STREKOZA.

O dabar, kaip labai teisingai sako PLANO autoriai, pirmiausia reikia laikytis įstatymų. Ir nekišti nosies į svetimas dėžes. Išvertus į liaudies, į „runkelių“, kalbą, leisti vagims vogti. Ypač griežtai laikytis tokių įstatymų, kurie sukurti arba pataisyti kaip tik tam, kad būtų leista vogti. Nesvarbu ką – žemės sklypus, naftą, dujas, biudžetą, valstybės užsakymus ir paskolas, privatizavimo konkursus, Europos fondus. Svarbiausia – kad būtų leista toliau sėkmingai korumpuotis. Per sieną varyti „furas“ ir laukti naujų dovanų iš Europos Sąjungos ir visuomet būti nepažeidžiamais. Tyrais kaip kūdikiai.

Nesilaikysi tokių įstatymų, tokių taisyklių, tokių priesaikų – bemat , kaip Prezidentas gausi dėžę už priesaikos sulaužymą. Už šiurkštų priesaikos sulaužymą. Dar blogiau: jei pats sumanysi pažvelgti, įkišti nosį į nepažeidžiamo vagies dėžę ar kišenę, tapsi kaip Prezidentas šešis kart pažeidžiamas. Nes taip nustatė nepažeidžiamieji. Absoliučiai švarūs kaip kristalai. Kaip Zuokas.

Nes kaip teisingai užrašyta ant vienos Prezidento KALTĖS dėžės – reikia mokėti derinti privačius ir viešus interesus. O šio mokslo mokytis iš tų, kurie geriausiai jį išmano. Derinimo meistrų. Maestro. Virtuozų. Gyvųjų derinimo klasikų. Ne atskirti, o būtent derinti – taip ir surašė. Nežinia, ar iš sugedimo ar kad nesuvokė, ką rašo.

Ir dar: nereikia diskredituot valdžios autoriteto. Taip ir parašyta ant penktos KALTĖS dėžės. Koks gi čia Prezidentas, kuris, kaip ir žmonės sako, kad valdžia jau keturiolika metų praranda autoritetą, diskredituoja ne tik save, bet – sąmokslu prieš Prezidentą – ir visą tautą. Iš tikrųjų nelogiška diskredituoti tai, kas jau diskreditavosi. Nes tuomet juk nėra ką diskredituoti. Nebent jaunai, demokratiją kuriančiai valstybei būtų svarbiausia išsaugoti diskredituotą stabilumą. Nepažeidžiamųjų nepažeidžiamumą. Stabilų liūną.

Galų gale reikia itin griežtai saugoti valstybės paslaptis – kaip užrašyta ant antros, vienos sunkiausių Prezidento KALTĖS dėžių. Ypač tas slapčiausias paslaptis, kurias žino visa tauta ir visa žiniasklaida.

Pirmiausia tas, didžiausias, apie tai, kur ir kaip „valdžios autoritetai“ dalijasi procentais, komisarai ir ekskomisarai – sklypais ir dvarais, europietiškais – ne dvasios – malonumais. Kur ir dėl ko kuria strekozas ir apkaltas. Kur dieną naktį slapčia klausosi tų, kurie pažeidžiami, juos užrašinėja, karpo ir montuoja. Kur kurpia kompromatus. Kur pakuoja naujas KALTĖS dėžes visiems pažeidžiamiems. Tiems, kurie įžūliai negerbia „autoritetų“. Nes nenori gyventi mėšle. Mėšle, pridengtame „valstybės paslapčių“ ir „valdžios autoritetų“. Ir būti NIEKŠYBĖS, kuri vadinasi „PREZIDENTO APKALTA“, dalyviai.

Bet yra viltis. Viltis, kad toną KALTĖS, kovo penktą dieną išverstos ant Prezidento, teks pakelti kaip tik nepažeidžiamiesiems „valdžios autoritetams“ ir jau minėtai firmai. Kad apkaltą Prezidentui, pradėtą ankstyvą 2004 metų pavasarį, užbaigs pati tauta tų pačių metų ankstyvą rudenį. Jei ne anksčiau.

Šaltinis: „Respublika“. 2004 m. kovo 2 d. „Laisvas laikraštis“. 2004 m. kovo 12 d.