Lietuva tampa svetimų politinių interesų poligonu

Negalėčiau prisiminti svarbesnio klausimo, dėl kurio Lietuvos valdžia būtų bent pabandžiusi sužinoti tautos nuotaikas ir į jas atsižvelgtų prieš kažką rimtai nuspręsdama. Tokia normali praktika egzistuoja daugumoje Europos Sąjungos valstybių, išskyrus, žinoma, patį Briuselio komisariatą ir dar keletą išimčių. Lietuva - viena iš jų.

Neįmanoma nepastebėti to, kas pastaruoju metu vyksta pasaulyje. Atrodo, kad pradėjo byrėti tie tarptautinės politikos mechanizmai, kurie iki tol keletą dešimtmečių kažkaip veikė užtikrindami valstybių politinio dialogo ir susitarimų galimybes. Neveikia ne tik daugiašaliai Minsko susitarimai su aukščiausio rango vadovų parašais dėl padėties sureguliavimo Ukrainoje. Jau kuris laikas pasaulio diplomatai atrodo tarsi būtų amą praradę, tik stebi politikų viražus ir mirties kilpas.

Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos santykiai, rodos, krypsta vis mažiau prognozuojama linkme. Apsikeitimas abipusiais kaltinimais ir politiniais demaršais - turiu omenyje Amerikos sankcijas ir Rusijos atsaką į tai - tėra preliudija gilėjančios konfrontacijos kontekste.

Karingai nusiteikusi Lietuvos prezidentė šią savaitę neabejotinai „pranoko“ daugumą Europos Sąjungos lyderių, išreikšdama begalinį susižavėjimą Amerikos Atstovų Rūmų patvirtintų priemonių planui prieš Rusijos energetiką, ir kirto iš peties iš karto po to, kai Europa išsakė savo nuogąstavimus dėl JAV veiksmų, kurie gali turėti neigiamos įtakos ne tik energetiniams projektams, susijusiems su Europos Sąjungos interesais.

Mūsų šalies vadovės pritarimas Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso planui įvesti naujų sankcijų paketą Rusijai nuskambėjo kaip akibrokštas. Kitaip tariant, Dalia Grybauskaitė „pastatė į vietą“ Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos ir kitų valstybių politikos elitą dėl tariamo nuolaidžiavimo Rusijai ir ėmėsi braižyti naujas Europos Sąjungos energetikos bendrosios politikos gaires.

Matyt, tokią Lietuvos vadovės iniciatyvą lėmė ir savaitės pradžioje Taline įvykęs „pasimatymas“ su Amerikos viceprezidentu Maiku Pensu (Mike Pence). Tokios politikos slinktys kelia daugiau klausimų, nei yra atsakymų, tačiau šis iš pirmo žvilgsnio „nekaltas išsišokimas“ parodė, kad Europos Sąjungos bendra politika ir solidarumas akimirksniu gali išgaruoti.

Aišku viena - kad D.Grybauskaitė pradėjo blokuoti dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą. Kada bus (ir ar bus) imtasi keisti bendrąją Europos Sąjungos energetikos strategiją, nėra aišku, nes rugpjūtis tradiciškai yra Europos biurokratų ir politikų atostogų metas.

Sprendžiant iš reakcijos, ES vadovų tarybos pirmininkui Donaldui Tuskui tikrai ne tas galvoje: jis buvo priverstas vykti į Lenkiją pasiaiškinti prokurorams dėl kai kurių aplinkybių, susijusių su prezidento Lecho Kačynskio (Lech Kaczynski) lėktuvo katastrofa Smolenske ir visos Lenkijos valstybinės delegacijos žūtimi.

Tuo metu Europos Sąjungos diplomatijos vadovė Federika Mogerini (Federica Mogherini) toliau turi „rūpintis“ didėjančiais migrantų srautais į Europą per Viduržemio jūrą. Tai tik patvirtina anksčiau išsakytą teiginį, kad ES Komisijai visiškai nerūpi Europos Sąjungos gyventojų nuomonė. Naujausių apklausų duomenimis, net 76 procentai Europos piliečių mano, kad Briuselio integracijos politika yra prasta. Net 81 procentas piliečių 28 ES valstybėse migraciją laiko labai rimtu iššūkiu visai Europai. Jungtinių Tautų duomenimis, šiais metais į Senąjį žemyną nusiteikę traukti daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų.

Kol Lietuvos prezidentė „formuoja“ naują užsienio politiką, „profesionalų“ Vyriausybės vadovas ministras pirmininkas Saulius Skvernelis bando žongliruoti tariamos mokesčių reformos sąvokomis ir sako liūdną tiesą, kad „kai kurios prekės ir paslaugos dabar tikrai kainuoja tiek, kiek anksčiau mokėjome litais“, pridurdamas, jog niekuomet nederėtų tikėtis, kad „kainos Lietuvoje būtų tokios kaip Lenkijoje“.

Ne tik maisto produktų kainos Lietuvoje niekada nebus tokios kaip Lenkijoje, jeigu ir toliau savo valstybę versime svetimų interesų raišką užtikrinančiu poligonu.

Tuo dabartinio Lietuvos elito požiūris į savo valstybę, galima sakyti, kardinaliai skiriasi nuo dabartinių Lenkijos vadovų nuostatų. Lenkai savo valstybę laiko aukščiausia vertybe ir smerkia bet kokius bandymus kvestionuoti jos suverenumą ar egzistavimą, šiuos bandymus laikydami pražūtingais tautai. Valstybė yra tautos interesų reiškėja ir gynėja. Lenkai mano, kad nacionalinė valstybė yra visų pirma savarankiška. Tik tokioje valstybėje gali veikti tikra demokratija.

Ar Lietuvoje kalbama apie esminius lietuvių tautos interesus? Ar dabartinė politika formuojama į juos atsižvelgiant? Ar mums rūpi demokratija ir tautos ateitis?

Šiandien Lenkijai skelbiami įvairūs ultimatumai ir grasinama sankcijomis iš Briuselio dėl teismų reformos. Europos komisarai prieš Lenkiją pradeda įvairias procedūras, kurios gali pasibaigti net balso teisės atėmimu Europos Sąjungoje. Pasirodo, Lenkija jau neturi teisės pertvarkyti teismų sistemos, keisti Nacionalinės teismų tarybos narių skyrimo tvarkos ir reformuoti Konstitucinį Teismą be Briuselio palaiminimo.

Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Fransas Timermansas (Frans Timmermans) daro grasinančius pareiškimus dėl sisteminių grėsmių teisinės valstybės principui ir siunčia perspėjimus. Jau ne pirmą kartą iš Briuselio kyla bandymai kištis į nacionalinės valstybės vidaus reikalus, sukeliant visuomenės nepasitenkinimą ir susipriešinimą, jeigu toji šalis imasi tvarkyti savo reikalus iš esmės. Galima tik stebėtis spaudimo formų išradingumu ir organizuotumu: net Lietuvos teisėjų taryba surado laiko pareikšti savo susirūpinimą dėl Lenkijoje vykdomos teismų reformos.

Dabartiniai Lenkijos politikos lyderiai aiškiai suvokia, kad valstybėje egzistuoja vadinamoji buvusi nomenklatūra, linkusi paklusti veikimui iš išorės, kuris įgauna įvairius pavidalus, o labiausiai matomas kaip demonstratyvus „lenkiškumo kaip vertybės ginčijimas ir jos supriešinimas su „europietiškumu“.

Lenkijos valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija apibrėžė „Tusko sistemos“ pagrindinius bruožus, kurių padariniai liko visose gyvenimo srityse, pradedant ekonomika, baigiant užsienio politika: „Niekinamas požiūris ir netgi priešiškumas valstybei kaip organizuotai bendruomenei, istoriniam dariniui ir moralinei vertybei bei siekis išparduoti nacionalinį turtą, kuris beveik yra tapęs privatizacijos manija.“

Pavyzdžiui, pasiūlymas skubiai įvesti eurą Lenkijoje ne tik neturėjo rimto pagrindo, buvo atitrūkęs nuo realybės ir ekonomiškai absurdiškas, bet ir buvo tapęs ilgalaike kampanija, nukreipta Briuselio valdžios centrų apetitams patenkinti.

Manau, kad ir Lietuvoje nesunkiai atrastume daugybę tokios „politikos“ apraiškų ir jos subjektų.

Dabartinis kainų augimas ir milžiniška socialinė atskirtis yra ne kas kita, kaip Lietuvos politikos elito tarnystės stiprioms užsienio interesų grupėms ir Briuselio biurokratijai padarinys. Todėl naivu būtų tikėtis, kad bent jau artimiausius dvejus metus Lietuvoje kas nors galėtų pasikeisti iš esmės.

Šioje plotmėje kaip niekada aiškiai iškyla Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio minties prasmė ir gelmė, kad „laisvės klausimą gali išspręsti tik pati lietuvių tauta, tad toj kovoj tik ja remtis“.