Lietuva: partinė ar teisinga?

Partijų valdžia, arba partokratija, Lietuvoje jau daugiau nei du dešimtmečius yra valstybės santvarkos ir gyvavimo atributas. Tačiau jeigu referendume paklaustume žmonių – „Ar reikalinga Jums tokia valstybė?“, turbūt gautume nelabai malonų atsakymą. Emigrantai jau balsuoja „prieš“ kojomis. Gyventojų apklausos rodo, kad partijomis pasitiki nykstamai mažas procentas tautiečių. Ar nedaroma čia loginė klaida? Ar partokratija apskritai gali užtikrinti visuomenėje teisingumą, be kurio valstybė neįmanoma?

Partija ir teisingumas

Visi žmonės yra panašūs. Tačiau jie ir skiriasi vienas nuo kito įgimtais bei įgytais dalykais, gyvenimo būdu, mąstymu, požiūriais ir t. t. Todėl valstybė privalo būti vienodai tinkama visiems šiems labai skirtingiems žmonėms. Tuo tikslu valstybei yra priskiriamas TEISINGUMO reikalavimas. Teisinga yra tokia valstybė, kuri sudaro vienodas galimybes visiems savo piliečiams, nepriklausomai nuo jų skirtingumo (rasės, tautybės, amžiaus, partiškumo ir t. t.). Bet koks bandymas suskirstyti piliečius pagal bet kokius požymius pažeidžia valstybės teisingumą ir mažina piliečių pasitikėjimą ja.

Pernelyg nenustebkite, bet visiškai lygių galimybių visuomenė yra Komunizmas kaip siekiamybė. Partijos – tai organizuotos žmonių grupės, siekiančios teisingumo savo specifinei socialinei grupei. Būna „moterų“, „demokratų“, „liberalų“, „gėjų“ ir daugybė kitokių politinių partijų, kurioms valstybėje trūksta galimybių įgyvendinti savo poreikius. Jaučianti galimybių stygių socialinė grupė susiburia į politinę partiją.

Partijos veikla dera su teisingumu iki to momento, kol ji gina nuskriaustųjų teises ir siekia vienodų galimybių su kitais. Tokia yra nuskriaustųjų partija. Politinės partijos siekis įgyti didesnių galimybių palyginus su kitomis socialinėmis grupėmis išsiskiria su teisingumo samprata. Siekdama didesnių galimybių sau, politinė partija blogina kitų socialinių grupių galimybes ir galų gale tampa parazituojančia partija, gimdančia naują neteisingumą. Kad būtų atkurta pusiausvyra, visuomenė sukuria naują socialinę grupę, kuri stengiasi susigrąžinti savo prarastas vienodas galimybes. Taip dažnai kyla karai, revoliucijos, pogromai ir t. t.

Žmonijos istorija pilna įvairiausių politinių partijų, tiek kovojusių už savo socialinės grupės lygias galimybes, tiek ir siekusių pavergti ištisas tautas.

„Epochos protas, garbė ir sąžinė“?

Nebeegzistuojančioje Sovietų Sąjungoje, iš kurios Lietuvai pavyko ištrūkti, vyravo komunistinė partokratija. Šalį vairavo Komunistų partija, giliai, tarsi vėžys, prasiskverbusi į kiekvieną valstybės ląstelę. Ši asmenų grupė atvirai deklaravo partinę diktatūrą, reikalaudama, kad visi piliečiai paklustų partijos valiai, vienodai galvotų ir gyventų. Todėl juokaujama, kad komunistai buvo „lygesni“ už kitus. SSKP viršūnėje buvo Politinis biuras, įsitvirtinęs aukščiau už valstybės valdymo organus – Aukščiausią Tarybą ir Ministrų Tarybą. Periodiškai buvo rengiami komunistų partijos suvažiavimai. O partija vadino save epochos protu, garbe ir sąžine. Partija vykdė kadrų politiką – į visus valdymo postus asmenis skyrė komunistų partijos funkcionieriai.

Kuo baigėsi komunistinė partinė diktatūra, gerai žinome. Nebeliko ne tik komunistų partijos, bet ir Sovietų Sąjungos. Dar daugiau, komunistų partijos nusikaltimai žmoniškumui buvo prilyginti fašizmo blogiems darbams. Kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, ši partija buvo uždrausta, o jos ypatingai atkaklūs veikėjai neišvengė teisiamųjų suolo.

Daug knygų jau prirašyta ir dar daugiau bus prikurta apie partokratinių režimų žlugimo prielaidas ir priežastis. Dažnai kaltinami atskiri asmenys, partijos vadai ir ypač uolūs jos vykdytojai. Tačiau jei žvelgtume giliau, pastebėtume, kad daugelyje šalių veikia politinės partijos, kurios pasikeisdamos šimtmečiais vairuoja ištisas valstybes (Toriai Anglijoje, respublikonai ir demokratai JAV ir kt.) ir niekas jų neteisia. Tad ne visur partijų dalyvavimas valstybės gyvenime veda į nusikaltimus.

Partijos žūtis – valstybės valdymas

Partijos likimas priklauso nuo to, kiek giliai ji įsiskverbia į valstybės valdymą. Daugelyje šalių esminis politinių partijų vaidmuo - tam tikros ideologijos formavimas ir savo atstovų iškėlimas į valstybės savivaldos organus. Tokios partijos veikia viešai formuodamos rinkėjų nuomonę – „ant statinės“. Partijos „Rubikonas“ yra perėjimas nuo agitacijos prie valstybės valdymo. Būdamos visuomeninėmis organizacijomis, kurios nesukurtos spręsti sudėtingus valstybės valdymo klausimus, ėmusios valdyti šalį partijos pradeda savo žlugimo kelią su žinoma pabaiga.

Laikoma, kad daugiapartinė sistema yra pranašesnė už vienpartinį viešpatavimą, nes per nustatytą valdymo metų skaičių „nusigrybavusi“ partija yra pakeičiama kita. Ši netrukus vėl „nusigrybauja“ ir taip toliau. Tik laiko klausimas, kada partijos viešpatavimas baigsis. Neperrinktų partijų dažniausiai niekas neteisia, kadangi jau pats neperrinkimas yra vertinamas tarsi bausmė.

Pavojus! Lietuvoje – Nekonstitucinė partokratija!

Siekdama išvengti neteisingumo ir nevienodų galimybių savo piliečių atžvilgiu, Lietuva išėjo iš komunistinio partinio klubo ir atkūrė savo nepriklausomą demokratinę valstybę. Priimtoje Konstitucijoje vienareikšmiai įtvirtinta demokratija – liaudies valdžia. Jokios „partinės diktatūros“, „daugiapartinės sistemos“, „partijų koalicijų“, „partinės daugumos“ ir kitokių partokratijos išradimų pagrindiniame šalies įstatyme ir su žiburiu nerasi. Taip, partijos gali būti, visos socialinės grupės gali siekti teisingumo. Viskas teisėta ir demokratiška. Tačiau niekur nėra parašyta, kad partijos privalo valdyti valstybę.

Tad iš kur tada ėmėsi ta valstybės teisingumą visiškai sugriovusi partokratija? Kurgi neteisingumo šaknys, privertusios dešimtis tūkstančių tautiečių burtis į beveik keturiasdešimt politinių partijų ir daugybę frontų bei judėjimų? Sovietmečiu Lietuvos komunistų partijoje buvo tik dešimt tūkstančių narių. Kiek Lietuvoje turėjo būti neteisingumo, kad šitokie pulkai stojo ginti savo lygių galimybių?

Panagrinėję, Marijos žemėje randame ir nuskriaustųjų, ir parazituojančių partijų. Iš tiesų, Lietuvoje trūksta „Tvarkos ir Teisingumo“, su tuo reikia sutikti. Tačiau ką ir nuo ko gina partija „Tėvynės sąjunga – Krikščionys demokratai“, Socialdemokratai, Darbo partija, Žmonių partija ir daugelis kitų partinių grupuočių, kurioms vadovauja milijonieriai, sunku surasti net jų rinkiminėse programose. Nelengva suvokti, ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija bei Rusų aljansas siekia lygių ar lygesnių galimybių sau su kitais Lietuvos piliečiais? Vis dėlto tai painūs dalykai, ypatingai kai neįmanoma rasti reikšmingų ideologinių skirtumų nei partijų pavadinimuose, nei jų programiniuose dokumentuose.

Partija – (išskirtinė) dalis

Žodis „partija“ yra kilęs iš prancūziško žodžio „la part“ – dalis. Jis žymi ne visą visuomenę, bet jos dalį. Politinės partijos pavadinimas arba veiklos paskata, siekiai privalo išskirti ją iš visumos. Jeigu tai pavyksta padaryti, tada ir galima kalbėti apie partiją. Pastaruoju metu konkurencijos sumetimais siekdamos neišduoti savo specifinių siekių, partijos slepia savo išskirtinumą, kurio net ir jų programiniuose dokumentuose neįmanoma surasti. O gal tiesiog neturi to išskirtinumo? Kad ir kaip būtų, iškyla teisinė problema dėl partijos validumo ir legitimumo. Jeigu partija kaip dalis negali patvirtinti savo išskirtinumo (differentia specifica), ji negali būti laikoma egzistuojančia, arba tiesiog tokios partijos nėra.

Politinių partijų įstatyme ši loginė spraga palikta. Jame nėra privalomo partijos apibūdinimo. Įvedus tokį apibūdinimą, partija privalėtų pagrįsti savo išskirtinumą arba negalėtų būti registruota. Viešai deklaruojančios atsisakymą nuo ideologinio išskirtinumo, partijos nuneigia daugiapartiškumą, kadangi visi valdžios siekiantys asmenys praranda politinius skirtumus ir tampa visuma, kurioje dalių – partijų nėra. Tai ir matome Lietuvos politiniame gyvenime. Partijų koalicijos, frakcijos, partiniai perbėgimai išplauna bet kokius ideologinius skirtumus tarp partijų. Tada visi susibūrę valdžioje partiečiai prilygsta vienai partijai ir pradeda priminti gerai pažįstamą SS Komunistų partiją.

Rubikonas – Seimas

Vis dėlto galima atsekti, kaip gi partijos iš nuskriaustųjų gynėjų tampa parazituojančiomis. „Ant statinės“ niekas nekalba, kad siekia valdžios. Čia teisingai atskleidžiamos neteisybės priežastys ir nurodomi keliai – strategija, kaip užtikrinti lygias galimybes ir teisingumą. Patikėję nesavanaudžiu oratoriumi, žmonės išrenka jį į Seimą. Štai čia ir teka Rubikonas – riba, už kurios partija iš gynėjo tampa parazitu.

LR Konstitucijoje parašyta: „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių (tarp jų – ir partinių, intarpas autoriaus) mandatų“ (59 straipsnis).“ Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose (partinėse taip pat, intarpas autoriaus), taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.“ (60 straipsnis).

Partijos vieta – šiapus Rubikono. Išrinktas į Seimą asmuo  privalo sustabdyti savo partinių – dalinių interesų vyravimą ir prisiekti tarnauti ne daliai, bet visiems Lietuvos žmonėms. Tam jis privalo sustabdyti savo narystę partijoje, nusimesti visus partinius atributus bei mandatus ir žengti į Seimą nepartiniu. Čia įteisinta loginė taisyklė, kad tarnaudamas daliai žmonių, Seimo narys negali tarnauti visiems. O tai reiškia, kad būdamas partiniu jis negali būti Seimo nariu. Norėdamas būti Seimo nariu, jis privalo atsisakyti tarnystės partijai.

Įdomu, kad ne vien Konstitucijoje, bet ir Seimo statute nieko nerašoma apie partijų veiklą įstatymų leidybos organe. Tad kas gi sugalvojo Seimo kėdes „nudažyti“ partijų spalvomis, jo narius susodinti pagal partinę priklausomybę, suburti į partines frakcijas? Dar nepasibaigus rinkimams jau įjungiama partinė skaičiuoklė, kurios pagalba „partinis vėžys“ prasiskverbia į kiekvieną tautos smegenų neuroną.

Nuolatinis interesų konfliktas

Dviprasmiška partinio Seimo nario padėtis sudaro partijoms galimybes „traukti įstatymų ir finansų antklodę ant savęs“. Pagal viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą partiniai Seimo nariai privalo nusišalinti nuo svarstymų ir balsavimo, kada yra sprendžiami su partijų veikla ir finansavimu susiję klausimai.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo laikų susėdę Seime jo nariai greta tiesioginių pareigų nuolat sprendė gana žemiškus klausimus: kaip išgyventi su menka algele, kaip patekti į sekantį Seimą, kaip priversti ministerijas, teismus, žiniasklaidą veikti pagal jų valią. Užsiėmę kiekvienas savo reikalais, piliečiai nekreipė dėmesio į tai, ką veikia tautos patikėtiniai be tautos priežiūros. Be jokio sąžinės graužimo Seimo nariai nustatinėja sau atlyginimus, nukreipia valstybės biudžeto pinigus į partijų kasas, prisitaikė sau rinkimų ir daugelį kitų įstatymų. Kai tauta atsitokėjo, buvo jau vėlu – partijos prisitaikė valstybę savo poreikiams, pakeitė santvarką iš demokratijos į partokratiją.

Įdomu, kad šiems konfliktams išvengti sukurti viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas bei komisija. Pagaliau Seime dar yra ir etikos komisija, akylai stebinti Seimo narių sąžinės ir rankų švarumą. Turime Prezidentūrą, Konstitucinį teismą, aibę teisininkų ir gudragalvių politologų. Deja, niekas nepastebi, kad „karalius nuogas“.

Toliau - Vyriausybės partizacija

Iš Seimo partokratinis vėžys išplinta į Valstybės stuburo smegenis – Vyriausybę. Pagal Konstitucijoje neparašytą taisyklę Prezidentė suteikia teisę daugiausiai rinkėjų balsų surinkusios partijos lyderiui suformuoti ministrų kabinetą. Čia praverčia partinė skaičiuoklė. Atsiranda Konstitucijoje taip pat nesutinkama ir nelogiška „politinio pasitikėjimo“ sąvoka. Ministras pirmininkas ir ministrai gauna teisę vienasmeniškai skirti sau padėjėjus ir kitus politinio pasitikėjimo tarnautojus.

Vienasmenis darbuotojų skyrimas paprastai būdingas autokratinėms sistemoms. Demokratinės organizacijos naudoja konkurso atrankas, o liberaliosios – rinkimus. Būdama autokratijos atmaina, partokratija toleruoja vienasmenį administracinį skyrimą, pagrįstą moraliniais ir materialiniais įsipareigojimais ir ištikimybe, nebūdinga brandžios kultūros visuomenėms. Partinio vėžio neuronai yra grobuoniški ir skiriasi nuo demokratiško organizmo neuronų. Todėl dažnai stebime konfliktus, išryškėja partinių veikėjų netinkama veikla, dažniausiai susijusi su korupcija, kada partinė ištikimybė yra pažeidžiama.

Sunku pasakyti, kokia nauda iš to, kad partijų atstovai yra skiriami atskirų valstybės organizacijų vadovais partinio skyrimo būdu. Juk Europos Sąjungoje valstybės tarnybos piramidė yra atkuriama labai atsakingų konkursų būdu. Konkursai įgalina ne vien tiksliausiai atskirti labiausiai tam tikras pareigas tinkantį eiti  asmenį, bet ir skatina jaunimą, darbuotojus siekti dalykinės karjeros savo tobulėjimo dėka. Partinis skyrimas į valstybės postus griauna valstybės tarnybos ir profesinės karjeros tvarką. Jis tarsi parodo, kad galima daryti karjerą nebūtinai tobulėjant pačiam, bet pasinaudojus partine kepure. Vadybos požiūriu partinis karjerizmas, kaip ir bet koks kitas karjerizmas, yra žalingas valstybei reiškinys, nes blogina valstybės tarnybos kokybę ir efektyvumą bei demoralizuoja darbuotojus ir jaunimą.

Kokia prasmė partijoms siekti ministrų postų, kada ministerijų veikla yra griežtai apibrėžta teisės aktais ir jų pačių vidaus reglamentais, pagrįstais sektoriaus efektyvumo logika. Partinis įsikišimas reiškia ne ką kitą, kaip nukrypimą nuo institucijos veiklos logikos, siekiant kažkurių partinių tikslų. Partinis diletantas ne tik sukelia sumaištį organizacijoje, bet apskritai blogina institucijos darbo kokybę. Visais atvejais partinė ekspansija į valstybės tarnybą prastai kvepia.

Pavojinga riba – išplitimas ūkyje ir kitose valdžiose

Partijos gerai vairuoja ES pinigus į saviškių kišenes. Siekdamos pinigų, valdančios partijos ima skverbtis į verslą. Schema labai paprasta. Valstybės įmonės – tai Klondaikas partijoms. Čia galima ir gerais užsakymais saviems pasirūpinti, lėšas išplauti, partiečius į pinigingus postus susodinti. Pamėgta partijų vieta – energetikos įmonės. Pakvipus atominės energetikos milijardais, partiečiai sukurpė specialų įrankį – Energetikos ministeriją. Siekdami užkonservuoti ir išlaikyti irstantį senosios energetikos sektorių, energetikai nepagailėjo dėmesio partijoms, kad mokesčių mokėtojų ir vartotojų sąskaita sukurptų fantastines oro pilis – Visagino atominės elektrinės, jungčių ir Elektrėnų jėgainės išplėtimo ir kt. Pamalonintos partijos stojo skersai pažangos upės, ėmė stabdyti atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir kurti bauginančius branduolinius planus.

Partokratijos vėžys skverbiasi į teisėsaugą, teismų darbą. Kaip atsakas atsirado valdančiųjų nemėgstama nuskriaustųjų gynėja politinė partija „Drąsos kelias“. Iš spaudos matome, kaip partiečiai kišasi į generalinės prokuratūros, valstybės saugumo tarnybų darbą. Nuo valdančiųjų priklausomas valstybinis radijo ir televizijos kanalas, kurio paskirtis supažindint gyventojus su bešališka ir teisinga informacija, ėmė skleisti kryptingą melą apie atominės elektrinės „gėrybes“ (A. Čekuolis). Partokratijos metastazės – taip vadinami „strateginiai“ projektai, reikalingi tik patiems sumanytojams. Net per referendumą gyventojams aiškiai pasakius NE branduolinei beprotybei, partokratija tarsi gyvatė rangosi ir siekia vis tampriau apsivyti apie tautos kaklą.

Partijas – „ant statinės“

Įvyko eiliniai Seimo rinkimai. Atrodytų, turėjo tapti lengviau. Tačiau tie patys partiniai plakatai „persėdo“ iš vienos vietos į kitą ir vėl skleidžia beviltišką melą apie augantį BVP, branduolinę gerovę, labai naudingas elektros jungtis ir dujų terminalus vartotojų sąskaita. O jūs žmonių pasiklausėte, kokios energetikos jiems reikia?

Teisingumui su partijų valdžia – ne pakeliui. Valstybė, kurios valdžia gina ne visų, bet tik grupės asmenų interesus, yra socialiai neteisinga. Kol dar ne visi tautiečiai emigravo, reikia atkurti Konstitucinę demokratinę santvarką Lietuvoje. Pagal Konstituciją partijos privalo būti išprašytos iš Seimo ir visų kitų valstybės institucijų, įmonių bei įstaigų. Jų vieta – „ant statinės“. Tegul agituoja, aiškina rinkėjams, už ką jie turėtų balsuoti. Be to, jokių visuomeninių organizacijų negalima prileisti prie valstybės tarnybos. Privalome apginti savo valstybę nuo partinių klanų.

Prezidentė turėtų ir toliau „statyti“ partijas į vietą. Tam reikia politinių partijų įstatyme apibrėžti politinės partijos išskirtinumo loginę definiciją. Pagal ją greitai paaiškės, kokia asmenų grupė ko siekia.  Jokiu būdu negalima laukti, kada partijos toliau besiplėsdamos visiškai nuvarys šalį į nebūtį ir susigadins savo reputaciją. Kitaip jų laukia gėdingas komunistų partijos likimas istorijos sąvartyne.

Klaipėda, 2012-11-02