Išskirtinėje kalboje R. Karoblis išaiškino: Lietuva nuo 2014 m. padarė didelę pažangą, stiprindama savo gynybą, tačiau kovinę galią būtina didinti

Gruodžio 13 d. vyko unikali diskusija „Lietuvos gynyba po 2014 m.: ar jau pasiektas kokybinis lūžis?“, kurios metu įvertinti per penkerių metų laikotarpį po Krymo aneksijos ir Rusijos invazijos į Ukrainą Lietuvos saugumo ir gynybos srityje pasiekti rezultatai, apžvelgti šiandieniniai gynybos politikos iššūkiai ir ateities darbotvarkė.

Renginyje aptarti Lietuvos kariuomenės plėtros ir modernizacijos, šalies atsparumo stiprinimo klausimai, NATO iniciatyvos stiprinant Lietuvos ir Baltijos regiono saugumą, bendradarbiavimas su sąjungininkais. Diskusijoje dalyvavo saugumo ir gynybos politikos klausimais besidomintys politinių partijų atstovai, kariškiai, valstybinių institucijų, akademinės bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Pristatydamas svarbiausius Lietuvos gynybinės galios vystymo pasiekimus ir Aljanso veiklą užtikrinant kolektyvinio saugumo garantijas, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis pabrėžė, kad „jei abi – tiek sava, tiek kolektyvinė – gynybinės atramos bus tvirtos, jokios grėsmės ar strateginis kumščiavimas neprivers mūsų svyruoti. Penkeri metai parodė, kad sugebame rasti sunkius, bet tvarius sprendimus dėl gynybos valstybėje. Londonas liudija, kad Aljansui gali būti taikomos įvairios diagnozės, bet sąjungininkai sugeba susitarti sudėtingiausiose situacijose. Saugumo situacija ir grėsmės tokios, kad kitokių alternatyvų tiesiog neturime“.

Pirmojoje renginio dalyje Lietuvos Respublikos Seimo nariai Aušrinė Armonaitė, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Jonas Jarutis pažymėjo, kad Lietuva nuo 2014 m. padarė didelę pažangą, stiprindama savo gynybą, tačiau atkreipė dėmesį į poreikį tęsti Lietuvos kariuomenės kovinės galios didinimą ir būtinybę laikytis įsipareigojimų dėl gynybos finansavimo, kad šis tikslas būtų įgyvendintas. Daug dėmesio skirta visuomenės įsitraukimo į šalies gynybą aspektams, kylančių grėsmių suvokimo problematikai, akcentuojant Kinijos įtaką Lietuvos ir transatlantiniam saugumui.

Antrojoje diskusijos dalyje europarlamentarai Rasa Juknevičienė ir Juozas Olekas bei mokslininkai Viktorija Rusinaitė ir Deividas Šlekys aptarė Lietuvos santykį su kintančiais saugumo politikos prioritetais Vakarų šalyse, besikeičiantį karybos pobūdį ir iš to kylančius iššūkius, pabrėždami strateginio mąstymo ir ilgalaikio planavimo svarbą.

Tai jau penktasis bendras Krašto apsaugos ministerijos ir Vytauto Didžiojo universiteto renginys apie nacionalinį saugumą ir gynybą.

Krašto apsaugos ministro R. Karoblio įžanginis žodis renginyje
„Lietuvos gynyba po 2014 metų: ar jau pasiektas kokybinis lūžis?“
2019 m. gruodžio 13 d., 8:50 val. „Hilton Garden Inn Vilnius City Centre“ viešbutis, Gedimino pr. 44B, Vilnius

Gerbiami svečiai, kolegos, ponios ir ponai,
Leiskite pasveikinti jus susirinkus į tradicinį Krašto apsaugos ministerijos ir Vytauto Didžiojo universiteto renginį, skirtą gynybos politikai. Išties džiugu ir mums ypatingai svarbu, kad kaskart sulaukiame jūsų dėmesio, įsitraukimo ir aktyvaus dalyvavimo.
Paskutinės savaitės buvo intensyvios, bet kartu ir įkvepiančios: NATO viršūnių susitikimas, dalyvavau gynybos „Davosu“ vadinamame R. Reigano gynybos forume ir net turėjau garbės kartu su JAV kariais Lietuvoje švęsti Padėkos dieną! Žinia iš susitikimų viena: sąjungininkai mato ir vertina mūsų gynybinį sprintą ir komandinę gynybos dvasią! Nekyla abejonių, kad mūsų pačių nuoseklus gynybos stiprinimas galiausiai tampa lemiamu veiksniu sąjungininkams sprendžiant skirti papildomus pajėgumus, pajėgas ar paramą. Taip pat akivaizdu, kad dabartinio strateginio kumščiavimosi kontekste, kaip niekad svarbu patiems likti susitelkus ir išlaikyti saugumo ir gynybos klausimus prioritetu valstybėje.
Šiandienos diskusijose kviečiame reflektuoti nuo 2014 – ųjų  (kritinių metų tarptautinei saugumo architektūrai, Ukrainai ir mūsų regionui) pasiektus rezultatus, stiprinant Lietuvos saugumą ir gynybą. Perfrazavus seminaro temą visiems gerai žinomos dainos žodžiais: ar „per naktį dideli užaugom“? – t.y. ar per penkerius metus įvykusį proveržį gynyboje jau galime vadinti kokybiniu lūžiu, ar tai - lūžis ir ar jau galime jaustis gynybos požiūriu „dideli“?  
Turbūt dėl vieno sutariame visi: 2014 m. atsitokėjome ir turėjome nuodugniai peržiūrėti šalies gynybos politikos kryptis ir prioritetus. Drąsiai galiu konstatuoti: per pastaruosius penkerius metus sukūrėme tvirtą pagrindą šalies saugumui. Rezultatai matomi ir džiuginantys, o mūsų visų tvirti, vieningi pasirinkimai ir tvarus politinis konsensusas dėl gynybos stiprinimo yra kertinė šio pasiekimo dalis.
Fundamentalus lūžis krašto apsaugos sistemos finansavime - ženklus ir nuoseklus asignavimų augimas - leido vykdyti esminius kariuomenės stiprinimo žingsnius.
Perėjome prie naujos gynybos koncepcijos, leidžiančios turėti kariuomenę, pajėgią kaip įmanoma greičiau reaguoti krizės ar karo atveju. Sustiprinome jos struktūrą, sukurdami antrąją brigadą.
Kariuomenė patyrė ir didžiulį kokybinį šuolį. Didžiausias Lietuvos istorijoje įsigijimų projektas, pėstininkų kovos mašinos „Boxer“ arba „Vilkas“ – geriausias to simbolis. Inicijuoti ir kiti svarbūs pirkimai: haubicų „PzH2000“, oro gynybos sistemų NASAMS, šarvuotų visureigių „Oshkosh“, pradėjome derybas dėl sraigtasparnių [„Black Hawk“] įsigijimo.
Man, kaip krašto apsaugos ministrui, nėra didesnio malonumo, bet kartu ir nerimo pasakyti, kad du (net du vs tik du) pagrindiniai greitojo reagavimo pajėgų batalionai savo apginklavimu ir karių aprūpinimu jau beveik nenusileidžia artimiausių sąjungininkų karių aprūpinimo lygiui.
Atsižvelgiant į kariuomenės augimą, ginkluotės ir įrangos įsigijimus, suaktyvėjusį sąjungininkų buvimą šalyje prioritetu tapo karinės infrastruktūros atnaujinimas ir plėtra. JAV karių atsiuntimas į Lietuvą (tik Lietuvą) – geriausias to įvertinimas, kartu - skatinimas nesustoti investuoti į mūsų ir sąjungininkų kariams kritiškai reikalingas kovinio rengimo ir priimančiosios šalies paramos sąlygas.
Kariuomenė didėja ir kiekybiškai. Grąžinta nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, didėja profesinės karo tarnybos karių ir karių savanorių skaičius. Tūkstančiai jaunuolių kasmet yra ne pašaukiami, bet savanoriškai ateina išmokti ginti valstybę. Iš jų apie trečdalis laisva valia renkasi ir toliau eiti Tėvynės gynėjo keliu. Jokioje kitoje srityje nebuvo sukurtas toks impulsas pritraukti jaunus žmones. Toks jų pasirinkimas iš esmės keičia karinę tarnybą ir jos santykį su visuomene, valstybe.
Nemažai pasiekta stiprinant valstybės ir visuomenės atsparumą. Lietuvos pažanga ypač ryški kibernetinio saugumo srityje:
    •    pagal šalių pasirengimą užkirsti kelią kibernetinėms grėsmėms ir valdyti kibernetinius incidentus [Nacionalinis kibernetinio saugumo indeksas] esame pirmųjų penketuke pasaulyje;
    •    sėkmingai konsolidavome kibernetinio saugumo funkcijas valstybės mastu, sukūrėme ir tobuliname teisinę bazę;
    •    vadovaujame vienam ES PESCO projektų, kurio tikslas – kibernetinės greitojo reagavimo pajėgos, padedančios šalims narėms ir ES institucijoms valdyti kibernetinius incidentus;
    •    kuriamas saugus valstybės duomenų perdavimo tinklas, kuris leis funkcionuoti gyvybiškai svarbioms valstybės sritims bet kokios krizės atveju;
    •    užtikrintas 2019 m. vykusių rinkimų saugumas;
    •    su JAV pagalba Kaune įsteigtas Regioninis kibernetinio saugumo centras.
Stiprindami visuomenės atsparumą, atliekame informacinės erdvės stebėjimą, vykdome aktyvią plataus masto edukacinę kampaniją. Ačiū už piliečių, žiniasklaidos iniciatyvas ir budrumą. Kasmet vykdomos apklausos įrodo – info grėsmės atpažįstamos, o mūsų „elfai“ – tapę pasaulinio masto herojais.
Piliečių įtraukimas į gynybą ne mažiau svarbus nei moderni ginkluotė. Visapusiškai skatiname ir palaikome Lietuvos šaulių sąjungos plėtrą. Šauliai švenčia šimtmetį būdami didžiausia visuomenine organizacija Lietuvoje! Aktyviai vykdome šaulių integraciją į šalies gynybą. Šiuo metu daugiau nei 250 kovinių šaulių priskirti Lietuvos kariuomenės padaliniams, taip užtikrinant jų visavertį karinį rengimą ir sąveikumą su kariuomene. Ne mažiau svarbus LŠS indėlis ir gebėjimas organizuoti neginkluotą pilietinį pasipriešinimą.
Pradėjome reformuoti ir daug metų nejudintą mobilizacijos sistemą, tikimės kad pagaliau bus priimtas naujas karo padėties įstatymas. Siekiame, kad kiekviena institucija ir pilietis aiškiai žinotų, kaip ir kur geriausiai gali prisidėti, o mobilizacijos metu visi ištekliai greitai ir efektyviai būtų sutelkti vienam tikslui – valstybės gynybai.
Galiu tik labai nuoširdžiai pasidžiaugti, kad šie pasiekimai ir sėkmingai įgyvendinamos krašto apsaugos sistemos reformos, padidinta atskaitomybė visuomenei bei kita matoma veikla leido pasiekti, kad daugiau nei 70 proc. šalies gyventojų pasitiki Lietuvos kariuomene. Pasitikėjimo, o kartu ir paramos kasmet turime vis daugiau.
Visgi, stabiliai sudėtingoje saugumo aplinkoje neužtenka tik mūsų pačių pastangų. Kolektyvinė gynyba, sąjungininkai ir transatlantinis ryšys – nepamainoma triada patikimam atgrasymui, kurios siekiame ir dėl kurios nepaliaudami kovojame.  
Nuo 2014 m. kolektyvinės gynybos įsipareigojimai įgavo aiškų praktinį pavidalą. Mūsų regione dislokuotos priešakinės NATO pajėgos – ačiū Vokietijos lyderystei Lietuvoje, įkurtas NATO pajėgų integravimo vienetas, sustiprinta oro policijos misija, kuriamos naujos Aljanso vadavietės, detalizuojami gynybos planai, planuojamas pastiprinimas. Aljansas yra geriausiai pasirengęs karui su lygiu priešininku nuo Šaltojo karo laikų. Įvykęs fundamentalus Aljanso atsigręžimas į pamatinius tikslus ne tik popieriuje, bet realiai, ant žemės, negali būti neįvertintas.
Taip, NATO negaluoja, bet visada rasdavome sprendimą, jį rasime ir šįkart. Londono susitikimas buvo visiška sėkmė, ir Lietuva taip pat įnešė indėlį į šią sėkmę. Turime suprasti – Aljansui alternatyvų nėra.
Išaugo pratybų mastas ir kiekis. Štai pernai Lietuvoje įvyko didžiausios tarptautinės pratybos mūsų istorijoje. Kitais metais – JAV divizijos lygmens pratybos „Eagle Defender 2020“ Europoje, ir Lietuvoje bus tikra aliuzija į „Reforger“ pratybas.  
Toliau intensyviai dirbame su JAV, kad dar labiau sustiprintume šios šalies įsitraukimą į regiono saugumo klausimus. Šį rudenį Lietuvoje dislokuotas JAV karių batalionas, 500 karių ir 200 vnt. technikos, – šviežiausias šio darbo ir nepajudinamų JAV įsipareigojimų mūsų saugumui rezultatas.
Labai aiškiai matome, kad investuojant į gynybą mums patiems, mus remia ir investuoja sąjungininkai. Apskritai, atgrasymo požiūriu, NATO ir JAV karinių pajėgų dislokavimas Lietuvoje yra nepakeičiamas, ir tam užtikrinti turime dėti visas pastangas, visais lygmenimis. Turbūt neperdėsiu sakydamas, kad tai – mūsų egzistencinis interesas.
Kalbant apie ateitį, esminis principas, kuriuo vadovausimės, yra balansas. Turiu pabrėžti, kad du labai aiškūs gynybiniai poliai: mūsų pačių ir Aljanso/JAV kolektyvinė gynyba užtikrins, kad balansuotume, bet neišsibalansuotume gynyboje visais požiūriais. Balansas tarp tęstinumo išlaikant tas pačias gynybos politikos kryptis ir toliau reikalingų pokyčių joms stiprinti. Balansas tarp galimybių ir poreikių. Ne mažiau svarbu orientuotis ne tik į kariuomenės plėtros tempą, bet ir užtikrinti jau įdiegtų pajėgumų išlaikymą, stiprinti kovinės ir logistinės paramos elementus.
Neturime iliuzijų dėl realių saugumo pokyčių. Akylai stebėsime ir dirbsime, kad iliuzijų šešėliai visgi aplenktų Europą, o saugumo architektūrą lemtume patys – transatlantinė bendruomenė, aiškiai atskirdami nuo ko ir kokiam tikslui ji skirta. Būtent šis kontekstas toliau lems prioritetinius darbus.
Svarbiausiu tikslu išlieka modernizacija ir kariuomenės kovinės galios stiprinimas. Čia ypač orientuojamės į kokybę: naujų kovinių pajėgumų įdiegimą ir jau esamų pajėgumų atstatymą, oro gynybos stiprinimą, reikšmingą logistinio, individualaus karių aprūpinimo pagerinimą, infrastruktūros plėtrą.
Bene svarbiausia, ko nekompensuos net moderniausia technika, tai – mūsų karys, turintis tinkamas tarnybos sąlygas ir aprūpintas kovai pagal NATO standartus. Kalbant apie kariuomenės personalą, nors šiuo metu išgyvename tam tikrą pakilimą, negalime ignoruoti kylančių iššūkių. Žmonių pritraukimas į kariuomenę tampa vis rimtesniu galvosūkiu dėl konkurencijos darbo rinkoje, demografinių pokyčių. Reiškia, kad kariuomenė turi būti XXI a. darbdavys, atitinkantis Y ir Z kartų poreikius.
Bendradarbiavimas su sąjungininkais ir jų parama taip pat išliks viena iš pagrindinių mūsų tolesnio darbo krypčių:
    •    Turime išlikti gynybiniu transatlantinių santykiu fortpostu. Tiek dvišalis, tiek sinchronizuotas Lietuvos - JAV, Vokietijos ir Lenkijos atgrasymo ir gynybos stiprinimas regione - puiki praktinė to išraiška, kurią stiprinsime.
    •    Ir toliau nuosekliai sieksime NATO atgrasymo priemonių tęstinumo mūsų regione ir pajėgumų vykdyti kolektyvinę gynybą stiprinimo;
    •    Bendramintiškumas grėsmių atžvilgiu ir operaciniu požiūriu buvimas vienoje erdvėje, neabejotinai, bendradarbiavimą su Baltijos ir Šiaurės šalimis toliau darys vienu iš nekintamų dėmenų mūsų gynybos politikoje;
    •    Dalyvausime ES gynybinėse iniciatyvose su vienu esminiu tikslu: turėti daugiau ir stipresnės Europos indėlio į kolektyvinę gynybą. Reikalinga budri Europa, pirmiausia pajėgi telkti šalių kibernetinius, informacinius, energetinius, ekonominius ir kitus, ne mažiau svarbius nei kariniai, galios elementus šiuolaikiniame kare. Tai - reikalingiausi Europos „autonomijos“ dėmenys.
    •    Tęsime visą savo politinę ir praktinę paramą, perduosime reikalingą reformų patirtį Ukrainai, Sakartvelui ir Moldovai.

Skubėdamas suteikti žodį mūsų šios dienos panelių dalyviams, pabaigai norėčiau pridurti, kad ilgalaikis ir nemažėjantis dėmesys gynybai yra esminis atgrasymo faktorius. Nepavargsiu ir nepaliausiu kartoti, kad niekas mūsų negins, jei savo gynyba, visų pirma, nesirūpinsime patys. Todėl reikalingiems žingsniams žengti ir tolesniam progresui užtikrinti pagrindine sąlyga išlieka ilgalaikis politinis konsensusas ir įsipareigojimo dėl sutartų pajėgumų plėtros ir gynybos finansavimo laikymasis. Tik tolesnis nuoseklus investavimas leis „atsipirkti“ jau įdėtiems resursams ir garantuos, kad galėsime toliau įgyvendinti svarbius modernizacijos projektus, leidžiančius iš esmės pagerinti kariuomenės aprūpinimą ir pajėgumų kokybę.
Dar kartą leiskite pasveikinti ir padėkoti susirinkus į šį renginį. Linkiu įdomių ir įtraukiančių diskusijų!

Šaltinis: KAM