Lietuva ir užsienis per savaitę

Istorinis susitikimas. Nuotr. AP

Premjero sugrįžimas ir gynybos ministro optimizmas Lietuvoje. Artėjantis karas tarp Rusijos ir Turkijos bei istorinis religinis susitikimas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...



Lietuva


Pirmoje vietoje Lietuvos ministro pirmininko nuotykiai. Grįžo iš atostogų su ryžtingu nusiteikimu: padavė į teismą konservatorę Bilotaitę dėl garbės ir orumo įžeidimo, ketino reikalauti iš prezidentės konkrečių faktų apie korupciją, užsiminė apie planą nuversti vyriausybę dar iki rinkimų. Tačiau po pokalbio su šalies vadove gavo iš jos pareiškimą, kad ministrų kabinetas neatsparus korupcinei įtakai, o atsakomybė už jo darbą pirmiausia tenka premjerui, ir apsirgo, vargšas. Matyt dialogas (o gal ir monologas) buvo ne „konstruktyvus, dalykiškas ir draugiškas“, o toks įtemptas, kad dabar reikia kurį laiką ramiai „pasirgti“, t.y. kartu su bendražygiais pamastyti, kaip elgtis toliau. Neduoda oponentams ramybės aukšti socdemų reitingai, neduoda.

Antroje vietoje nauja RAND studija, kurioje teigiama, kad Rusija gali užimti Baltijos valstybes per 36 valandas. Pažymėtina, kad tai toli gražu ne pirma vakarietiška analitinė publikacija, kuri, remiantis daugkartiniu profesionaliu modeliavimu, prognozuoja mums tokį liūdną likimą. Tačiau Lietuvos gynybos ministrą J. Oleką RAND ataskaita pradžiugino: „Labai gerai, kad tokios simuliacijos vyksta, kad tokie faktai yra pateikiami – jie stiprina ir mūsų, čia gyvenančių ir besiruošiančių apsiginti, darbus ir tai yra geras įspėjimas mūsų sąjungininkams,“ – pažymėjo KAM vadovas. Ir vis tik šiame kontekste kyla klausimas: tokios analizės yra paskatinimas Vakarų politikams ir kariškiams reaguoti ar Baltijos šalių paruošimas okupacijai (kažkaip neramina RAND ekspertų variantas, kad NATO gali tekti susitaikyti su pralaimėjimu)? Kaip parašė Airijos žurnalistė D. Ryan: „Taip atsitinka kaskart, kai Pentagonui reikia daugiau pinigų. Ir pasirodo įvairios ‚studijos‘ apie kažkokio blogo vyruko pavojingumą. Ekspertai staiga suvokia, kad JAV kariuomenei drastiškai trūksta pinigų kažkokiai strateginės svarbos sričiai. Oficialūs pareigūnai pradeda daryti atitinkamus pareiškimus, o žiniasklaida juos suvalgo, nesuvokdama, kad yra tiesiog išnaudojama“. Tačiau, net jeigu tai ir tiesa, mums svarbiausia, kad dalis pinigėlių gali netiesiogiai atitekti ir Lietuvai, jau nekalbant apie konkrečias jos saugumo stiprinimo priemones. Jeigu konfrontacijos neįmanoma išvengti (o niekas atsitraukti, atrodo, neketina), ja reikia pasinaudoti. Problemėlė tik ta, kad vieną dieną Rusija gali nuspręsti, kad Pentagono žaidimai kelią gyvybinę grėsmę jos nacionaliniam saugumui, ir tada prasidės žiauri realybė, kuriai – „mirčiai už Daugpilį“, kaip pasakė vienas iš BBC parengtos dokumentinės karo tarp Rusijos ir NATO dėl Latvijos simuliacijos dalyvių iš Didžiosios Britanijos – Vakarai nežinia, ar pasiruošę.


 

Trečioje vietoje Lietuvos informacinis saugumas ir jo sergėtojai. Gal ir neteisus Seimo narys A. Nakas, kalbėdamas apie sisteminės žiniasklaidos trūkumus. Tačiau kaip tada vertinti, pavyzdžiui, delfi.lt redaktorės pareiškimą: „Mes neplanuojame spausdinti pono Nako tekstų. Tiesiog“. Bet palikime ramybėje tariamą „marginalą“ ir rusiškos propagandos transliuotoją. Štai žinomas „Lietuvos ryto“ žurnalistas Vytautas Bruveris ėmė ir parašė, kad „Rusija nevykdo tikro informacinio karo Lietuvoje ar prieš Lietuvą“. Ir dar kartą žodis delfi.lt redaktorei: „Vytautas Bruveris, tu rimtai? (...) Jei lrytas nespausdina, ateik pas mus, mes VISADA [išskirta apžvalgos autoriaus] išspausdinsim kitokią nuomonę“. Na ir galiausiai balsas tautai. Naujienų agentūros ELTA užsakymu tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, pusė, arba 51 proc., apklaustų Lietuvos gyventojų buvo nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, 38 proc. buvo patenkinti, 11 proc. neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą. Prieš metus (2015 metų sausį) piliečių nuomonė šiuo klausimu buvo tokia pati.

Užsienis


Pirmoje vietoje didelio karo Vidurio Rytuose grėsmė. Iš pradžių faktas. Sirijoje Asado pajėgos su Rusijos ir Irano pagalba lėtai, bet užtikrintai juda į priekį. Prireikė tam tikro laiko strateginės iniciatyvos perėmimui, o dabar greitai turi būti užbaigta didelio Alepo miesto blokada, kuri nutrauks režimo priešininkų (kas jie bebūtų) aprūpinimą iš Turkijos. Pažymėtina, kad tas faktas sutapo su didelio informacinio puolimo prieš Maskvą pradžia. Jo esmė – Rusija žlugdo taikos procesą Sirijoje, o Vokietijos kanclerė Merkel, viešėdama Ankaroje (taikos balandžių mieste), pareiškė, kad Maskvos bombordavimai tai tiesiog siaubas civilių aukų prasme. Šiame kontekste turkai jau kalba apie Alepo „gelbėjimą“, ir viso pasaulio ekspertai ginčijasi – įvyks ar neįvyks jų invazija į Siriją, kuri gali baigtis karu su Rusija. Taip pat „gelbėti“ Siriją nori Saudo Arabija. O tuo metu šalies kurdai renkasi tarp Kremliaus ir Vašingtono, kuris atmetė Turkijos ultimatumą pripažinti juos teroristais. Štai toks linksmas vaizdelis, ir didelis karas prasidėti tikrai gali. Pasirinkimas paprastas – arba Asadas su Rusijos ir Irano parama galiausiai laimi (ir tada jo rėmėjai gali imtis Irako), arba tie, kurių planus ši kompanija žlugdo (taip pat Vakaruose), bandys aktyviai stabdyti ją čia ir dabar turkų ir „patrankų mėsos“ iš Saudo Arabijos rankomis. Dar galima pabandyti atnaujinti karą Ukrainoje, kad Maskvai tektų veikti dviem frontais. Tačiau Ukraina Vakarams, atrodo, palaipsniui tampa nekontroliuojama našta, su kuria jie nežino, ką daryti.

Kada iš ekonomikos ministro pareigų pasitraukdavo A. Abromavičius, atrodė, kad jis paprasčiausiai bėga iš skęstančio laivo. Tačiau po kurio laiko ėmė aiškėti, kad jo sprendimas gali būti didesnio plano dalis. Plano esmė – tam tikrų jėgų Vakaruose noras priversti Porošenką vykdyti Minsko susitarimus. O jeigu ne, tai kaip pasakė pagrindinio Ukrainos finansuotojo (TVF) vadovė, TVF pagalba šaliai gali būti sustabdyta, nes reformos ir kova su korupcija nevyksta, ką patvirtina Abromavičiaus atsistatydinimo kalba. Reikia pripažinti, kad paskutinio susitikimo su Porošenka metu Merkel išreiškė jam paramą, bet štai Danijos užsienio reikalų ministras sako tiesiai šviesiai: „Jeigu Ukraina nevykdys su Minsko susitarimais susijusių reformų, Europai bus labai sunku vienbalsiai paremti antirusiškas sankcijas. Ukraina turi galutinį terminą, jie turi vykdyti tas reformas dabar, jie negali laukti“. Merkel, žinoma, negalėjo imti ir staiga viešai pasmerkti Porošenką, bet per Daniją Europos žinia jam buvo nusiųsta labai aiškiai. Trumpai sakant, Kijevas žiauriame išoriniame ceitnote, kurį dar labiau komplikuoja vidinės politinės rietenos. Ir kol separatistų kuratoriai Maskvoje toliau nuosekliai stiprina jų suverenitetą, Vakarai akivaizdžiai neapsisprendžia, ką daryti su savo filialu. Jeigu jau finansinės paramos nutraukimu ėmė gąsdinti, reiškia reikalas rimtas. Toliau tik karas.

Trečioje vietoje istorinis Rusijos patriarcho Kirilo ir Romos popiežiaus Pranciškaus susitikimas Kuboje. Pakalbėti tikrai buvo apie ką. Šiandien visam krikščioniškam pasauliui (ir ne tik jam) kelia grėsmę radikalus islamas. Taip pat pavojuje (ypač liberaliose Vakaruose) tradicinės krikščioniškos vertybės, pavyzdžiui klasikinės šeimos institutas. Pagaliau, Rytai ir Vakarai vėl Šaltojo karo būsenoje, ir galbūt religija galėtų nors kiek sutaikyti priešiškas stovyklas (tuo labiau, kad nevieša politinė Švento Sosto įtaka išlieka reikšminga). Vieno kataliko ir stačiatikio susitikimas, žinoma, negalėjo išspręsti šių fundamentalių problemų, bet susitikinėti ir kalbėtis geriau negu šaudyti...