Lietuva ir užsienis per savaitę

JAV Kongreso narys John'as Conyers'as. Nuotr. detroit.cbslocal.com

Interpeliacija gynybos ministrui ir lietuviškos dujos Ukrainai. Maidanas Armėnijoje ir Vakarų „demokratijos“ pavyzdžiai. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje nepavykusi interpeliacija gynybos ministrui J. Olekui, kurio atsakymai patenkino parlamentą. To ir reikėjo tikėtis, nes valdančioji dauguma paprastai neleidžia opozicijai „suvalgyti“ savo žmogų (tuo labiau ministrą). Žinoma, tam tikra intriga buvo, kadangi pastaruoju metu santykiai valdančiosios koalicijos viduje nėra patys geriausi. Tačiau turimos valdžios destabilizavimo baimė vis tik nugalėjo norą pakerštauti. Ar J. Olekas buvo vertas atstatydinimo? Vienareikšmiškai pasakyti sunku. Viena vertus, jis galėjo profesionaliau sureaguoti į lėktuvo katastrofos situaciją ir be išsisukinėjimų pripažinti savo klaidas. Kita vertus, tai, kas įvyko, turbūt nėra pakankamas pagrindas šalinti ministrą ir taip skatinti nereikalingą suirutę krašto apsaugos sistemoje. Pagaliau, kaip pažymėjo socialdemokratė I. Šiaulienė, interpeliacija tapo politiniu šou, nes procese buvo remiamasi daugiau moraliniais kriterijais, negu faktais. Kadangi moralė Lietuvos politikoje niekada nebuvo dominuojantis faktorius, laimėjo tradicinė stipresniojo teisė.

Antroje vietoje Lietuvos norai eksportuoti suskystintas dujas į Ukrainą. Praeitą savaitę rašyta, kad iš esmės niekas nenori pirkti brangių Klaipėdos SGD terminalo dujų. Ir štai Lietuvos energetikos ministras R. Masiulis pasiskundė, kad piktoji Baltarusija (o faktiškai Rusija) riboja šių dujų tiekimą į Ukrainą. Šiame kontekste pažymėtina, kad šiandien rusiškų dujų kaina Ukrainai nesiekia 300 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Naivu tikėti, kad, įtraukus tranzito išlaidas, lietuviškos suskystintos dujos bus konkurencingos Ukrainos rinkoje. Išeina, kad mes draugams norime įkišti labai brangią prekę tik todėl, kad mums tai naudinga. O kaip gi vertybės?

Trečioje vietoje nesibaigianti pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis istorija. Pagaliau valdančiosios koalicijos taryba pritarė atitinkamam projektui, ir jis buvo įtrauktas į Seimo darbotvarkę. Tačiau paaiškėjo, kad kartu nesvarstoma konservatorių pasiūlyta alternatyva, originalią rašybą leidžianti tik papildomame paso puslapyje. Valstybinė lietuvių kalbos komisija apskritai laikosi pozicijos, kad trys raidės – q, w ir x – galėtų būti rašomos tik Lietuvos piliečių, susituokusių su užsieniečiais ir tokių sutuoktinių vaikų, bei Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių dokumentuose. Tuo pat metu visai prasminga atrodo Seimo Pirmininkės L. Graužinienės pastaba, kad pasiūlymą įteisinti pavardžių rašymą lotynišku raidynu reikia taisyti, nes faktiškai jis yra palankus tik lenkų tautinei mažumai. Šiandien net sunku pasakyti, kada visa tai prasidėjo, ir ligi šiol neaišku, kuo visa tai baigsis. Žiūrint konstruktyviai, šitą pavardžių rašymo klausimą galima buvo išspręsti jau seniai, bet pas mus dažniausiai vyrauja principas – „kam paprastai, jeigu galima sudėtingai“. Čia ir paveikti sudėtingos istorijos tarptautiniai santykiai su kaimynais, ir baimė sumenkinti lietuvių kalbos statusą, ir įvairios politinės kliūtys įsijungia. Gal metas vieną kartą subręsti ir pasielgti europietiškai, nemenkinant savęs kvailomis fobijomis ir pigiu politikavimu.

Užsienis

Be komentarų:

JAV Kongreso narys John'as Conyers'as apie Kongreso sprendimą nefinansuoti Ukrainos savanorių bataliono „Azov“ karinio paruošimo: „Aš esu labai dėkingas Kongresui už tai, kad jis vieningai priėmė mano pataisą, kuri garantuoja, kad mūsų kariuomenė nemokys šlykštaus neonacistinio „Azovo“ narių“.

Pirmoje vietoje Armėnija. Šiuo atveju net abejonių būti negali, kad tai eilinis „spalvotas“ eksperimentas postsovietinėje erdvėje. Jeigu atverstume virtualų „spalvotų revoliucijų“ vadovėlį (jo pagrindu tapo pirmas ir antras Maidanas Ukrainoje), jame galima būtų perskaityti, kad kiekvienoje šalyje galima rasti pretekstą protestams. Armėnijoje juo tapo pakelti elektros energijos tarifai. Ir tai jau ne pirmas bandymas destabilizuoti šią šalį. Priežastis irgi akivaizdi: pasaulyje vyksta geopolitinė Rytų ir Vakarų kova. Vakarams tikrai nepatinka Eurazijos ekonominė sąjunga (EES), todėl jos narių gyvenimo gadinimas yra suprantamas dalykas. Armėnija (ir Kirgizija, kurios eilė, greičiausiai, dar ateis) yra silpnoji EES grandis. Tokiu būdu, statymai aiškūs. Toliau viskas priklausys nuo dviejų dalykų: dabartinės Armėnijos valdžios ryžtingumo ir armėniško Maidano kūrėjų organizuotumo. Pirmoji jau parodė, kad gali panaudoti prievartinį aparatą. Dabar galvoja, ką daryti toliau. Antriesiems kol kas trūksta sistemiškumo (aiškaus plano, platesnių reikalavimų, ryškių lyderių ir pan.). Todėl intriga išlieka, bet Rusija, jeigu situacija taps kritinė, turbūt gelbės S. Sargsianą. Atitinkamai, kažkur 70% prieš 30%, kad „spalvota revoliucija“ Armėnijoje nepavyks.

Antroje vietoje du vakarietiškos „demokratijos“ pavyzdžiai. Pirma, V. Janukovyčius davė interviu BBC žurnalistui G. Gatehouse‘ui. Rusiškoje versijoje jis kaip reikšmingą paminėjo faktą, jog 90 proc. Krymo gyventojų referendume nubalsavo už pasitraukimą iš Ukrainos, bet galutiniame sukarpytame angliškame variante šios vietos nebeliko, nes, kaip paaiškino G. Gatehouse‘as, tai buvo nereikšmingas epizodas.



Palyginimui, V. Janukovyčiaus komentaras apie stručius jo rezidencijoje liko. Keistoka žodžio laisvė. Antras pavyzdys – „Wikileaks“ išplatino medžiagą, rodančią, kad JAV spectarnybos klausėsi trijų Prancūzijos prezidentų (taip pat dabartinio) pokalbių. Štai toks požiūris į sąjungininkus, bet tai jau seniai nestebina, prisiminus panašų skandalą su Vokietijos kanclere. Labiau stebina tai, kad Paryžius ir Berlynas tyliai prarija karčią pažeminimo piliulę, patikėdami vaikišku Vašingtono pasiaiškinimu „aš taip daugiau nedarysiu“. Kad Rytuose trūksta arba iš viso nėra demokratijos, jau seniai aišku. Tačiau nereikia manyti, kad ir Vakarų pasaulis gyvena idealus demokratinio modelio sąlygomis.

Trečioje vietoje Peterburgo ekonominio forumo aidas: „Rosatomas“ ir Saudo Arabija pasirašė susitarimą, galintį, kaip pažymėjo „Rosatomo“ vadovas S. Kirijenka, tapti pagrindu sutarčiai dėl 16 atominių blokų Saudo Arabijoje statybos, kurios vertė sieks 100 mlrd. dolerių (palyginimui, visas „Rosatomo“ užsakymų paketas 2014 m. pabaigoje buvo vertas tiek pat). Tačiau būtina suprasti, jog kol kas tai tik ketinimai. Ar jie bus realizuoti, neaišku, nes Rusija ir Saudo Arabija nėra sąjungininkai: labai skiriasi jų pozicijos dėl Sirijos; be to, galimai Amerikos prašymu Rijadas „numušė“ pasaulinę naftos kainą, Vakarams siekiant paspausti Maskvą Ukrainos klausimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad minėtas kontraktas gali būti Saudo Arabijos kyšiu Kremliui už politikos Sirijoje pakeitimą. Bet vargu ar V. Putinas sutiks. Kita vertus, Rijadas jau susidūrė su „Islamo valstybės“ iššūkiu, ir jeigu daryti „sąmokslo teorijos“ prielaidą, kad už šio projekto stovi JAV, Saudo Arabija galimai pradėjo galvoti apie savo politikos subalansavimą – suprask, bendradarbiavimo su Rusija stiprinimą. Trumpai sakant, jei rusiškos atominės statybos Arabijos pusiasalyje vis tik prasidės, tai reikš, kad geopolitinis Artimųjų ir Vidurio Rytų paveikslas reikšmingai keičiasi.