Lietuva ir užsienis per savaitę

Rinkimų laimėtojai Graikijoje Lietuvos politikų ​ iš karto buvo įvardinti kaip prorusiški kremlinai putinistai. „Pildosi blogiausias Europos košmaras“, - tokiomis ir panašiomis antraštėmis lietuviška žiniakslaida švietė Lietuvos piliečius apie nelaimę ištikusią Europą. Nuotraukoje Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas​ ir ​partijos ​ Syriza ​ lyderis Alexis Tsipras​

V. Ušacko „klaida“ ir „apgailėtinas“ V. Andriukaitis bei Lietuva Jungtinėse Tautose. Pranešimai iš Ukrainos fronto ir graikiškas netikėtumas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje žinia, kad artimiausiu metu Lietuvoje turi būti paskelbtas naujas skalūnų žvalgybos konkursas. Į klausimą: „Kam to reikia?“ – niekas argumentuotai atsakyti, atrodo, negali. Reikia, nes reikia, o kad jau terminalas pastatytas ir dujotiekis su Lenkija planuojamas, nesvarbu. O ekologinis aspektas iš viso neaktualus. Čia tegul kvailiai New Yorke draudžia skalūnų gavybą dėl pavojaus sveikatai, o mums ne gaila. Gal viską kompensuos didžiulis pelnas? Ir vėl problemėlė: Seimas praeitų metų pabaigoje nustatė, kad nuo 2015 m. skalūnų dujų gavyba pirmus trejus metus, bet ne ilgiau kaip iki 2020 metų, bus apmokestinama 1 proc. tarifu, vėliau sieks 15 procentų. Tik neaišku, ar bus tas „vėliau“ (ne paslaptis, kad skalūninių telkinių eksploatavimo terminas yra neilgas). Štai toks dar vienas žingsnis efektyvaus (o svarbiausia pigaus) energetinio saugumo link nusimato.

Antroje vietoje plačiai Lietuvoje aptarinėjama V. Ušacko „klaida“. Pastarasis dieną po tragedijos Mariupolyje sužaidė krepšinį su Rusijos prezidento administracijos vadovu S. Ivanovu. Praeitą savaitę buvo konstatuota, kad ES ambasadorius Maskvoje iš esmės atstovauja Rusijos draugų Europoje stovyklai. Todėl atitinkamas jo elgesys nestebina. Problema ta, kad pastaruoju metu V. Ušackas pernelyg akivaizdžiai demonstruoja savo poziciją ir taip stato į nepatogią padėtį ne tik save, bet ir visą Europos Sąjungą, kuri oficialiai kol kas laikosi griežtos linijos Maskvos atžvilgiu. Todėl Lietuva kaip ES valstybė turi teisę išreikšti susirūpinimą dėl bloko pasiuntinio, virstančio G. Šrioderiu, elgesio. O be jo pylos gavo V. Andriukaitis, kurio darbą D. Grybauskaitė už neva pasiūlymą Maskvai atskirai derėtis su valstybėmis dėl maisto produktų embargo panaikinimo išvadino „apgailėtinu“, anot A. Syso, pamiršdama, kad „šalis, delegavusi savo atstovą į komisarus negali niekaip kištis, daryti įtaką, juolab politinį spaudimą Europos Komisijos pareigūnui“. Šiaip sunku patikėti, kad gerbiamas Andriukaitis pats asmeniškai staiga nusprendė sužlugdyti ES vienybę – arba tai daroma su Briuselio žinia (kas tikėtina, žinant Europos nepasitenkinimą rusiškomis sankcijomis), arba tai paprasčiausiai netiesa. Kaip ten bebūtų, socdemai supyko dėl minėtos prezidentės reakcijos. Gal pagaliau ima suprasti, kad metas pradėti pademonstruoti ryžtą?

Trečioje vietoje Lietuvos pozicija dėl įvairių įvykių Ukrainoje. Mariupolio tragediją lėmė nesiliaujanti Rusijos parama separatistams, pareiškė mūsų šalies ambasadorė JTO Saugumo Taryboje. Tarkime, kad taip ir yra (tuo labiau, kad panašios išvados priėjo ESBO). Tačiau kaip su Volnovachos bei Donecko autobusais. Ir jeigu Donecko atveju dar gali būti tam tikrų abejonių dėl to, kas šaudė (separatistai ar Ukrainos diversinė grupė), tai Volnovachoje autobusą vienareikšmiškai sunaikino ukrainietiška mina.

Petro Porošenkos rankose ukrainietiškos minos sunaikinto autobuso fragmentas.

Tačiau nuo pat pradžių Ukraina tvirtino, kad tai separatistai, o Porošenka net gabalą Davose demonstravo, nors likę gyvi liudininkai jau davė priešingus parodymus. Ar mes dėl to girdėjome kokius nors priekaištus Kijevo atžvilgiu? Sunku prisiminti. Šiame kontekste pavyzdinis yra dar vienas Psaki ir Lee disputas, kuriame pirmosios vietoje galėtų stovėti Lietuva.



Neabejotina, kad Rusija remia Donbaso separatistus, kurie toli gražu ne šventieji, bet mes arba turime būti vienodai sąžiningi abiejų pusių atžvilgiu, arba pripažinti, kad paprasčiausiai kariaujame informacinį karą Vakarų ir Ukrainos pusėje (kas iš esmės ir vyksta).

Užsienis

Ukraina – pranešimai iš fronto (diplomatija dabar niekam neįdomi). Būtina konstatuoti, kad po pirmų nedidelių separatistų laimėjimų situacija stabilizavosi. Ukrainos pajėgos pritraukė rezervus, ir sukilėliai buvo priversti sustoti. Dabar praktiškai visur pozicinė priešprieša. Bet niuansas tame, kad Ukrainos pusė jau pradėjo naudoti „antrą ešeloną“, o separatistai dar ne. Vadinamasis „Šiaurės vėjas“ (Rusijos pagalba) dar nepučia. Belieka spėlioti, kas taps jo pagrindiniu taikiniu. Gal Debalcevas (kur „katilas“ užsidaro), gal Mariupolis, gal Avdejevka ir Peski prie Donecko oro uosto. Tuo pat metu – stebuklas ant žemės – Ukrainos Generalinio štabo viršininkas pareiškė: „Šiandien mes turime faktų, kad koviniuose veiksmuose nelegalių ginkluotų grupuočių sudėtyje dalyvauja tik atskiri Rusijos karinių pajėgų atstovai, Rusijos piliečiai. Kovinių veiksmų su reguliarios Rusijos kariuomenės daliniais mes nevedame. (...) Šiandien mes nematome, kad Rusijos Federacijos skraidymo aparatai pažeidinėtų Ukrainos oro erdvę“. Visą laiką Ukrainos valdžia ir jos rėmėjai Vakaruose ant kiekvieno kampo aiškino, kad Ukrainoje puola ne separatistai, o Rusija (pavyzdžiui, Porošenka neseniai kalbėjo apie 9 tūkstančius Rusijos karių). Ir čia toks prisipažinimas. Tai arba prezidentas kvailys (kažkaip per daug „atskirų atstovų“), arba Generalinio štabo viršininkas kažką supainiojo. Gal metas apsispręsti? Ir pabaigai – yra gandas, kad JAV Valstybės sekretorius Dž. Keris apsilankė TVF ir nurodė stabdyti pagalbą Ukrainai, nes nėra pažangos (o gal tiesiog kažkas Amerikoje nori atsikratyti Kijevo?).

Antroje vietoje rinkimų rezultatai Graikijoje. Europą jie privertė sunerimti, ir atrodo neveltui. „Syriza“ ir jos lyderis A. Tsipras niekaip neįsipašo į tradicinį europinį politinį paveikslą: žada keisti ekonominius santykius su Briuseliu ir atvirai kritikuoja jo politiką Rusijos atžvilgiu. Ir tai, matyt, tik pradžia. Belieka stebėtis, kaip jam buvo leista iškilti ir nugalėti. Čia pats laikas prisiminti radikalios „Laisvės partijos“ pergalę Austrijos rinkimuose ir tai, kuo baigėsi jos lyderio J. Haiderio karjera. O baigėsi ji autokatastrofa. Pažiūrėsime, kaip seksis A. Tsiprui (gal todėl Graikija kol kas nevetavo diplomatinių ES sankcijų Rusijos atžvilgiu pratęsimo).

Trečioje vietoje dvi naujienos. Pirma, Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka, kuris vėl siutina Kremlių. Ėmė ir pareiškė, kad draugystė su Rusija šventa, bet jo šalis nėra „Rusiško pasaulio“ dalis (įdomu, o kas tada yra?). Taip pat pridėjo, kad Minskas gali pasitraukti iš Eurazijos sąjungos (tarsi turi realų pasirinkimą). Pastaruoju metu Batka kažkoks nervuotas. Matyt jaučia, kad Maskva pavargo nuo jo manevrų (ypač Ukrainoje), ir taisyklė „Lukašenka, kad ir koks nemalonus jis bebūtų, nepakeičiamas“ daugiau negalioja. Galbūt, nuo „šeimininko“ pavargo ir jo aplinka, pasiruošusi naujam Maskvos statytiniui. Galimai ne dabar pat, bet jeigu Lukašenka neapsiramins (o jis ima užsižaisti), jam gali tekti išeiti į pensiją anksčiau laiko, nes ima peržengti Rusijai priimtinas ribas. Ir pabaigai apie Kosovą. Pasaulis jį sėkmingai pamiršo, o ten toli gražu ne viskas ramu ir gerai – daugiau nei 100 sužeistų dėl eilinės įtampos santykiuose tarp albanų ir serbų. Kartais susidaro toks įspūdis, kad ši istorija dar nebaigta. Gal neveltui Vakarai nerimauja, kad Putinas gali pradėti hibridinį karą Balkanuose (Belgradas jį sutiko pompastiškai).