Lietuva ir užsienis per savaitę

Be Dalios Grybauskaitės šią savaitę Davaso Pasaulio ekonomikos forume dalyvavo ir daug kitų pasaulio garsenybių. Nuotraukoje Al Gore ir Pharrell Williams. Nuotr. time.com

Kas yra kas Lietuvoje ir Rusijos opozicija Vilniuje. „Vojentorgas – išpardavimas!“ ir konspirologinės mįslės. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje paaiškėjimas, kas yra kas Lietuvoje. Vakaruose (tiek Amerikoje, tiek Europoje) yra dvi stovyklos – viena nori su Rusija kariauti, kita – draugauti. V. Ušackas jau seniai pasižymi minkštesniais pasisakymais Maskvos atžvilgiu. Štai ir dabar pareiškė: „Tikiuosi, kad Minsko susitarimų viso turinio įgyvendinimas turėtų suteikti pageidaujamą pagrindą, kuris galėtų padėti mums spręsti klausimą dėl varžomųjų priemonių Rusijos atžvilgiu atšaukimo ateityje“. Taip šneka visi Kremliaus draugai Europoje. Tuo metu Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, kalbėdama apie Rusijos veiksmus Ukrainoje, pažymėjo: „Tai yra atvira teritorinė agresija, vykdoma ne kokių nors teroristų-separatistų, vykdoma tiesiogiai pačios Rusijos todėl, kad nei separatistai, nei kažkokie kiti žmonės tokios ginkluotės turėti negali. Jos turguje nuėjęs ar gatvėje nenusipirksi, ji labai specifinė, ji gali būti tiekiama tik didelės valstybės. Juoba, kad yra tiesioginių įrodymų, jog ne tik ginklai, bet ir pati (Rusijos) kariuomenė, jos padaliniai dalyvauja“. Tai jau „vanagų“ kalba. Taip ir paaiškėjo, kas yra kas Lietuvoje, ir kodėl jie bendros kalbos nerado.

Antroje vietoje partinės kovos. „Tvarkiečių“ gretose Mazuronių maištas. Matyt tikėjosi lyderiaujančių pozicijų, o R. Paksas nusprendė pats toliau vairuoti. Ar partija rimtai nukentės dėl „šeimos“ pasitraukimo? Vargu. Tai supranta ir V. Mazuronis, kuris be „tvarkiečių“ gali būti niekam nereikalingas. Todėl ir delsia su paskutiniu sprendimu. Bet įdomesni dalykai dedasi valdančiojoje koalicijoje. L. Graužinienė, kuri visaip bandė atsiriboti nuo „garbės pirmininko“, dabar pradėjo skųstis, kad „partneriai“ ėmė spausti „darbiečius“. „Aš matau galbūt daugiau – ne viešai, o jaučiu – iniciatyvų iš socialdemokratų, iš ministro pirmininko, ir kiek tenka paskutiniu metu girdėti, premjero patarėjai labai aktyviai kelia visuomenines organizacijas ir profsąjungas, nuteikinėja prieš mūsų ministrus ir ministerijas, tiesiog ne savo rankom, bet visuomeninių organizacijų rankom bando kelti širšalą. Aš tai vertinu kaip premjero kerštą už biudžeto balsavimą. Tai tikrai nesveika valstybėje ir taip neturėtų būti“. Matyt, socdemai nusprendė pademonstruoti kietumą, kad nors kiek pataisytų savo įvaizdį. Prieš prezidentūrą lenkiasi, o dabar dar „darbieičiai“ ėmė rodyti dantis. Čia jau kvepia pažeminimu. Įdomu bus stebėti, kas ką, o D. Grybauskaitė ir opozicija su malonumu stebės peštynes iš šalies.

Trečioje vietoje Rusijos opozicionierių susirinkimas Vilniuje. Žvaigžde tapo M. Chodorkovskis, kuris kita vertus sulaukė nemažai kritikos iš bendražygių pusės, kartais labai aštrios. Šiame kontekste pažymėtini du momentai. Pirma, Lietuva tampa pastebimu Vakarų priešpriešos su Rusija tašku. Iš vienos pusės gerai – esame globalios politikos epicentre prie pat durų, už kurių galingieji pasaulio likimus sprendžia. Iš kitos – kartas nuo karto esame už tai baudžiami Maskvos. Bet, kaip sakoma, jeigu jau pasirinkome, reikia kentėti. Antra, o kas iš to, kad Rusijos opozicijos atstovai susirinko Vilniuje? Iš tiesų jie labiau įdomūs Vakarams nei Rusijos gyventojams, ar tai būtų M. Chodorkovskis, ar A. Navalnas, ar M. Kasjanovas. Visa tai opozicijos parodija be aiškios ideologinės programos ir charizmos, kuri daug kalba, bet nieko nepasiekia ir negali pasiekti, nes neturi tam potencialo ir visuomeninės paramos. Tad galime padėti sau varnelę, kad Rusijos opoziciją surinkome, ir tiek. Realiems pasikeitimams didžioje kaimynėje reikia laukti rimtesnių ekonominių sunkumų (ir tai dar ne faktas, kad tuomet prasidės neramumai, ir jų veidu taps Vilniuje posėdžiavusi publika).

Užsienis

Ukrainoje dominuoja viename separatistų tinklapyje mesta frazė: „Vojentorgas – išpardavimas!“ Kitaip tariant, karą Rusija („savanoriai“ ir „angliakasiai“) laimi, o rusiškoji propaganda tiesiog triuškina ukrainietišką, demonstruodama negyvus ir paimtus į nelaisvę „kiborgus“ bei Motorolos užgrobtą Donecko oro uostą (kita tikėtina svarbi stotelė – Mariupolis, o Zacharčenka kaip Maskvos statytinis apskritai pareiškė, kad eis iki Donecko srities sienų). Porošenka su Volnovachos autobuso (kurį, kaip paliudijo vairuotojas ir kiti keleiviai, suniokojo mina) gabalu rankose ir žodžiais apie Rusijos pėdsakus tiesiog juokingas (panašiai kaip Lenkijos užsienio reikalų ministras su aiškinimais, kad Osvencimą išlaisvino ukrainiečiai). Toks pat cirkas Jungtinėse Tautose, kur triumfuoja Šaltojo karo laikų retorika. „Normandijos ketvertas“ ir vėl nesusitarė, nes Vašingtonas nori Maskvos kapituliacijos (net Krymą reikalauja grąžinti), o pastaroji nesutinka. Bendrai paėmus, visi be išimties pradeda pavargti nuo gumos tempimo, ir šioje situacijoje laimės tas, kas turi daugiau kantrybės. O jos daugiau, atrodo, turi Putinas, nukreipiantis Kijevo (Vakarų) puolimą prieš jį patį. Kaip sakoma, „Imperija kontratakuoja“. Tik ar ji žino, ką darys su galimu laimėjimu, ar tai nebus Pyro pergalė (kame, galbūt, ir yra priešingos pusės tikslas)?

Antroje vietoje B. Obamos – išeinančio prezidento – kalba. Kuo labiau jis nenori juo būti, tuo labiau jis į jį panašus. Apie ką jis bekalbėtų (ILIV, Iranas, Rusija, Afganistanas), skamba neįtikinamai. Jis ateidavo ant bangos su šūkiu „mes galime“. Jis išeina, ir neaišku, ką Amerika gali. Atrodo, viską, bet nesimato ryžto ir nuoseklumo, labiau vidiniai nesutarimai ir mėtymasis tarptautinėje arenoje. Jungtinėms Valstijoms ryškiai atėjo metas vienareikšmiškai apsispręsti, ko jos nori. Pavyzdžiui, žemų benzino kainų ar klestinčios „skalūninės revoliucijos“ (beje apie naftą, mirė Saudo Arabijos vadovas – gal pats, gal padėjo, bet dabar J. Bidenas skuba į laidotuves – matyt, bus rimtas pokalbis, o tuo metu OPEC vadovas išreiškė nuomonę, kad naftos kainos greičiausiai nekris iki 20-25 dolerių už barelį – intriga). Kitaip bus kaip posakyje: „Jeigu tu neturi svajonės, tu realizuoji svajonę tų, kurie ją turi“.

Trečioje vietoje konspirologinė mįslė: ko buvo siekiama „Charlie Hebdo“ istorija – amerikietiškas bandymas sutrukdyti Europai susitarti su Rusija, nukreipiant ES dėmesį į kitą pusę, arba Europos bandymas įvesti tvarką su radikaliais islamistais pas save namuose? Pirmą versiją palaiko faktas, kad nesimato vienareikšmiškos linijos – scenoje tiek kovotojai su islamišku ekstremizmu, tiek nekaltų musulmonų gynėjai. Kitaip tariant, klasika – tezė ir antitezė, o rezultatas – kažkam reikalinga problema. Kita vertus, sutapimas, kad „Charlie“ istorija prasidėjo kaip tik tuomet, kai suaktyvėjo prorusiškos Europos jėgos, gali reikšti tik tai, kad europiečiai nusprendė Ukrainos krizės fone sutvarkyti savo įsisenėjusią problemą, ką lengviau daryti bendrai išaugusios įtampos kontekste. Trumpai sakant, kol kas trūksta faktūros galutinėms išvadoms. Jeigu isterija palaipsniui užges, reiškia tai buvo vienkartinė akcija su konkrečiu (amerikietišku) tikslu, o jeigu ne – galima bus kalbėti apie Europos civilizacinės politikos kaitą. Laukiame.