Lietuva ir užsienis per savaitę

Lietuvos kibernetinis saugumas ir juodojo sąrašo šantažas. Rusijos dujos Ukrainai ir Europai bei pasaulio futbolo čempionato politika. Apie tai ir ne tik - ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje šią savaitę - „juodojo sąrašo“ istorijos tęsinys. Prezidentė savo stiliuje – kaltinimų daug, miglos dar daugiau. O Seimo pirmininkė savajame – nepraleidžia progos pakritikuoti D. Grybauskaitę. Štai ir dabar pavadino valstybės vadovės elgesį šantažu bei pareikalavo konkrečių faktų. Tuo tarpu A. Butkevičius kaip visada kažkur per vidurį. Viena vertus, teigia, kad nesupranta, kodėl šiuo metu daroma tokia tragedija, kadangi visą laiką būdavo tam tikri žmonės paminimi, bet tai nereiškia, kad jie jau yra nusižengę įstatymams, nes ta neaiški medžiaga surenkama ir apibendrinama net iš kai kurių straipsnių, komentarų ir t.t. Kita vertus, siūlo „įtariamiesiems“ kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad įrodytų savo nekaltumą (nors tos institucijos pačios turi įrodyti jų kaltę). Trumpai sakant, gavome tai, ko ir reikėjo tikėtis: nauja prezidentinė kadencija – nauja porcija skandalų, kuriuose kiekvienas vaidina sau įprastą vaidmenį (šiame kontekste simboliškai atrodo žinia, kad ilgą laiką populiariausių visuomenės veikėjų sąraše pirmavusi D. Grybauskaitė šią poziciją užleido V. Adamkui, kuris nebuvo idealas, bet istorijoje liko kaip moralinis autoritetas). O faktų ir teisingumo iš tikrųjų norėtųsi. Kaip komentuodama STT veiksmus teisingai pažymėjo L. Graužinienė: reikia reikšti įtarimus, o ne pažymas nešti prezidentei, kuriai iš tikrųjų gal būtų geriau tapti Europos Komisijos, o ne Lietuvos vadove.

Antroje vietoje ir vėl nacionalinis saugumas – šį kartą kibernetinis. Krašto apsaugos sistemoje siūloma įsteigti Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą, kuris rūpintųsi šalies kibernetine apsauga. Šiam tikslui iš valstybės biudžeto Krašto apsaugos ministerijai kitąmet papildomai reikėtų apie 3 mln. litų, 2016 metais – apie 4,6 mln. litų ir nuo 2017 metų – apie 3,2 mln. litų kasmet. Anot KAM vadovo J. Oleko, kibernetinio saugumo poreikis akivaizdus, kadangi nuolat vykdomos atakos tiek prieš vyriausybines, tiek prieš privačias įstaigas, žiniasklaidą. Idėja visai prasminga, nes kibernetinės agresijos (kaip ir informacinių išpuolių) tikimybė yra tikrai didelė, lyginant su konvencinio karo su Rusija pavojumi. Žinoma, ji vykdo plataus masto karines pratybas prie mūsų sienų, o NATO prie jos, ir visa tai primena „didelių berniukų“ žaidimus. Todėl visiškai adekvačiai skamba A. Butkevičiaus žodžiai, kai jis sako, jog netikėjo ir netiki tuo, kad Rusija gali užpulti Lietuvą. Šiame kontekste geriau kasmet skirti kelis milijonus Kibernetinio saugumo centrui negu jau dabar papildomus 130 milijonų visai krašto apsaugai, tarsi jie kažką kardinaliai pakeistų.

Trečioje vietoje - įdomus posūkis N. Venckienės apkaltos istorijoje. Šiokią tokią sumaištį į ją įnešė Seimo pirmininkė, pažymėdama, kad premjerui parlamentarės gyvenamoji vieta lyg ir žinoma, bet prokurorai nesiima veiksmų, o Seimo statute pasakyta, kad pranešimą dėl apkaltos būtina įteikti pasirašyti. Todėl L. Graužinienė norėtų išvengti situacijos, kai parlamentui atgaline tvarka reikėtų mokėti didžiulę baudą, jei ją prisiteistų grįžusi N. Venckienė. Šiame kontekste iš pasigirdo kalbos, kad „darbiečiai“ stabdo apkaltos procesą. Tačiau vargu ar N. Venckienę jau kažkas išgelbės. Prokurorai pradėjo tyrimą dėl L. Stankūnaitės dukters tvirkinimo Kedžių ir Venckų namuose, kai mergaitė prieš kamerą pasakojo apie neva patirtą seksualinę prievartą. Kaip sakoma, jeigu jau sistema pradėjo veikti, tai suksis, kol nesumals į miltus. Beviltiškoje padėtyje ir „Drąsos kelio“ partija, kurios palaikymas, pagal paskutinius tyrimus, tesiekia 0,2 proc. Greičiausiai tiek N. Venckienės, tiek jos partijos politinė agonija dar tęsis kurį laiką. Gal apkalta dar kartą sukels tam tikrą bangą visuomenėje, bet galas atrodo neišvengiamas. Aišku viena - visi mes turėtume pasimokyti iš Garliavos istorijos, tik kiekvieno išvados turbūt bus skirtingos, o tiesa visada viena.

Užsienis

Pirmoje vietoje ilgesniam laikui kaip nesibaigiantis reality show, – o iš tiesų baisi tragedija, – įsitvirtino Ukraina. Ciniškai vertinti situaciją labai lengva. Tačiau kai pažiūri realius kadrus iš realaus pilietinio karo, vis labiau primenančio Rusijos Čečėnijos kampanijas su visais jų žiaurumais, viduje darosi kažkaip nejauku. Nesinori svarstyti, kas teisus, o kas ne. Norisi, kad tai (vaikų mirtys, minomis sudraskyti moterų ir senukų kūnai, jaunų vaikinų lavonai iš abiejų pusių ir t.t.) kuo greičiau pasibaigtų. Tačiau politika yra negailestinga. Šios savaitės akcentai – derybos dėl dujų ir kas ką (Ukrainos kariuomenė sukilėlius, ar jie ją). Ukrainos reikalavimas pasirašyti naują sutartį dėl dujų (skirtingai nuo nenoro mokėti skolą) yra suprantamas, o Rusijos siūlomos „nuolaidos“ iš tiesų yra tik triukas. Bet problemiška yra tai, jog Kijevą ima vis labiau spausti Europa, bijanti likti be sau skirtų dujų (o rusai dar „Pietų srauto“, kuris tai užblokuojamas, tai atblokuojamas, gundo). Tačiau A. Jaceniukas nepasiduoda, gal jausdamas Vašingtono paramą. Rezultatas – derybos aklavietėje ir reali dujų tiekimo Ukrainai (Europai) nutraukimo perspektyva. Palaukime pirmadienio. O fronte - suaktyvėjimas. Ukrainos kariuomenė lygina Slavianską su žeme (nuo ko labiau kenčia civiliai nei sukilėliai), šaudo viskuo, kuo tik gali, bet eiti į miestą bijo. Rusija atsako didesne parama separatistams per nekontroliuojamą sieną (pranešama, kad jau tankus pradėjo siųsti), kurią V. Putinas pažadėjo „saugoti griežčiau“. O Prancūzija ir Vokietija tuo metu nemato kliūčių „Mistral“ sandoriui. Daug tikimasi iš P. Porošenkos, bet jis kol kas tik daug visko prižadėjo, o kaip vykdys, neaišku (tipiškas oligarcho elgesys). Tragiškas šou tęsiasi...

Antroje vietoje šį kartą - dar viena rimta karinė situacija. Irake, suduodami įspūdingą smūgį šiitų vadovaujamai vyriausybei, „Irako ir Levanto islamo valstybės“ (ILIV) smogikai užėmė visą Ninevės provinciją, jos sostinę Mosulą, atskirus Kirkuko rajonus ir Salaho ed Dino provinciją. JAV valstybės departamento atstovė J. Psaki pažymėjo, kad situacija Mosule „labai rimta“, todėl Vašingtonas yra pasiruošęs paremti „stiprų ir gerai koordinuotą atsaką prieš šią agresiją“. Tačiau į visą šitą reikalą reikėtų pažiūrėti plačiau. Jeigu dabartinė šiitiška Irako valdžia sugebės išlikti (o džihadistai sustoti neketina), susidarys rimtos prielaidos Bagdado ir Teherano sąjungai, kuri visiškai netenkina Saudo Arabijos. Todėl ekspertai įtaria, jog už ILIV stovi sunitiškas Rijadas, kuriam, kaip ir Sirijos atveju, naudingesnė krizė (suprask, silpnesnis Iranas). Be to, dabartinė situacija Irake pakėlė naftos kainas, kas vėlgi naudinga Saudo Arabijai ir... amerikietiškoms naftos kompanijoms (suprask, tai daliai amerikietiško elito, kuri kartu su sauditais nepalaiko B. Obamos susitaikymo su Iranu politikos regione). Trumpai sakant, prie žlugimo ribos šiandien ne tik Ukraina, bet ir Irakas, dėl kurio taip pat vyksta įtempta geopolitinė kova. Pažiūrėsime, ko vertas N. al-Malikis.

Trečioje vietoje - pasaulio futbolo čempionatas. Paklausite: „Prie ko čia politika?“ Atsakysiu: pastaruoju metu sportas visada politika, ir Brazilijos atveju jos irgi užtenka. Pirma, tokio renginio organizavimas yra politinio prestižo reikalas kiekvienai šaliai. Brazilija investavo į jį 11 mlrd. dolerių (brangiausias čempionatas istorijoje), bet FIFA funkcionieriai teigia, kad šalis iš esmės nepasiruošusi futbolo šventei. Dabar didelis klaustukas, ar ji sugebės išsaugoti teisę 2016 m. rengti Olimpines žaidynes (alternatyvūs kandidatai atsiras greitai, kad ir tas pats Londonas). Antra, visą laiką iki čempionato atidarymo nuolat vyko įvairūs streikai ir demonstracijos, kurių žinia buvo viena – 11 milijardų reikėjo skirti socialinėms skurstančių reikmėms, o ne stadionams, kurie vis dar tvarkomi. Ir tai jau nekalbant apie faktą, jog į vadinamąsias favelas teko įvesti kariuomenę, nes kitaip saugumo jose ir aplinkinėse teritorijose neužtikrinsi. Trečia, kaip pastebi ekspertai, dabartinės Brazilijos prezidentės Dilma Ruseff likimas iš esmės yra nacionalinės rinktinės rankose: jeigu futbolininkai laimės čempionatą, šalies gyventojai pamirš visus nesklandumus ir perrinks ją antrai kadencijai, bet jeigu ne – su prezidento postu ponia Dilma galės atsisveikinti, nes ji taps atpirkimo ožiu už visas Brazilijos bėdas. Štai toks politinis futbolas.