Lietuva ir užsienis per savaitę

Konstatuoja KAM ekspertai: „Rusija prieš kitas valstybes pirmiausia numato naudoti nekarines priemones – politinį, ekonominį, informacinį, diplomatinį spaudimą ir karinės galios demonstravimą.“ Nuotraukoje – Rusijos žvalgybinis lėktuvas Il-20, paminėtas ANTROJO OPERATYVINIŲ TARNYBŲ DEPARTAMENTO PRIE KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOS ataskaitoje „GRĖSMIŲ NACIONALINIAM SAUGUMUI VERTINIMAS“

Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetis ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento paskelbta grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaita. Tuo metu Ukrainoje – jau beveik pilietinis karas, o „Gazprom“ nerimsta dėl Trečiojo energetinio paketo. Apie tai, ir ne tik, – savaitinėje ekspertai.eu apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje šį kartą – Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) dešimtmetis. Esminiai klausimai – ar ji atnešė daugiau naudos, ar žalos; ar galėtume pasiekti daugiau, jeigu liktume neutralūs? Vienas iš svarbesnių aspektų – ekonominis. Kaip aiškina SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda: „Dešimtmečio patirtis leidžia atsakyti į klausimą, ar pasirinktas sprendimas buvo teisingas, ar ne. Pamatinis narystės tikslas buvo modernizuoti šalies ūkio sistemą, sudaryti sąlygas įsilieti jai į tarptautinę rinką ir veikti globalios konkurencijos sąlygomis. Galima drąsiai teigti, kad šis uždavinys buvo įgyvendintas.“ Tuo pat metu jis tvirtina, kad „jeigu vertintume mūsų šalies realius pasiekimus 2004–2014 metais tų lūkesčių, kuriuos puoselėjo Lietuvos gyventojai prieš įstojimą į ES, kontekste, tektų konstatuoti, kad nemažai vilčių liko neįgyvendinta“. Tačiau, anot jo, „kad ir kaip būtų, narystė ES buvo toks politinis aktas, kuriam beveik neįmanoma rasti rimtų alternatyvų nei prieš dešimtmetį, nei dabar, nei veikiausiai po dešimtmečio“. Be abejo, su ES gyventi lengviau (struktūrinės paramos veiksnio nepaneigsi, nedarbas mažėja dėl emigracijos). Tačiau alternatyva visada yra (savarankiška Lietuva tikrai neprapultų), o narystė ne tik praplečia, bet ir riboja galimybes. Įvedus eurą, pastarasis momentas taps dar aktualesnis. Reikia ruoštis esminiam neišvengiamam pasirinkimui – europinė federalizacija ar suvereniteto išsaugojimas. Kaip sakoma, nemokamas sūris būna tik pelėkautuose: iš pradžių dosniai moka, finansuoja bendrus strateginius projektus ir vis labiau pririša, o paskui išeina, kad kito pasirinkimo kaip tik federalizuotis ir nėra – arba grąžinkite viską, kas buvo sumokėta. Bet gal federacinėje Europos Sąjungoje bus geriau negu SSRS...

Antroje vietoje šį kartą – Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM) paskelbta kasmetinė ataskaita apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Ji verta dėmesio pirmiausia dėl tos psichozės, kuri prasidėjo Lietuvoje Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste. Ir štai pagaliau blaivios mintys iš valstybės institucijos pusės: „Šiuo metu konvencinio karo tikimybė artimiausioje Lietuvos geopolitinėje aplinkoje (Baltijos jūros regione) vis dar išlieka gana maža. (...) Rusija kol kas nėra pajėgi pradėti karinį konfliktą prieš NATO.“ Reikia tikėtis, kad dabar įvairios politinės spekuliacijos ir visuomeninė panika pagaliau pasibaigs. Tačiau visai atsipalaiduoti neverta, nes, be karinės grėsmės, yra dar Rusijos kibernetinio šnipinėjimo, energetinio regioninio dominavimo ir propagandos iššūkiai. Kaip konstatuoja KAM ekspertai: „Rusija prieš kitas valstybes pirmiausia numato naudoti nekarines priemones – politinį, ekonominį, informacinį, diplomatinį spaudimą ir karinės galios demonstravimą.“ Trumpai sakant, ramybė nenusimato, bet kas sakė, kad bus lengva, ir šiuo atveju džiugu, kad valstybinės analitikos lygis kyla.

Trečioje vietoje yra nauji „Rail Baltica“ projekto viražai. Iš pradžių pasidarė visai liūdna, kai jo koordinatorius Pavelas Telička pareiškė, kad Briuseliui nesuprantama, kodėl Lietuva anksčiau rėmė geležinkelio maršrutą per Kauną, o dabar pakeitė savo poziciją. Jo teigimu, Vilniaus prijungimą Europos Komisija galėtų svarstyti tik ateityje, atlikus galimybių studiją, o schemos perbraižymas dabar reikštų įstatymų pažeidimą. Tačiau po kurio laiko pasirodė optimistiškai nuteikiantis pranešimas, kad trys Baltijos valstybės pasiekė politinį susitarimą dėl bendros „Rail Baltica“ įmonės steigimo, prie trasos prijungiant ir Lietuvos sostinę. Pasak mūsų šalies susisiekimo viceministro Arijando Šliupo, sutarta dėl paties principo, kad Vilnius turi būti „Rail Baltica“ dalis, o kada būtent jis bus prijungtas, priklausys nuo daugelio veiksnių. Ir kodėl pas mus visada taip – iš pradžių sutinkame su akivaizdžiai netinkančiomis sąlygomis, o paskui paskutiniu momentu susigriebiame ir desperatiškai bandome taisyti padėtį. Gerai, kad su Vilniumi ir „Rail Baltica“ lyg ir pavyko, bet kada nors jau reikia pasimokyti iš praeities klaidų – taip pat ir tam, kad emigrantai į Lietuvą norėtų grįžti, o ne sakytų, kad čia blogas psichologinis klimatas, mažai tolerancijos ir jokios pagarbos žmogui.

Užsienis

Pirmoje vietoje – vis ta pati Ukraina. Ten įdomybės nesibaigia. Čia ir pasikėsinimas į Charkovo merą Henadijų Kernesą, ir kandidato į prezidentus Oleho Cariovo atsisakymas dalyvauti rinkimuose, ir naujos Vakarų sankcijos Rusijai. Pradėkime nuo pradžių. Į H. Kernesą galėjo kėsintis arba Rusijos agentai, arba nepatenkintas juo kriminalas, o gal Rusija kriminalo rankomis. Kad ir kaip būtų, atrodo viskas kaip vadovėlyje – H. Kernesas trukdė prorusiškoms jėgoms perimti Charkovą, ir štai jo nėra – galima rinkti „Tautos merą“. Savo ruožtu O. Cariovas visuomet buvo rusiškų TV laidų svečias ir dabar sako tai, ko nori Kremlius, – neketina dalyvauti neteisėtos valdžios įteisinimo procese (t. y. ragina boikotuoti rinkimus). Tuo tarpu Donecko ir Luhansko „respublikos“ rengiasi referendumui, o Vakarai baudžia Rusiją naujomis sankcijomis. Tai, kad Maskva vis dar nesiima atsakomųjų veiksmų (bet jau perspėja dėl jų), rodo, kad bauda vis dar švelni. Ar bus daugiau? Viešėdamas Azijoje, Barackas Obama pasakė, kad Amerika nesivels į avantiūras tik todėl, kad to nori kažkas Vašingtone ar Niujorke, nes paprastiems amerikiečiams to visiškai nereikia (o dabar pagalvokime, kiek oficiali JAV valdžia, o ne atskiros interesų grupės, yra pasiruošusi ginti teritorinį Ukrainos vientisumą). Pagaliau pasirodė versija, kad visas triukšmas Ukrainoje – dėl skalūnų dujų, kurios galėtų pakeisti pasaulinę rinką (juokinga, ir tiek). Kijevo valdžios krachas nenumaldomai artėja – jeigu ne Rusija ją nuvers, tai „Dešinysis sektorius“ arba tauta, kuriai ekonominės reformos už Tarptautinio valiutos fondo kreditą (pavyzdžiui, dujų kainos augimas) labai nepatinka. Ir niekas Oleksandro Turčynovo, Arsenijaus Jaceniuko ir Arseno Avakovo kaip nacionalinių lyderių negins... O dėl operacijos Slavianske, tai ji tik leido Rusijos prezidento atstovui spaudai pareikšti, kad Ženevos susitarimai galutinai palaidoti (mūsų rankos atrištos). Dabar Kremliui reikia dar daugiau kraujo tame pačiame Slavianske, Luhanske, Donecke ar Odesoje, kur irgi jau prasidėjo neramumai. Kijevas, atrodo, ilgai laukti neprivers. Referendumą separatistai ruošiasi rengti gegužės 11 d. „Pergalės diena“ – gegužės 9-ąją. Ar tik ne tą dieną bus įvesti „Rusijos taikdariai, kad užtikrintų tinkamą balsavimo eigą“?

Antroje vietoje šią savaitę – netiesioginės karinės Rusijos ir JAV priešpriešos dėl Ukrainos tęsinys. Balandžio 10 d. į Juodąją jūrą įplaukė Amerikos laivyno pažiba – eskadrinis minininkas „Donald Cook“. Tai ne šiaip kokia gelda, o ginkluotas sparnuotosiomis raketomis „Tomahawk“ kovinis laivas, kuriame taip pat įrengta informacinė valdymo sistema „Aegis“. Ir štai balandžio 12 d. prie šio monstro priskrido paprastas rusiškas bombonešis, „senukas“ SU-24. Priskrido be jokių bombų ir raketų, tik su nedideliu konteineriu. Ir prasidėjo... Kaip po visko pranešė Pentagonas, laivo įgula buvo demoralizuota. Kas konkrečiai įvyko, tiksliai nežinoma, bet, kaip rašo tiek rusiškoji, tiek vakarietiška žiniasklaida (pavyzdžiui defence.pk ir rg.ru), SU-24 atskrido su naujausiu radijo elektroninės kovos kompleksu „Chibiny“, kuris paprasčiausiai išjungė visas „Donald Cook“ elektronines sistemas, kaip mes išjungiame televizorių. O tada rusiškas bombonešis 12 kartų (!) imitavo ataką prieš bejėgį laivą. Po išgyvento streso žemėje visa minininko įgula, kaip pranešama, parašė atsistatydinimo iš laivyno pareiškimus. Išvados būtų paprastos. Jeigu viskas, kas sakoma, tiesa (panašu į tai), JAV karinė mašina ne tokia jau ir galinga, o Rusijos armija ne tokia jau ir beviltiška. Krymas įrodė, kad sausumoje rusai tikrai patobulėjo, bet amerikietiškas laivynas visuomet atrodė nenugalimas. Ir štai toks antausis. Nors dar 2000 m. du SU-24 ir dar du SU-27 praskrido virš amerikietiško lėktuvnešio „Kitty Hawk“, kas iš esmės reiškė, kad jis sunaikintas. Tad teisinga yra kinų karinė išmintis: „Kariuomenė visada pralaimi, kai priešas netinkamai įvertintas.“

Trečioje vietoje šį kartą – kelios energetinės naujienos. Pirma, Rusija padavė į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) skundą dėl Trečiojo energetinio paketo. Vienu metu atrodė, kad Kremlius susitaikė su šia ES taisykle. Pasirodo, ne. Tai turbūt susiję su „Pietų srautu“. Be to, Paketas smarkiai komplikuoja investicinius „Gazprom“ planus Europoje. Pagal procedūrą dabar ES ir Rusija turės 60 dienų dvišalėms konsultacijoms. Jei jų metu sprendimas nebus rastas, tuomet Rusija gali reikalauti nepriklausomo arbitražo. Šiame kontekste labai įdomu, kuo viskas baigsis. Rusija iš esmės nieko nepraranda net neigiamo rezultato atveju (ji ir dabartinėje situacijoje sugeba suktis), o štai Europai nepalankus PPO verdiktas taps smūgiu. Kita vertus, ginčai Pasaulio prekybos organizacijoje sprendžiami ilgai ir nuobodžiai. Be to, tai vis dėlto vakarietiška institucija, kurioje didelį svorį turi Amerika. Nors jeigu visai nebūtų prasmės, Maskva turbūt nesikreiptų. Tad pažiūrėsime. Antra įdomi naujiena – Iranas nutraukė 2,5 mlrd. dolerių vertės kontraktą su Kinija, kurio esmė buvo naftos telkinio Irano teritorijoje eksploatavimas. Oficialus paaiškinimas – kinai nevykdė savo įsipareigojimų, bet iš tikrųjų situacija atrodo gana keistai. Kinija yra viena iš pagrindinių Irano naftos pirkėjų, ir su pinigais pas kinus viskas gerai. Savo ruožtu gyvenantis ekonominės izoliacijos sąlygomis Iranas galėtų ir pakentėti ilgiau. Įdomu, kad visa tai vyksta Teherano derybų su Vakarais dėl visiško sankcijų panaikinimo fone. Tad visai tikėtina, kad tokiu žingsniu Iranas norėjo padaryti reveransą Amerikai, tikėdamasis jos palankumo. Bet yra posakis: senas draugas geresnis už du naujus. Nėra jokios garantijos, kad sankcijos Iranui tikrai bus panaikintos, o kinai nepamiršta įžeidimų. Nors gal tai yra tik ekonominis sprendimas. Na, ir pabaigoje – 1986 m. balandžio 26 d. įvyko avarija Černobylio AE. Prisiminkime jos aukas ir susimąstykime dėl branduolinės energetikos ateities.