Lietuva ir užsienis per savaitę

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir premjeras Dmitrijus Medvedevas su žmona dalyvavo pamaldose Kristaus Išganytojo katedroje Maskvoje. Nuotr. EPA-ELTA

Referendumai ir Putinas, bin Sultanas ir Dalia Grybauskaitė Rusijos informacinės kontratakos taikiklyje. Apie tai, ir ne tik, – savaitinėje ekspertai.eu apžvalgoje.



Lietuva

Pirmoje vietoje šią savaitę – įvairūs referendumai. Iš pradžių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nutarimo neregistruoti referendumo iniciatyvinės grupės dėl lito išsaugojimo ir neišduoti jai piliečių parašų rinkimo lapų nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT). Referendumo iniciatoriai pasipiktinę, nes išeina, jog piliečiai negali įgyvendinti savo iniciatyvos tol, kol kažko neišaiškins KT. Vėliau pasirodė žinia, kad į KT kreipėsi ir Seimas, prašydamas išaiškinti, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymo nuostata, kad referendumą reikia skelbti ir tuo atveju, jei ekspertai pasisako, kad teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Konstitucijos. Tokiu būdu, nors referendumo dėl žemės data yra paskelbta, jis gali neįvykti, jeigu KT pripažins jame formuluojamus klausimus nekonstituciniais. Na, ir galiausiai VRK be jokių problemų įregistravo Liberalų ir centro sąjungos iniciatyvinę grupę referendumui dėl tiesioginių mero rinkimų. Šiame kontekste galima prisiminti 9-ąjį mūsų Konstitucijos straipsnį, kuriame rašoma: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Tačiau praktikoje su tuo išeina kažkaip keistai. Pavyzdžiui, dėl atominės buvo sugalvotas terminas „patariamasis referendumas“. Referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir lito išsaugojimo galimai yra antikonstituciniai. Šalies valdžia mėgsta kartoti, kad demokratija yra aukščiausia vertybė, bet kažkodėl bijo žmonių balso. Pavyzdžiui, galima tris kartus nesutikti su nuomone, kad litas yra geresnis už eurą, bet ne politikams ir ne VRK tai spręsti. „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ (1 ir 2 Konstitucijos straipsniai). Gal laikas tai prisiminti.

Antroje vietoje – tolesnės aistros dėl lenkų pavardžių rašymo asmens dokumentuose. Seimas antradienį turėjo imtis atitinkamo įstatymo, tačiau iš darbotvarkės buvo išbrauktas tiek socialdemokratų projektas, siūlantis įteisinti pavardžių rašybą tautinių mažumų lotyniškos abėcėlės pagrindo rašmenimis, tiek alternatyvus konservatorių įstatymo variantas, norintis lenkiškus vardus ir pavardes leisti rašyti tik „kitų įrašų skyriuje“, t. y. ne pagrindinėje asmens dokumento dalyje. Kaip paaiškino parlamento vicepirmininkas Gediminas Kirkilas, reikia papildomų derybų koalicijos taryboje. Tuo metu prezidentė D. Grybauskaitė, komentuodama anksčiau minėtus projektus, pasakė, kad lietuvių kalba negali būti politinių sandorių objektas. Premjeras į tokius priekaištus atkirto, kad jokių sandorių nebuvo ir nebus, o gerbti reikia visus šalies piliečius. Iš tiesų ne tiek svarbu, koks būtent įstatymo variantas bus priimtas, – lenkus turėtų patenkinti ir tas, ir tas. Svarbesnis klausimas šiame kontekste – apie kokius susitarimus kalba D. Grybauskaitė? Ką tokio pažadėjo Varšuva už Lietuvos pozicijos lenkų tautinės mažumos atžvilgiu sušvelninimą? Gal dujotiekį pastatyti ir mūsų SGD terminalo dujas pirkti? O gal grįžti į VAE projektą? Sunku patikėti, kad Lenkija apskritai ką nors galėjo pažadėti, nes ligi šiol tik reikalavo. Tačiau prezidentė juk turėjo remtis kažkokia informacija. Kita vertus, pasisakymai be platesnių paaiškinimų pastaruoju metu yra jos neatsakingos tiek vidaus, tiek užsienio politikos stilius. Dar keisčiau visa tai skamba lyg ir politinio susitaikymo su Lenkija bendrų saugumo iššūkių pagrindu fone. Išeina, kad viena ranka D. Grybauskaitė gerina santykius su Varšuva, o kita vėl gadina. Ir taip greičiausiai bus dar penkerius metus...

Trečioje vietoje – imperija, kuri kontratakuoja. Lietuva uždraudė kanalo „NTV-Mir“ transliavimą, ir reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Kanalas paruošė siužetą, kuriame aiškiai deklaruojama, kad D. Grybauskaitė, kaip ir jos tėvas, buvo KGB agentė, o dabar vėl pretenduoja į prezidento postą Lietuvos Respublikoje.



Vertinti šį įvykį galima trejopai. Pirma, NTV parodytas reportažas neabejotinai yra Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą dalis. Antra, kad ir kokia nemaloni būtų jame pateikta informacija (kiek ji yra reali, spręsti žiūrovams), žodžio laisvės ribojimas nėra demokratinės valstybės požymis. Be to, jei nebūtų kanalų transliavimo draudimo, gal nebūtų ir reakcijos, o taip mūsų šūviai šauna į mus pačius. Trečia, filmukas verčia susimąstyti apie tai, jog praeitis, sovietinis elitas Lietuvos vis dar nepaleidžia, o naujas kol kas taip ir neatsirado (o kuris atsirado, kartais yra net blogesnis už ankstesnį). Išvada, elkimės demokratiškai ir mąstykime, kad galėtume atskirti pelus nuo grūdų. O NATO, jeigu kas, mus apsaugos.

Užsienis

Pirmą vietą tradiciškai užima Ukraina, kuriai žinios liūdnos. Iš pradžių prisiminkime praeitos savaitės įvykius, konkrečiai – Arsenijaus Jaceniuko vizitą į Rytus, kuris buvo panašus į bandymą pradėti dialogą su separatistais. Kaip tada buvo minėta – protingas žingsnis, kuris turėjo sulaukti Maskvos atsako. Kaip ir reikėjo tikėtis, „Donecko Respublikos“ atstovai pareiškė, kad chunta nepasitiki, o „žalieji žmogeliukai“ toliau darbavosi regiono miestuose. Tačiau įdomu net ne tai. Išskirtinis epizodas – CŽV vadovo Johno Brennano vizitas į Kijevą, po kurio apie derybas buvo iš karto pamiršta ir nuspręsta panaudoti jėgą. Kad ir kaip būtų keista, išeina, jog ponas Brennanas įtikino Ukrainos valdžią veikti taip, kaip palanku Maskvai, kuri greičiausiai tik ir laukia „taikių protestuotojų kraujo“ ir „pilietinio karo“, kad įvestų karines pajėgas (nors, sprendžiant iš Ukrainos kariuomenės elgesio, gali užtekti „žaliųjų žmogeliukų“ kontingento padidinimo). Tuo pat metu pažymėtina, kad Ukrainos žvalgyba lyg ir perėmė Rusijos agentų pokalbį, kurio vienas iš dalyvių teigia: „Padalinimas bus. Amerikonai ir Rusija sutarė dėl jo. Vakar mums aiškiai tai pasakė.“ Nesamonė ar negailestinga tiesa? Antras variantas yra visai tikėtinas. Pirma, Barackas Obama jau sukirto rankomis su Vladimiru Putinu Sirijoje, kur Bašaras al Asadas šiandien baigia tvarkytis su opozicija. Antra, CŽV vadovas yra jo žmogus, paskirtas po generolo Davido Petraeuso pasitraukimo iš šio posto dėl asmeninio skandalo (greičiausiai sąmoningai organizuoto). Vienintelis klausimas: kodėl ir už ką B. Obama virsta V. Putino bendražygiu? Todėl, kad jam yra visai neįdomi krizė Ukrainoje, nes jo prioritetai užsienio politikoje, atrodo, yra visai kiti, ir jis nori kuo greičiau „uždaryti šią bylą“. Dėl atlygio, tai jis paaiškės negreitai (jei iš viso kada nors paaiškės). Kadangi statymai yra labai aukšti, tai turėtų būti labai rimta atsakomoji „dovana“ (galbūt kokie nors ilgalaikiai finansiniai įsipareigojimai). Na, ir galiausiai apie derybas Ženevoje. Kaip ir JTO posėdžių atveju – spektaklis, ir tiek, kurio susitarimų niekas vykdyti nesiruošia, priešingai – Kijevas toliau gina „taikųjį“ Maidaną, o separatistai toliau ruošiasi referendumui. Trumpai sakant, kaip daug kas prognozavo, Krymas greičiausiai buvo tik pradžia.

Antroje vietoje – tradicinis V. Putino bendravimas su žurnalistais ir tauta tiesioginiame eteryje. Apie Ukrainą kalbėjo daug. Tačiau Kremliaus veiksmai Donbase iškalbingesni už žodžius. Daug laiko buvo skirta Krymui. Esmė – tai mūsų pergalė, kuri netaps našta, o Kijevui – mėnuo, kad pradėtų mokėti už dujas ir suprastų, kad Charkovas, Luhanskas, Doneckas, Chersonas, Nikolajevas ir Odesa istoriškai Ukrainai niekada nepriklausė. Pagaliau Viktoras Janukovyčius ne toks jau ir silpnavalis – tiesiog ranka nepakilo naudoti jėgą prieš savo tautą (gal iš tiesų norima jį grąžinti į „Donecko Respubliką“). Santykiuose su Vakarais ir NATO dėl pasitikėjimo trūkumo, žinoma, kalti jie, o ne Rusija. Ir koks gali būti pasitikėjimas po Libijos. O bijoti nereikia – „patys visus uždusinsime“. Dėl turtingų draugų (tokių kaip Genadijus Timčenka ar broliai Borisas ir Arkadijus Rotenbergai) ne gėda. Juokinga buvo matyti, kai Sočyje jaunuolis greičiausiai suplanuotai uždavė klausimą apie olimpinių objektų ateitį, nors prieš tai V. Putinas iš esmės atsakė į šį klausimą. Nemaloniu epizodu Rusijos prezidentui tapo ir skundai dėl realių mokytojų bei sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų. Išsisukinėjo jis ilgai, žadėjo viską patikrinti, bet klausimas, iš kur atsiranda tokie gražūs skaičiai ir kur gyvena šis statistas, iš esmės liko atviras. Na, ir pabaigoje – efektinga kalba apie Rusijos tautą, kurios savybės jai visada padėdavo ir pravers ateityje. Apibendrinant galima teigti, kad šį kartą tiesioginė V. Putino linija buvo gana rami, bet greičiausiai tik todėl, kad tai tyla prieš audrą (žinoma, Ukrainoje).

Trečioje vietoje – netikėtos žinios iš Saudo Arabijos (SA). Kai B. Obama nuvyko į šią šalį, visi galvojo, kad norima susitarti su Rijadu dėl naftos kainų sumažinimo, kad Maskva pajustų agresijos prieš Ukrainą pasekmes. Vienu metu atrodė, kad tai visai neįmanoma, nes pastaruoju metu šalių santykiai nėra patys geriausi dėl JAV politikos Irano ir Sirijos atžvilgiu. Kita vertus, ja pirmiausiai buvo nepatenkintas SA žvalgybos vadovas Bandaras bin Sultanas. Ir štai pranešimas, kad jis atleidžiamas iš savo pareigų. Galimai Amerikos kantrybės taurę perpildė žinios, kad pagrindinis SA žvalgas su Izraelio bei Prancūzijos prezidentais tariamai svarstė planus, kaip sužlugdyti JAV dialogą su Iranu. Dabar tikėtina, kad įtampa tarp Vašingtono ir Rijado turėtų sumažėti, nes turbūt ir SA karalius pajuto, jog politiniai nesutarimai su Amerika peržengia ribas. Kita vertus, tai dar nereiškia, kad planas dėl naftos ir Rusijos bus įgyvendintas. Tas pats V. Putinas gana įtikinamai paaiškino, kodėl SA nesuinteresuota „juodojo aukso“ kainos mažėjimu, o be to padaryti tai jai nebus lengva, nes OPEC turi daug skirtingų interesų. Pagaliau net po B. bin Sultano pasitraukimo Saudo Arabija vargu ar su džiaugsmu ims vertinti Vašingtono flirtą su Teheranu. Na, o labiausiai turėtų džiaugtis B. al Asadas, nes dabar jam galimai bus dar lengviau kovoti su sukilėliais.